2017-02-21 Nr. AB-3984-3-61-3-04477-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-538-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04477-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2003 iki 2004 m. ir nuo 2007 iki 2008 m. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta ir drėgna, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, todėl suprastėjo jo rega, rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiaisiais. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, jautė psichologinį ir fizinį diskomfortą, dvasinius nepatogumus, išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Nurodė, jog išvykstant ar atvykstant etapu, asmens bei jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai asmenys verčiami nusirengti, o daiktus dėti į purvinas dėžes. Vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–15) su juo nesutiko ir prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Vadovavosi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) ir nurodė, jog 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 2008 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. rugsėjo 23 d. ryte, 2011 m. vasario 2 d. vakare, 2011 m. vasario 3 d. – 2011 m. vasario 7 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tualetas yra atskirtas 1,5 m sienele, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Nurodė, jog nuteistųjų (suimtųjų) skirstymas į kameras atliekamas vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Nurodė, jog skirstant į kameras, yra atsižvelgiama į asmenų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų.

Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Nurodė, jog iki įsigaliojant Higienos normai nebuvo įtvirtintas joks izoliuotas rūkančių ir nerūkančių kalinamųjų laikymas. Atsiradus minėtam reikalavimui, skirstant į kameras yra atsižvelgiama į asmenų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų. Dėl laikymo su ŽIV infekuotais asmenimis nurodė, jog įstatymais nėra numatyta jokia segregacijos forma. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 74-76) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.), CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalių, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2003 m. iki 2004 m. ir nuo 2007 m. iki 2008 m., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. rugsėjo 7 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), t. y. žymiai praleidęs 3 m. ieškinio senaties terminą.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendė, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis jautė psichologinį ir fizinį diskomfortą, dvasinius nepatogumus, išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Teismas pažymėjo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų administraciniuose teismuose yra išnagrinėta daug kalinamųjų skundų, todėl pareiškėjas turėjo realias galimybes žinoti apie savo teisių pažeidimus, tačiau jas ginti delsė nepagrįstai ilgai.

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 7 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl praleido senaties terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymas tenkintas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2004 m. ir nuo 2007 m. iki 2008 m. taikytas ieškinio senaties terminas. Remdamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi bei teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012), teismas, įvertinęs tai, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis (atsakovas) reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82-83), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos (95 str.) nenumato Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtiems veiksmams teismo nurodyto 3 metų senaties termino.

2. Nepagrįstas teismo sprendimas atmesti pareiškėjo skundą, kadangi su pareiškėju jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo elgiamasi žiauriai, laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl to ne vienas kalinamasis laimėjo bylas prieš Lietuvą tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teismuose.

3. Pareiškėjo atvejis yra išskirtinis. Laisvė jam atimta jau 13 metų, tačiau visą tą laiką Lukiškių TI-K patirtas kančias atsimena, jo psichika dėl to buvo sutrikdyta, kildavo konfliktai tarp kameroje laikomų asmenų. Taigi, būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnyje.

4. Žala pareiškėjui padaryta tyčia, sąmoningais pareigūnų veiksmais, todėl jų atžvilgiu turi būti taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 89-92) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

3. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pabrėžtina, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

4. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normų reikalavimų ir kitų neatitikimo), atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas, skundu reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2004 m. ir nuo 2007 m. iki 2008 m., į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 7 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), t. y. žymiai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašo jį taikyti ir ieškinio senaties terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti, pritaikė pareiškėjo reikalavimams ieškinio senaties terminą ir atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nesutina su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigdamas jog ieškinio senaties terminas pritaikytas nepagrįstai, o jo reikalavimas pagrįstas ir tenkintinas.

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2003 m. iki 2008 m.) galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 7 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nesuformulavo, o teismas, ex officio (pagal pareigas) vertindamas termino praleidimo galimas priežastis, nenustatė, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2004 m. ir nuo 2007 m. iki 2008 m., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas