2019-12-19 Nr. AB-24065-3-62-3-00800-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3243-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00800-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. buvo laikomas Marijampolės PN kameroje Nr. 11, kuri buvo perpildyta. Kameros plotas buvo 23 kv. m, joje gyveno 6 asmenys, dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Lubos buvo sutrūkinėjusios, per sutrūkinėjimus tekėjo vanduo ant lovų, nuo lubų nukritęs tinkas, kameroje nuo drėgmės buvo pelėsis, nuo sienų nusilupę dažai, sienose pilna skylių. Apšvietimas labai prastas, iš trijų šviestuvų degė tik vienas. Langų orlaidės neužsidarydavo, langai buvo sutrūkinėję, todėl žiemą buvo šalta. Ant langų iš vidaus pusės buvo uždėtos grotos, todėl į kamerą nepatekdavo saulės spinduliai. Per orlaides patekdavo mažai gryno oro, nes jos yra labai mažos, kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl to pareiškėjui skaudėjo galvą, jis prastai miegojo. Kiti nuteistieji rūkydavo kameroje, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti dūmais, nors pats yra nerūkantis. Grindų danga buvo sudeginta, dažai nusilupę, grindų kraštuose dideli plyšiai, per kuriuos skverbėsi nemalonūs kvapai bei visokie parazitai. Tualete nėra spintelės, lentynėlės, kriauklė surūdijusi, nėra unitazo, o tik tupimas klozetas, kuris yra surūdijęs.

3. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2017 m. birželio 24 d. iki 2018 m. vasario 18 d. buvo patalpintas vienoje kameroje su asmeniu, kuris atlikinėjo bausmę už žiaurų nusikaltimą, buvo pavojingas, agresyvus, dėl to pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, baimę. Duše langų orlaidės neužsidarė, todėl žiemos metu maudantis buvo šalta. Dėl didelio žmonių skaičiaus nespėdavo sušilti vanduo duše, tekdavo maudytis drungnu vandeniu. Nurodė, kad kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, kad drausmės grupėje būtų išduoti stalo žaidimai, būtų televizorius bei poilsio kambariai, tačiau Marijampolės PN direktorius atsakė, kad baudos izoliatoriuje tai nepriklauso, nors pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje. Taip pat pareiškėjas negalėjo sportuoti, nes nebuvo įrengta sporto aikštelė. 2018 m. vasario 5 d. buvo kameroje Nr. 11 atliekama krata, kurios metu pareigūnai sulaužė spintelę, išmėtė asmeninius daiktus, todėl nėra kur dėti asmeninių daiktų, kadangi liko tik dvi spintelės. 2018 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo išprovokuotas pareigūnų – buvo priverstas save žalotis. Drausmės grupėje leidžiama paskambinti tik pasivaikščiojimo metu arba išvis nespėdavo paskambinti artimiesiems, kadangi artimieji darbo metu negali kalbėti. Dėl blogų sąlygų patyrė dvasinius, psichologinius, emocinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, ne vieną kartą kreipėsi į psichologinę tarnybą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad 20 būrio 11 kameros plotas 23,19 kv. m, joje įrengtos 6 gyvenamosios vietos ir ginčo laikotarpiu buvo iki 6 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto. 20 būrio schemoje kamera Nr. 11 pažymėta (2-23), jos plotas 23,19 kv. m, o sanitarinis mazgas pažymėtas (2-24), jo plotas 1,77 kv. m. Sanitarinio mazgo plotas nėra įskaitomas į kameros plotą. Nacionalinės visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) 2018 m. kovo 12 d. atliko patikrinimą 20 būrio kameroje Nr. 11 ir Patikrinimo akte nurodė, kad jokie pažeidimai nėra nustatyti, apšvietimas, ventiliacija, temperatūra ir kt. atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė patalpas vėdinti per orlaides, o grotos neturi jokios neigiamos įtakos pareiškėjui. Pareiškėjo argumentai, kad žiemą teko šalti dėl to, jog neužsidarė orlaidė, yra nepagrįsti.

6. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad kamerose yra griežtai draudžiama rūkyti, o rūkymas kamerose yra vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį nuteistieji yra baudžiami. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad kameroje rūkė kiti nuteistieji, tačiau pareiškėjas nėra skundęsis nei raštu, nei žodžiu prižiūrinčiajam specialistui ar Marijampolės PN administracijai. Pažeidimai, kad buvo rūkoma kamerose, nėra nustatyti. 11 kameroje virš kriauklės yra lentynėlė, o jos dydžio, formos, medžiagos teisės aktai nedetalizuoja. Pareiškėjo teiginys, jog 80 l talpos boilerio neužteko nusiprausti, yra deklaratyvus, paremtas tik paties pareiškėjo vidiniu įsitikimu, kadangi teisės aktai nenumato boilerio privalomos talpos. Teisės aktai nenumato privalomai įrengti sporto inventorių, todėl esamas inventorius yra pakankamas.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo J. T. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu (nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 18 d.) pareiškėjas atliko bausmę 20 būrio 11 kameroje, kurios plotas 23,19 kv. m, kameroje buvo iki 6 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto, sanitarinio mazgo plotas į bendrą kameros plotą nėra įskaičiuotas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad tualete neįrengti sėdimi unitazai, nebuvo lentynėlės higienos priemonėms, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punktu, kuriame nurodyta, jog kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai, kurie gali būti tupiami. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo kameroje lentynėlė higienos priemonėms susidėti yra įrengta. Todėl nurodytus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Centro Marijampolės departamento specialistai, atlikę 11 kameros patikrinimą, nenustatė jokių Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) pažeidimų, pareiškėjo argumentus dėl netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, neužsidarančių orlaidžių, blogos sienų, lubų, grindų, langų būklės, pelėsio kameroje, netinkamos ventiliacijos, pro grindų plyšius lendančių parazitų, surūdijusio klozeto, šalto vandens duše atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad kiti nuteistieji rūkydavo kameroje ir pareiškėjas turėjo kvėpuoti dūmais, nors pats yra nerūkantis, atsižvelgė į tai, jog Marijampolės PN nėra gavę iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų, toks faktas nėra užfiksuotas ir Centro atlikto patikrinimo metu. Teismas pareiškėjo teiginį, kad jis yra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, jog jį perkeltų į nerūkančiųjų kamerą, tačiau pareiškėjo prašymai dingsta ir nėra registruojami, vertino kaip nepagrįstą, nes iš bylos duomenų nustatė, jog pareiškėjo prašymai bei skundai yra registruojami, nagrinėjami ir pareiškėjui yra teikiami atsakymai. Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmetė kaip neįrodytą.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad drausmės grupėje leidžiama paskambinti tik pasivaikščiojimo metu arba jis nespėdavo paskambinti artimiesiems, nes artimieji darbo metu negali kalbėti, pabrėžė, jog pareiškėjas visiškai nepagrindė šių teiginių, nenurodė konkrečių pažeidimo atvejų, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto minėtu aspektu. Taip pat kaip deklaratyvius ir neįrodytus pareiškėjo teiginius teismas atmetė ir dėl to, kad 2018 m. vasario 5 d. pareigūnai išprovokavo pareiškėją žalotis, nes pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko pareigūnai, kodėl pareiškėjas pareigūnų veiksmus vertina kaip provokavimą žalotis, nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų bei pareiškėjo susižalojimo.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad nuo 2017 m. birželio 24 d. iki 2018 m. vasario 18 d. buvo patalpintas vienoje kameroje su asmeniu, kuris atlikinėjo bausmę už žiaurų nusikaltimą, minėtas asmuo buvo pavojingas, agresyvus, todėl pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, baimę, pabrėžė, jog galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN būtų laikę pareiškėją pažeidžiant bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, sudarę pareiškėjui diskriminuojančias sąlygas ar veikę neteisėtai kitokiu būdu.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad drausmės grupėje nebuvo išduoti stalo žaidimai, televizorius bei neįrengti poilsio kambariai, sporto aikštelė, pažymėjo, jog nuteistieji, priskiriami drausmės grupei, negali savo pageidaujamu metu išeiti iš gyvenamosios patalpos į laisvalaikio kambarį, todėl sprendė, kad aplinkybė, jog laisvalaikio kambariai naudojami tik bendriems užsiėmimams, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad 2018 m. vasario 5 d. atliktos kratos 11 kameroje metu pareigūnai sulaužė spintelę, išmėtė asmeninius daiktus, nėra kur dėti asmeninių daiktų, kadangi liko tik dvi spintelės, nustatė, jog Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atliko tyrimą dėl nurodytų pareiškėjo aplinkybių ir konstatavo, kad 2018 m. vasario 2 d. Marijampolės PN pareigūnai buvo informuoti apie tai, kad drausmės grupės būryje Nr. 20 kameroje Nr. 11 veikia mobilaus ryšio telefonas, dėl to kameroje buvo organizuota neplaninė krata; kratos metu pareigūnai, išardę kameroje esančią medinę spintelę, joje padarytoje slėptuvėje rado ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną; kratos metu pareigūnai su nuteistaisiais bendravo mandagiai, neprovokavo žaloti save, valstybinio turto nesugadino, nuteistųjų asmeniniai daiktai nebuvo mėtomi, laužomi ar kitaip gadinami. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kratos atlikimo atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas sprendė, kad nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), konstatuotų aplinkybių pagrindu atsakovo viešoji atsakomybė yra negalima.

III. 17. Pareiškėjas J. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Mano, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas ir neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjas nesutinka su teismo apskaičiuotu kameros plotu, teigdamas, jog dėl dviejų dviaukščių lovų, kitų baldų, džiovyklės, esančių kameroje, jam laisvo ploto teko daug mažiau. Mano, kad kameroje atsakovo atstovas galėjo laikyti vieną asmenį arba nesant galimybės – du. Taip pat teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad buvo sulaužyta spintelė, esanti kameroje, todėl nebuvo kur laikyti daiktų, tualete nebuvo įrengtos spintelės ir lentynėlės daiktams susidėti; teismas nevertino aplinkybių, kad: san. mazge nebuvo klozeto; 11 kameroje buvo rūkoma; pareiškėjui buvo leista tik vieną kartą per savaitę iki 15 min. praustis duše, kuriame esantis boileris buvo per mažos talpos, kad pašildytų vandenį 6 asmenims; apšvietimas ir ventiliacija kamerose buvo netinkamai įrengti.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas neturėjo byloje remtis Centro patikrinimo aktais, kadangi Centras priklauso Kalėjimų departamentui ir jis palaiko atsakovo atstovo poziciją, jog nebūtų priteistas žalos atlyginimas nuteistiems asmenims už prastas laikymo sąlygas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad neturėjo galimybės bendrauti telefonu su artimaisiais, dėl ko patyrė dvasinius išgyvenimus. Taip pat pareiškėjas vertina, kad atsakovo atstovas neužtikrino galimybės jam sportuoti, nors fizinis aktyvumas yra būtinas, todėl jis tapo irzlus, fiziškai neaktyvus. Tačiau teismas neatsižvelgė į šiuos nusiskundimus. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą dėl prastų kalinimo sąlygų. Teigia, kad prastos kalinimo sąlygos jam sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau teismas nepagrįstai nevertino šios aplinkybės kaip įrodytos. Pareiškėjas mano, kad 10 000 Eur suma yra adekvati jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, todėl ji turi būti priteista jam iš atsakovo atstovo.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka. Teigia, kad byloje yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. gegužės 18 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nenustačius jokių Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakovo viešoji atsakomybė yra negalima.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo prašo panaikinti šį sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismas neteisingai apskaičiavo jam tenkantį kameros plotą, nes neatsižvelgė į baldų ir inventoriaus užimamą plotą kameroje; taip pat teismas visiškai nevertino jo skunde nurodytų aplinkybių dėl spintelių daiktams laikyti kameroje ir san. mazge nebuvimo; klozeto san. mazge nebuvimo; kitų asmenų rūkymo kameroje Nr. 11; per trumpo laiko praustis duše, per mažos boilerio talpos; netinkamo apšvietimo ir ventiliacijos kameroje; galimybės bendrauti telefonu su artimaisiais, galimybės sportuoti neužtikrinimo; pareiškėjas taip pat mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jo nurodyti nusiskundimai dėl prastų kalinimo sąlygų jam nesukėlė sveikatos sutrikimų.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę 20 būrio 11 kameroje, kurios plotas 23,19 kv. m, kameroje buvo iki 6 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,86 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą kameros plotą). Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 11 buvo laikomas tinkamomis gyvenamojo ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau 3,6 kv. m kamerų tipo patalpų ploto.

28. Vertindama pareiškėjo teiginius, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

29. Nagrinėjamu atveju nenustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų užimamo ploto. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis ir neatsižvelgė į jo skunde nurodytas aplinkybes.

31. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2267-525/2019).

32. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos. Todėl pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus yra atmestinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis kitomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių ir teisės aktų nuostatų, susijusių su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais kitais nusiskundimais (t. y. dėl netinkamai įrengto apšvietimo ir ventiliacijos, spintelių, klozeto san. mazge nebuvimo, dėl galimybės bendrauti telefonu, sportuoti neužtikrinimo, kitų asmenų neteisėto rūkymo kameroje Nr. 11, per trumpo laiko praustis duše), kurias teismas, išsamiai išanalizavęs bylos duomenis, pagrįstai ir teisingai nevertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimus šiuo konkrečiu atveju. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde, iš esmės tik pakartodamas savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus nusiskundimus, kuriuos teismas detaliai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė