2013-05-20 Nr. AB-1873-3-64-3-00735-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1121/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00735-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimą „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ Nr. SP-2401-(7.1892) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta teikti A. V. antrinę teisinę pagalbą pagal 2012 m. birželio 8 d. prašymą (registravimo Nr. PR-1892(7.1892)), konstatavus, kad prašymas teikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla.

Pareiškėjas neneigė, kad jis dalyvauja civilinės bylos nagrinėjime Vilniaus miesto I apylinkės teisme. Paaiškino, kad į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) dėl teisinės pagalbos kreipėsi tik tam, kad ji toje byloje surašytų motyvuotą prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio. Pareiškėjo manymu, atsakovas teisinės pagalbos teikimą interpretavo plačiai, todėl ir priėmė nepagrįstą Sprendimą pagalbos neteikti.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Tarnybos Sprendimas neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos yra motyvuotas. Reikalavimai teisinei pagalbai gauti kildinami iš pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, tokiu atveju antrinė teisinė pagalba neteikiama. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. 2012 m. birželio 8 d. kreipėsi į atsakovą nurodydamas, kad jam reikalinga antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2S-565-661/2012 bei reikalingas advokatas procesiniams dokumentams suruošti ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme. Papildomai patikslino informaciją, kad jam reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijusi su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi, su prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio surašymu dėl nuostolių iš turto pardavimo, papildomų išlaidų ir Vilniaus apygardos teismo nutarties apskundimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindas prašyti antrinės teisinės pagalbos iš atsakovo yra pareiškėjo ginčas civilinėje byloje Nr. 2S-562-661/2012 tarp A. V. ir ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ dėl nuostolių iš turto pardavimo priteisimo, pareiškėjui netinkamai vykdant dviejų lizingo sutarčių Nr. LT059098 ir Nr. 071892 įsipareigojimus. Nurodė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalį, pagal kurią atsakovas priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo konkrečioje teismo instancijoje, o atskiri sprendimai dėl procesinių dokumentų parengimo ar atstovavimo byloje nepriimami. Pažymėjo, kad asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ji realizuojama Įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Teismas įvertino, jog nagrinėjamu atveju tai yra atvejis, kai pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl jo ūkinės komercinės veiklos. Teismas konstatavo, kad A. V. reikalavimas atleisti nuo žyminio mokesčio civilinėje byloje Nr. 2S-565-661/2012 yra tiesiogiai susijęs su jo ūkine komercine veikla, todėl atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir motyvuotai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 67) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir Tarnybos Sprendimą.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog neprašė Tarnybos atstovauti jam teisme, o 2012 m. birželio 13 d. prašymu prašė Tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą sutinkamai su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi, suteikiant jam antrinę teisinę pagalbą prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio surašymui, tačiau Tarnybos Sprendime apie šį jo prašymą net neužsiminta. Teigia, jog jo ir jo atstovo pasisakymai bei apklaustos liudytojos parodymai (apie liudytojos parodymus priimtame sprendime net neužsimenama) neatsispindi priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl jis negali būti laikomas motyvuotu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas naudojasi tuo, jog pastaruoju metu teismo posėdis nebėra protokoluojamas, tik daromas garso įrašas. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas perklausys pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo įrašą ir įvertins liudytojos parodymus. Nurodo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 16 punktą, 8 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teigia, jog Sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas konkrečiais faktais, todėl negali būti laikytinas motyvuotu sprendimu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73-75) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime vadovaujasi Įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir teigia, jog neturi teisinės reikšmės, ar pareiškėjo reikalavimas yra susijęs tik su atleidimu nuo žyminio mokesčio, esminis ir pagrindinis klausimas yra, ar jo reikalavimas kyla iš reikalavimų, susijusių su ūkine komercine veikla. Pastebi, kad pareiškėjas neginčija, jog civilinėje byloje Nr. 2S-565-661/2012 nagrinėjami santykiai yra susiję su pareiškėjo kaip ūkininko su UAB „Swedbank lizingas“ sudarytomis lizingo sutartimis kombainui ir traktoriui pirkti, t. y. santykiai, kylantys iš jo vykdomos ūkinės komercinės veiklos, bei teigia, kad jo reikalavimas yra susijęs tik su antrinės teisinės pagalbos suteikimu, sprendžiant žyminio mokesčio klausimą šioje byloje. Pažymi, kad dėl lizingo sutarties komercinės (verslo) prigimties yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2004. Nors pareiškėjo nurodomas patikslintas reikalavimas tik dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, tačiau jis kyla iš civilinės bylos Nr. 2S-565-661/2012, kuri tiesiogiai susijusi su jo ūkine komercine veikla, todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kuomet antrinė teisinė pagalba yra teikiama, pareiškėjui antrinė teisinė pagalba neteiktina, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu. Pažymi, kad nebuvo susiaurinta pareiškėjo reikalavimo apimtis ir nurodant patikslintą reikalavimą dėl antrinės teisinės pagalbos tik dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo antrinė teisinė pagalba neteiktina, jei tas atleidimas nuo bylinėjimosi išlaidų yra susijęs su pareiškėjo reikalavimu, kylančiu iš ūkinės komercinės bylos. Be to, Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ Nr. SP- 2401-(7.1892), kuriuo atsisakyta teikti A. V. antrinę teisinę pagalbą, konstatavus, kad prašymas teikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą arba, šiai aplinkybei paaiškėjus vėliau, – priimti sprendimą antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti (Įstatymo 23 str. 1 d. 1 p.).

Tarnybai pateiktame prašyme, kurį patikslino, pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą surašant prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, siedamas jį su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-565-661/2012. Skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktais, 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi, atsakovas atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo reiškiami reikalavimai yra tiesiogiai kilę iš pareiškėjo vykdomos (vykdytos) ūkinės komercinės veiklos.

Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr. Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002, p. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2902/20011, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2004 pažymėjo, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise lizingo gavėjo nurodytą daiktą iš trečiojo asmens ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais, o lizingo gavėjas – naudoti daiktą pagal paskirtį bei mokėti periodines įmokas. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas antrinės teisinės pagalbos, surašant prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, prašė civilinėje byloje Nr. 2S-565-661/2012, kurioje ginčas kilo tarp A. V. ir ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ dėl nuostolių iš turto pardavimo priteisimo pareiškėjui netinkamai vykdant dviejų lizingo sutarčių Nr. LT059098 ir Nr. 071892 (kombainui ir traktoriui pirkti) įsipareigojimus, darytina išvada, kad ginčas yra tiesiogiai kilęs iš jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, t. y. veiklos, kuri pasireiškė lizingo sutarčių Nr. LT059098 ir Nr. 071892 sudarymu, pagal kurias UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo iš ūkininko A. V. nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodyta turtą – kombainą „CLAAS LEXION 460“ ir traktorių „FENDT FAVORIT 824 A TURBO“ bei parduoti juos valdyti ir naudotis ūkininkui A. V. su sąlyga, jog jis sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis mokės sutartines įmokas. Taigi lizingo sutarčių sudarymas vertintinas kaip veikla, kuri buvo savarankiška, atlygintinė bei nevienkartinio, o tęstinio pobūdžio, o minėtoje civilinėje byloje pareikštas ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinys ūkininkui A. V. dėl nuostolių iš turto pardavimo, papildomų išlaidų, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo vertintinas kaip tolesnė šios veiklos išdava. Tokio pobūdžio materialiniai teisiniai reikalavimai teismui, kurie tiesiogiai yra kildinami (atsiranda) iš asmens ūkinės komercinės veiklos, pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatas, yra pagrindas asmeniui, prašančiam antrinės teisinės pagalbos, jos neteikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-797/2008 konstatavo, kad jei pareiškėjas kreipiasi į teismą su reikalavimu, kuris kildinamas iš jo ūkinės komercinės veiklos ar savarankiškos profesinės veiklos, arba prašantis teisinės pagalbos fizinis asmuo yra atsakovas byloje dėl jo vykdytos ar vykdomos ūkinės komercinės veiklos, nepriklausomai nuo bylos nagrinėjimo procesinės stadijos, antrinė teisinė pagalba nesuteikiama. Vien aptariamos aplinkybės nustatymas jau yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Todėl tai, jog Tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo vertino galimybę suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskritai civilinėje byloje Nr. 2S-565-661/2012, o ne suteikiant pagalbą atskiram procesiniam veiksmui (prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio surašymui), nedaro įtakos Tarnybos Sprendimo teisėtumui, kadangi pareiškėjas, reikšdamas prašymą Tarnybai dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio prašymo surašymui, jį kildino iš bylos, kurioje, kaip jau nustatyta, ginčas yra tiesiogiai susijęs su jo vykdoma (vykdyta) ūkine komercine veikla.

ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalys įtvirtina, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Taigi teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, vertina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neatsispindi teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos parodymai ar pareiškėjo išdėstyti argumentai, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi nagrinėjamu atveju į pareiškėjo pareikštus reikalavimus buvo atsakyta, be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius teismo sprendimui keliamus reikalavimus.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2012 m. birželio 20 d. sprendimu „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ Nr. SP-2401-(7.1892) pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad pareiškėjo prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl jos ūkinės komercinės veiklos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti duomenys bei atlikta tinkama teisinė bylos aplinkybių analizė, o pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė