2015-10-08 Nr. AB-19487-3-61-3-07396-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1772-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07396-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. A. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7759.

Paaiškino, kad pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nustatytą pensijų perskaičiavimo tvarką, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, jai buvo mokama sumažinta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Pagal VSDFV Kauno skyriaus išduotą pažymą, pareiškėjai minėtu laikotarpiu neišmokėta 7 654,88 Lt senatvės pensijos. Dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2013 m. spalio 24 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad nesant teisinio reguliavimo, išmokėti pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja šį skyriaus sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu jos skundą nagrinėti atsisakė, kaip paduotą praleidus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundams dėl teritorinių skyrių sprendimų teisėtumo paduoti. Pareiškėja nesutikdama su VSDFV išvadomis, savo argumentus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis, nurodydama, kad toks pensijų mažininiams vertintinas kaip jos teisių į nuosavybę apribojimas. Pareiškėjos teigimu, apie savo pažeistas teises ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą (paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.), todėl nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi 2013 m. spalio mėn., jai neišmokėta senatvės pensijos dalis priklauso už laikotarpį nuo 2010 m. spalio iki 2011 m. gruodžio mėnesio. Pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsakovas VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 64–67, 80–81) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Teigė, kad VSDFV Kauno skyrius pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėn., o tai reiškia, kad pareiškėja apie ne visą jai mokamą pensiją sužinojo dar 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėja su 2013 m. lapkričio 6 d. prašymu kreipdamasi į VSDFV praleido trejų metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti. Tuo pagrindu, ir vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Šiame sprendime taip pat buvo nurodyta, kad jei iki 2013 m. gruodžio 5 d. bus pateikti įrodymai sudarantys pagrindą terminą atnaujinti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja naujų aplinkybių nepateikė, o su skundu kreipėsi į teismą. VSDFV įvertinusi, kad pareiškėja prieš kreipiantis į teismą privaloma ikiteismine tvarka nepasinaudojo, nurodė, kad buvo pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 90–93) pareiškėjos D. A. B. skundą atmetė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja dėl duomenų apie neišmokėtą pensijos dalį su 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (10.1)S-63202 (b. l. 10) pareiškėjai pateikė duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Pareiškėja su 2013 m. spalio 15 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (10.1)S-73500 atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą nurodydamas, kad tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 14). Pareiškėja nesutikdama su šiuo VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, su 2013 m. lapkričio 6 d. skundu (b. l. 68) kreipėsi į VSDFV. VSDFV skundžiamu 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7759 (b. l. 16) atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Atsisakymo nagrinėti skundą pagrindas – praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas apskųsti sprendimą dėl pareiškėjai mokėtos senatvės pensijos sumažinimo. Šiame sprendime VSDFV taip pat pareiškėjai pasiūlė iki 2013 m. gruodžio 5 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Pareiškėja iki nustatyto termino įrodymų nepateikė, o su skundu kreipėsi į teismą.

Teismas, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) 45 straipsniu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pažymėjo, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Ginčo faktines aplinkybes vertinant aptarto teisinio reglamentavimo kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjos 2013 m. spalio 15 d. prašymas, su kuriuo ji kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį, laikytina prašymo VSDFV padavimo data. Tačiau, nagrinėjamu atveju, pareiškėja paduodama 2013 m. spalio 15 d. prašymą VSDFV Kauno skyriui dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundžiamame 2013 m. lapkričio 19 d. sprendime atsakovas pagrįstai pritaikė Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą, pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą, išaiškinęs teisę teikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti. Nustatyta (tokių duomenų byloje nėra), kad pareiškėja nei atsakovui, nei teismui tokių įrodymų nepateikė, taip pat nenurodė ir individualaus pobūdžio priežasčių dėl kurių terminą praleido. Pažymėtina, kad pareiškėjos apie jos teisių pažeidimą sužinojimas tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Taip pat objektyviomis priežastimis terminui atnaujinti negali būti laikomos pareiškėjos abejonė dėl nevieningos teismų praktikos, nevienodas teisės aktų traktavimas, asmenims sukeliantis neapibrėžtumo situaciją, išsilavinimo stoka, amžius. Pareiškėjos argumentai dėl pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn., jau minėtos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutarties kontekste, taip pat nelaikytini teisingais.

Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, išdėstytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7759.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti VSDFV sprendimą. Atsižvelgiant į tai, jog nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl pensijos dalies išmokėjimo/ neišmokėjimo, teismas, nagrinėjamu atveju, negalėtų atskirai išspręsti reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką. Reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką galėtų būti sprendžiamas tik pareiškėjai tinkamai pasinaudojus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka.

III. Pareiškėja D. A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 99–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti, panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7759, priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas klaidingai apskaičiavo 3 metų termino kreiptis į instituciją pradžią. Sumažinta senatvės pensija pareiškėjai mokėta kiekvieną mėnesį, t. y. pažeidimas buvo tęstinis. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3027-95/2013 suformuota praktika, kad jei yra praleistas 3 metų terminas paduoti skundą, neišmokėtos pensijos dalis mažinama atitinkamų mėnesių skaičiumi, kadangi kiekvieną mėnesį buvo priimamas pakartotinis sprendimas dėl sumažintos pensijos mokėjimo. Apie savo pažeistas teises pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šios datos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja D. A. B. siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Tokiu būdu sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio ir mokėta iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 10–13). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-iasis pensijų skyrius 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (10.1) S-73500, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. spalio 15 d. prašymą, atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą pensijos dalį (b. l. 14–15). VSDFV, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 6 d. skundą, 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-932 (kurį nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo panaikinti), vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, konstatavo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą kreipimosi terminą anksčiau minėtam teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 19 d. skundą. Šiame sprendime VSDFV nurodė ir tai, kad jeigu pareiškėja iki 2013 m. gruodžio 5 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (Taisyklių 20 p.). Pareiškėja, nepaisydama atsakovo siūlymo, su skundu kreipėsi į teismą.

Sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, pirmiausia išsiaiškintina, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Atsakydama į minėtą klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, yra suformavęs šiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Minėtos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta: kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina prašymo VSDFV teritoriniam skyriui padavimo data, t. y. 2013 m. spalio 15 d. Taigi byloje pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja atsakovui nenurodė jokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Pareiškėjos teismui pateiktame skunde bei apeliaciniame skunde nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D.A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė