2020-12-02 Nr. AB-22829-3-61-3-02923-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2708-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02923-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos buvo atvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) šiais laikotarpiais: nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d.; nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2017 m. spalio 18 d.; nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017m. lapkričio 17 d.; nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d.; nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. sausio 12 d.; nuo 2018 m. vasario 14 d. iki 2018 m. vasario 19 d. (toliau – ir ginčo laikotarpiai).

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui, kameros buvo labai mažos; atliekant gamtinius reikalus, galbūt buvo stebimas pareigūnų per duryse esantį langelį, kadangi unitazas pastatytas prie kameros durų ir nebuvo atskirtas sienele; nebuvo užtikrintos higienos sąlygos (jautėsi drėgmė, pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos) ir sveikatai saugi aplinka (kiemelio stogas dengtas asbestcemenčio šiferio danga); nebuvo užtikrinta pasivaikščiojimo kiemelyje trukmė.

4. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė didelį diskomfortą, gėdos jausmą, dvasinius išgyvenimus bei emocinę depresiją.

5. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas jau kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos priteisimo už jo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. sausio 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1596-629/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00248-2018-8) pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, pareiškėjui priteista 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, t. y. pareiškėjas šioje ginčo dalyje kelia iš esmės tapatų ginčą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių.

7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjime, yra taikomas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pagal kurį nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 1,5 valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadas) – 2 valandas. Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, reglamentuojančios Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, nuostatas, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose.

8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovo atstovas pažymėjo, kad kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Atsakovo atstovas teigė, kad Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras. Vilniaus PN gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto nenaudojami.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Iš bylos duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kamerose: Nr. 109, 115, 121, 122, 125, 272, 311, 314, 317 ir 378, kurių plotas nuo 6,48 kv. m vienam asmeniui arba nuo 7,38 kv. m dviem asmenims. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Taisyklių 111 punkte nurodytus minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimus. Teismas pareiškėjo argumentus dėl ploto pažeidimo atmetė.

11. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu bei jo privatumo pažeidimu, aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktą, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką privatumo užtikrinimo aspektu ir nustatė, kad ginčo laikotarpiais 8 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos.

12. Dėl ventiliacijos nebuvimo ir pareiškėjo argumentų, jog dėl to kameroje ilgai išsilaikydavo nemalonūs kvapai, jautėsi drėgmė ir pelėsis, teismas nustatė, kad kameros yra vėdinamos per langus, o tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų, jog kamerų langai skaidraus stiklo, rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant patalpas, kamerose išvengiama pelėsio, staigių temperatūros pokyčių, nemalonaus kvapo. Centrinė šildymo sistema yra įrengta, todėl šildymo sezonu metu visose gyvenamosiose patalpose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose pelėsio, grybelio nebuvo. Teismas, nenustatęs HN 134:2015 17 punkto pažeidimo, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog turėjo galimybę kamerą išvėdinti natūraliu būdu, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.

13. Vertindamas, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus, teismas nustatė, jog pareiškėjas yra nuteistasis ir jam bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei, todėl jam taikytinos BVK 73 straipsnyje įtvirtintos laikymo sąlygos. Teismas iš atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytų paaiškinimų sprendė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė tik į 1,5 val. pasivaikščiojimą. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į 3 val. trukmės pasivaikščiojimus.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrinta saugi sveikatai aplinka, nes kiemelių stoginė sumontuota iš asbestcemenčio šiferio lakštų, kenkiančių sveikatai. Teismas nustatė, kad statinių konstrukcijose nebuvo asbesto, pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai buvo padengti cemento pjuvenų plokšte, kuriose nėra asbesto, o pasivaikščiojimo kiemelių su šiferiu dengtais stogais taip pat nebuvo.

15. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos sąlygų pažeidimų ir bendros Lukiškių TI-K kamerų būklės, nes sprendė, jog pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, atsakovo atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nežinodamas apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

16. Teismas nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, kad pareiškėjas jau kreipėsi į teismą skundu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikymą Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. sausio 22 d. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, jog atsakovo atstovo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-1596-629/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00248-2018-8) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, pripažinus, kad kai kurių higienos normų nesilaikymas kamerose, per trumpi pasivaikščiojimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, ir priteista pareiškėjo naudai 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau aptariamoje byloje buvo ginčijamas konkretus laikotarpis, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 8 paras, taip pat neužtikrinus pasivaikščiojimo kiemelyje trukmės), patyrė nepatogumus ir dvasines kančias, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas, nurodęs, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nustatė, kad padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 50 Eur.

III. 18. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas, priimdamas sprendimą, neišsamiai įvertino visas aplinkybes dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, todėl priėmė netinkamą sprendimą;

19.2. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 8 paras buvo laikomas su kitu asmeniu Lukiškių TI-K kameroje, tačiau sprendė, jog nebuvo pažeista jo teisė į teisės aktuose įtvirtintą vienam asmeniui turintį tekti plotą. Teismas neatsižvelgė į kameros inventoriaus, sanitarinio mazgo užimamą plotą, kurį įvertinus akivaizdžiai matyti, kad 8 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas. Dėl to kilo trintis, diskomfortas, emocinės būklės pablogėjimas;

19.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat durų ir prižiūrėtojui atidarius duris ar pažiūrėjus per stebėjimo akutę, pareiškėjas buvo matomas atliekantis gamtinius reikalus, o tai taip pat blogino pareiškėjo emocinę būklę, nes pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus, jausdavo įtampą, baimės jausmą, kad pareigūnai neprieitų prie durų. Teismas vadovavosi EŽTT praktika privatumo užtikrinimo aspektu, tačiau neįskaičiavo tų dienų, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Teismas pareiškėjo privatumo pažeidimą turėjo nustatyti visomis dienomis, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K;

19.4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti 1,5 val., tačiau jam buvo suteikiamas tik valandos pasivaikščiojimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui neužtikrintomis tinkamomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose privatumo sanitariniame mazge trūkumas 8 paras bei neužtikrinta teisės aktuose įtvirtinta pasivaikščiojimo kiemelyje trukmė pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 50 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su minimaliu vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamoju plotu, privatumo neužtikrinimu bei pasivaikščiojimo trukme.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintomis bylos aplinkybėmis dėl minimalaus gyvenamojo ploto kamerose neužtikrinimu bei pasivaikščiojimo trukme, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Taisyklių 111 punkte nurodytus minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

27. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; kt.).

29. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvenciją, EŽTT išaiškinimus ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiais teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto).

30. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo trukmės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BVK nuostatomis, reglamentuojančiomis paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, vertino atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytus paaiškinimus ir sprendė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė tik į 1,5 val. pasivaikščiojimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl jam suteiktos tik valandos pasivaikščiojimo trukmės, nesuteikia pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvados – Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į 3 val. trukmės pasivaikščiojimus.

31. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus, susijusius su privatumo užtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir nustatė, kad ginčo laikotarpiais 8 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos.

32. Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pareigūnų galimu stebėjimu per duryse esantį langelį, pareiškėjui atliekant gamtinius reikalus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra duomenų (atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą (b. l. 6–11), jog pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklėmis bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovo atstovo pranešime „Dėl R. Š. skundo“ (b. l. 13–15) nurodyta, kad nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 metų kovo mėnesio kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tikėtinu pareigūnų stebėjimu per stebėjimo akutę, vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, grindžiami prielaidomis ir nekonkretūs, t. y. pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiais pareigūnai stebėjo pareiškėją. Pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog įrengtos užuolaidos neapsaugojo jo privatumo ir pareigūnai jį stebėjo, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu.

33. Byloje esantys duomenys apie iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose įrengtas užuolaidas, leidžia neginčytinai spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu ginčo laikotarpiais, kuomet jis kamerose buvo vienas, buvo užtikrinta ir atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo privatumo pažeidimą turėjo nustatyti visomis dienomis, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.

34. Be to, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokio pobūdžio pažeidimas, kaip kad nurodo pareiškėjas, vertinamas kaip mažesnio masto ir nesukeliantis asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020).

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

37. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 50 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Vertinant pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai.

38. Pareiškėjas prašo priteisti jam 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

39. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė