2013-04-16 Nr. BB-564-1-31-1-00479-2010-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–195/2013

Teisminio proceso Nr.1-31-1-00479-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija:

2.1.2.7; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. ir nuteistojo D. T. gynėjo advokato L. P. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu D. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams.

E. V. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, griežčiausia bausme apėmus švelnesnes bausmes, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams.

D. T. ir E. V. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nenustatyta, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.

Iš nuteistųjų D. T. ir E. V. solidariai priteista nukentėjusiajam R. K. 13 700 Lt turtinei žalai ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo R. K. gydymą priteista 3 639,23 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartimi nuteistojo D. T. ir nuteistojo E. V. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Nukentėjusiajam R. K. dėl nepriteistos turtinės žalos dalies pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

D. T. bei E. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe sunkiai sužalojo žmogų dėl savanaudiškų paskatų, o būtent:

2010 m. balandžio 14 d., apie 19 val., veikdami bendrininkų grupe, Klaipėdoje, T g. 3 namo laiptinės pirmame aukšte, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą užvaldyti R. K. turtą, tyčia ne mažiau kaip du kartus metaliniu strypu sudavė R. K. į galvą, taip padarė muštinę žaizdą kaktos kairėje bei atvirą įspaustinį kaktikaulio kairės pusės lūžimą, galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą viršugalvio kairėje ir sunkiai sutrikdę R. K. sveikatą pagrobė jo turto už 12 300 Lt.

Be to, D. T. ir E. V., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, padarė plėšimą, pagrobė fizinio asmens dokumentą, o būtent:

2010 m. balandžio 14 d., apie 19 val., veikdami bendrininkų grupe, Klaipėdoje, T g. 3 namo laiptinės pirmame aukšte, turėdami tikslą apiplėšti R. K., panaudodami specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – metalinį strypą, tyčia ne mažiau kaip du kartus juo sudavė R. K. į galvą ir sunkiai jį sužalojo; panaudoję fizinį smurtą bei atėmę galimybę priešintis, nuplėšė nuo jo kaklo 7 000 Lt vertės auksinę grandinėlę, pagrobė iš striukės vidinės kišenės 5 000 Lt, taip pat pagrobė 300 Lt vertės buto durų raktus, fizinio asmens dokumentą – automobilio „(duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. C 552100, taip iš viso pagrobė R. K. priklausančio turto už 12 300 Lt ir fizinio asmens dokumentą.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, priimtas vadovaujantis prieštaringais įrodymais, įgnoruojant jį teisinančius ir pirmenybę teikiant kaltinantiems įrodymams. Vertindami nusikaltimo padarymo aplinkybes, teismai rėmėsi prokuratūros pateiktu kaltinimu, prioritetą suteikdami nenuosekliems nukentėjusiojo R. K. parodymams bei daug abejonių keliantiems atpažinimams. Ant medinės kėdės (taburetės), buvusios nusikaltimo vietoje, rastas piršto pėdsakas, taip pat kaip ir DNR pėdsakas ant laužtuvo, kuriuo buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, taip pat ir ant nukentėjusiojo striukės, nepriklausė nei jam (kasatoriui), nei su juo tariamai veikusiam D.

T.. Liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai apie kaltininkų patekimą į laiptinę prieštarauja vieni kitiems, nukentėjusiojo nurodomas „nusikaltimo mechanizmas“, jo metu buvusių įvykių raida - prieštaringi. Kasatorius teigia, kad nukentėjusiojo parodymai skiriasi dėl paties įvykio mechanizmo, t. y. kaip jis buvo užpultas: iš priekio ar iš nugaros, ar buvo smūgiuojama iš priekio tuo metu, kai kitas kaltininkas jį smaugė, ar kas laikė už kaklo iš nugaros pusės, ar nukentėjusiojo buvo tykojama laiptinėje, kad būtų galima užpulti iš priekio (pagal jo paties parodymus), ar priešingai, kaltininkas jį užpuolė pasivijęs jau įėjusį į laiptinę iš nugaros pusės (taip nurodė liudytojos), kaip buvo išsidėstę užpuolikai, kuris iš jų laikė metalinį strypą, juo smūgiavo, o išėjus iš laiptinės strypą numetė.

Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad paminėtu metaliniu strypu negalėjo smūgiuoti du asmenys vienu metu. Byloje liko nenustatyta, kam priklauso palikti pėdsakai ant metalinio strypo ir kėdės, ši svarbi aplinkybė liko iki galo neištirta, dėl jos kilusios abejonės nepašalintos. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo argumentus, rėmėsi tik prielaida, jog rasti pėdsakai gali priklausyti nukentėjusiajam, kad šis teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepaneigė apeliacinio skundo argumentų, jog biologiniai pėdsakai ant metalinio strypo, kuriuo buvo suduota per galvą, bei biologiniai pėdsakai, esantys ant R.

K. striukės toje vietoje, kur nuplėšta kišenė, taip pat pirštų pėdsakai, rasti įvykio vietoje, priklauso nusikaltimą padariusiam asmeniui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad šie pėdsakai nepriklauso nei jam, nei kitam nuteistajam.

Kasatorius teigia, kad vienu svarbiausių jo tariamo dalyvavimo nusikaltimų padaryme įrodymu pirmosios instancijos teismas pripažino ikiteisminio tyrimo metu atliktus parodymus atpažinti. Apeliaciniame skunde buvo pateikti argumentai dėl baudžiamojo proceso pažeidimų, padarytų atliekant atpažinimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, juos vertino kaip įrodymus. Nutartyje nurodoma, kad „D. T. bei E. V. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nebuvo teisti, todėl jų nuotraukų tose kartotekose negalėjo būti, jos darytos kitomis aplinkybėmis, galimai nuotraukos paimtos iš Migracijos tarnybos duomenų bazės“. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, D. T. buvo teistas Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu, bet jo teistumas išnykęs. Tai paneigia prielaidą, kad jo nuotraukos sulaikytų ar teistų asmenų kartotekose negalėjo būti, ir patvirtina apeliacinių skundų argumentus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atpažinimui sąmoningai naudojo nuotraukas, labiausiai atitinkančias prieš tai apklausto nukentėjusiojo pateiktą apibūdinimą. Kasatorius pažymi, kad D. T. atpažinimui buvo panaudota nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas 2003 m., t. y. dar iki minėto nuosprendžio priėmimo ,kad pareigūnų veiksmų negalima laikyti atsitiktiniais, nes jie disponavo duomenų bazėmis, kuriose buvo 2008 m. daryta D. T. nuotrauka. Taip skundžiamoje nutartyje liko motyvuotai nepaneigtas apeliacinio skundo argumentas, jog atpažinimui abiejų nuteistųjų nuotraukos sąmoningai buvo parinktos akivaizdžiai besiskiriančios nuo kitų asmenų. Išanalizuoti primosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų fragmentai patvirtina, kad bylos duomenys buvo vertinami atsietai, pirmenybę teikiant prieštaringiems, išimtinai nuteistiesiems nepalankiems bylos duomenims, visiškai jų negretinant su kitais įrodymais.

Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo daug dėmesio skirta jo skambučių išklotinių bei jų dingimo aptarimui. Tačiau nutartyje teismas apsiribojo lakonišku pasisakymu, kad „dėl to nesant tikslių duomenų, kokiomis ryšio priemonėmis iki ir po nusikaltimo nuteistieji D. T., E. V. bei liudytojas V. V. naudojosi, neturi prasmės apeliaciniame skunde nurodytų abonentų išsamesnė analizė“. Kasatorius teigia, kad, esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas jo gynybos versiją, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes įrodinėjimo pareiga buvo perkelta jam. Todėl skundžiamoje nutartyje iš esmės perrašyti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio teiginiai dėl liudytojų parodymų, jų tarpusavio ryšio bei telefoninių skambučių išklotinių vertinimo negali būti laikomi motyvuotu atsakymu į apeliacinio skundo argumentus. Motyvuotai neatsakyta ir į apeliaciniame skunde pateiktą kritinę nukentėjusiojo parodymų analizę, susijusią su nevienodo turinio paaiškinimais dėl tų pačių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo bylos duomenimis neparemtu vertinimu neva R. K. parodymai išsamūs bei nuoseklūs, stengdamasis pateisinti įvairius neatitikimus su liudytojų L. S. bei J. B. parodymais ir duomenimis, gautais 2011 m. rugpjūčio 24 d. eksperimento metu. Visi jam palankūs apeliaciniame skunde aptarti liudytojų parodymai faktiškai net nevertinti, o nukentėjusiojo artimo draugo – liudytojo M. R. paaiškinimais besąlygiškai vadovautasi.

Byloje nustatyta, kad žmogaus biologiniai pėdsakai, rasti ant metalinio strypo, nukentėjusiojo striukės, nei jam, nei D. T. nepriklausė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „tai, kad įvykio vietoje nerasta nuteistųjų D. T. ir E. V. pėdsakų, nepaneigia jų kaltės, nes jų kaltę įrodo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas“. Kasatorius teigia, kad tokio pasisakymo negalima laikyti argumentuotu atsakymu į apeliacinio skundo dalį dėl logiškai nepaaiškinamo jo biologinių pėdsakų įvykio vietoje nebuvimo. Argumentai, susiję su vaizdo įrašu iš Turgaus ir Tilto gatvių sankryžos dalies iki 19.18 val. ir po 19.23 val., atmesti kaip deklaratyvūs, nors, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jie tokie nebuvo. Teismas ir vėl tik formaliai nurodė, kad minėtas įrašas nėra vienintelis nuteistųjų kaltumą patvirtinantis įrodymas:

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Tai lėmė, kad įrodymų vertinimas byloje nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 staipsnio. 5 dalies pažeidimas), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta. Minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 staipsnio. 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. T. gynėjas advokatas L. P. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, vertindami nusikaltimo padarymo aplinkybes, prioritetą suteikė abejotiniems nukentėjusiojo parodymams, kurie yra prieštaringi, ir abejotiniems atpažinimams, kad abejotinų įrodymų pagrindu padarė apkaltinančias išvadas, neatsižvelgdami į teisinančių įrodymų visumą ir jų reikšmingumą byloje.

Byloje nenustatyta, kam priklauso palikti pėdsakai ant metalinio strypo ir kėdės, rastos įvykio vietoje (taburetės). Kaip matyti iš bylos, ši aplinkybė liko neištirta, abejonės nepaneigtos. Apeliacinis teismas rėmėsi tiktai prielaida, kad pėdsakai gali priklausyti nukentėjusiajam. Tačiau apeliacinis teismas įrodymų tyrimo neatliko ir nepaneigė pagrindinio skundo argumento, kad biologiniai pėdsakai ant metalinio strypo, kuriuo buvo suduota per galvą, ir biologiniai pėdsakai, esantys ant nukentėjusiojo R. K. striukės, o taipogi pirštų pėdsakai, rasti įvykio vietoje, priklauso nusikaltimą padariusiam asmeniui. Tai leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų ištirta ir argumentuotai atsakyta į D. T. teiginį, jog pėdsakus paliko asmuo, kuris padarė nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo galimybėmis, numatytomis BPK 324 straipsnio 6 ir 7 dalyse; nors tirti įrodymus būtina, jei kitaip neįmanoma nustatyti apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ar nepagrįstumo.

Taip pat apeliacinis teismas neištyrė ir nepašalino prieštaravimų, esančių tarp liudytojo M. R. parodymų ir gynybos prašymu pateiktų antstolio fiksuotų tyrimo metu padaryto parodymų patikrinimo vietoje duomenų.

Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės, jei apeliacinės instancijos teismas jas būtų tinkamai ištyręs ir įvertinęs visa teisinančių įrodymų apimimi, galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas, todėl yra pakankamas pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Tai, kad teismas neištyrė apeliacinio skundo motyvų tiek, kiek buvo prašoma skunde, reiškia, kad byla nebuvo patikrinta taip, kaip to buvo prašoma, nebuvo tinkamai atsakyta į visus apeliacinio skundo motyvus, o tai laikytina baudžiamojo proceso įstatymo 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Pagal BPK 305 straipsnio nuostatas nuosprendžio aprašomuojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kasatorius pažymi, kad teismas vertino įrodymus, tačiau sujungti juos į visumą sunku dėl jų prieštaringumo vienų kitiems. Byloje duomenų, kad kaltininkai dėvėjo pirštines ar kitaip šalino savo kontakto su nusikaltimo įrankiu pėdsakus, nėra; rasti DNR pėdsakai nei jam, nei kitam nuteistajam nepriklausė;

įvykio liudytojų parodymai ir nukentėjusiojo parodymai apie kaltininkų patekimą į laiptinę iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nukentėjusiojo nurodomas nusikaltimo mechanizmas, jo metu buvusių įvykių raida - prieštaringi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Tačiau, kaip teigė kasatorius, nukentėjusiojo parodymai skiriasi ne dėl neesminių detalių, bet dėl paties įvykio mechanizmo - kaip nukentėjusysis buvo užpultas: iš priekio ar iš nugaros, ar buvo smūgiuojama iš priekio tuo metu, kai kitas kaltininkas smaugė, ar kas laikė už kaklo iš nugaros pusės; ar nukentėjusiojo buvo tykojama laiptinėje, kad būtų galima jį užpulti iš priekio (pagal nukentėjusiojo parodymus), ar priešingai, kaltininkas jį užpuolė pasivijęs patekusį į laiptinę iš nugaros pusės (kaip nurodo liudytojos), kaip buvo išsidėstę užpuolikai, kuris iš jų smūgiavo metaliniu strypu, kuris tą strypą laikė, ir galiausiai po nusikaltimo numetė išėjęs iš namo laiptinės, bėgdamas iš nusikaltimo vietos (vienu strypu negalėjo smūgiuoti abu kartu, jei jį laikė vienas, o smūgiavo kitas, kokie buvo konkretūs kaltininkų veiksmai).

Svarbiausias D. T. kaltės įrodymas byloje - nukentėjusiojo parodymai. Tačiau šie parodymai nevienareikšmiški ir prieštaringi, prieštarauja liudytojų nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo parodymai keitėsi, jų nepatvirtina specialistų išvados, todėl kiti įrodymai atrodo “pritempti” prie bylos, o apeliacinė instancija buvo nepajėgi to paneigti. Esant tokioms aplinkybėms kyla abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, o kartu ir dėl nuteistojo kaltės įrodytumo. Abejonės, kurių negalima pašalinti, turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Č. prašo nuteistojo E. V. ir nuteistojo D. T. gynėjo advokato L. P. kasacinius skundus atmesti.

Prokuroro nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad parodymas atpažinti iš nuotraukų nepažeidė įstatymo, nes jis buvo padarytas vadovaujantis BPK 192 straipsnio 5 dalies normomis, reglamentuojančiomis atpažinimo darymą. Teismas aptarė ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad nuteistųjų nuotraukos nebuvo parinktos pagal nukentėjusiojo parodymus. Visiškai nepagrįstas E. V. skundo argumentas, kad D. T., esant anksčiau teistam, jo nuotraukos buvo paimtos, tikėtina, ne iš Migracijos departamento, kaip kad nurodė teismas, o kaip labiausiai apibūdinančios D. T. išvaizdą pagal nukentėjusio parodymus, iš teistų asmenų kartotekos. Kasatorius tokio argumento niekuo nepagrindžia, be to, BPK 192 straipsnis, nustatantis reikalavimus atliekant parodymo atpažinti veiksmą, nenurodo konkrečios įstaigos, iš kur ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali gauti įtariamojo nuotrauką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad parodymas atpažinti asmenis iš nuotraukų atliktas pagrįstai ir nepažeidžiant įstatymo. Vėlesnis asmenų parodymas atpažinti yra perteklinis veiksmas, tačiau jis atliktas taip pat nepažeidžiant įstatymo, nepaneigiant asmens atpažinimo iš nuotraukų.

Kasatoriai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus sieja ir su tuo, kad teismai nesiėmė priemonių nustatyti, kokio asmens pirštų pėdsakai bei DNR pėdsakai yra palikti ant nusikaltimo įrankio - strypo ir nukentėjusio striukės, o apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad šie biologiniai pėdsakai gali priklausyti nukentėjusiajam.

Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nei nuteistieji, nei jų gynėjai šioje dalyje neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai, jog įvykio vietoje nerasta nuteistųjų D. T. ir E. V. pėdsakų, nepaneigia jų kaltės, nes jų kaltę įrodo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatmetė galimybės, jog biologiniai pėdsakai gali priklausyti nukentėjusiam, tačiau jų netyrė, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis, nes buvo tiksliai nustatyta, jog šie pėdsakai nepriklauso nuteistiesiems.

Kasatoriai mano, kad nėra pašalinti byloje esantys prieštaravimai. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą - apklausė nukentėjusįjį R. K.. Apklausos metu buvo patikslinti kiekvieno nuteistojo atlikti veiksmai prieš nukentėjusįjį.

Pasak prokuroro, nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nepasisakyta, kokiems įrodymams teikiama pirmenybė: ar objektyviems bei materialiems faktiniams duomenimis (piršto atspaudui, DNR tyrimo išvadoms, vaizdo kameroms užfiksuota medžiaga, ar subjektyvaus pobūdžio įrodymams - abejotiniems, besikeičiantiems nukentėjusiųjų parodymams, prieštaraujantiems liudytojų paaiškinimams, todėl šiuo klausimu labai reikšminga kasacinės instancijos teismo nuomonė (E. V. skundo 5 lapas). Vertinant šiuos teiginius matyti, kad kasatoriai norėtų, jog įrodymai būtų vertinami šališkai - atskirai vienas nuo kito ir būtent tik tie, kurie teisina nuteistuosius, ir atmetami juos kaltinantys įrodymai taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. BPK neleidžia suteikti išskirtinės galios vieniems ar kitiems įrodymams. Vertinant įrodymus yra vertinamas jų visetas, o ne atskiri įrodymai. Tokie skundų argumentai tik patvirtina tai, kad kasatoriai skunduose nesutinka su teismų nustatytomis aplinkybėmis, jų nepalankiu įvertinimu nuteistųjų atžvilgiu, tačiau tai nedaro teismo išvadų nepagrįstomis ar nepatikimomis.

Prokuroro nuomone, nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jų apeliacinių skundų, nes nutartyje išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo.

D. T. ir jo gynėjas advokatas L. P. teigia, kad „apeliacinės instancijos teismas šališkai tyrė pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurios savo ruožtu rėmėsi nekokybišku ikiteisminiu tyrimu ir jame priimtu kaltinamuoju aktu. Skundžiamos nutarties nustatomojoje dalyje pateiktas ne nustatytos veikos aplinkybių aprašymas, o kaltinamajame akte pateikto kaltinimo aprašymas - nesilaikyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų pagrindinių nuostatų". Šiais teiginiais kasatoriai pamiršta, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų E. V. bei jo gynėjo advokato V. Ž. ir D. T. skundus, priėmė ne nuosprendį, o nutartį. BPK 332 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta išnagrinėjus bylą, susideda ir įžanginės, aprašomosios (ne nustatomosios) ir rezoliucinės dalių. Apeliacinės instancijos teismo priimamai nutarčiai yra taikomi kitokie reikalavimai, nei priimamam nuosprendžiui (BPK 332 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalis).

Prokuroro nuomone, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrindo naikinti teismų sprendimus ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio bylos nagrinėjimo proceso

Kasatoriai teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nesilaikant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. byla tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nepatikrinta, į visus argumentus priimtoje nutartyje neatsakyta.

Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pažeisti. E. V. ir D. T. kaltė padarius nusikalstamas veikas pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, keltos gynybinės versijos motyvuotai atmestos.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Kasaciniuose skunduose, pakartojant argumentus, kurie buvo nurodomi ir apeliaciniuose skunduose, akcentuojama tai, kad nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams, kad duomenys, gauti atliekant parodymus atpažinti, yra taip pat abejotini, kad įrodymai, paneigiantys jų dalyvavimą sužalojant ir apiplėšiant R. K., apskritai nebuvo vertinami.

Tokie gynybos argumentai teismų sprendimuose motyvuotai atmesti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 191, 192, 194 straipsnius) prieš atliekant procesinį veiksmą – parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką ar vaizdo įrašą) atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Iš bylos duomenų matyti, kad pries parodymą atpažinti pagal nuotraukas R.

K. buvo apklaustas. Jis parodė, jog įvykio vietoje buvo pakankamai šviesu ir jis aiškiai matė jį užpuolusių asmenų veidus; asmenį, trenkusį jam į galvą strypu, apibūdino kaip tamsių plaukų, apie 1, 75–1, 80 m ūgio, atletiško sudėjimo, apie 25 metų amžiaus, atsikišusiais žandikauliais, taip pat nurodė jo aprangą; kitą asmenį, nuo kaklo nutraukusį grandinėlę, apibūdino kaip atletiško sudėjimo, šviesių plaukų, apie 25 metų amžiaus, apie 1,75 m ūgio, apvalaus veido, apsirengusį sportiniu kostiumu. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose užfiksuota, kad R.

K. iš 6 nuotraukų atpažino D. T. ir E. V., nurodė, kad jie jį užpuolė, kad juos atpažįsta pagal veido bruožus, plaukų spalvą. Atpažinimo eiga buvo fotografuojama, byloje yra tai patvirtinančios nuotraukos. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas M. R., prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti, atpažino D. T., nurodė, kad jis vairavo automobilį BMW, kad jį atpažįsta iš savotiškų veido bruožų, atsikišusių žandikaulių.

Nukentėjusysis R. K. D. T. bei E. V., o liudytojas M. R. - D. T. atpažino ne tik pagal nuotraukas, bet ir atliekant asmens parodymą atpažinti. Iš bylos duomenų matyti, kad, siekiant patikrinti nukentėjusiojo R. K. bei liudytojo M. R. parodymų patikimumą, buvo atliekami eksperimentai. Iš atliktų eksperimentų protokolų turinio matyti, kad nukentėjusysis R. K. turėjo galimybę ir galėjo matyti bei įsidėmėti jį užpuolusius asmenis, o liudytojas M. R. – matyti ir įsidėmėti automobilį BMW vairavusio asmens bruožus. Nukentėjusiojo R.

K. bei liudytojų L. S. ir J. B. parodymai skyrėsi dėl užpuolikų patekimo į namo laiptinę, tačiau dėl esminių aplinkybių nebuvo prieštaringi - nukentėjusysis R. K. buvo užpultas namo laiptinėje, užpuolikai buvo du, užpuolimo metu panaudotas metalinis strypas, tarpduryje buvo pastatyta kėdė. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad byloje surinkti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, kad nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip nepatikimus, iš esmės prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, nėra pagrindo.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas analizavo ir vertino visus byloje ištirtus įrodymus – nukentėjusiojo, liudytojų M. R., J. S., L. S., J. B., I. K., V. V., M. B., R. P. ir kitų liudytojų parodymus, specialistų išvadas, duomenis, užfiksuotus atliekant kitus įvairius procesinius veiksmus bei kitus įrodymus, kurie nuosprendyje yra išdėstyti ir aptarti. Nuosprendžio turinys rodo, kad įrodymų vertinimas pagrįstas tiek atskirų įrodymų, tiek jų visumos analize, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos įvertinus teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinkančios faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo bei motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, patikrino, į visus esminius (ir netgi neesminius) apeliantų argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasatorių nurodomi argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl visų jų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nepasisakė, prieštarauja šio teismo priimto sprendimo turiniui. Nuteistojo D. T. gynėjo argumentai, kuriais grindžiamas teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė, nepagrįsti ir atmestini. Visų pirma pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – tenkindamas nuteistųjų gynėjų prašymą dar kartą apklausė nukentėjusįjį R. K.. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Teisėjų kolegija pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų tyrimas nebuvo išsamus, kad visos reikšmingos bylai aplinkybės nebuvo ištirtos, neturi pagrindo.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes E. V. ir D. T. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais tenkinti kasatorių prašymus nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. V. ir nuteistojo D. T. gynėjo advokato L. P. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė