2026-02-11 Nr. AB-3260-3-61-3-04854-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1531-442/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04854-2025-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 25S172607 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 25S187009 (toliau – ir Sprendimas 2). Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 ir 10 dalimis, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 28 straipsnio 4 dalimi priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, nes asmuo per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Sprendime 1 nurodyta, kad 2025 m. liepos 31 d. patikrinus asmens duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS), nustatyta, kad pareiškėja po 2025 m. gegužės 3 d. buvo išvykusi į Rusiją 3 kartus: 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 23 d. ir 2025 m. liepos 28 d.

2.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 3(1) ir 6 dalimis, priėmė Sprendimą 2, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2025 m. rugsėjo 21 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – RUSIJA. Pagrindine aplinkybe, nulėmusia tokį sprendimą – asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.3. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, neatsižvelgė į esmines faktines aplinkybes bei esamą realią situaciją, o Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatos pritaikytos nesant visiškai jokių duomenų, iš esmės pagrindžiančių pareiškėjos politines ar karo prieš Ukrainą propagandines nuostatas ir pan. Atsakovas tik formaliai konstatavo, kad pareiškėja po 2025 m. gegužės 3 d. tris kartus vyko į Rusijos Federaciją, ir neindividualizavo situacijos apie jos sveikatos būklę bei vykimą medicininiais (sveikatos) tikslais.

2.4. Pareiškėja iš anksto ir aiškiai informavo Migracijos departamentą, kad vykimai yra ilgalaikio, tęstinio jos ortodontinio gydymo dalis (sudaryta sutartis 2023 m. kovo 10 d., suplanuoti vizitai, gydymo pabaigos etapas, būtinybė laikytis periodiškumo ir t. t.). Tai išimtinai medicininio pobūdžio, objektyviai susiklosčiusios aplinkybės, kurių pakeisti iš karto (perkelti gydymą, rasti specialistą, užtikrinti sklandų perėmimą be žalos sveikatai) realiai neįmanoma. Sprendimo 1 motyvuose nurodytas institucijos teiginys, kad „asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti“, ne tik nepagrįstas jokiais įrodymais, bet padarytas neįvertinus gydymo etapų sekos ir rizikos, realios alternatyvos Lietuvoje paieškos trukmės, specialistų prieinamumo ir gydymo tęstinumo bei svarbos pareiškėjos sveikatai. Vien tik abstrakti ir formali institucijos prielaida apie „galimybę pasirinkti“ negali paneigti pateiktų medicininių įrodymų ir objektyvių pareiškėjos nurodytų priežasčių turinio, aplinkybių bei būtinybės gauti tinkamą medicininį gydymą bei gydytojo paslaugas.

2.5. Migracijos departamentas neatsakė į proporcingumo klausimą – ar egzistavo reali, adekvati ir savalaikė alternatyva galinti užtikrinti gydymo tęstinumą Lietuvoje be žalos pareiškėjos sveikatai, kurio neatlikus bei neišsiaiškinus jokių kitų aplinkybių pareiškėjos atžvilgiu buvo pritaikyta griežčiausia priemonė – laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, kuri yra perteklinė ir neatitinka proporcingumo principo.

2.6. Pareiškėja jau nuo 2019 m. gyvena Lietuvoje, čia 2019 m. pradėjo lankyti ir baigė bendrojo lavinimo mokyklą – Klaipėdos „Aitvaro” gimnaziją, pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir sporto ministerijos patvirtinus reikalavimus išlaikė brandos egzaminus, integravosi į socialinę aplinką, o siekdama stiprinti savo socialinius ryšius bei visapusiškai integruotis į visuomenę, ji ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir išlaikė lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminus. Po gimnazijos baigimo planuoja (planavo) toliau mokytis bei studijuoti ir siekti aukštojo mokslo arba profesinio parengimo. Paminėtos aplinkybės leidžia spręsti ir vertinti, jog priešingai nei nurodo Migracijos departamentas, pareiškėjos pagrindiniai socialiniai, akademiniai ir šeiminiai ryšiai yra susiformavę Lietuvos Respublikoje.

2.7. Migracijos departamento Sprendimas 2 grąžinti pareiškėją į Rusijos Federaciją yra išvestinis – priimtas tik todėl, kad pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi Sprendimas 1 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas neatsižvelgiant į faktinę bei teisinę situaciją ir neatitinka proporcingumo, teisingumo kriterijų, todėl jo pagrindu priimtas Sprendimas 2 dėl pareiškėjos grąžinimo į Rusijos Federaciją taip pat yra neteisėtas.

2.8. Migracijos departamentas Sprendime 2 nepagrįstai rėmėsi vien formaliomis aplinkybėmis, nurodydamas, jog pareiškėja nedirba, nurodė planą studijuoti užsienyje, ignoruodamas faktą, kad tik keliolika dienų iki sprendimų priėmimo ji buvo moksleivė/abiturientė ir sprendimų priėmimo metu šios jaunos (18 metų) merginos gyvenime vyko pereinamasis laikotarpis (baigiamieji egzaminai gimnazijoje, stojimai į mokymosi įstaigas ir pan.), todėl tokios aplinkybės, priešingai nei nurodė Migracijos departamentas, negali būti vertinamos, jog asmens su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai bei socialiniai ryšiai. Kadangi Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į užsienio valstybę (Rusiją) yra neindividualizuotas, neproporcingas ir priimtas skunde minimo Sprendimo 1 pagrindu, todėl turi būti panaikintas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. 2023 m. gegužės 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 5 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio asmens šeimos narys, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turi ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi). 2023 m. birželio 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760255621, galiojantis iki 2027 m. gegužės 30 d., įteiktas 2023 m. birželio 6 d.

3.2. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d. per 3 kalendorinius mėnesius buvo išvykusi į Rusijos Federaciją 3 kartus: 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 23 d. ir 2025 m. liepos 28 d.

3.3. Iš skundžiamo Sprendimo 1 turinio matyti, kad atsakovas, siekdamas išsiaiškinti priežastis, dėl kurių pareiškėja vyko į Rusiją, 2025 m. liepos 18 d. per MIGRIS paprašė pareiškėjos pateikti iki 2025 m. liepos 24 d. paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių ji po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusiją. Pareiškėjos atsakymas iki 2025 m. liepos 31 d. nebuvo gautas. Atsakovas, patikrinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėja 2025 m. birželio 12 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl išvykimo į Rusiją ortodontiniam gydymui tęsti. Pareiškėja nurodė, kad turi leidimą laikinai gyventi. 2023 m. birželio 2 d. pareiškėjos motina sudarė ilgalaikio ortodontinio gydymo sutartį su odontologijos klinika (duomenys neskelbtini), esančia Kaliningrade. Pareiškėja 2025 m. gegužės 22 d. lankėsi pas gydytoją ir numatyti vizitai yra dar: 2025 m. birželio 23 d., 2025 m. liepos 28 d. ir 2025 m. rugpjūčio 25 d. Pareiškėja prašė leisti jai vykti į Rusiją nurodytomis datomis gydymui užbaigti. Pareiškėja nurodė, kad gydymas atliekamas tik vieno gydytojo, gydymas nuoseklus, reikalaujantis reguliarių vizitų, todėl jų praleidimas gali turėti neigiamą poveikį asmens sveikatai. Gydymo procesas eina į pabaigą ir šiuo metu reikalinga gydytojo kontrolė kartą per mėnesį. Naujo gydytojo Lietuvoje paieška ir gydymo perėmimas galėtų užtrukti 5–6 mėnesius ar ilgiau, o tai neleistų užtikrinti sklandaus gydymo tęstinumo.

3.4. Pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje negalėjo gauti ortodonto paslaugų ar, kad naujo gydytojo Lietuvoje paieška ir gydymo perėmimas galėtų užtrukti 5–6 mėnesius ar ilgiau. Pareiškėjos teismui pateiktą 2025 m. birželio 12 d. prašymą Migracijos departamentui dėl išvykimų į Rusijos Federaciją Migracijos departamentas atsakė 2025 m. birželio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad, preliminariai įvertinus, pareiškėjos nurodyta išvykimo į Rusiją priežastis nėra vertinama kaip Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodyta vykimo į Rusiją priežastis, dėl kurios netaikoma šio straipsnio 9 dalyje nustatyta ribojamoji priemonė. Pareiškėja minėtą raštą gavo 2025 m. birželio 30 d.

3.5. Migracijos departamentas sudarė sąlygas pareiškėjai pateikti paaiškinimus dėl jos vykimo į Rusijos Federaciją. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus paaiškinimus pagrįstai nustatė, kad pareiškėja į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių.

3.6. Ribojamų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Iš skundo teiginių ir pareiškėjos paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjos vykimo į Rusijos Federaciją priežastys nebuvo objektyvios (jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios).

3.7. Pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja turi leidimą laikinai gyventi nuo 2019 metų yra nereikšminga, kadangi Ribojamų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata įsigaliojo tik 2025 m. gegužės 3 d., t. y. po to kai pareiškėjai buvo išduotas paskutinis leidimas laikinai gyventi. Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais ateityje negalės būti panaikintas, nustačius, kad jis neatitinka imperatyvių UTPĮ sąlygų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus.

3.8. Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu nėra priėmęs sprendimo, kuris pareiškėjai draustų lankytis kitose Šengeno erdvės valstybėse.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas išanalizavo Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnį, 3 straipsnio 9 dalį ir Ribojamųjų priemonių įstatymo Aiškinamąjį raštą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos argumentus, jog Lietuvoje naujo gydytojo paieška ir gydymo perėmimas galėtų užtrukti 5–6 mėnesius ar ilgiau, o tai neleistų užtikrinti sklandaus gydymo tęstinumo.

7. Teismo vertinimu, pasirinkimas dėl ortodontinio gydymo Rusijos Federacijoje yra išimtinai susijęs tik su pačios pareiškėjos pasirinkimu ir negali būti laikoma objektyvia priežastimi, nepriklausančia nuo pareiškėjos. Dar daugiau, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjai buvo žinomos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas reguliavimas, nes būtent ji, su 2025 m. birželio 12 d. prašymu dėl vykimo ortodontiniam gydymui į Rusijos Federaciją, kreipėsi į atsakovą. Atsakovas pateikė pareiškėjai savo nuomonę ir 2025 m. birželio 26 d. rašte nurodė, kad preliminariai įvertinus, pareiškėjos nurodyta išvykimo į Rusiją priežastis nėra vertinama kaip Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodyta vykimo į Rusiją priežastis, dėl kurios netaikoma šio straipsnio 9 dalyje nustatyta ribojamoji priemonė. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos argumentus, kad atsakovas Sprendime 1 padarė formalią išvadą, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad atsakovo Sprendimas 1 yra teisėtas ir pagrįstas.

8. Teismas, vertindamas Sprendimo 2 pagrįstumą, pažymėjo, kad pareiškėja vykusios apklausos metu (2025 m. rugpjūčio 22 d.) paaiškino, kad yra įstojusi mokytis į Italijos universitetą, taip pat nurodė, kad sutinka išvykti į Rusijos Federaciją, kas leidžia spręsti, kad pareiškėja savo akademinį ir socialinį gyvenimą planavo ne Lietuvoje, todėl argumentai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nelaikomi pagrįstais. Teismas pabrėžė ir tai, kad Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu nėra priėmęs sprendimo, kuris pareiškėjai draustų lankytis kitose Šengeno erdvės valstybėse.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde nenurodė ir teismas nenustatė, kad pareiškėja atitinka UTPĮ 130 straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus.

10. Teismas darė išvadą, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas1 ir Sprendimas 2 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Nei Migracijos departamentas, nei teismas nevertino fakto, kad aplinkybės susiformavo prieš įsigaliojant Ribojamųjų priemonių įstatymui įtvirtinusiam vykimo į Rusiją ribojimus. Odontologinių paslaugų sutartis ir gydymo planas sudaryti 2023 m. kovo 10 d. Prie sutarties pridėtas 2025 metų vizitų grafikas. Byloje yra pridėta gydytojo pažyma, kuri patvirtina, kad pareiškėjos gydymas pradėtas 2023 m. birželio 2 d. bei, kad yra objektyvus medicininis poreikis kiekvieną mėnesį lankytis pas gydytoją

12.2. Šios objektyvios aplinkybės atsirado dar pareiškėjai esant nepilnametei, jos vardu sutartį sudarė ir gydymų rūpinosi jos mama.

12.3. Teismas suklydo vertindamas įrodymus. Pareiškėja kartu su skundu pateikė gydytojo išduotą pažymą, kurioje aiškiai išdėstytos objektyvios medicininės aplinkybės, kurios verčia užbaigti pradėtą gydymą Rusijoje.

12.4. Atsakovo ir teismo sprendimuose realiai nevertinti (tik konstatuoti) pareiškėjos šeiminiai ir kitokie ryšiai su Lietuvos valstybe, vertinant, ar toks sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.

12.5. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.6. Pareiškėja prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus, kadangi juos gavo tik išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad ortodonto paslaugų sutartis ir gydymo planas buvo sudarytas iki Ribojamųjų priemonių įstatymo įsigaliojimo neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

13.2. Pareiškėjos teismui pateikti dokumentai nepatvirtina ortodonto paslaugų (kaip būtinos medicininės pagalbos o ne estetinės procedūros) objektyvaus medicininio poreikio ir, kad tos paslaugos pareiškėjai gali būti suteiktos tik Rusijos Federacijoje. Taip pat teismui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjai ortodonto paslaugas gavus ne Rusijos Federacijoje pareiškėjos sveikatai būtų padaryta žala. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad kitoje gydymo įstaigoje gydymo procesas gali užtrukti ar būti brangesnis nėra pagrindas pareiškėjos vykimo į Rusijos Federaciją priežastis laikyti objektyviomis ir nuo pareiškėjos nepriklausančiomis. Pareiškėjos teismui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad nutraukus ortodonto paslaugas Rusijos Federacijoje pareiškėja negali gauti ortodonto paslaugų Lietuvos Respublikoje.

13.3. Pareiškėjos teismui pateiktame 2025 m. gruodžio 12 d. išraše iš (duomenys neskelbtini) odontologijos klinikos medicininių dokumentų nurodyta, kad pareiškėjai buvo nuimta b/s, nebaigus ortodontinio gydymo, nes pareiškėja turėjo išvykti į užsienį užbaigti gydymą pagal pirminio ortodonto planą, kas patvirtina, kad pareiškėjai ortodontinis gydymas buvo teikiamas Lietuvoje. Minėtame dokumente taip pat nurodyta, kad pareiškėja nusiskundimų neturi, sąkandis pareiškėjai patogus, nuimti atspaudai retencinėms kapoms gaminti, retencijos kontrolė po 3 ir 6 mėnesių, kas patvirtina, kad nėra medicininio poreikio dantis tiesinti breketais, tolesnis gydymas Lietuvoje yra retencinėmis kapomis (nėra nutrauktas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 31 d. ir 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimų, kuriais panaikintas pareiškėjai leidimas laikinai gyventi ir nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pasirinkimas dėl ortodontinio gydymo Rusijos Federacijoje yra išimtinai susijęs tik su pačios pareiškėjos pasirinkimu ir negali būti laikoma objektyvia priežastimi, nepriklausančia nuo pareiškėjos, todėl konstatavo, kad Sprendimas 1 yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas taip pat darė išvadą, kad Sprendimas 2 yra pagrįstas ir teisėtas.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat akcentuoja, kad atsakovo sprendimai yra neproporcingi.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.

18. Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (el. susirašinėjimą su Lietuvos odontologinėmis klinikomis ir 2025 m. gruodžio 12 d. gautą išrašą iš medicininių dokumentų) ir prašo juos pridėti prie bylos. Pareiškėja paaiškino apeliaciniame skunde, kad dokumentai buvo gauti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, tenkina pareiškėjos prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri nuo 2019 m. gyvena Lietuvoje ir lankė mokyklą iki 2025 m. liepos 17 d. Paskutinis leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2023 m. birželio 5 d. UTPĮ 40 straipsnio 5 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio asmens šeimos narys, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turi ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi).

20. Pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d. į Rusijos Federaciją 3 vyko kartus: 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 23 d. ir 2025 m. liepos 28 d. Pareiškėja 2025 m. birželio 12 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl išvykimo į Rusiją ortodontiniam gydymui tęsti. Pareiškėja Migracijos departamentui paaiškino, jog dar 2023 m. pareiškėjos motina sudarė ortodontinių paslaugų sutartį. Pareiškėja 2025 m. gegužės 22 d. lankėsi pas gydytoją ir numatyti vizitai yra dar: 2025 m. birželio 23 d., 2025 m. liepos 28 d. ir 2025 m. rugpjūčio 25 d. Pareiškėja prašė leisti jai vykti į Rusiją nurodytomis datomis gydymui užbaigti. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 26 d. raštu pateikė nuomonę pareiškėjai, kad, preliminariai įvertinus, pareiškėjos nurodyta išvykimo į Rusiją priežastis nėra vertinama kaip Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodyta vykimo į Rusiją priežastis, dėl kurios netaikoma šio straipsnio 9 dalyje nustatyta ribojamoji priemonė.

21. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Ribojamų priemonių įstatymo 9 straipsnio 3, 4 dalių bei UTPĮ 28 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes pareiškėja per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Atsakovas taip pat priėmė Sprendimą 2, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2025 m. rugsėjo 21 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – RUSIJA. Sprendimas 2 priimtas, nes pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22. 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuris skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 str.). Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnyje yra nurodyta jo galiojimo pabaiga, šiuo metu – iki 2026 m. gegužės 2 d. (2025 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XV-170 redakcija).

23. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170; toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.

24. Išdėstytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Ribojamųjų priemonių įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.

25. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos paaiškinimus dėl vykimo į Rusijos Federaciją, Sprendime 1 pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos priežastys – ortodontinis gydymas, neleidžia daryti išvados kad į Rusiją pareiškėja vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Sprendime 1 taip pat nurodyta, kad nustatyti asmens ryšiai su Lietuva: nuo 2019 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, mokymosi laikotarpis Lietuvoje nuo 2019 m., gyvena pareiškėjos motina Rusijos Federacijos pilietė O. R., turinti leidimą laikinai gyventi, taip pat nepatvirtina, kad į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių objektyvių priežasčių.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės (pareiškėja vyko į Rusiją dėl vizitų pas ortodontą) šiuo atveju nelaikytinos nuo pareiškėjos nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis. Nors pareiškėja skunde ir apeliaciniame skunde akcentuoja, kad negali gauti medicininių paslaugų Lietuvoje, tačiau pateiktas į bylą išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėja 2025 m. rugsėjo 10 d. ortodontinį gydymą gavo ir Lietuvoje.

27. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos ryšius su Lietuva, sprendimuose nustatė, kad pareiškėja Lietuvoje nedirba, nuo 2025 m. liepos 17 d. nebesimoko, Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 22 d. apklausos metu nurodė, kad įstojo į Milano universitetą studijuoti, studijos prasideda 2025 m. rugsėjo 15 d. Sprendime 2 atsakovas nurodė, kad pareiškėja sutiko savarankiškai išvykti į Rusijos Federaciją, tačiau prašė nustatyti maksimalų terminą, nes norėjo sulaukti sprendimo dėl vizos.

28. Atsižvelgusi į individualias bylos aplinkybes (ortodontinį gydymą pareiškėja gavo Lietuvoje, Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, pareiškėja išvyko studijuoti į Italiją), teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjai panaikino leidimą laikinai gyventi ir įpareigojo pareiškėją išvykti į užsienio valstybę bei priėmė proporcingus sprendimus.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

30. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjos skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar jų nevertino. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs nagrinėjamą ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog ginčijami atsakovo Sprendimas 1 bei 2 yra pagrįsti ir teisėti, todėl naikinti aptartą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

32. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys