2016-07-14 Nr. AB-14473-3-61-3-01601-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1626-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01601-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ligoninės administracija nesiima prevencinių priemonių, kad nesikartotų laikymo sąlygų pažeidimai, sukeliantys diskomfortą, stresą, neapykantos jausmą bei žeminantys jo garbę bei orumą. Ligoninės administracija nevykdė teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. R. K. ir dar 6 nuteistieji, konvojavus juos iš Vilniaus pataisos namų į Ligoninę, 2015 m. vasario 13 d. buvo uždaryti į priėmimo-paskirstymo skyrių, kuriame pareiškėjas buvo 1.55 val.; šios patalpos plotas yra apie 8 kv. m. Patalpoje nuteistieji rūkė, prižiūrinčių pareigūnų nebuvo. Pareiškėjas nerūko, bet buvo nuodijamas tabako dūmais užterštu oru. Ligoninės Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 14 kv. m, R. K. buvo gydomas nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Palatoje buvo 4 susidėvėjusios, senos metalinės lovos ir 4 prastos būklės spintelės, nebuvo stalo, kėdžių ir spintos drabužiams bei rankšluosčiams susidėti. Palatos medinės grindys nelygios, medinės durys bei langai seni. Ligoninės Vidaus ligų skyriuje yra palatos nuo Nr. 1 iki Nr. 5. Kai pareiškėjas buvo palatoje Nr. 4, ji visą laiką buvo pilna, palatos Nr. 2 ir Nr. 5 buvo tuščios, o palatos Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 nebuvo pilnos. Pareiškėjui atvykus į Ligoninę, nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas, jam nebuvo suteikta galimybė išsimaudyti duše. Be to, Ligoninės Vidaus ligų skyriaus pasivaikščiojimo kiemelis yra labai mažas, jame gali pasivaikščioti tik 3 asmenys, o pacientų būna iki 22, todėl Ligoninės pareigūnams neįgyvendinant tiesioginių pareigų, buvo šiurkščiai pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 bei 3 dalių ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos. Vien tik faktas, jog asmuo buvo priverstas ginti pažeistas savo teises teisme, yra pakankamas nepatogumų sudarymas, kad būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad R. K. ginčo laikotarpiu Ligoninės Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje, kurios plotas – 13,5 kv. m, buvo gydomas nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Šioje palatoje yra 4 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ arba suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, kiek ligonių kartu su R. K. buvo palatose atsakovas negali pateikti. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtų ir (arba) nuteistų asmenų skaičiui, taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus bausmių bei suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Ligoninės Vidaus ligų skyriuje sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Atsakovo atstovės nuomone, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Ligoninės palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ar keičiamas. Ligoninės patalpos remontuojamos iš eilės, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Visi neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, šalinami minimaliais terminais.

Kiekvienais metais tam skirtos lėšos visiškai panaudojamos, o ligoninės skyrių patalpos nuolatos remontuojamos. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Tokie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau. Atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos.

Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovo atstovė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, o tai įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Tabako kontrolės įstatymas nenustato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi šio įstatymo draudimas galioja Laisvės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.

Pažymėtina, kad nenustačius neteisėtų Ligoninės veiksmų, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu (b. l. 118–123) skundą tenkino iš dalies: priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų gydymo sąlygų Ligoninėje, atlyginimo. Pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis. Apibendrindamas išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Ligoninės – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kamerų tipo palatų ploto trūkumo ir kitų laikymo Ligoninėje sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis vertina 700 Eur.

Dėl kamerų tipo palatų ploto reikalavimų

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Iš Ligoninės pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 20 d. R. K. laikomas Ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 4, kurios plotas – 13,5 kv. m (b. l. 16), joje buvo 4 lovos. Kadangi Ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatos Nr. 4 plotas yra 13,5 kv. m, nepažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyto 5,1 kv. m vienam asmeniui privalomo kamerų tipo palatos ploto, joje galėjo būti laikomi 2 asmenys. Atsakovas nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gydant pareiškėją Ligoninėje, visą jo gydymo laikotarpį, t. y. 7 dienas, R. K. nebuvo skiriama pakankamai kamerų tipo palatų ploto. Argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo R. K..

Pareiškėjas tvirtina, kad priėmimo-paskirstymo skyriuje, kurio plotas yra apie 8 kv. m, buvo laikomi 7 asmenys. Šioje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas 1.55 val. Atsakovo atstovė 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. S-4231 (b. l. 79) nurodė, kad Ligoninės priėmimo-paskirstymo patalpų plotai yra 17,68 kv. m ir 11,94 kv. m, taigi jose galėjo būti laikomi atitinkamai 3 ir 2 asmenys. Taigi, plotai buvo pažeisti ir laikant R. K. minėtose patalpose.

Dėl rūkymo kamerose

Pareiškėjas nurodė, kad priėmimo-paskirstymo skyriuje, kuriame jis buvo laikomas 1.55 val., nuteistieji rūkė. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jei nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ligoninė nurodė, kad informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Tai patvirtina ir administracinėje byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 31, 32, 38). Teismo nuomone, Ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, tačiau ne visi asmenys laikosi nurodytų reikalavimų. Neteisėtų Ligoninės administracijos veiksmų, kad palatose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta.

Dėl kitų laikymo sąlygų

Pareiškėjas nurodė, kad Ligoninės Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4 buvo 4 susidėvėjusios ir senos metalinės lovos, 4 prastos būklės spintelės, joje nebuvo stalo, kėdžių, spintos drabužiams bei rankšluosčiams susidėti. Palatos medinės grindys nelygios, medinės durys bei langai seni.

Kaip jau minėta, Ligoninės Vidaus ligų skyriaus palatos Nr. 4 plotas yra 13,5 kv. m. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 26, 27) matyti, kad palatoje yra nedaug baldų ir jie nėra labai dideli, tačiau atsižvelgiant į palatos Nr. 4 plotą, baldai laikytini pakankamais ir neužimančiais per daug vietos, kad jos neužtektų kalinamiems asmenims. Didesnių ir daugiau baldų nebūtų galima laikyti minėtoje palatoje. Iš atsakovo atstovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad lovos yra senos, metalinės, vietomis nuo jų nusilupę dažai, grindys medinės, vietomis nelygios, langai bei durys seni, tačiau tvarkingi. Negalima daryti išvados, kad jie būtų netinkami. Iš pateiktų darbų priėmimo aktų matyti, kad Ligoninės Vidaus ligų skyriuje buvo atlikti remonto darbai. Iš 2014 m. kovo 26 d. darbų priėmimo akto Nr. BD-531 matyti, kad nuo sienų ir lubų nugramdyti seni dažai, sienos ir lubos nuglaistytos, nugruntuotos ir nudažytos, suremontuotas sanitarinis mazgas, dušas, išklijuotos plytelės; nudažyti langai, durys, radiatoriai, pakeisti seni vamzdžiai prausykloje bei duše, pastatytas maišytuvas (b. l. 30). Remonto darbai Ligoninės Vidaus ligų skyriaus duše bei palatose buvo atlikti 2012 m. ir 2015 m. (b. l. 43–44, 45). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Pagal šios higienos normos 67 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dėl skalbinių skalbimo sudaryta sutartis su UAB „Švaros etalonas“ (b. l. 39–41, 42).

Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu (b. l. 22). Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, R. K. turėjo galimybę atlikti sanitarinį švarinimą, kadangi Ligoninės Vidaus ligų skyriuje yra įrengtos prausyklos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Ligoninė dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba (b. l. 33–35, 36). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalas pildomas. Tai rodo, jog Ligoninėje buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.

Pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja. 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. S-4231 Ligoninė nurodė, kad Vidaus ligų skyriaus pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra apie 51,75 kv. m (b. l. 80). Įvertinus atsakovo atstovės pateiktą informaciją bei fotonuotraukas (b. l. 23, 109), darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami, o pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose – nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, kad Ligoninės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto. Ligoninė teigia, kad tinkamai laikytis suėmimo vykdymo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra svarbi. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas gydymo sąlygas ir vykdyti pagal Konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus. R. K. prašo priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo kokių nors sveikatos sutrikimų ir kad jo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Ligoninei pažeidus asmens teisę į tinkamas laikymo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, R. K. subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 30 Eur. R. K. reikalavimas priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį, įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Teismas pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skelbiami pagrindiniai socialiniai rodikliai rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2015 m. liepos mėnesį sudarė 256,81 Eur. Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, šiuo metu sudaro 300 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 131–137) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neišsiaiškino visų byloje reikšmingų aplinkybių, nesilaikė konstitucinių teisingumo, teisėtumo ir lygybės principų, pažeidė įrodymų tyrimo taisykles.

2. Teismo sprendimas yra šališkas, nes teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, t. y. nevertino visų skunde išdėstytų argumentų dėl stalų, kėdžių trūkumo palatose, rūkymo palatose. Be to, teismas nesivadovavo LVAT suformuota praktika.

3. Teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl nesuteikto sanitarinio švarinimo (ir šiuo aspektu palaikė vien tik atsakovo poziciją). Pagal Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 62 punktą, asmeniui atvykus į Ligoninę, jam turi būti atliktas sanitarinis švarinimas. Pareiškėjui teisė nusiprausti po dušu (po to kai jis atvyko į Ligoninę) nebuvo suteikta.

4. Teismas neįvertino to, kad šie atsakovo padaryti pažeidimai yra pasikartojantys. Priteistas 30 Eur žalos atlyginimas nėra pakankamas pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, kadangi šiuo atveju atsakovas pažeidė ir Konvencijos 3 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. K. padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs tik tai, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjo teisės į kalinimą teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje palatoje, 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismas priteisė jam nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, pagrįstai vadovavosi ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu, numatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Taigi šiuo atveju teismas pagrįstai nustatė, jog R. K. teisė būti kalinamam (gydomam) kameros tipo palatoje, kuri atitiktų minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, buvo pažeista nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 20 d. (iš viso 7 paras) gydant pareiškėją Ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 4, kurios plotas – 13,5 kv. m (4 lovos), bei 2015 m. vasario 13 d. apie 1.55 val. laikant pareiškėją, jo teigimu, kartu su kitais 7 asmenimis Ligoninės priėmimo-paskirstymo skyriaus kameroje (pagal atsakovo pateiktus duomenis, priėmimo-paskirstymo kameros yra 17,68 kv. m ir 11,94 kv. m ploto). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Ligoninė nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai asmenų su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (nurodė, kad tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje visas 7 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą (gydymą) pakankamo ploto palatoje (kameroje) (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1112-442/2016; 2016 m. birželio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1013-556/2016 ir kt.)

Kadangi šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis vertinama, ar buvo laikomasi Pataisos įstaigų tvarkos taisyklių nustatytų kameros (palatos) ploto reikalavimų, pagrįstumo, taip pat nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų dėl laikotarpio, kai pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje, teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo Ligoninės neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su tuo, kad teismas nekonstatavo kitų jo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. to, kad palatoje, kurioje jis buvo gydomas (kalinamas), buvo rūkoma, kad palatoje esančios lovos buvo senos, taip pat kad palatoje nebuvo pakankamai kėdžių, spintų, stalo, o pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas, be to, kad jam atvykus į Ligoninę, nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas.

Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su rūkymu, palatoje buvusiais senais baldais, baldų trūkumu ir mažu pasivaikščiojimo kiemu, pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Ligoninėje sąlygas ir minėtais aspektais padarė pagrįstas išvadas, t. y. jokių atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, jų iš naujo nekartoja. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tinkamai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą, nes, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, patikrino tai, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad teismas neišnagrinėjo visų jo nurodytų aplinkybių, tačiau nedetalizuoja, kokių konkrečių aplinkybių teismas neišnagrinėjo, nenurodo, kurios būtent jo skunde išdėstytos aplinkybės (ir kodėl) buvo išnagrinėtos netinkamai. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skundėsi ir tuo, jog jam atvykus į Ligoninę, nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) nurodė, kad pacientų prausimasis organizuojamas remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nei Ligoninė, nei pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pareiškėjo teiginio, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, jam, kaip naujai atvykusiam į pataisos įstaigą asmeniui, nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas ir suteikta galimybė nusiprausti duše. Ginčo metu galiojusios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 62 punktas nustatė, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas; sveikatos tikrinimo rezultatai įrašomi į Asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę); nuteistuosius, kuriems atliktas sanitarinis švarinimas, pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas uždaro į karantino patalpas, o kalėjime – į kameras; atvykusius į laisvės atėmimo vietų ligoninę nuteistuosius apžiūri gydytojas ir, nustatęs ligos diagnozę, pasiunčia į atitinkamus ligoninės skyrius. Tų pačių taisyklių 257 punkte nustatyta, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše; pataisos įstaigų personalui draudžiama reikalauti, kad nuteistieji nusikirptų plikai, jeigu nėra gydytojo rašytinio patvirtinimo, kad tai reikalinga dėl sveikatos ar higienos; taip pat dezinfekuojami jų rūbai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šiuo aspektu jokių argumentų nepateikė, konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 ir 257 punktai (iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje, žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1112-442/2016).

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto bei neužtikrinus pareiškėjo teisės nusiprausti po dušu atvykimo į Ligoninę dieną, patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT (adm. bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų Ligoninėje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Visgi, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu konstatuotas pažeidimas (dėl gydymo kameros tipo palatoje, neatitinkančioje nustatytų ploto reikalavimų, nesudarymas galimybės nusiprausti po dušu atvykimo į įstaigą dieną) vyko trumpą laiko tarpą (7 dienas), o byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai pareiškėjo sveikatai. Be to, byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taigi, Konvencijos 3 straipsnis nepažeistas.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad nors pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, tačiau jam buvo suteikta galimybė laisvu nuo procedūrų ir medicininių apžiūrų metu būti gryname ore Ligoninės Vidaus ligų skyriaus lokaliniame sektoriuje (b. l. 12–1418, 19), taip pat kartą per savaitę buvo leidžiama nusiprausti duše (b. l. 22). Netinkamomis sąlygomis pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas tik 7 paras. Todėl atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (30 Eur) nėra tinkamas. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, pareiškėjui priteistina 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo nagrinėjamu atveju patirtus nepatogumus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – pareiškėjui priteistą 30 Eur neturtinės žalos dydį padidinant iki 50 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti: pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 50 Eur (penkiasdešimties eurų).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė