2018-11-28 Nr. AB-21655-3-64-3-01750-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1187-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01750-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaikutis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaikutis“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vaikutis” (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1IM-45 „Dėl pavojingo produkto“ (toliau – ir Sprendimas) (I t., b. l. 2–3).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pateikė Inspekcijos Šiaulių skyriui bandymų protokolą, iš kurio matyti, kad žaislas (prisukamas jūros arkliukas su ratukais) yra saugus bei tinkantis vaikams nuo 3 metų amžiaus. Be to, šios prekės ženklinime taip pat yra nurodyta, kad žaislas netinka vaikams iki 3 metų amžiaus, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl žaislas buvo paimtas atitikties saugos nustatymui ir atliekami bandymai vaiko nuo 0 iki 3 metų amžiui. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka, jog žaislas buvo bandomas ne pagal gamintojo nurodytą ženklinimą.

3. Atsakovas Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos (po reorganizacijos Inspekcijos teises ir pareigas nuo 2016 m. sausio 1 d. perėmė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 22–24).

4. Inspekcija paaiškino, kad žaislo ženklinimo etiketėje neteisingai nurodyta vaikų, kuriems skirtas žaislas, amžiaus grupė, nes žaislas pagal savo funkcijas ir charakteristikas yra skirtas vaikams iki 3 metų. Atsižvelgiant į tai, žaislas privalėjo būti išbandytas gamintojo pagal reikalavimus, keliamus žaislams, kurie skirti vaikams iki 3 metų. 2015 m. gegužės 8 d. patikrinimo akte buvo konstatuota, kad žaislas yra pavojingas (konstrukcijoje yra mažų dalių, kuriomis gali užspringti vaikai iki 3 metų), todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo (toliau – ir PSĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad gamintojas į rinką pateiktų tik saugius gaminius. Šio patikrinimo akto pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo buvo uždrausta minėtą žaislą (pavojingą produktą) teikti į rinką. Inspekcija minėtu Sprendimu taip pat įpareigojo pareiškėją pašalinti žaislą iš rinkos, įspėti vartotojus apie su pavojingu gaminiu susijusią riziką bei susigrąžinti pavojingą gaminį iš vartotojų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (II t., b. l. 13–17).

6. Teismas, aprašęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad specialūs reikalavimai žaislų saugai yra įtvirtinti Žaislų saugos techniniame reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 4-174 (toliau – ir Techninis reglamentas). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Techninio reglamento 14.3 punkte yra nustatyta, kad ant žaislų neturi būti nurodomas vienas ar daugiau specialių įspėjimų, nurodytų šio reglamento 8 priedo II dalyje, jei jie prieštarauja pagal funkcijas, matmenis ir savybes nustatytai žaislo paskirčiai. Teismas sprendė, kad Inspekcija turėjo diskreciją vertinti, ar atitinkamas žaislas tikrai yra skirtas gamintojo nurodyto amžiaus vaikams. Be to, teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungoje taikomi žaislų saugos standartai ir vertinimo kriterijai gali skirtis nuo trečiosiose šalyse taikomų standartų.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcijos vertinimas dėl faktinės vaikų amžiaus grupės, kuriai skirtas žaislas, buvo pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes Inspekcija, vertindama žaislo paskirtį, vadovavosi LST CR 14379 „Žaislų klasifikacija. Rekomendacijos“ 13 lentelėje nurodytais kriterijais, pagal kuriuos žaislas vertintinas kaip skirtas vaikams, kurių amžius iki 36 mėnesių.

8. Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai vertino, ar žaislas tinkamas vaikams iki 36 mėnesių, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

III. 9. Pareiškėjas UAB „Vaikutis“ apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 19–24).

10. Pareiškėjo nuomone, Inspekcija atliko pareiškėjo patikrinimą be teisinio pagrindo, todėl nepagrįstai atrinko žaislą bandiniams. Pareiškėjas nurodo, kad iš ne teisės teisė neatsiranda, o valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai. Pasak pareiškėjo, Inspekcija privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis ir viešojo administravimo principais.

11. Pareiškėjo nuomone, teismui pasisakius, kad tai, jog pavedimuose nebuvo detaliai įvardinta patikrinimo rūšis ir tikslas, neturi teisinės reikšmės, sąlygoja ir korupcijos riziką. Pareiškėjas pastebi, kad pagal Inspekcijos patikrinimų atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2010 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1R-115 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 18 punktą, pavedime, be kita ko, turi būti nurodyta ir pavedimo rūšis, o nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, tai nebuvo padaryta. Be to, reikalavimas nurodyti patikrinimo tikslą ir rūšį, pasak pareiškėjo, įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 1150 1 punkte.

12. Pasak pareiškėjo, jis turėjo teisę žinoti, jog Inspekcija atlieka pareiškėjo patikrinimą, dalyvaudama Europos Sąjungos rinkos priežiūros institucijų forumo Prosafe organizuojamame projekte, taip pat turėjo teisę susipažinti su Inspekcijos įgaliojimais ir jų apimtimi, o Inspekcija turėjo pareigą veikti skaidriai, vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė situacijos, aplinkybių, priėmė formalų, bet neteisingą sprendimą.

13. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 31–34).

14. Tarnyba paaiškina, kad Inspekcija (kurios teisės ir pareigos nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo perduotos Tarnybai) dalyvauja Europos Sąjungos rinkos priežiūros institucijų forumo Prosafe organizuojamame projekte dėl žaislų saugos, kurio tikslas įvertinti žaislų mechaninių ir fizikinių (smulkių dalių) savybių atitiktį saugos reikalavimams. Vykdant šį projektą ir Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014 m. lapkričio 26 d. pavedimą buvo atliktas patikrinimas pareiškėjo parduotuvėje ir, kilus pagrįstam įtarimui dėl saugos, atrinktas saugos bandymams atlikti pareiškėjo importuojamas Kinijos gamintojo žaislas – jūros arkliukas su ratukais Nr. 878A. Minėto žaislo atitiktis saugos reikalavimams buvo įvertinta Europos Sąjungos akredituotoje Ispanijos laboratorijoje „Aiju“. Bandymu metu nustatyta, kad pareiškėjo importuojamas žaislas neatitinka keliamų reikalavimų, nes dėl tempimo būdu atsiskyrusių žaislo dalių kyla vaikų uždusimo ir užspringimo pavojus.

15. Tarnyba atkreipia dėmesį į tai, kad PSĮ neįpareigoja Inspekcijos informuoti ūkio subjektus apie dalyvavimą Europos Sąjungos rinkos priežiūros institucijų forumo Prosafe organizuojamame projekte dėl žaislų saugos ar kitose Europos Sąjungos organizuojamose ar vidinėse produktų saugos tikrinimo projektuose ar programose.

16. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visas esminę reikšmę turinčias bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo buvo nustatyta, kad pareiškėjo importuojamas ir platinamas žaislas (prisukamas jūros arkliukas su ratukais) yra pavojingas jaunesniems kaip 36 mėn. vaikams ir neatitinka žaislų saugos darniojo standarto LST EN71-1:2011 45.1 punkto reikalavimų (I t., b. l. 4–5), teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Sprendimu konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Produktų saugos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir nuspręsta uždrausti teikti šį žaislą į rinką, pareiškėjas įpareigotas pašalinti šį žaislą iš rinkos, įspėti vartotojus apie susijusią su pavojingu produktu riziką, nurodyta šį žaislą susigrąžinti iš vartotojų bei teikti informaciją dėl tolimesnės veiksmų eigos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, kuris pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, nes nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje (to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai), dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes jį priimant buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės, yra nurodęs, kad ši laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas).

21. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu teikė Lietuvos rinkos vartotojams ginčo produktą iš Kinijos. Produktų saugos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) imperatyviai nustato tiek gamintojų, tiek ir platintojų pareigą teikti į rinką tik saugius gaminius (PSĮ 8 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 punktas). Jei nustatoma, kad asmuo pažeidė šį įstatyme nustatytą privalomą reikalavimą, t. y. teikė į rinką ne saugius gaminius, tai atsakomybės už tokį pažeidimą taikymas negali būti vertinamas kaip asmens ūkinės veiklos laisvės pažeidimas. Taigi, su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

22. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė formalų, bet neteisingą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, jo patikrinimas ir žaislo atrinkimas bandiniams buvo atliktas be teisinio pagrindo. Pasak pareiškėjo, Inspekcija nesilaikė pareigos veikti skaidriai, vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes jį priimant buvo pažeista VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymų viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Dėl šio principo pažeidimo pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Inspekcija, priimdama ginčijamą Sprendimą, nesivadovavo ūkio subjektų veiklos priežiūrą aptariamu laikotarpiu reglamentavusiu teisės aktu – Tvarkos aprašu, o konkrečiai jo 18 punktu, numatančiu, kad pavedime, be kita ko, turi būti nurodyta patikrinimo rūšis. Pareiškėjas pastebi, kad patikrinimo rūšis nagrinėjamu atveju pavedime nurodyta nebuvo.

24. Pasak pareiškėjo, jis turėjo teisę žinoti, kad Inspekcija pareiškėjo patikrinimą atliko dalyvaudama Europos Sąjungos rinkos priežiūros institucijų forumo Prosafe organizuojamame projekte, turėjo teisę susipažinti su Inspekcijos įgaliojimais ir jų apimtimi, o Inspekcija turėjo pareigą veikti skaidriai. Šiais aspektais teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pavedime nenurodyta patikrinimo rūšis savaime nereiškia, kad pareiškėjo ginčijamas Inspekcijos Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Tokio pobūdžio pavedimo turinio trūkumas gali būti pripažįstamas tik procedūrinio pobūdžio pažeidimu, nesudarančiu pagrindo išvadai, kad priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas turi teisę susipažinti su Inspekcijos įgaliojimais ir jų apimtimi, teisėjų kolegija pažymi, kad kontrolės institucijų teisės ir pareigos yra įtvirtintos PSĮ 14 straipsnyje, o Inspekcijos įgaliojimai (jų apimtis) atliekant patikrinimus yra detalizuoti minėtame Tvarkos apraše. Šie teisės aktai yra viešai paskelbti, todėl pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su juose nustatytais Inspekcijos įgaliojimais ir jų apimtimi. Jei pareiškėjas su Inspekcijos įgaliojimais nebuvo susipažinęs, tai nereiškia, kad Inspekcija veikė neskaidriai ar, viršydama savo įgaliojimus, neteisėtai atliko pareiškėjo patikrinimą ir be teisėto pagrindo atrinko ginčo produktą bandiniams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai aiškino teisės aktus, teisingai nustatė Inspekcijos kompetencijos ribas bei pagrįstai konstatavo Inspekcijos veiksmų teisėtumą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė situacijos ir aplinkybių bei priėmė formalų, bet neteisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip deklaratyvūs.

26. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o pagal šio įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktus, motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodomos teismo nustatytos aplinkybės bei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat išsamiai nurodė, kodėl atmeta pareiškėjo skundo argumentus, jog Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo patikrinimą. Pripažinęs, kad Inspekcija teisėtai ir pagrįstai atliko ginčo produkto bandymus dėl jo tinkamumo (saugumo) vaikams iki 36 mėn., pirmosios instancijos teismas priėmė ne tik teisėtą ir pagrįstą, bet ir teisingą sprendimą Inspekcijos Sprendimo nenaikinti, atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatytas ginčo produkto pavojingumas minėto amžiaus vaikams.

27. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaikutis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė