A-146-560-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-560/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00627-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1;

15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1200 Lt turtinės žalos ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad 2006 metais atvykdamas į Alytaus pataisos namus, jis atsivežė du mobiliuosius telefonus „Siemens“ ir „Samsung“ su SIM kortelėmis, kadangi nežinojo, jog nuteistiesiems draudžiama turėti mobiliuosius telefonus. Tuo metu atliekant kratą telefonai iš jo nebuvo paimti. Minėti telefonai iš jo buvo paimti 2007 m. spalio 23 d. ir 2010 m. kovo 1 d. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalį reikmenys, kuriais nuteistiesiems naudotis uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jo pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkte nurodyta, kad pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į daiktų ir reikmenų, kuriuos turėti nuteistiesiems uždrausta, pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, nusprendžia šiuos daiktus ir reikmenis, jeigu dėl jų nepradedamas ikiteisminis tyrimas, perduoti saugoti į pataisos įstaigos buhalteriją arba sandėlį, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinti. Jeigu pataisos įstaigos direktorius nusprendžia sunaikinti šiuos daiktus ir reikmenis, jie sunaikinami nuteistojo, iš kurio paimti šie daiktai ir reikmenys, akivaizdoje. Pareigūnai surašo šių daiktų ir reikmenų sunaikinimo aktą, kurį taip pat pasirašo nuteistasis. Vienas akto egzempliorius įsiuvamas į nuteistojo asmens bylą, o kitas atiduodamas priežiūros tarnybai.

Pareiškėjas teigė, kad iš jo paimti mobilieji telefonai ir SIM kortelės nebuvo sunaikinti jam dalyvaujant, taip pat nebuvo jam grąžinti paleidžiant jį iš pataisos įstaigos. Pareiškėjo nuomone, mobiliuosius telefonus galėjo pasisavinti Alytaus PN pareigūnai. Telefonai buvo pirkti 2006 metais. Telefonas „Siemens XC-65“ TELE 2 salone kainavo 489 Lt, o telefonas „Samsung“ – apie 800 Lt Telefonų pirkimo dokumentai neišsaugoti. Pasak pareiškėjo, dėl Alytaus PN jam negrąžintų telefonų jis patyrė 1200 Lt turtinę žalą, taip pat patyrė nepatogumų, depresiją, sumažėjo bendravimo galimybes, todėl prašo priteisti 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalimi ir šio Kodekso 1 priedo 6 punktu, laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones. Pareiškėjas, pažeisdamas šiuos reikalavimus, laikė draudžiamus daiktus. 2007 m. spalio 23 d. pas pareiškėją buvo rastas ir paimtas neteisėtai laikomas mobilaus ryšio telefonas „Siemens“. Alytaus PN direktoriaus 2009 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1937 pareiškėjui už draudžiamo turėti daikto laikymą buvo skirta nuobauda. Šis iš pareiškėjo paimtas telefonas kartu su kitais iš nuteistųjų paimtais mobiliojo ryšio telefonais Alytaus PN direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 4-4511 buvo perduotas sunaikinimui. 2010 m. kovo 1 d. pas pareiškėją buvo rastas ir paimtas neteisėtai laikomas mobilaus ryšio telefonas „Samsung“ su SIM kortele. Už šio draudžiamo daikto laikymą pareiškėjas buvo nubaustas Alytaus PN direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 69-506. Minėtas telefonas Alytaus PN direktoriaus 2011 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 4-752 taip pat buvo perduotas sunaikinti. Be to, Alytaus PN direktoriaus 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 45-2857 pareiškėjas buvo nubaustas už savadarbio mobilaus ryšio telefono akumuliatoriaus įkroviklio laikymą.

Atsakovo atstovas paaiškino, kad iš nuteistųjų paimti neteisėtai laikyti mobiliojo ryšio telefonai naikinami ne Alytaus pataisos namuose, o gabenami į UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“. Pristatyti į kelis šimtus nuteistųjų, iš kurių buvo paimti mobilaus ryšio telefonai, kad jie dalyvautų sunaikinant šiuos daiktus, neįmanoma. Iš pareiškėjo paimti telefonai buvo sunaikinti minėtomis sąlygomis,. Pareiškėjo argumentai, kad telefonai jam turėjo būti grąžinti, nepagrįsti, nes Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš nuteistųjų paimti daiktai, kuriuos nuteistiesiems draudžiama turėti, gali būti sunaikinti.

Žala dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų gali būti atlyginama esant Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytoms sąlygoms. Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad įstaigos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti ir kad jis dėl to patyrė žalą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 18 d. nutartimi pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas teismo posėdyje patikslino skundą – atsisakė skundo reikalavimo dėl 1200 Lt turtinės žalos atlyginimo ir prašė bylą šioje dalyje nutraukti (b. l. 105).

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 110–114) bylą dalyje dėl skundo reikalavimo – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1200 Lt turtinės žalos atlyginimą – nutraukė, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu skundo reikalavimo dėl 1200 Lt turtinės žalos priteisimo atsisakė ir prašė bylą šioje dalyje nutraukti, įvertinęs, kad atsisakymas nuo skundo įstatymui ir viešajam interesui neprieštarauja, šalių ir kitų asmenų teisių ir įstatymu saugomų interesų nepažeidžia, teismas priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo ir, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylą nutraukė.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Minėtas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai, kurie yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Bausmių vykdymo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas, kurio 112 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio Kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Reikmenys, kuriais naudotis nuteistiesiems uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jų pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami. Bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Šio sąrašo 6 punkte nurodomi kaip draudžiami turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės.

Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Alytaus PN direktorius 2007 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1937 (b. l. 20) ir 2010 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 40-506 (b. l. 31) R. V. buvo skirtos nuobaudos už Bausmių vykdymo 112 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimus, t. y. už draudžiamų laikyti daiktų – mobiliojo ryšio telefonų laikymą. Skirdamas nuobaudas atsakovas rėmėsi atitinkamai 2007 m. spalio 23 d. protokolu Nr. 4920 (b. l. 21) ir pareiškėjo 2007 m. spalio 24 d. paaiškinimu (b. l. 22) bei 2010 m. kovo 1 d. protokolu Nr. 1310 (b. l. 32) ir 2010 m. kovo 2 d. pareiškėjo paaiškinimu (b. l. 33). Minėtuose protokoluose užfiksuotas mobiliųjų telefonų „Siemens“, „Samsung“ ir SIM kortelės pas nuteistąjį R. V. radimo, paėmimo ir atidavimo pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui faktai. 2007 m. spalio 24 d. paaiškinime pareiškėjas paaiškino, kad mobilųjį telefoną („Siemens“) rado prie mokyklos patalpų (b. l. 22), o 2010 m. kovo 2 d. paaiškinime paaiškino, kad mobilųjį telefoną „Samsung“ ir SIM kortelę įsigijo iš nuteistojo, jam išeinant į laisvę (b. l. 33). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo skunde nurodytus motyvus, esą jis minėtus du mobiliuosius telefonus pirko 2006 m. ir atsivežė su SIM kortelėmis į Alytaus PN, tačiau priimant į įstaigą kratos metu šie daiktai iš jo nebuvo paimti. Teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo argumentai prieštarauja pareiškėjo anksčiau duotiems paaiškinimams ir pareigūnų protokoluose užfiksuotiems faktams. Byloje nėra duomenų, kad minėti nutarimai yra panaikinti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas vertino, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Alytaus PN pareigūnai, paimdami iš pareiškėjo neteisėtai laikomus mobiliuosius telefonus, elgėsi neteisėtai ar nepagrįstai, o nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo), kaip vienos iš būtinų žalai atsirasti sąlygų, negali būti nustatytas ir pats žalos faktas.

Teismas konstatavo, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia prielaidomis, kad jo neteisėtai turėtus ir paimtus mobiliuosius telefonus galėjo pasisavinti pataisos įstaigos pareigūnai, nes šių daiktų naikinime pareiškėjas nedalyvavo ir jie nebuvo grąžinti jam išeinant iš pataisos namų.

Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkte, be kita ko, nurodoma, kad pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į daiktų ir reikmenų, kuriuos turėti nuteistiesiems uždrausta, pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, nusprendžia šiuos daiktus ir reikmenis (išskyrus rastus, taip pat šių taisyklių 60 punkte nurodytus pinigus ir vertingus daiktus), jeigu dėl jų nepradedamas ikiteisminis tyrimas, perduoti saugoti į pataisos įstaigos buhalteriją arba sandėlį, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinti. Jeigu pataisos įstaigos direktorius nusprendžia sunaikinti šiuos daiktus ir reikmenis, jie sunaikinami nuteistojo, iš kurio paimti šie daiktai ir reikmenys, akivaizdoje. Taigi galiojantys teisės aktai suteikia teisę pataisos įstaigos direktoriui spręsti dėl draudžiamų laikyti daiktų, rastų pas nuteistuosius, sunaikinimo, atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir įsigijimo aplinkybes. Remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad Alytaus PN direktorius, vykdydamas minėtų teisės aktų reikalavimus, 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 4-4511 (b. l. 24–27) ir 2011 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 4-752 (b. l. 35–42) nutarė teisės aktų nustatyta tvarka sunaikinti atitinkamai 2007 metais ir 2010 metais pas nuteistuosius rastus ir iš jų paimtus mobiliojo ryšio telefonus (tarp jų iš R. V. 2007 m. spalio 23 d. paimtą mobiliojo ryšio telefoną „Siemens“ ir 2010 m. kovo 1 d. paimtą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“). UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2009 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. 225 (b. l. 23) ir 2011 m. kovo 18 d. pažyma Nr. 8 (b. l. 34) patvirtina, kad iš nuteistųjų paimti mobiliojo ryšio telefonai buvo pristatyti į Alytaus stambiųjų bei kitų atliekų surinkimo aikštelę Takniškių kaime, Alytaus rajone.

Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog iš pareiškėjo paimti mobilieji telefonai ir SIM kortelė buvo sunaikinti jo akivaizdoje. Atsakovo atstovas šią aplinkybę pripažino ir paaiškino, paaiškindamas, kad to padaryti neįmanoma, nes telefonai naikinami ne pataisos namų teritorijoje, ir vienu metu naikinamas didelis jų kiekis, o stebėjimui vienu metu pristatyti visus nuteistuosius, kurių telefonai naikinami, yra nerealu ir fiziškai neįmanoma. Teismas konstatavo, kad Alytaus pataisos namai, neužtikrinę jo dalyvavimo paimtų mobiliųjų telefonų naikinime, pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punktą, ir pažymėjo, kad įrodymų, patvirtinančių, jog iš pareiškėjo paimtus telefonus galėjo pasisavinti pareigūnai, byloje nėra ir teismas šių aplinkybių nenustatė.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina nustatyti, ar pareiškėjas realiai pajautė jo nurodomą emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė emocinę depresiją, o jei ir patyrė, kad ją patyrė tik dėl mobiliojo ryšio telefonų naikinimo jam nedalyvaujant. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai ir papildomai apriboti bendravimo galimybes, sukelti emocinę depresiją ar kitus papildomus nepatogumus. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad neteisėtai laikomų mobiliojo ryšio telefonų paėmimas (jų naikinimas pareiškėjui nedalyvaujant) sukėlė jam tokius nepatogumus (emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą), kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui.

Įvertinęs byloje esančius dokumentus, teismas nusprendė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai, paimdami pareiškėjo neteisėtai laikomus mobiliuosius telefonus ir priimdami sprendimą juos sunaikinti, vykdė galiojančių teisės aktų reikalavimus ir jų nepažeidė, o nesudarydami sąlygų nuteistajam stebėti mobiliųjų telefonų naikinimo faktą, teisės normas pažeidė, tačiau šiuo neveikimu buvo sprendžiama susidariusi situacija, ir nėra pagrindo teigti, kad šis neveikimas neatitiko protingumo kriterijų, arba kad dėl šio neveikimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjui neįrodžius visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų ir teismui byloje jų nenustačius (ABTĮ 57 str.), teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikė nepagrįstu ir jį atmetė (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 134) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais, kad teismas netinkam ai vertino bylos aplinkybes, neapklausė liudytojo G. K., kuris galėtų paliudyti apie apelianto savijautą, kai jie kartu buvo laikomi vienoje kameroje. Teismas neatsižvelgė į paimtų iš pareiškėjo telefonų sunaikinimo datas ir aplinkybes. Apeliantui kyla abejonių, ar iš jo paimti mobiliojo ryšio telefonai iš tikrųjų buvo sunaikinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu (b. l. 148–149) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Bylos proceso šalys prašymų dėl žodinio bylos nagrinėjimo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Todėl byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta rašytinio proceso būdu.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino ir to, kad Alytaus pataisos namuose iš jo (laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens) buvo paimti du mobilaus ryšio telefonai, kurie jam nebuvo grąžinti išleidžiant iš pataisos namų, o sunaikinti jam nedalyvaujant.

Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) gali būti tenkinamas nustačius tris civilinės atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė Alytaus pataisos namų neveikimą, pažeidžiantį Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punktą (nesudarymą sąlygų pareiškėjui dalyvauti sunaikinant iš jo paimtus mobiliojo ryšio telefonus), tačiau konstatavo, kad nenustatytos šio neveikimo pasekmės, kurias būtų galima laikyti žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ginčą išsprendė iš esmės teisingai, tačiau teismo išvados dėl Alytaus pataisos namų veiksmų teisėtumo įvertinimo yra nepagrįstos, todėl koreguotinos.

Bausmių kodekso 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio Kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Reikmenys, kuriais naudotis nuteistiesiems uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jų pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami. Į Bausmių vykdymo kodekso 1 priedą – Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą – įtraukti Garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės (BVK 1 priedo 6 punktas). Minėtoje įstatymų normoje nustatytu teisiniu reguliavimu pataisos įstaigos vadovui leista nuspręsti kaip pasielgti su draudžiamais turėti nuteistiesiems daiktais ir reikmenimis, jei nuteistasis, nepaisydamas draudimo, juos įgyja (sunaikinti arba perduoti saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos). Ši įstatymo numatyta pataisos įstaigos vadovo diskrecija yra susijusi su draudžiamų turėti nuteistiesiems daiktų ir reikmenų įsigijimo aplinkybių bei pobūdžio įvertinimu.

Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalies nuostatas detalizuojantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punktas nustato tvarką (procedūrą), kurios turi būti laikomasi pataisos įstaigos direktoriui priėmus vieną iš Bausmių kodekso 112 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų. Jeigu pataisos įstaigos direktorius nusprendžia sunaikinti nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus ir reikmenis, jie sunaikinami nuteistojo, iš kurio paimti šie daiktai ir reikmenys, akivaizdoje.

Nagrinėjamam ginčui aktualūs daiktai (du mobiliojo ryšio telefonai) patenka į Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą (BVK 1 priedo 6 punktas). Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai 2 mobilaus ryšio telefonus iš nuteistojo R. V. paėmė kratų metu (2007 m.spalio 23 d. ir 2010 m. kovo 1 d. protokolai). Pareiškėjas režimo pažeidimų neneigė, pirmuoju atveju aiškino telefoną radęs pataisos namų teritorijoje, antruoju atveju teigė, kad telefoną jam paliko bausmę atlikęs nuteistasis, išeidamas į laisvę). Už šiuos režimo pažeidimus (draudžiamų daiktų turėjimą), kvalifikuotus pagal Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalį, R. V. buvo skirtos nuobaudos (Alytaus PN direktorius 2007 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1937 ir 2010 m. kovo 4 d. nutarimas Nr. 40-506). Nuteistųjų teisę skambinti telefonu turi užtikrinti pataisos įstaigų administracija. Tam naudojamos pataisos namuose įrengtos ryšio priemonės. Įstatymas draudžia nuteistiesiems turėti telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones (BVK 1 priedo 6 punktas). Atsižvelgdamas į šio draudžiamo turėti daikto pobūdį, Alytaus pataisos namų direktorius pagrįstai pasinaudojo įstatymo suteikta diskrecijos teise priimti sprendimą dėl iš pareiškėjo paimtų mobiliųjų telefonų sunaikinimo.

Bausmių vykdymo kodeksas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenustato termino per kurį pataisos įstaigos vadovas turi priimti vieną iš Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų dėl iš nuteistojo paimto daikto sunaikinimo bei jį sunaikinti. Todėl apelianto argumentai dėl telefonų sunaikinimo laiko nėra pagrindas konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Byloje nustatyta, kad Alytaus pataisos namų direktorius 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr.4-4511 nutarė sunaikinti 2007 metais paimtus iš nuteistųjų mobiliuosius telefonus (169 vienetus, 110 eil. Nr. įtrauktas iš R. V. 2007 m. spalio 23 d. paimtas telefonas Siemens), o 2011 m. vasario 22 d. nutarimu Nr.4-752 nutarė sunaikinti 2010 metais paimtus telefonus (338 vienetus, 37 eil. Nr. įtrauktas iš R. V. 2010 m. kovo 1 d. paimtas telefonas Samsung). Iš UAB Alytaus Atliekų tvarkymo centro spaudų ir atsakingų darbuotojų parašų ant minėtų nutarimų apie telefonų priėmimą utilizavimui bei pažymų, matyti, kad 2009 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr.4-4511 išvardyti telefonai buvo atiduoti utilizavimui 2009 m. gruodžio 2 d., o nurodyti 2011 m. vasario 22 d. nutarime Nr.4-752 buvo perduoti utilizavimui 2012 m. kovo 18 d.

Teisėjų kolegija byloje nustatytą aplinkybę, kad naikinant iš pareiškėjo paimtus mobiliuosius telefonus nedalyvavo pareiškėjas, vertina kaip procedūrinį (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkto) pažeidimą kuris nepaneigia to, kad atsakovo atstovo veiksmai nusprendžiant sunaikinti ir priduodant utilizuoti iš pareiškėjo paimtus 2 mobilius telefonus (nuteistajam draudžiamus turėti daiktus) buvo teisėti, atitinkantys Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalies nuostatas. Atsakovo atstovo argumentai, kad iš nuteistųjų paimti mobilieji telefonai gali būti naikinami elektronikos reikmenų utilizavimui skirtose vietose, pagrįsti. Etapavimas į atliekų utilizavimo įmonę nuteistųjų, iš kurių paimti mobiliojo ryšio telefonai (ginčo atvejais tai būtų buvę keli šimtai žmonių) nerealus ir neprotingas veiksmas. Minėtą procedūrinį pažeidimą, kad pareiškėjas nedalyvavo mobiliojo telefono sunaikinimo procedūroje, nagrinėjamu atveju kompensuoja tikslūs nutarimų dėl paimtų daiktų sunaikinimo duomenys, iš kurių galima identifikuoti iš ko buvo paimti telefonai, jų paėmimo datas, pavadinimus, taip pat nutarimus vykdžiusius asmenis.

Konstatavus, kad valdžios institucijos (šiuo atveju Alytaus pataisos namų) neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), kitų civilinės atsakomybės sąlygų aptarinėjimas neturi teisinės prasmės. Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlygos, viešoji atsakomybė negalima.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė