2017-06-08 Nr. AB-11709-3-62-3-00080-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1173-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00080-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.7; 18.10; 43.9.4; 48; 53.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–14) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) direktoriaus 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 1T-46-(7.5.) „Dėl R. Č. skundo išnagrinėjimo“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Kauno miesto skyrius) 2015 m. spalio 15 d. atsakymą Nr. 8SD-5466-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 0,2000 ha S. S. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), jam, kaip I. S. įpėdiniui (iš nurodyto ploto paliekant iki 12 arų naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę (duomenys neskelbtini)), ir į likusius 1,8224 ha S. S. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), jam, kaip J. Č. įpėdiniui (iš nurodyto ploto paliekant iki 12 arų naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas nurodė, kad I. S. ir J. Č. dar 1991 m. išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebuvo pakeista, todėl nepagrįstai neatkuriamos nuosavybės teisės į likusią žemę ekvivalentine natūra. Ekvivalentinė natūra yra tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas. Jokių objektyvių duomenų, jog atkurtinos žemės kitose vietovėse nėra, todėl nuosavybės teisių atkūrimas, suteikiant lygiavertį sklypą kitoje vietovėje, negalimas, nepateikta. Pažeidžiami teisėti lūkesčiai atsikurti nuosavybės teises Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 40–47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pretendentei I. S. nuosavybės teisės nėra atkurtos į 0,2000 ha žemės, o J. Č. – į 1,8224 ha žemės. Atkūrimo įstatyme nebeliko vieno iš turto grąžinimo būdų – ekvivalentinės natūros, todėl tokią valią pareiškę piliečiai privalėjo rūpintis subjektinių teisių realizavimu ir tikslinti valią Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais. Nuosavybės teisių atkūrimo būdas – „ekvivalentine natūra“ – nėra prilyginamas atlyginimo būdui „suteikiant lygiavertį sklypą“, šios sąvokos nėra tapačios. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 25 d. pakeitė ankstesnę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pinigine kompensacija.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 73–80) patenkino pareiškėjo R. Č. skundą. Teismas panaikino NŽT 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 1T-46-(7.5.) ir NŽT Kauno miesto skyriaus 2015 m. spalio 15 d. atsakymą Nr. 8SD-5466-(14.8.94.) bei įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo: į likusius 0,2000 ha S. S. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), pareiškėjui, kaip I. S. įpėdiniui (iš nurodyto ploto paliekant iki 12 arų naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę (duomenys neskelbtini)); į likusius 1,8224 ha S. S. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), pareiškėjui, kaip J. Č. įpėdiniui (iš nurodyto ploto paliekant iki 12 arų naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę (duomenys neskelbtini)).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dalis – pretendentei I. S. į 0,2000 ha žemės, J. Č. – į 1,8224 ha žemės. Nėra ginčo dėl pretendenčių ir pareiškėjo, kaip pretendenčių turtinių teisių paveldėtojo, teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko iki 1940 m. turėtą žemę, taip pat ginčo dėl galimybės buvusio savininko turėtą žemę sugrąžinti natūra nebuvimo.

Teismas nustatė, jog pretendentės I. S. ir J. Č., nurodydamos 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į S. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą, grąžinant jį „natūra“ ir „ekvivalentine natūra“, savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę išreiškė tinkamai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 1 str. 2 d. 1 p., 16 str. 1 d. 1 p.).

Teismas pažymėjo, jog anksčiau galiojęs Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – ekvivalentine natūra, iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje, t. y. iki 1997 m. liepos 1 d. galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas „ekvivalentine natūra“ savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu.

Teismas pabrėžė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjusi institucija turėjo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) reikalavimus. Institucija, kurios žinioje buvo nuosavybės teisių atkūrimo byla, privalėjo iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti pareiškėją apie tai, kad negali atkurti pretendentėms nuosavybės teisių į žemę 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytais būdais, ir pasiūlyti iki įstatymo nustatyto termino pasirinkti kitus atkūrimo būdus, tačiau to nepadarė. Ginčo atveju nustačius, jog pareiškėjui nebuvo pasiūlyta iki įstatymo nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nebuvo pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas iki įstatymo nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą.

Teismas nustatė, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog nuosavybės teisių atkūrimas į likusias neatkurtas nuosavybės dalis, dėl kurių tarp šalių ginčo nėra, pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas pretendenčių pasirinktu būdu – lygiaverčiu žemės sklypu – nėra galimas. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėtų būti priimtas pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 25 d. NŽT Kauno miesto skyriui pateiktame prašyme tik nurodė papildomą būdą – atlyginimą pinigais, ir ne už visą, bet tik už dalį žemės, taigi jis neatsisakė ir nepakeitė pirminiame prašyme nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo į likusią žemės dalį. Šis prašymas nebuvo pradėtas realizuoti iki tada, kai 2014 m. gruodžio 4 d. prašymais pareiškėjas visiškai aiškiai detalizavo išreikštą valią, nurodydamas jau konkrečius žemės kiekius (7,50 ha ir 9,1149 ha), už kuriuos pageidauja atlyginimo pinigine kompensacija, o dėl likusios žemės dalies palikdamas galioti pirminiuose prašymuose išreikštą valią. Tai, kad atlyginimas pinigais nėra taikytinas likusiai žemei, iš esmės priimtais 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimais Nr. 8S-(14.8.3)-689 ir Nr. 8S-(14.8.3)-688 atkurti nuosavybės teises pinigais į dalį žemės, dėl kurių ginčas nekyla, patvirtino ir pats atsakovas. Be to, nuosavybės teisės pagal pareiškėjo prašymus buvo atkuriamos būtent konkrečiais lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose (2007 m. lapkričio 20 d. išvada Nr. 1719, 2007 m. gruodžio 17 d. išvados Nr. 1803 ir Nr. 1805, 2008 m. sausio 15 d. išvada Nr. 1894, 2011 m. vasario 23 d. išvada Nr. 8IP-10), tai patvirtino prieštaringą atsakovo poziciją ir leido teismui daryti išvadą, jog atsakovas, įgyvendindamas 1991 m. prašyme vieną iš pretendenčių pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo būdų – ekvivalentine natūra, pats pripažino, kad tiek nuosavybės teisių atkūrimas „ekvivalentine natūra“, tiek ir nuosavybės teisių atkūrimas lygiaverčiu sklypu yra ne skirtingos, bet savo turiniu visiškai tapačios, tik kitomis teisinėmis formuluotėmis apibrėžtos sąvokos. Atkreipė dėmesį, kad NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1106-(14.8.2.) patikslintoje Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilėje I. S. įrašyta Nr. 227, J. Č. – Nr. 228.

Teismas pažymėjo, jog jokių objektyvių duomenų, kad atkurtinos žemės kitose vietovėse nėra ir nuosavybės teisių atkūrimas, suteikiant lygiavertį sklypą kitoje vietovėje, negalimas, nepateikta. Atsakovas ilgą laiką atkūrė nuosavybės teises pareiškėjui pirminiame prašyme pasirinktais būdais – tiek „natūra“, tiek ir „ekvivalentine natūra“ (lygiaverčiais sklypais), taigi pareiškėjas įgijo teisėtų lūkesčių pagrįstai tikėtis, kad ir į likusią žemės dalį bus priimti sprendimai, atitinkantys išreikštą valią.

Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjo ginčijamus administracinius aktus, nepagrįstai pripažino, jog Atkūrimo įstatyme nenustatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ negali būti prilyginamas atlyginimo būdui, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtam žemės sklypą kitoje vietovėje, neteisingai aiškino bei interpretavo pareiškėjo prašymuose išreikštą valią dėl būdo ir neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamus sprendimus, atsisakydamas rengti išvadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitose Lietuvos vietovėse, todėl šie sprendimai, kuriais nepagrįstai ir neteisėtai yra užkertama teisė atkurti nuosavybės teises pageidaujamu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, taip neužtikrinant žemės grąžinimo bei paneigiant pareiškėjo teisėtus interesus, naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjas, kaip I. S. ir J. Č. įpėdinis, taip pat prašė iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis, į kurias nėra atkurtos nuosavybės teisės. Panaikinus ginčijamus aktus, tokio pobūdžio bei apimties pareiškėjo reiškiamas įpareigojimas atsakovui pripažintas pagrįstu ir patenkintas.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 83–88) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai sutapatino du nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tapatindamas sąvokas „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“. Tuo metu vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą Kauno apskrities viršininko administracija pagrįstai nepranešė ir nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nes tam nebuvo pagrindo, kadangi intensyviai buvo vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant turėtą žemę (jos dalį) natūra, t. y. piliečių 1991 m. gruodžio 30 d. prašymuose nurodytu būdu. Pareiškėjas pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – pinigine kompensacija. Nesutinka, kad NŽT veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikytini netinkamais, pažeidžiančiais pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius bei Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas R. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–99) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog jis dėl likusios neatkurtos žemės nėra pakeitęs 1991 m. prašymais pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo – ekvivalentinės natūros. Teismo išvada, kad jam nuosavybės teisės yra atkurtinos lygiaverčiais žemės sklypais kitose Lietuvos vietovėse, t. y. ekvivalentine natūra, yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas pažeidė jo teisėtus lūkesčius. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

Pareiškėjas R. Č. ir atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 101) patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti administracinę bylą, taip pat grąžinti pareiškėjui 50 procentų už skundą pirmosios instancijos teisme sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 10,50 Eur.

Pareiškėjas ir atsakovas nurodo, kad 2017 m. gegužės 9 d. sudarė taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis). Pažymi, kad jiems yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo, jos patvirtinimo ir administracinės bylos nutraukimo pasekmės, numatytos ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 53 straipsnio 2 dalyje, 101 straipsnio 4 punkte ir kitose teisės normose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsisakymo atkurti nuosavybės teises pareiškėjo R. Č. prašomu būdu. Pirmosios instancijos teismas tokį atsakovo sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu.

Pareiškėjas ir atsakovas apeliacinės instancijos teismui 2017 m. gegužės 19 d. pateikė prašymą patvirtinti jų 2017 m. gegužės 9 d. sudarytą taikos sutartį ir nutraukti šią administracinę bylą, taip pat grąžinti pareiškėjui 50 procentų už skundą pirmosios instancijos teisme sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 10,50 Eur (b. l. 101).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 521 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai).

Iš Taikos sutarties (b. l. 102–103) matyti, kad ja šalys siekia taikiai išspręsti byloje kilusį ginčą. Byloje duomenų, kad šios sutarties sąlygos gali prieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nenustatyta. Nėra duomenų ir apie tai, kad ši sutartis gali pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ar teisėtus interesus.

Iš Taikos sutarties taip pat matyti, kad šalims iš esmės yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sukeliamos teisinės pasekmės. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, kad egzistuoja teisinės sąlygos patvirtinti šalių pateiktą Taikos sutartį bei nutraukti bylą (ABTĮ 101 str. 4 p.).

Teismo nutartyje, tvirtinant taikos sutartį, nurodytinos Taikos sutartyje šalių aptartos sąlygos, kurios susijusios su šioje byloje kilusio ginčo dalyko išsprendimu (ABTĮ 521 str. 2 d.). Nutraukus bylą, naikintinas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas (ABTĮ 101 str. 4 p., 140 str. 1 d. 5 p.).

Pareiškėjas už skundą pirmosios instancijos teismui 2016 m. sausio 18 d. sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį (b. l. 35). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas nutartimi patvirtina šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 19 straipsnio 2 dalimi, bylos dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui turi būti grąžinamas visas sumokėtas žyminis mokestis, t. y. 21 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 521 straipsnio 2 dalimi, 101 straipsnio 4 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą.

Patvirtinti pareiškėjo R. Č. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 9 d. taikos sutartį tokiomis sąlygomis:

„1. Šalys susitaria, kad byloje ginčijami administraciniai aktai – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 1T-46-(7.5.) „Dėl R. Č. skundo išnagrinėjimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. spalio 15 d. atsakymas Nr. 8SD-5466-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ – yra pripažįstami negaliojančiais nuo teismo nutarties, kuria bus patvirtinta ši taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos.

2. Šalys susitaria, kad pareiškėjas per 14 dienų nuo nutarties, kuria bus patvirtinta ši taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos pateiks atsakovui prašymą, kuriame bus nurodyta, kurioje kadastro vietovėje (-ėse) jis pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą (-us) (jei pareiškėjas tokio prašymo nebuvo pateikęs arba buvo pateikęs, bet pageidauja pakeisti kadastrinę vietovę), o atsakovas vykdys pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą (-us) kaimo vietovėje, teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Šalys susitaria, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas yra įtrauktas į eilę naujam žemės sklypui (-ams) gauti ir jo (-ų) nėra gavęs iki šios taikos sutarties pasirašymo dienos, ši teisė gauti neatlygintinai naują žemės sklypą (-us) išlieka ir bus įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Šalys pareiškia, kad atsisako nuo tolimesnių ginčų byloje, bei įsipareigoja ateityje nereikšti jokių pretenzijų, susijusių su šios bylos nagrinėjimo dalyku.

5. Šalys susitaria, kad nereikalaus viena iš kitos bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

6. Teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, jei tokių bus, atlygina pareiškėjas.

7. Ši taikos sutartis įsigalios, kai įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria ji bus patvirtinta.

<...>

11. Šalys patvirtina, kad taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

12. Šalys pareiškia ir patvirtina, kad joms žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo pasekmės, nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (galiojusio iki 2016 m. birželio 30 d.) 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 53 straipsnio 2 dalyje, 101 straipsnio 4 punkte.

13. Ši taikos sutartis sudaroma trimis vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais: po vieną kiekvienai šaliai ir vieną – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

14. Šios taikos sutarties tekstas šalių yra perskaitytas, suprastas ir visiškai atitinkantis šalių valią.“

Nutraukti administracinę bylą.

Grąžinti pareiškėjui R. Č. 2016 m. sausio 18 d. sumokėtą 21 Eur (dvidešimt vieną eurą) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė