8bcfa961-e16f-4559-a4d2-84ab2e5c0633 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-1319-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00412-2014-9                 Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. rugsėjo 17 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „MC Wealth Management“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2656-881/2015 pagal ieÅ¡kovės R.

Z. ieÅ¡kinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MC Wealth Management“ dėl žalos atlyginimo. Teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ pagal atskirÄ jį skundÄ , n u s t a t ė :             Klausimo esmė IeÅ¡kovė R. Z. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieÅ¡kinyje praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „MC Wealth Management“ 197 969,16 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kinio reikalavimų užtikrinimui ieÅ¡kovė prašė areÅ¡tuoti 197 969,16 Eur vertės atsakovui priklausantį turtÄ .

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ atsakovo atžvilgiu taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis buvo palikta nepakeista. IeÅ¡kovė R. Z. pirmosios instancijos teismui 2015 m. balandžio 27 d. pakartotinai pateikė praÅ¡ymÄ atsakovo atžvilgiu taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tuoti atsakovui UAB „MC Wealth Management“ priklausantį 197 969,16 Eur vertės turtÄ .

Nurodė, kad bÅ«tinybę taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones lemia naujai paaiÅ¡kėjusi aplinkybė – atsakovo finansų patarėjo įmonės licencijos panaikinimas. Å i aplinkybė taip pat gali sÄ lygoti kitų asmenų reikalavimų pareiÅ¡kimÄ atsakovui. Taip pat ieÅ¡kovė nurodė, kad, paaiÅ¡kėjus aplinkybei, jog atsakovas neteko finansų patarėjo įmonės licencijos, atsakovo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas gali bandyti atsisakyti padengti nukentėjusiųjų asmenų nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi ieÅ¡kovės R. Z. praÅ¡ymÄ patenkino – taikė atsakovo UAB „MC Wealth Management“ 197 969,16 Eur vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių areÅ¡tÄ . Nesant arba nepakankant areÅ¡tuotino turto ar turtinių teisių, teismas nurodė areÅ¡tuoti atsakovui priklausančias lėšas, areÅ¡tuotomis lėšomis leido mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir privalomÄ sias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieÅ¡kove.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, naujai paaiÅ¡kėjusi aplinkybė, jog atsakovui buvo panaikinta finansų patarėjo įmonės licencija, sudaro pakankamÄ pagrindÄ manyti, kad grėsmė bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymui padidėjo. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė atsižvelgdamas į priežiÅ«ros institucijos nurodytus licencijos panaikinimo motyvus, į faktÄ , kad, panaikinus licencijÄ , atsakovas prarado teisę vykdyti veiklÄ , kuri jam generavo pajamas, taip pat į tikėtinÄ naujų turtinių pretenzijų atsakovui pareiÅ¡kimÄ dėl jo suteiktų investavimo paslaugų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas UAB „MC Wealth Management“ atskiruoju skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti. AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, neįvertino tikėtino ieÅ¡kinio pagrįstumo. IeÅ¡kovės ieÅ¡kinys akivaizdžiai nepagrįstas. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, Å¡iam negali kilti ir civilinė atsakomybė.  2.

Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl grėsmės bÅ«simo teismo sprendimo vykdymui nepagrįstos. Teismas nenurodė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių realiÄ grėsmę bÅ«simam teismo sprendimui įvykdyti. Teismas nevertino aplinkybės, kad netekęs licencijos atsakovas gali teikti kitokio pobÅ«džio paslaugas. Atsakovas Lietuvos banko sprendimÄ dėl licencijos ketina apskųsti. 3. Teismas nevertino aplinkybės, jog nuo 2013 metų atsakovo nuosavas kapitalas padidėjo du su puse karto.

Å i aplinkybė patvirtina, kad atsakovo turtinė padėtis nuosekliai gerėja. 4. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.5. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas yra apsidraudęs profesinės civilinės atsakomybės draudimu, todėl, nusprendęs taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, areÅ¡to mastÄ turėjo sumažinti draudimo suma. 6. Teismas nepagrįstai ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ iÅ¡nagrinėjo skubos tvarka.          IeÅ¡kovė R. Z. su atskiruoju skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ akcentavo, kad atsakovas nenurodė aplinkybių, kurios leistų nuspręsti, jog Å¡iuo metu ieÅ¡kovės reikalavimai gali bÅ«ti laikomi aiÅ¡kiai nepagrįstais. PaaiÅ¡kino, kad Lietuvos banko sprendimo panaikinti veiklos licencijÄ apskundimas nereiÅ¡kia automatinio licencijos atgavimo. Nurodė, jog Å¡eÅ¡ių mėnesių senumo finansinės atskaitomybės duomenys gali neatspindėti dabartinės atsakovo turtinės padėties. Ta aplinkybė, jog atsakovas neteko licencijos, sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, kad atsakovo turtinė padėtis tik blogės, be to, Å¡i aplinkybė turės įtakos atsakovo reputacijai.

IeÅ¡kovė akcentavo aplinkybę, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto. IeÅ¡kovės nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvų koncentruotumas nereiÅ¡kia motyvų nebuvimo. IeÅ¡kovė nurodė, kad nėra aiÅ¡ku, ar atsakovo draudikas sutiks atlyginti nukentėjusiųjų asmenų nuostolius. IeÅ¡kovės nuomone, aptariamu atveju nebuvo bÅ«tinybės informuoti atsakovo apie gautÄ praÅ¡ymÄ taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovo UAB „MC Wealth Management“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta.

Šį klausimÄ teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.              Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. gauti ieÅ¡kovės R. Z. raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai, kuriais ieÅ¡kovė papildė atsiliepime iÅ¡dėstytus argumentus dėl atsakovo UAB „MC Wealth Management“ paduoto atskirojo skundo.

Å iuose raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose ieÅ¡kovė dėsto papildomas aplinkybes dėl atsakovo nesÄ Å¾iningumo ir jo turtinės padėties vertinimo. RaÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose nurodoma, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba 2015 m. birželio 11 d. iÅ¡platino vieÅ¡Ä praneÅ¡imÄ apie atliekamÄ ikiteisminį tyrimÄ , kuriame investavimo paslaugas teikusios įmonės akcininkas ir vadovas įtariamas neteisėtai teikęs finansines paslaugas ir iÅ¡Å¡vaistęs daugiau kaip 245 tÅ«kst. Eur įmonės lėšų.

IeÅ¡kovės nuomone, Å¡iame praneÅ¡ime minimas asmuo yra atsakovo UAB „MC Wealth Management“ akcininkas ir vadovas. Taip pat nurodoma, jog iÅ¡ teismų sprendimų administracinėje byloje matyti, kad atsakovo veiklos licencija lieka panaikinta ir apeliantas neturi bei artimiausiu metu neturės galimybių teikti licencijuojamas investicines paslaugas. Be to, prieÅ¡ingai nei nagrinėjamoje byloje, atsakovas yra pripažinęs, jog neturėdamas licencijos, bus priverstas nutraukti veiklÄ .               Apeliacinis teismas pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiÅ¡kinimų turinys neprieÅ¡tarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui.

Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundÄ yra draudžiama. Tokia taisyklė taikytina ir atskirųjų skundų padavimo bei nagrinėjimo procese (CPK 338 straipsnis). Taigi vadovaujantis CPK 323 ir 338 straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirÄ jį skundÄ yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintÄ Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo principÄ , pasibaigus atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-940/2011; 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1730/2011).

Vadinasi, jeigu teikiamais paaiÅ¡kinimais (jų dalimi) yra keičiamas arba pildomas apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų (skundų, atsiliepimų į juos) dalykas ar pagrindas nesilaikant CPK 323 straipsnyje nustatyto ribojimo, tokie paaiÅ¡kinimai (ar atitinkama jų dalis) negali bÅ«ti analizuojami ir vertinami. Apeliacinis teismas, įvertinęs ieÅ¡kovės pateiktų raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų turinį, įžvelgia atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ pildymo požymių.

Todėl nurodytų įstatymo bei teisminės praktikos nuostatų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pateiktus ieÅ¡kovės raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus atsisako priimti ir jų nevertina, nes Å¡iais paaiÅ¡kinimais iÅ¡ esmės pildomas atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ . Minėti paaiÅ¡kinimai procesiÅ¡kai gražintini juos pateikusiam asmeniui, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytÄ imperatyvų draudimÄ . Atsisakius priimti raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, apeliacinis teismas nevertina ir kartu su Å¡iuo procesiniu dokumentu pateiktų įrodymų, kurių turinys neatsiejamai susijęs su raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų argumentacija.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų praÅ¡ymu gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, jeigu Å¡ie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieÅ¡kinio reikalavimÄ ir nesiėmus Å¡ių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti bÅ«simo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamÄ Ä¯vykdymÄ . Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, bÅ«simo teismo sprendimo, kuris gali bÅ«ti palankus ieÅ¡kovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Teismas, taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobÅ«džio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi bÅ«ti parenkamos vadovaujantis ekonomiÅ¡kumo principu. EkonomiÅ¡kumo principas reiÅ¡kia, kad teismas gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai bÅ«tina ir pakanka užtikrinti bÅ«simo teismo sprendimo, kuris gali bÅ«ti palankus ieÅ¡kovui, įvykdymÄ .

EkonomiÅ¡kumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja iÅ¡laikyti proceso Å¡alių teisėtų interesų pusiausvyrÄ , todėl laikinosios apsaugos priemonės turi bÅ«ti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iÅ¡ Å¡alių perdėto pranaÅ¡umo ar nesuvaržytų vienos proceso Å¡alies teisių daugiau, nei bÅ«tina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo Å¡alių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrÄ , nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai.

Tai suponuoja bÅ«tinumÄ vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.          Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja Å¡io instituto taikymo iÅ¡imtinumÄ , todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį praÅ¡ymÄ , tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo bÅ«tinumÄ .

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ , turi atidžiai tirti ir vertinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡yme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi bÅ«tinumÄ , spręsti, ar Å¡is praÅ¡ymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai Å¡aliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismÄ ir reikalavimų pareiÅ¡kimas nesuteikia pranaÅ¡umo kitos Å¡alies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones.

Be to, tiek kreipimasis į teismÄ , tiek pareikÅ¡tų reikalavimų pobÅ«dis ir mastas iÅ¡ esmės priklauso nuo paties pareiÅ¡kėjo valios. DeklaratyvÅ«s teiginiai dėl grėsmės bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo praÅ¡omos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobÅ«džio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymÄ (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

             Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo atskirojo skundo argumentais, kuriais akcentuojamas ieÅ¡kinio preliminarus nepagrįstumas. Å i aplinkybė, atsakovo (apelianto) nuomone, yra pakankamas pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.            Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ , teismas, prieÅ¡ įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimÄ , turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikÅ¡tus reikalavimus ir pateiktus įrodymus.

Å io iÅ¡ankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, galėtų bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas. PrieÅ¡ingu atveju, teismui padarius iÅ¡vadÄ , jog pareikÅ¡ti reikalavimai yra galbÅ«t nepagrįsti ir ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas negalėtų bÅ«ti priimtas, bÅ«tų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo bÅ«tinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.).

Kita vertus, tai nėra ieÅ¡kiniu pareikÅ¡tų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos iÅ¡sprendimui, nes ieÅ¡kovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieÅ¡kinio pagrindÄ ar dalykÄ , pateikti naujus įrodymus ir t. t. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas, pakartotinai atlikęs ieÅ¡kinio preliminaraus pagrįstumo vertinimÄ , akivaizdžių duomenų dėl R. Z. ieÅ¡kinio nepagrįstumo nenustatė.

Tiek iÅ¡ apeliacinės instancijos teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos, tiek iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Å¡alys nesutaria dėl ginčui reikÅ¡mingų faktinių aplinkybių, nagrinėjamu atveju sudarančių įrodinėjimo dalykÄ , vertinimo. IeÅ¡kovė įrodinėja, o atsakovas neigia civilinės atsakomybės sÄ lygų viseto buvimÄ . Tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovas teismui pateikė ir tolimesniuose bylos nagrinėjimo etapuose turės galimybę teikti jų pozicijas pagrindžiančius argumentus, įrodymus, kitus faktinius duomenis.

Apeliacinis teismas sprendžia, jog tiek ieÅ¡kovės įrodinėjamos, tiek atsakovo neigiamos aplinkybės vertintinos nagrinėjant bylÄ iÅ¡ esmės. Ta aplinkybė, jog tam tikros ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytos aplinkybės, apelianto nuomone, nėra pakankamai pagrįstos, analizuoto teisinio reguliavimo ir teisminės praktikos kontekste nepaneigia ieÅ¡kinio prima facie pagrįstumo. Pažymėtina ir tai, kad proceso įstatymas numato galimybę teikti įrodymus ir po ieÅ¡kinio priėmimo (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau pažymėta, preliminarus (prima facie) ieÅ¡kinio pagrįstumas tėra viena sÄ lygų, bÅ«tinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau tai nėra ieÅ¡kiniu pareikÅ¡tų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės metu, ir jis neturi prejudicinės galios bylos iÅ¡sprendimui. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiÅ¡kinimo praktikoje ne kartÄ pasakyta, kad, spręsdamas klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieÅ¡kinio pagrįstumo iÅ¡ esmės, netiria ir nevertina ieÅ¡kinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

Apibendrindamas iÅ¡dėstytÄ , apeliacinis teismas konstatuoja, jog apelianto argumentai, kuriais neigiama ieÅ¡kinio preliminaraus pagrįstumo savybė, yra nepagrįsti. Apeliacinis teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nutarties turinys esÄ leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas apskritai nebuvo atliktas. Ta aplinkybė, kad apskųstojoje nutartyje nėra konkrečios iÅ¡vados apelianto nurodytu klausimu, nesuponuoja iÅ¡vados, jog ieÅ¡kinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas nebuvo atliktas.

Kita vertus, aptariamu atveju bÅ«tina atsižvelgti į aplinkybę, jog ieÅ¡kinio preliminarus pagrįstumas paprastai vertinamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ sprendžiant pradinėse proceso stadijose (tiek iki ieÅ¡kinio priėmimo, tiek jį priėmus). Tačiau nagrinėjamu atveju Å¡is klausimas buvo sprendžiamas paskyrus bylÄ nagrinėti teismo posėdyje. Todėl teismas daro prielaidÄ , jog esminiai abiejų Å¡alių pozicijų aspektai dėl ginčo esmės pirmosios instancijos teismui buvo žinomi, todėl, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ Å¡ioje proceso stadijoje, iÅ¡sami preliminaraus ieÅ¡kinio pagrįstumo kontrolė, apeliacinio teismo vertinimu, nebuvo bÅ«tina. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atmeta atskirojo skundo argumentus dėl ieÅ¡kinio preliminaraus (ne) pagrįstumo.

          Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams, jog byloje pareikÅ¡to reikalavimo suma ir ieÅ¡kovės nurodyta aplinkybė dėl licencijos netekimo savaime nesuponuoja poreikio aptariamu atveju taikyti atsakovo turtinių teisių suvaržymo priemones. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas Å¡ioje byloje sprendžiamas pakartotinai (Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ atsakovo atžvilgiu taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones atmetė, o Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis buvo palikta nepakeista (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad ieÅ¡kovės reikalaujama suma yra didelė net ir juridiniam asmeniui. Tačiau nagrinėjant šį klausimÄ pirmÄ kartÄ , atsakovas įtikino apeliacinės instancijos teismÄ jo finansinės padėties stabilumu. Taip pat buvo atsižvelgta į aplinkybę, jog atsakovo profesinė civilinė atsakomybė buvo apdrausta. Dabar nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovės poreikį inicijuoti pakartotinį klausimo nagrinėjimÄ lėmė naujai paaiÅ¡kėjusios aplinkybės: atsakovas neteko finansų patarėjo įmonės licencijos, kurios pagrindu teikė paslaugas, sudariusias atsakovo veiklos pagrindÄ .

Be to, Lietuvos banko konstatuoti atsakovo veiklos pažeidimai gali lemti kitų atsakovo klientų reikalavimų (pretenzijų) pareiÅ¡kimÄ . Minėta, jog pirmosios instancijos teismas naujai paaiÅ¡kėjusias aplinkybes pripažino grėsme bÅ«simam ieÅ¡kovei tikėtinai palankiam teismo sprendimui.           Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiÅ¡kinimo taisyklė, jog teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp Å¡alių kilęs dėl didelės pinigų sumos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-50/2014).

Prezumpcija, kad ieÅ¡kinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieÅ¡kovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikÄ , nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) Å¡i ieÅ¡kinio suma, lyginant jÄ su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; 2013 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013).

Pagal bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę Å¡alys turi įstatymo nustatytÄ pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, bÅ«tent ieÅ¡kovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bÅ«tinybės pagrindimo pareiga. PraÅ¡ydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieÅ¡kinį dėl priteisimo, ieÅ¡kovas turi pateikti tiek įrodymų, kurių pakaktų teismui įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu.

PrieÅ¡ tai minėta, kad tokia grėsmė preziumuojama, kai ginčas tarp Å¡alių kyla dėl didelės pinigų sumos. Ar yra faktinis pagrindas remtis Å¡ia prezumpcija, kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo naÅ¡ta, atsižvelgiant į ekonomiÅ¡kumÄ Ä¯rodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014).

Siekdamas įrodyti, kad ieÅ¡kovo pareikÅ¡tas turtinis reikalavimas nėra didelis ir nesudaro pagrindo teismui taikyti didelės ieÅ¡kinio sumos prezumpcijÄ , atsakovas turi teikti teismui tÄ patvirtinančius įrodymus, t. y. rodančius jo gerÄ turtinę padėtį.         Apeliacinis teismas pažymi, jog aptariamu atveju byloje iÅ¡ esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieÅ¡kinio suma yra didelė net ir juridiniam asmeniui. Be to, klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiant pradinėje proceso stadijoje buvo konstatuota, kad atsakovo turtinė padėtis pakankamai gera (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis).

Tačiau dabartiniu atveju pirmosios instancijos teismas bÅ«tinybę užtikrinti bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymÄ grindė tikimybe, jog ieÅ¡kovės nurodytos aplinkybės (licencijos netekimas, kitų asmenų reikalavimų tikėtinas pareiÅ¡kimas) gali sÄ lygoti atsakovo turtinės padėties pablogėjimÄ . ApskųstÄ ja nutartimi siekiama laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti status quo padėtį, t. y. užtikrinant, jog naujai paaiÅ¡kėjusios aplinkybės nepaveiktų ieÅ¡kovei galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo perspektyvumo.

Todėl ta aplinkybė, jog iki veiklos licencijos netekimo ir nesant duomenų apie tikėtinÄ kitų asmenų turtinių reikalavimų pareiÅ¡kimÄ , atsakovo padėtis tolygiai gerėjo, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡minga. Apeliacinis teismas pažymi, jog teismas, taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobÅ«džio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Todėl ieÅ¡kovei nurodžius aplinkybes, kurios gali turėti įtakos teismo sprendimo vykdymo perspektyvumui, o pirmosios instancijos teismui pripažinus jų galimÄ Ä¯takÄ , apeliantui teko pareiga pirmosios instancijos teismo konstatuotas grėsmių prielaidas paneigti. Apeliantas tokių grėsmių nebuvimÄ neigė vien deklaratyviais teiginiais, esÄ net ir netekus licencijos jis gaus pajamas, kad sprendimas dėl licencijos netekimo bus apskųstas. Å ių aplinkybių pagrindu daroma iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismo konstatuotas poreikis užtikrinti status quo padėtį ir atitinkamų grėsmių buvimas nebuvo paneigtas (CPK 178 straipsnis).         Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentÄ , jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovo profesinės civilinės atsakomybės draudimo faktorių.

Pažymėtina, jog grįsdamas tokiÄ pozicijÄ , atsakovas pateikė tik draudimo liudijimÄ . Tačiau, atsižvelgiant į naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių turinį, jog atsakovas neteko licencijos teikti paslaugas, prielaidÄ , jog ir ginčijamos paslaugos galėjo bÅ«ti teikiamos virÅ¡ijant licencijos ribas, atsakovas turėjo pateikti svaresnių įrodymų dėl draudiko įsipareigojimo, tokioms aplinkybėms esant, pripažinti įvykį draudiminiu bei atlyginti trečiųjų asmenų patirtus nuostolius (jeigu bÅ«tų konstatuotas ieÅ¡kovės reikalavimų pagrįstumas).

Aptariamu atveju tokių įrodymų apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė. Darytina iÅ¡vada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis byloje nėra paneigtas. PrieÅ¡ingai, atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ ieÅ¡kovė dar svariau pagrindė egzistuojant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindÄ (pvz., vykdymo procese fiksuotas nebuvimas duomenų apie atsakovui priklausantį registruotinÄ turtÄ ). Apeliacinio teismo vertinimu, Å¡ių aplinkybių kontekste grėsmę bÅ«simo teismo sprendimo vykdymui papildomai pagrindžia aplinkybės, jog Å¡iuo metu nagrinėjamos kelios civilinės bylos, kuriose atsakovui pareikÅ¡ti dideli finansiniai reikalavimai (pvz., civilinės bylos Nr. e2-4684-619/2015, 2-1930-467/2015, 2-23420-433/2015).          Apeliacinis teismas, įvertinęs skundžiamosios nutarties turinį, neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų.

Pažymėtina, jog CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos nėra taikomos tada, kai teismo sprendimo motyvai yra, tačiau jie šaliai atrodo neišsamūs, klaidingi ar netinkami. Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikomas tik tokiu atveju, kada teismo procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų (sutrumpintų motyvų), o visiško nutarties motyvų nebuvimo aptariamu atveju nėra. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės pateiktus duomenis (įrodymus), iš esmės pritarė jos prašyme išdėstytiems argumentams, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė kitų argumentų, kurių neakcentavo ieškovė, nesudaro pagrindo manyti, jog apskųstasis procesinis sprendimas yra be motyvų.          Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).                Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

                          Teisėjas                                                                               Gintaras Pečiulis                     Â