2018-03-21 Nr. AB-5945-3-61-3-05111-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-68-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05111-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. N. (S. N.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, LAVL, Ligoninė), 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir atsakovas, LAVL, Ligoninė). Pareiškėjas paaiškino, kad jis sirgo tuberkulioze, Ligoninės Pravieniškių padalinyje kamerų tipo patalpose praleido daugiau nei 1 metus ir 6 mėnesius. Kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, tamsu, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, įrengti seni gultai, nebuvo unitazo, vietoje jo – įrengta skylė, skirta vienam asmeniui, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustato teisės aktai. Pareiškėjas teigė, kad Ligoninėje užsikrėtė žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ŽIV). Būdamas Ligoninėje patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, patirtą neturtinę žalą įvertino 11 400 Eur.

3. Atsakovas atsiliepimais į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Teigė, kad negali pateikti duomenų, kiek konkrečioje palatoje buvo laikoma asmenų, nes tokia informacija nekaupiama. Nurodė, jog Ligoninės Pravieniškių padalinyje pareiškėjas buvo gydomas su pertraukomis, kamerose buvo laikomas vienas. Paaiškino, kad Ligoninė neturi galimybės įtakoti besigydančiųjų skaičiaus, juos privalo laikyti pagal pacientų izoliavimo reikalavimus. Ligoninės gydomųjų skyrių palatos nuolat remontuojamos. Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos ir saugos reikalavimai“ nenumato, koks tualetas turi būti įrengtas. Apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Kiekvienoje kameroje yra langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta. LAVL nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis Ligoninėje užsikrėtė ŽIV yra melagingas ir neatitinkantis tikrovės, atsižvelgiant į šios ligos užsikrėtimo būdus. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Teismas pareiškėjui priteisė 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, neužtikrinus tinkamų gyvenimo sąlygų Ligoninėje ir Ligoninės Pravieniškių padalinyje.

6. Teismas, vertindamas, ar nebuvo pažeistas ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu, vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), 111.4 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

7. Iš atsakovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 9 d. iki 2013 m. birželio 21 d. buvo gydomas Ligoninės Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje (12,09 kv. m., 3 lovos) ir nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. Ligoninės Vidaus ligų skyriaus 19 palatoje (7,19 kv. m., 3 lovos). Pareiškėjas Ligoninės Pravieniškių padalinyje buvo gydomas nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. kameroje Nr. 7 (14,84 kv. m), nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. spalio 13 d. kameroje Nr. 5 (14,95 kv. m), nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2013 m. liepos 1 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 (15,18 kv. m), nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4 (15,18 kv. m), nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 31 d. kameroje Nr. 7 (14,84 kv. m), nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. kameroje Nr. 8 (14,95 kv. m), nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gegužės 17 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4 (15,18 kv. m), nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 11 (14,01 kv. m), nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 5 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 6 (15,18 kv. m), nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 3 (15,40 kv. m), nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 11 (14,01 kv. m). Nurodytais laikotarpiais pareiškėjas Ligoninės Pravieniškių padalinyje buvo laikomas vienas, ten praleido iš viso 548 paras.

8. Kadangi atsakovas duomenų, kiek su pareiškėju palatoje buvo laikoma asmenų, nenurodė, teismas iš į bylą pateiktų foto nuotraukų nustatė, kad pareiškėjui, gydantis Ligoninės Vidaus ligų skyriaus 6 ir 9 palatose, atsižvelgiant į jose esantį lovų skaičių, teko nuo 2,40 iki 4,03 kv. m. ploto ir tai neatitiko nustatytų minimalių ploto reikalavimų. Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. birželio 21 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d., iš viso 11 dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytus minimalius ploto reikalavimus.

9. Dėl kitų laikotarpių, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, teismas atsižvelgęs į Ligoninės Ūkio skyriaus pažymą sprendė, kad pareiškėjo laikymo Ligoninės Pravieniškių padalinyje metu minimalūs ploto reikalavimai pažeisti nebuvo, nes jis kamerose buvo laikomas vienas, kurių plotas svyravo nuo 14,01 kv. m. iki 15,40 kv. m.

10. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad palatose, kuriose jis buvo laikomas, buvo šalta ir drėgna, teismas atsižvelgęs į visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 22 d. patikrinimo aktą, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis HN 76:2010 26 punkto nustatytus temperatūros ir santykinės drėgmės reikalavimus.

11. Teismas, vadovaudamasis HN 76:2010 24 punktu ir atsižvelgęs į 2016 m. birželio 19 d. patikrinimo aktą, atmetė pareiškėjo argumentus susijusius su oro trūkumu kamerose.

12. Vertindamas aplinkybes, kad kamerose buvo tamsu, teismas vadovaudamasis HN 76:2010 22 punktu ir byloje esančiais duomenimis, kad kamerose buvo įrengti langai, konstatavo, kad natūralus apšvietimas kamerose buvo užtikrintas.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo įrengti seni gultai, teismas pasisakė, kad pareiškėjas nekonkretizavo kuriose kamerose, nenurodė, kokiu būdu dėl to buvo pažeistos jo teisės. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Teismas, įvertinęs Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas, tai, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose buvo seni gultai bei kaip tai pažeidė jo teises, atsižvelgdamas į protingumo principą, sprendė, kad neturi pagrindo pripažinti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimo fakto Ligoninei neužtikrinus pareiškėjui naujai pagamintų gultų.

14. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktas kameros Nr. 19 nuotraukas, nustatė, kad šioje kameroje unitazas nebuvo įrengtas, o buvo įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su vandens nubėgimo sistema. Atsakovo atstovas duomenų apie unitazo įrengimą kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nepateikė, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl neįrengto unitazo yra įrodyti ir tuo buvo pažeistas HN 76:2010 21 punktas.

15. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis LAVL užsikrėtė ŽIV, atmetė kaip nepagrįstus, atsižvelgęs į jo skundo laikotarpį ir tai, kad iš ligos istorijos matyti, kad jis ŽIV užsikrėtė prieš patekdamas į ligoninę.

16. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 11 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas unitazas, sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 130 Eur sumos priteisimas.

III. 17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti jam 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą (II t., b. l. 80-81).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Akcentuoja, kad kamerose jis buvo laikomas ne vienas, o kartu su dar trimis ar keturiais asmenimis. Pareiškėjas nurodo, kad jo netenkino kamerose buvę gultai, o ne lovos, taip pat kamerų apšvietimas, ventiliacija, tvirtina, kad jam trūkdavo oro, kamerose kaupėsi drėgmė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir naujas, pirmosios instancijos teismui nenurodytas, neturtinės žalos kilimo aplinkybes, tokias kaip – privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu neužtikrinimas, duše atskirų persirengimo kambarių neįrengimas, nuo sanitarinių įrenginių sklidusi smarvė.

20. Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

23. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės siekia, kad jam būtų priteistas 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Akcentuoja, kad kamerose jis buvo laikomas ne vienas, o kartu su dar trimis ar keturiais asmenimis, nurodo, kad jo netenkino kamerose buvę gultai, o ne lovos, taip pat kamerų apšvietimas, ventiliacija, tvirtina, kad jam trūkdavo oro, kamerose kaupėsi drėgmė. Taip pat nurodo naujas neturtinės žalos kilimo aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismui nenurodė.

24. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

25. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių – privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu neužtikrinimas, duše atskirų persirengimo kambarių neįrengimas, nuo sanitarinių įrenginių sklidusi smarvė, pasisakytina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, teisėjų kolegija, pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu neužtikrinimu, duše atskirų persirengimo kambarių neįrengimu, nuo sanitarinių įrenginių sklidusia smarve, dėl kurių pareiškėjas nesiskundė pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių teismas nepasisakė, netiria.

26. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. Teismas įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis teisės aktų normomis. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina pirmosios instancijos teismo sprendimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis yra nemotyvuotas.

27. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus. Jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)).

29. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ginčui aktualių redakcijų 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

30. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo užtikrinama teisė į minimalią ploto normą kameroje, kuri LAVL yra 5,1 kv. m. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista ploto norma nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. birželio 21 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. (11 d.), kitais laikotarpiais pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo nepripažino, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės ūkio skyriaus pažyma. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Pareiškėjo nurodytas skunde aplinkybes, kad jam būnant Ligoninės Pravieniškių padalinyje nebuvo užtikrinamas 5,1 kv. m plotas, paneigia LAVL ūkio skyriaus pažyma, kurioje nurodytas kamerų tipo patalpų įrengimas ir tai, kad LAVL paskirsto asmenis į kameras po vieną.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 19 (7,19 kv. m), kurioje buvo įrengtos 3 lovos, jam teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra laikytina ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

32. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas unitazas, pažeidė jo teises į tinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje. Atsižvelgusi į non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija minėtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės iš naujo nenagrinėja.

33. Ginčo laikotarpiu (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241.

34. Nors pareiškėjas teigia, kad Ligoninės kamerų apšvietimas, vėdinimas buvo nepakankamas, dėl to jam trūkdavo oro, kamerose kaupėsi drėgmė, tačiau byloje pateiktuose patikrinimo aktuose (II t., b. l 35–37, 38–40, 48–49, 50–51, 54–55) šie HN 76:2010 pažeidimai nenustatyti. Todėl teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Ligoninės kamerose (palatose), kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamas apšvietimas, jos buvo netinkamai vėdinamos.

35. Pareiškėjo nurodomas skundo aplinkybes, kad jo netenkino vietoj lovų buvę gultai, teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius, pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių jam toks miegamosios vietos įrengimas sukėlė nepatogumus, todėl šiuo atveju pareiškėjo argumentai, susiję su gultų įrengimu, atmetami kaip nepagrįsti.

36. Taigi byloje nustatyta, kad iš viso 11 dienų Ligoninėje pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis – 3 dienas pareiškėjui Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 6 teko 4,03 kv. m ploto ir 8 dienas Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19 pareiškėjui teko 2,40 kv. m ploto. Taip pat konstatuota, kad aplinkybė, jog Ligoninės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neįrengtas unitazas, pažeidė jo teises į tinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje. Todėl konstatuotina, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, atsižvelgusi į naujausią aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką bei Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nėra visiškai tinkama satisfakcija dėl nustytų pažeidimų jo patirtai žalai kompensuoti.

38. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 260 Eur. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pareiškėjo nuoroda į EŽTT bylą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą nesudaro teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui turi būti priteista 11 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

39. EŽTT yra nurodęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį, remiantis subsidiarumo doktrina, pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia pareiškėjo naudai bei iš atsakovo priteisia 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. (S. N.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjo S. N. (S. N.) naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė