2020-04-09 Nr. AB-6990-3-63-3-01538-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-166-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01538-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.3.2; 16.2.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, K. S., A. S., D. B., R. Š., V. K., F. I., A. I., S. J. (S. J.), Ž. Š., E. V. J., R. I., R. J., T. G., L. T., V. T., K. J., A. E., K. J., V. R., A. M., D. J. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2016 m. birželio 30 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-1619 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcijos“ (toliau – ir 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją pritarti 2016 m. gegužės 18 d. pareiškėjo įgaliotų asmenų pateiktai žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), detaliojo plano koncepcijai.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2004 m. lapkričio 4 d. nuosavybės teise priklauso Žemės sklypo dalis (1000/3067). Administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1299 buvo pritarta pareiškėjo pasiūlymui dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimui Žemės sklype. Administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. A1-2 nutarta rengti detalųjį planą. 2015 m. sausio 22 d. su pareiškėju pasirašyta Teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartis Nr. 3-DP. 2015 metų balandžio–gegužės mėnesiais pareiškėjui buvo išduotos atitinkamų institucijų ir įmonių teritorijų planavimo sąlygos, kurios galiojo 3 metus nuo jų išdavimo dienos. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę nuo šių sąlygų išdavimo dienos 3 metus rengti Žemės sklypo detalųjį planą.

3. Pareiškėjas, rengdamas Žemės sklypo detaliojo plano koncepciją, vadovavosi minėtomis teritorijų planavimo sąlygomis, taip pat atsižvelgė į rengiamo Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12613, buvęs kodas U2) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas), vėliau patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. ĮV-309, sprendinius.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Specialiojo plano viešinimo procedūros metu (iki 2015 m. liepos 15 d.) internete paskelbto projekto aiškinamojo rašto 45 lape buvo numatyta, kad Žemės sklypui taikomas užstatymo tankis – iki 20 proc., tačiau, jau pasibaigus viešinimo procedūrai, šis sprendinys buvo pakeistas ir vietoj jo nustatyta, kad Žemės sklypui taikomas užstatymo tankis – esamas ir leistinas tik pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 proc. Tai visiškai naujas sprendinys, kuris priešingai nei ankstesnis, Žemės sklype neleidžia naujų statinių statybos ir leidžia tik esamo pastato užimamo ploto padidinimą. Atsižvelgiant būtent į šį, jau patvirtinto Specialiojo plano, sprendinį, skundžiamu 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu atsisakyta pritarti koncepcijai.

5. Pareiškėjo manymu, vadovaujantis iki Specialiojo plano patvirtinimo galiojusiais teisės aktais bei teritorijų planavimo sąlygomis, pareiškėjas buvo įgijęs subjektinę teisę parengti detalųjį planą, todėl skundžiamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus teisingumo, teisinės valstybės, teisinio saugumo, teisinio tikrumo principus, konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, yra nesuderinamas su lex retro non agit (liet. įstatymas neturi grįžtamosios galios) principu. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas ir dėl to, kad jis buvo priimtas, remiantis neteisėtai priimtu norminiu teisės aktu.

6. Administracija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindė argumentais, susijusiais tik su Specialiojo plano sprendiniais, rengimo bei tvirtinimo procedūromis. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu sprendimu nepritarta koncepcijai, kaip neatitinkančiai galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, t. y. Specialiojo plano, sprendinių.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko bei nurodė, kad Specialiojo plano aiškinamojo rašto 45 puslapis aiškiai nurodo pareiškėjo teisę tvarkomiesiems statybos darbams, tarp kurių leidžiama yra ir nauja statyba.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad byloje esantys dokumentai parodo, jog pareiškėjo subjektinės teisės nėra pasikeitusios dėl Specialiojo plano sprendinių, kadangi šiuo planu Žemės sklypo užstatymo tankis nėra pakeistas (buvo 0,2, o nustatytas 20 proc.). Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad patvirtintu specialiuoju planu buvo apribota galimybė statyti naują statinį, nustatant galimybę tik rekonstruoti esamą, kadangi Specialiojo plano aiškinamojo rašto 45 lape 3 ir 4 punktuose nurodyta, jog Žemės sklype leidžiami tvarkomieji statybos darbai: remontas, rekonstravimas, statinių griovimas ir nauja statyba.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. I. 2017 m. birželio 14 d. elektroniniame laiške informavo, kad ji, R. I. ir F. I. su pareiškėjo skundu nesutinka.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir įpareigojo Administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 18 d. prašymą pritarti pareiškėjo įgaliotų asmenų pateiktai žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcijai.

11. Teismas nustatė, kad:

11.1. Skundžiamu 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu informuota, jog nepritariama pateiktai Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai, kadangi sklypo užstatymo tankis neatitinka Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12613, buvęs kodas U2) nekilnojamojo paveldo apsaugos Specialiojo plano sprendinių. Taip pat paaiškinta, kad Specialiajame plane nurodyta, jog T3-4 teritorijos kvartale tarp J. Simpsono, S. Daukanto, J. Basanavičiaus gatvių ir Kurhauzo sklypo žemės sklypo užstatymo tankis esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 proc. (taikoma (duomenys neskelbtini)).

11.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1-502/2018 pripažino, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 1 punkto dalis, kuria patvirtinta Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 12613) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano dalis, nustačiusi žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikomą užstatymo tankį E2 – esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 proc. (imtinai) tuo aspektu, jog nurodyta specialiojo plano dalis patvirtinta, kad, įstatyme nustatyta tvarka neatlikus jos viešinimo procedūros, prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija), 27 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir 30 straipsnio 1 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija).

11.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendime išaiškino, kad nurodytos Specialiojo plano dalies negaliojimas neturės įtakos galimybei taikyti likusią Specialiojo plano dalį, dėl kurios teisėtumo nekeliamas klausimas nagrinėjamoje byloje. Teismo vertinimu, tai nereiškia, kad Žemės sklypui vietoje sprendinio, kuris buvo pripažintas negaliojančiu dėl to, jog jis nebuvo išviešintas, tiesiogiai galima taikyti sprendinį, kuris nustato kitokį reguliavimą, šiuo atveju – dar ir griežtesnį.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog Žemės sklypo leistinas užstatymo tankis būtų 20 procentų, t. y. žymiai didesnis nei esamas – net ir užimamą pastatų plotą padidinus iki 20 proc. (imtinai). Klaipėdos apygardos administracinis teismas, kreipdamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašė šią Specialiojo plano dalį ištirti ir tuo aspektu, jog šia dalimi ginčo sklypo užstatymo tankis buvo nustatytas mažesnis nei 20 proc. (imtinai). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1-502/2018 nurodė, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ dalies neatitiktis išvardytoms teisės normoms yra pakankama konstatuoti kvestionuojamos norminio teisės akto dalies neteisėtumą, todėl išnyksta poreikis tirti, ar ginčijama akto dalis neprieštarauja kitoms pareiškėjo nurodytoms teisės normoms. Taip pat išaiškino, kad nustatyta tvarka atliekant Specialiojo plano dalies viešinimo procedūras, bus sudarytos galimybės suinteresuotiems asmenims teikti pasiūlymus dėl Specialiojo plano dalies sprendinių ir tokiu įstatyme nustatytu būdu išspręsti pareiškėjo keliamus klausimus dėl Specialiajame plane nustatytų ribojimų būtinybės ir proporcingumo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad klausimas, koks apskritai turėtų būti taikomas konkretus sprendinys Žemės sklypui, t. y. koks turėtų būti taikomas užstatymo tankis, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir turėtų būti sprendžiamas galiojančių teisės aktų aspektu arba iš naujo atliekant specialųjį planavimą panaikinto sprendinio dalyje.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, darė išvadą, kad 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas yra neteisėtas, nes pagrįstas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 1 punkto dalimi, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažinta neteisėta.

14. Teismas vertino, kad sprendimui dėl Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijos pritarimo priimti turi būti nustatyta visuma aplinkybių, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 3 punktu, įpareigojo atsakovą priimti ne konkretų sprendimą, o iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 18 d. prašymą pritarti pareiškėjo įgaliotų asmenų pateiktai Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai.

III. 15. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo arba teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas pažymi, kad ginčo esmė yra ta, kad pagal Specialiojo plano bendrąją normą (sprendinį), Kultūros vertybėje – Palangos m. istorinėje dalyje Nr. 12613 užstatymo tankis negali būti didinamas. Ne bendrojoje, bet specialiojoje normoje, skirtoje būtent Žemės sklypui, buvo numatytas pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 proc. Norint nustatyti, ar 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas yra teisingas, buvo būtina aiškintis galimą leistiną Žemės sklypo užstatymo tankį.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu dėl norminio akto teisėtumo nusprendė, kad specialioji norma, skirta Žemės sklypui, kuria numatytas pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 proc., prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui. Vadinasi, minėtos specialiosios normos taikyti nėra galima. Ginčo esmė liko ta, ar pripažinus specialiąją normą dėl pastatų užimamo ploto padidinimo iki 20 proc. neteisėta, reikia šiuo atveju taikyti bendrąją normą, kad užstatymo tankis negali būti didinamas.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad, panaikinus specialųjį sprendinį, nereiškia, kad gali būti taikytas bendrasis sprendinys, kuris yra dar griežtesnis, tačiau jokių tokio teiginio motyvų pirmosios instancijos teismas nenurodė. Teismas leistino užstatymo tankio nesiaiškino, todėl visiškai neatskleidė bylos esmės ir ginčo tarp šalių neišsprendė. Atsakovo teigimu, proceso dalyviai nenori dėl to paties dalyko (sklypo rodiklių vertinimo) užvesti naujos bylos.

19. Pareiškėjas A. V. atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Pareiškėjo manymu, atsakovo apeliaciniame skunde keliami klausimai nėra susiję su jau išnagrinėtos bylos dalyku, bet yra susiję su būsimu atsakovo veiksmų vertinimu, vykdant teismo įpareigojimą – iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 18 d. prašymą pritarti pareiškėjo įgaliotų asmenų pateiktai Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai. Apeliaciniame skunde keliami klausimai objektyviai negalėjo būti išnagrinėti administracinėje byloje, kadangi, tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, taip pat šie klausimai turėtų būti sprendžiami pačios Administracijos, atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas ir taikytinus teritorijų planavimo dokumentus.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. gegužės 31 d. sprendime buvo nurodytas vienintelis atsisakymo pritarti Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai teisinis argumentas – pateiktai Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai nebuvo pritarta, nes Specialiajame plane buvo nurodyta, kad T3-4 teritorijos kvartale tarp J. Simpsono, S. Daukanto, J. Basanavičiaus gatvių ir Kurhauzo sklypo, žemės sklypo užstatymo tankis esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 proc. (taikoma (duomenys neskelbtini)). Vadinasi, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėjo būti tik įvertina, ar minėtas administraciniame sprendime nurodytas vienintelis teisinis argumentas buvo teisėtas pagrindas priimti administracinį sprendimą ir atsisakyti pritarti pareiškėjo atstovų pateiktai Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai.

22. Apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad, pareiškėjui nuginčijus Žemės sklypui taikomą Specialiajame plane numatytą užstatymo tankio sprendinį, tariamai Žemės sklypui turėtų būti taikomas gerokai griežtesnis užstatymo tankio sprendinys, kuris buvo skirtas visiems kitiems T3-4 teritorijos sklypams, yra visiškai nepagrįsta ir nesuderinama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1-502/2018 pateiktu išaiškinimu, pripažinus atitinkamą Specialiojo plano užstatymo tankio sprendinį neteisėtu ir negaliojančiu.

23. Specialiajam planui nebereglamentuojant Žemės sklypo užstatymo tankio sprendinio (pripažinus šį sprendinį neteisėtu ir negaliojančiu), turi būti taikomas Žemės sklypo užstatymo tankio sprendinys, kuris yra numatytas žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumente (Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 4 d.). Šiuo atveju Žemės sklypo užstatymo tankio sprendinys numatytas 1999 m. Palangos m. centrinės dalies detaliajame plane (Projekto Nr. U-0153), kuris patvirtintas 2000 m. gegužės 25 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 32. Minėtame detaliajame plane yra aiškiai ir tiesiogiai numatyta, kad Žemės sklypui yra taikomas 0,2 užstatymo tankis. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad panaikinus Specialiajame plane numatytą užstatymo tankio sprendinį, kuris buvo taikomas Žemės sklypui, nėra aišku, koks užstatymo tankio sprendinys turi būti toliau taikomas Žemės sklypui.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija atsiliepime palaiko atsakovo apeliacinį skundą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo vieno iš esminių ginčo klausimų – koks galiojantis reglamentavimas taikytinas po Kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. ĮV-309 patvirtinto Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre - 12613) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano 1 punkto dalies, kuria patvirtinta dalis, nustačiusi žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikomą užstatymo tankį E2 (esamas, leistinas pastatų užimamo ploto padidinimas iki 20 proc. imtinai), pripažinimo neteisėta ir negaliojančia. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nenustatė, kokį užstatymo tankį taikyti pareiškėjo atžvilgiu, o tai yra būtina, kad ateityje nekiltų papildomų ginčų tarp pareiškėjo ir atsakovo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Ginčas byloje kilo dėl Administracijos 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuriuo nepritarta Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Administracijai pritarti Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino Administracijos 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą, nustatęs, kad šis atsakovo sprendimas yra neteisėtas, nes pagrįstas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-309 „Dėl Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ 1 punkto dalimi, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažinta neteisėta. Teismas įpareigojo Administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 18 d. prašymą pritarti pareiškėjo įgaliotų asmenų pateiktai Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai, įvertinęs tai, kad sprendimui dėl Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijos pritarimo priimti turi būti nustatyta visuma aplinkybių.

27. Atsakovas Administracija su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka bei mano, kad teismas ginčo tarp šalių neišsprendė ir neatskleidė ginčo esmės, nes nesiaiškino leistino Žemės sklypo užstatymo tankio, kas yra visa ginčo esmė. Taip pat teismas nemotyvavo sprendimo teiginio, kad, panaikinus specialųjį sprendinį, nereiškia, kad gali būti taikytas bendrasis sprendinys, kuris yra dar griežtesnis.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4931-629/2019 ir kt.). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė ABTĮ 118 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

30. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Administracija ginčijamu 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu nepritarė Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai, nustačiusi, jog Žemės sklypo užstatymo tankis neatitiko Specialiojo plano sprendinio; vėliau, bylą nagrinėjant teisme, šis Specialiojo plano sprendinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1-502/2018 pripažintas prieštaraujantis aukštesnės galios teisės akto nuostatoms (Teritorijų planavimo įstatymo 18 str. 2 d., 27 str. 1 d. 1 p., 30 str. 1 d.), todėl nebegali būti taikomas. Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, siekia išsiaiškinti, koks leistinas Žemės sklypo užstatymo tankis nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas, nes pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu administracinės bylos neišnagrinėjo ir dėl to nepasisakė.

31. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis); priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 dalis); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2019 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3503-1062/2019; 2019 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2511-662/2019).

32. Skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai įtvirtinti ABTĮ 91 straipsnyje. Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (91 str. 1 d. 1 p.); neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (2 p.); neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 p.). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (91 str. 2 d.).

33. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Taigi, nustačius, kad individualus administracinis aktas nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas jį panaikinti. Šiuo atveju ir buvo nustatyta, kad ginčijamas sprendimas nepritarti Žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai yra grindžiamas Specialiojo plano nuostata, prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, nes nesiaiškino leistino Žemės sklypo užstatymo tankio, atmestini.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012). Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi Administracijos 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo priėmimo metu) 25 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad kompleksinio teritorijų planavimo proceso rengimo etapo bendrųjų sprendinių formavimo stadijoje, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir planuojamą teritoriją, atitinkamai teritorijai taikomų valstybės ir regionų strateginio planavimo dokumentų nuostatas, nustatomos svarbiausios teritorijos vystymo kryptys, parengiama koncepcija, jeigu planavimo darbų programoje numatyta ją rengti. Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas SPAV, jeigu parengiamuoju etapu priimamas sprendimas šį vertinimą atlikti. Šioje stadijoje teritorijų planavimo dokumentų rengėjas gali kreiptis į planavimo sąlygas išdavusias institucijas dėl planavimo sąlygų įvykdymo, o planavimo sąlygas išdavusios institucijos šiuo atveju privalo teikti konsultacijas. Koncepcijai raštu turi pritarti planavimo organizatorius. Nagrinėjamu atveju detaliojo plano planavimo organizatorius yra Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius (Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. A1-2 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimo“). Taigi, tik Administracijos direktoriui priskirta kompetencija priimti sprendimą dėl koncepcijos pritarimo, įvertinus reikšmingas aplinkybes.

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nemotyvavo sprendimo teiginio, jog, panaikinus specialųjį sprendinį, nereiškia, kad gali būti taikytas bendrasis sprendinys, kuris yra dar griežtesnis, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2018 m. kovo 19 d. nutartyje (44 p.) nurodė, kad Specialiojo plano dalies, kuria nustatytas sprendinys dėl Žemės sklypo užstatymo tankio, negaliojimas neturės įtakos galimybei taikyti likusią Specialiojo plano dalį, dėl kurios teisėtumo nekeliamas klausimas nagrinėjamoje byloje, dėl to konstatuojam tik kvestionuojamos Specialiojo plano dalies neatitiktis aukštesnės galios teisės normoms. Išplėstinė teisėjų kolegija toje byloje nepasisakė ir nevertino, koks Specialiojo plano sprendinys Žemės sklypui turėtų būti taikomas, priešingai, atkreipė dėmesį, kad, nustatyta tvarka atliekant Specialiojo plano dalies viešinimo procedūras, bus sudarytos galimybės suinteresuotiems asmenims teikti pasiūlymus dėl Specialiojo plano dalies sprendinių ir tokiu įstatyme nustatytu būdu išspręsti pareiškėjo keliamus klausimus dėl Specialiajame plane nustatytų ribojimų būtinybės ir proporcingumo (47 p.). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Specialiojo plano sprendinio Žemės sklypui taikymo neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendime nurodytų motyvų ir rezoliucinės dalies, todėl šalintina iš ginčijamo sprendimo.

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

37. Pareiškėjas A. V. elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. kovo 23 d. pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 969,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą. Iš prie prašymo pateiktos klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos matyti, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos patirtos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui atlyginimo perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui A. V. atlyginimo pirmosios instancijos teisme perduoti spręsti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė