8b9bda52-1e38-4cf1-b03e-8a2230c2cf1a · Å iaulių apygardos teismas

                              Civilinė byla Nr. 2A-190-440/2018                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05460-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.8; 3.1.1.2.22; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1;3.1.7.6;                                                                                       (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. kovo 2 d.

Å iauliai Å iaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjos D. G. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-8029-1004/2017 pagal pareiÅ¡kėjos D. G. pareiÅ¡kimÄ suinteresuotiems asmenims Å iaulių rajono savivaldybės administracijai, VÄ® Registrų centrui, VÄ® Turto bankui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Å iaulių skyriui ir Å vendrės žemės Å«kio bendrovei, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo.Teismas n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė PareiÅ¡kėja D. G. pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ , kad ji įgijo nuosavybės teises į negyvenamus pastatus/fermas, unikalÅ«s Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pažymėjimas plane 1Ž1p, 2Ž1p, 3P1p, esančias adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad norimus įregistruoti negyvenamuosius pastatus/fermas įsigijo 1997-02-16 iÅ¡ Å vendrės žemės Å«kio bendrovės pagal gamybinio žemės Å«kio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 7, kurioje nurodyta kiaulidė ir gamybinis sektorius, bei pagal ilgalaikio materialiojo turto pardavimo – priėmimo aktÄ ir pagal 1997-04-19 Å vendrės žemės Å«kio bendrovės apskaitos formÄ Nr.

87. Už įsigytus negyvenamuosius pastatus/fermas yra sumokėta, kai bendrovė likvidavosi. Pateikė Å vendrės žemės Å«kio bendrovės 1997-02-16 visuotinio susirinkimo protokolo Nr. 4 kopijÄ dėl bendrovės turto pardavimo. 2016-11-28 buvo atlikti kadastriniai matavimai ir 2017-03-14 suformuota Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Mano, kad pakanka turimų dokumentų nuosavybei tvirtinti. Pažymi, kad nepertraukiamai minimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ valdo jau 20 metų, o valdymas yra atviras, niekieno netrukdomas, jokie fiziniai ar juridiniai asmenys nereiÅ¡kia jokių pretenzijų dėl naudojimosi pastatais, jų valdymo.

Nurodė, kad pareiÅ¡kėja nori įregistruoti fermas nekilnojamojo turto registre. Å iuo metu yra iÅ¡likusios pastatų grindys, pamatai, kolonos, perdangos, pastatų matmenis galima nustatyti. Kol D. G. buvo Lietuvoje minimÄ turtÄ prižiÅ«rėjo, tvarkė aplinkÄ , o iÅ¡vykus į užsienį plytas iÅ¡sineÅ¡iojo paÅ¡aliniai asmenys, pastatai pradėjo griÅ«ti. PaaiÅ¡kino, jog matininkai iÅ¡ vienos fermos suformavo du pastatus, todėl praÅ¡oma nustatyti įgyjamÄ jÄ senatį į tris negyvenamuosius pastatus/fermas.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Å iaulių skyrius su praÅ¡ymu nesutiko. Nurodė, kad nuotraukose ir kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys, kad pastatai faktiÅ¡kai nunykę, visiÅ¡kai neprižiÅ«rėti, neaptverti, kelia grėsmę žmogaus saugumui. PareiÅ¡kėja nepateikė duomenų, kad ji pastatais faktiÅ¡kai naudojosi 20 metų, ji niekada nebuvo apmokestinta žemės nuomos mokesčiu už faktinį po pastatų liekanomis esančios valstybinės žemės naudojimÄ , nes nedeklaravo, kad yra naudotoja, o valstybės ar savivaldybės institucijos neturėjo duomenų apie statinių griuvėsių savininkus.

Pažymėjo, kad įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjamas pastatas, kurį asmuo pirko ir turi tai patvirtinančius dokumentus, ar gali tokius dokumentus gauti. Pinigų sumokėjimÄ pareiÅ¡kėja grindžia važtaraščiu, ant kurio yra tik spaudas apmokėta, nors toks dokumentas neturi įrodomosios galios. Nustatyti, ar iÅ¡likusios pastatų dalys dar gali bÅ«ti naudojamos naudotojo poreikiams tenkinti pagal paskirtį, kuri nustatyta iÅ¡likusio pastato dalims, galėtų savivaldybės specialistai, tik esant iÅ¡vadai, kad statinių nereikia griauti jie gali bÅ«ti eksploatuojami pagal paskirtį, galėtų bÅ«ti formuojamas žemės sklypas nuomai ar pardavimui ne aukciono bÅ«du.

PareiÅ¡kėja pateikė duomenis, kad statiniai neypatingi, todėl ji turi galimybę be leidimo paÅ¡alinti likusias sugriuvusio ar nugriauto pastato dalis, nesant statinių teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre ir tokiu bÅ«du atlaisvinti valstybinę žemę. Suinteresuotas asmuo Å vendrės žemės Å«kio bendrovė nurodė, jog neprieÅ¡tarauja pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymui. žemės Å«kio bendrovė nustatyta tvarka nėra iÅ¡registruota. Nurodė, jog likvidavimo metu pajininkai pirkosi bendrovės turtÄ , mokėjo grynais pinigais.

Pastatai buvo parduodami vienetais, juos įsigiję asmenys tvarkėsi kaip norėjo, vieni griovė, kiti laikė gyvulius, ar panaudojo kaip statybines medžiagas. Patvirtino, jog pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kime minimi pastatai ir nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodyti pastatai yra tapatÅ«s objektai. Pažymėjo, jog kiaulidė pardavimo metu buvo naudojama pagal paskirtį.Suinteresuotas asmuo Å iaulių rajono savivaldybės administracija nurodė, kad minėti statiniai nuosavybės teise suinteresuotam asmeniui nepriklauso ir nėra įtraukti į beÅ¡eimininkių statinių sÄ raÅ¡Ä .

Ä®rodymų vertinimÄ ir juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo klausimÄ palieka spręsti teismui. Suinteresuotas asmuo VÄ® Turto bankas nurodė, kad pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimas galėtų bÅ«ti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatymo sÄ lygas. Pirmiausia reikia nustatyti, ar pastatai nėra valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Vadovaujantis žemės Å«kio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsniu privatizavimo metu nenupirktu žemės Å«kio įmonių turtu disponuoja vietos savivaldybė.

PareiÅ¡kėja nepateikė duomenų, ar pastatai, kuriuos pastatė Pr. Jankutės kolÅ«kis teisės aktų nustatyta tvarka buvo privatizuoti Å vendrės žemės Å«kio bendrovės. Be to, pagal pateiktus pirkimo – pardavimo sutartis ir perdavimo – priėmimo aktÄ pareiÅ¡kėjai buvo perduoti du turto vienetai, t. y. kiaulidė ir gamybinis sektorius, o praÅ¡yme D. G. nurodė tris pastatus. Žemės Å«kio bendrovės pateiktuose dokumentuose nenurodyta perduodamų pastatų buvimo vieta ir kiti duomenys, todėl negalima daryti iÅ¡vados, kad į bylÄ pateiktų kadastrinių matavimų užfiksuoti duomenys ir žemės Å«kio bendrovės dokumentuose įvardyti tie patys pastatai.

Suinteresuotas asmuo VÄ® Registrų centras nurodė, kad praÅ¡yme nurodyti nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės neįregistruotos, statinių statusas – formuojami. Duomenų, kad fermos priklausytų kitiems asmenims, duomenų apie žemės sklypÄ , kuriame yra statiniai, neturima, žemės sklypas nėra pažymėtas žemėlapyje, neįregistruotas. Dėl pareiÅ¡kimo tenkinimo palieka spręsti teismo nuožiÅ«ra.                            II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Å iaulių apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimo netenkino. Teismas nurodė, kad galimybė įgyjamÄ ja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktÄ yra vienas iÅ¡ nuosavybės teisių į daiktÄ Ä¯gijimo teisinių pagrindų, ji įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 11 punkte. Å iai galimybei įgyvendinti nepakanka vien daikto valdymo tam tikrÄ laikotarpį fakto, bet bÅ«tina visuma įstatyme nustatytų sÄ lygų, teismui konstatavus tik visas Å¡ias sÄ lygas valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę.

IÅ¡ Å vendrės žemės Å«kio bendrovės 1997-02-16 visuotinio susirinkimo protokolo Nr. 4 nustatyta, kad 250 vietų kiaulidės kainÄ nutarta sumažinti iki 6000-5000Lt, 410 vietų kiaulidės kainÄ iki 6000-5000Lt, gamybinis sektorius minėtame protokole – neįkainotas (nurodytos tik paÅ¡arų virtuvė, valgykla ir kitas kilnojamasis turtas). IÅ¡ pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties kopijos nustatyta, kad buvo sutarta parduoti kiaulides ir gamybinį sektorių, tačiau jame nenurodyta tiksli mokėjimo suma (pirkimo – gamybinio žemės Å«kio pastato pirkimo - pardavimo sutarties 2 p. nurodyta pardavimo kaina yra „6000 Lt (Å¡eÅ¡is Å¡imtus litų)“, pateiktame kasos pajamų orderyje nenurodyta tiksli mokėjimo data, jis nepasiraÅ¡ytas vyriausiojo buhalterio ar kito įmokÄ priėmusio asmens, ant minėto kasos pajamų orderio yra tik Å vendrės žemės Å«kio bendrovės spaudas, paraÅ¡yta mokėjimo suma – „6000“ (b.l. 101, 7-9).

Esant Å¡iems neatitikimams nėra aiÅ¡ku, už kurį objektÄ D. P. (Å¡iuo metu – G.) galimai sumokėjo 6000 Lt, kasos pajamų orderyje nurodyta tik kiaulidė, o ne kiaulidė ir gamybinis sektorius. PareiÅ¡kėja praÅ¡o nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ Ä¯ tris statinius, nors pagal pirkimo – pardavimo sutartį buvo parduoti du statiniai, kasos pajamų orderis (be privalomų rekvizitų) iÅ¡duotas už vienÄ pastatÄ . Teismas sprendė, kad esant konkrečiai situacijai neįmanoma nustatyti, už kokiÄ statinių dalį/statinius pareiÅ¡kėja galimai/mokėjo Å vendrės žemės Å«kio bendrovei.

Teismo vertinimu bylos duomenys visgi leidžia pagrįstai manyti, kad pareiÅ¡kėjos nurodomi pastatai priklausė Å vendrės žemės Å«kio bendrovei. TokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžia pareiÅ¡kėjos pateikti duomenys – Å vendrės žemės Å«kio bendrovės visuotinio susirinkimo protokolo kopija, kurioje užfiksuota, kad buvo nutarta parduoti bendrovės turtÄ . IÅ¡ pareiÅ¡kėjos pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties 6 punkto nustatyta, kad Å¡i sutartis prieÅ¡ trečiuosius asmenis galės bÅ«ti panaudota ir sukels teisines pasekmes tik tuo atveju, jei bus įregistruota vieÅ¡ame registre, t. y. tuometinio VÄ® „Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro“ Å iaulių filiale. 1964 m.

CK 255 str. buvo įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi bÅ«ti notariÅ¡kai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Å iame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančiÄ . Teismas pažymėjo, kad iÅ¡ pateiktų dokumentų nustatyta, kad pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka.

Tai, kad pastatų beveik neiÅ¡liko, nes sugriuvo ir, ar buvo iÅ¡ardyti sudaro pagrindÄ abejoti tuo, kad pareiÅ¡kėja visÄ laikotarpį nuo 1997 m. ginčo pastatus valdė kaip savus, jais naudojosi, nes esant tinkamai priežiÅ«rai ir nuolatiniam naudojimuisi, pastatai bÅ«tų tvarkomi, remontuojami ir todėl nesugriÅ«tų. PareiÅ¡kėjos nurodyti faktai yra nepakankami patvirtinti faktÄ , kad D. G. 10 metų naudojo minimus pastatus kaip savus. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog pareiÅ¡kėja pastatÄ -gamybinį sektorių ir du pastatus – fermas, esančius (duomenys neskelbtini), įgijo pagal įgyjamÄ jÄ senatį.

Teismas sprendė, kad pareiÅ¡kėja neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gijimo įgyjamÄ ja senatimi vienos iÅ¡ bÅ«tinų sÄ lygų – teisėto daikto valdymo (CK 4.23, 4.68 straipsnai).                      III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėja D. G. praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ . Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 13.1.

Teismo argumentai dėl nuosavybės įregistravimo vieÅ¡ajame registre prieÅ¡tarauja elementariai logijai. BÅ«tent dėl to, kad sudarius pirkimo-pardavimo sutartį pati sutartis nebuvo įregistruota vieÅ¡ajame registre, apeliantė ir praÅ¡o Å¡iuos teisinius santykius įteisinti įgyjamosios senaties bÅ«du, kadangi Å¡ios sutarties pagrindu yra sÄ Å¾iningai įgijusi daiktÄ bei sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savÄ valdžiusi nekilnojamÄ jį daiktÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų, tai yra įvykdė visas bÅ«tinas įgyjamosios senaties instituto sÄ lygas. 13.2.

Teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimai prieÅ¡taringi, teismo vertinimas, kad pastatai priklauso Å vendrės žemės Å«kio bendrovei nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiÅ¡kėjai pastatai priklauso pagal įgyjamosios senaties sÄ lygas, todėl pareiÅ¡kėja ir kreipėsi į teismÄ . Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo VÄ® Turto bankas praÅ¡o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais: 14.1.

Teismas turėjo pagrindÄ konstatuoti, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gijimo įgyjamÄ ja senatimi vienos iÅ¡ bÅ«tinųjų sÄ lygų - tai, kad pareiÅ¡kėja daugiau kaip 10 metų naudojo pastatus kaip savus. Pirmiausia, iÅ¡ byloje pateiktų duomenų yra matyti, kad pastatai, į kuriuos teises reiÅ¡kia pareiÅ¡kėja, nėra iÅ¡likę, t.y. kadastro duomenų byloje užfiksuotos tik pastatų liekanos (pamatai). Todėl valstybės įmonė Turto bankas pritaria teismo pozicijai, kad faktiÅ¡kai nebelikus pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kime nurodytų pastatų, neliko ir objektų, kuriems bÅ«tų galima taikyti įgyjamosios senaties kriterijus. 14.2.

Be to, sutinka su teismo motyvu, kad tai, jog pastatai buvo iÅ¡ardyti, leidžia pagrįstai abejoti, kad pareiÅ¡kėja pastatus naudojo bei tinkamai juos prižiÅ«rėjo ir jais rÅ«pinosi. Pažymėjo, kad, vadovaujantis CPK 178 straipsniu, pareiÅ¡kėja turi įrodyti kad pastatus valdė ir naudojo ne mažiau kaip 10 metų, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylÄ nepateikė. 14.4. PareiÅ¡kėja nepateikė įrodymų, kurie leistų vienareikÅ¡miÅ¡kai įsitikinti, kad visus pareiÅ¡kime nurodytus pastatus pareiÅ¡kėja įgijo teisėtai.

PareiÅ¡kėja įrodinėdama, kad įgijo visus 3 pastatus, į bylÄ pateikė pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo-priėmimo aktÄ , sudarytÄ tarp Å vendrės žemės Å«kio bendrovės ir pareiÅ¡kėjos, kuriuose nurodoma, kad pareiÅ¡kėjai perduoti du turto vienetai, t.y. kiaulidė ir gamybinis sektorius, nors pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kime reiÅ¡kiamos teisės i tris pastatus. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Å iaulių skyrius praÅ¡o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais: 15.1. PareiÅ¡kėjos apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl negali bÅ«ti tenkinamas. Mano, kad teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, rėmėsi formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, iÅ¡tyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai vertino, kad duomenų nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ nepakanka, kad statinių, kurie atitiktų statinio ar pastato sÄ vokÄ pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 37 ir 84 dalių nuostatas, nėra ir kad nėra duomenų, kad pareiÅ¡kėja visus tris nekilnojamuosius daiktus, į kuriuos praÅ¡o pripažinti nuosavybės teisės faktÄ yra pradėjusi sÄ Å¾iningai valdyti ir valdo nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų. 15.2.

Apeliantė nepagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimÄ laiko nemotyvuotu ir nepagrįstu. PareiÅ¡kėja pateikė teismui netinkamai patvirtintas 1997-02-16 gamybinio žemės Å«kio paskirties pastato pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 7 ir perdavimo-priėmimo akto kopijas, Å vendrės žemės Å«kio bendrovės apskaitos 1997-04-19 važtaraÅ¡tį (formÄ Nr. 87), ant kurio yra spaudas „Apmokėta“ ir Å¡ių dokumentų pagrindu įrodinėjo daiktų valdymo pradžiÄ . Tvirtino, kad originalo neturi.

Å vendrės žemės Å«kio bendrovės atstovas A. Ū. taip pat negalėjo pateikti pirkimo-pardavimo sutarties originalo ir negalėjo tiksliai nurodyti, kada buvo parengta 1997-02-16 pirkimo-pardavimo sutarties kopija, kuriÄ jis tvirtino ir kuri yra pateikta į bylÄ . Å alių elgesys sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo (nesilaikė 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatyto reikalavimo tvirtinti nekilnojamojo daikto sutartį notariÅ¡kai, nesikreipė dėl pastato (-ų) teisinės registracijos, nesikreipė į valstybinės žemės patikėtinį dėl statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo naudojimo, suformavimo) suponuoja iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja galimai buvo pirkusi tik vienÄ kiaulidę (fermÄ ) nugriovimui, kurios neketino naudoti pagal pagrindinę paskirtį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 54 dalis „Statinio naudojimas - esminių statinių reikalavimų pagrindu sukurto statinio panaudojimas statinio naudotojo poreikiams tenkinti“).

Mano, kad dėl nugriovimui pirkto daikto įgyjamosios senaties instituto apskritai nėra pagrindo taikyti. 15.3. Be to pareiÅ¡kėja nepateikė kokių nors kitų įrodymų, kodėl praÅ¡o pripažinti jai nuosavybės teises pagal įgyjamÄ jÄ senatį į tris nekilnojamuosius daiktus, o mokėjo už vienÄ pastatÄ . Mano, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs įrodymus, pagrįstai vertino, kad nėra visų įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygų, nes nėra aiÅ¡ku, už kÄ pareiÅ¡kėja (D.

P.-G.) sumokėjo. Pirkimo pardavimo sutartyje 2.1 papunktyje nurodyta kaina: skaičiais „6000 Lt“ suma žodžiais „šeši šimtai Lt“. 1997 m. balandžio 19 d. važtaraštyje nurodyta kiaulidė 6000 Lt. Švendrės žemės ūkio bendrovės 1997 m. vasario 16 d. vykusio visuotinio susirinkimo protokole Nr.4 nurodyta, kad žemės ūkio bendrovė svarstė likusio įmonės turto pardavimo variantus, sprendė tik dėl dviejų kiaulidžių (250 vietų ir 410 vietų) pardavimo kainos, siūlė sumažinti iki 6000-5000 Lt kiekvienos, o gamybinio sektoriaus apskritai neturėjo, nesiruošė parduoti ir kainos nenustatinėjo.

Å vendrės žemės Å«kio bendrovės vadovo bylos nagrinėjimo metu pateiktas kasos pajamų orderio originalas taip pat neįrodė, kad pareiÅ¡kėja bÅ«tų mokėjusi daugiau kaip už vienÄ pastatÄ . Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo Å iaulių rajono savivaldybės administracija praÅ¡o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais:           16.1. Negyvenamieji pastatai, fermos, unikalÅ«s Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pažymėjimas plane 1Ž1p, 2Ž1p, 3P1p, esantys adresu (duomenys neskelbtini) Å iaulių rajono savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir nėra įtraukti į beÅ¡eimininkių statinių sÄ raÅ¡Ä , todėl įrodymų vertinimÄ ir juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo klausimÄ palieka spręsti teismui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo VÄ® Registrų centras nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. 17.1. Apeliantės argumentai nepagrįsti, teismas sprendime apie tai kam nuosavybės teise priklauso pastatai nepasisakė. Nekilnojamieji daiktai nurodyti pareiÅ¡kime ir daiktinės teisės į juos nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Teismas iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ir padaręs iÅ¡vadas, kad statinių liekanos ar kitokie jų likučiai negali bÅ«ti nuosavybės teisių objektu, pagrįstai vadovavosi Kasacinio teismo praktika.

Teismas k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi iÅ¡tirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų Å¡ioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis). Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiÅ¡kia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek Å¡alių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau Å¡i teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas iÅ¡imtiniais atvejais.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų bÅ«ti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindÄ spręsti, jog bylÄ yra bÅ«tina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad bÅ«tų galima įvertinti Å¡io teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ bei padaryti iÅ¡vadÄ , ar skundžiamu sprendimu byla buvo iÅ¡spręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina raÅ¡ytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ nustatyti juridinį faktÄ , kad ji pagal įgyjamÄ jÄ senatį įgijo nuosavybės teises į pastatus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairÅ«s įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrÅ«ksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos.

Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdÅ«s arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismÄ su praÅ¡ymu nustatyti faktÄ . Ä®gyjamoji senatis yra savarankiÅ¡kas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo bÅ«das, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Å is bÅ«das taikomas, kai pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir praÅ¡o teismÄ konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygos.

Ä®gyjamÄ ja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamÄ jį daiktÄ gali įgyti asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ bei sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savÄ valdęs tokį daiktÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų, kai per visÄ valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktÄ , bet nė karto nepasinaudojo ja. Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis pastatai – negyvenamas pastatas/ferma, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamas pastatas/ferma, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir negyvenamas pastatas/gamybinis sektorius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pažymėjimas plane 1Ž1p, 2Ž1p, 3P1p, esantys adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jiems 2016 m. lapkričio 28 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai.

VÄ® Registrų centro Å iaulių filialas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu atsisakė pareiÅ¡kėjai D. G. įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi nepateikti dokumentai, patvirtinantys pareiÅ¡kėjos nuosavybės teisės atsiradimÄ Ä¯ negyvenamuosius pastatus, be to, kadastro duomenų byloje užfiksuotos liekanos (pamatai) nėra Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtÄ sÄ vokÄ atitinkantys statiniai, kurie gali bÅ«ti nekilnojamojo turto kadastro objektais, nekilnojamasis daiktas gali bÅ«ti įregistruojamas tik tada, kai įregistruojamos daiktinės teisės į jį.

IÅ¡ Å vendrės žemės Å«kio bendrovės 1997 m. vasario 16 d. visuotinio susirinkimo protokolo Nr. 4 nustatyta, kad 250 vietų kiaulidės kainÄ nutarta sumažinti iki 6000-5000Lt, 410 vietų kiaulidės kainÄ iki 6000-5000Lt, gamybinis sektorius minėtame protokole – neįkainotas (nurodytos tik paÅ¡arų virtuvė, valgykla ir kitas kilnojamasis turtas). IÅ¡ pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties kopijos nustatyta, kad buvo sutarta parduoti kiaulides ir gamybinį sektorių, tačiau jame nenurodyta tiksli mokėjimo suma (pirkimo – gamybinio žemės Å«kio pastato pirkimo - pardavimo sutarties 2 p. nurodyta pardavimo kaina yra „6000 Lt (Å¡eÅ¡is Å¡imtus litų)“, pateiktame kasos pajamų orderyje nenurodyta tiksli mokėjimo data, jis nepasiraÅ¡ytas vyriausiojo buhalterio ar kito įmokÄ priėmusio asmens, ant minėto kasos pajamų orderio yra tik Å vendrės žemės Å«kio bendrovės spaudas, paraÅ¡yta mokėjimo suma – „6000“ .

Teismas nustatė, kad pareiÅ¡kėjos nurodomi ferma/gamybinis sektorius 1Ž1p, 2Ž1p, 3P1p, iÅ¡ esmės buvo iÅ¡ardyti, iÅ¡likę tik gelžbetonio pamatai, pavienės gelžbetoninės perdangos, žemutinės buvusių statinių plytinių sienų dalys, kas matosi ir pateiktose fotonuotraukose. IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiÅ¡kėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių jos praÅ¡ymo pagrįstumÄ .

Apeliantės vertinimu teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas iÅ¡vadas. Apeliantės vertinimu bÅ«tent dėl to, kad sudarius pirkimo-pardavimo sutartį pati sutartis nebuvo įregistruota vieÅ¡ajame registre, apeliantė ir praÅ¡o Å¡iuos teisinius santykius įteisinti įgyjamosios senaties bÅ«du, kadangi Å¡ios sutarties pagrindu yra sÄ Å¾iningai įgijusi daiktÄ bei sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savÄ valdžiusi nekilnojamÄ jį daiktÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų.

Apeliantės vertinimu yra visos bÅ«tinos įgyjamosios senaties instituto sÄ lygos. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra Å¡ių sÄ lygų visuma: (1) pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du, (2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas vieÅ¡ajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), (3) asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ , jį sÄ Å¾iningai valdo visÄ valdymo laikÄ (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), (4) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), (5) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), (6) daiktas valdomas nepertraukiamai, (7) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ , (8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ terminÄ . ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2010, 2011 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-67/2011) Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamÄ jÄ senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktÄ nesaistomas sÄ lygų ar iÅ¡lygų.

Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgÄ laikÄ nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiÅ¡kia, kad į tokį daiktÄ galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamÄ jÄ senatį. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013). Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant ar visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas teisėtai, turi reikÅ¡mės ir tai, kad teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartÄ , slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), arba kai daiktÄ sandoriu perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tai, jog viena Å¡alis perduoda pagrindinės sutarties objektÄ valdyti kitai Å¡aliai, o Å¡i sumoka daikto kainÄ ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi bÅ«ti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrÄ jÄ sutarties Å¡alių valiÄ sudarant konkretų susitarimÄ .

Pavyzdžiui tam, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymÄ , bÅ«tina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai Å¡aliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti Å¡alis turi bÅ«ti teisėtas daikto savininkas, jis turi aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ti valiÄ perduoti nuosavybės teises ir kt.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iÅ¡ pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties kopijos matyti, kad buvo sutarta parduoti kiaulides ir gamybinį sektorių, tačiau jame nenurodyta tiksli mokėjimo suma (pirkimo – gamybinio žemės Å«kio pastato pirkimo - pardavimo sutarties 2 p. nurodyta pardavimo kaina yra „6000 Lt (Å¡eÅ¡is Å¡imtus litų)“, pateiktame kasos pajamų orderyje nenurodyta tiksli mokėjimo data, jis nepasiraÅ¡ytas vyriausiojo buhalterio ar kito įmokÄ priėmusio asmens, ant minėto kasos pajamų orderio yra tik Å vendrės žemės Å«kio bendrovės spaudas, paraÅ¡yta mokėjimo suma – „6000“ .

Teismo vertinimu esant Å¡iems neatitikimams nėra aiÅ¡ku, už kurį objektÄ pareiÅ¡kėja galimai sumokėjo 6000 Lt, kasos pajamų orderyje nurodyta tik kiaulidė, o ne kiaulidė ir gamybinis sektorius. Be to teismo vertinimu pareiÅ¡kėja praÅ¡o nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ Ä¯ tris statinius, nors pagal pirkimo – pardavimo sutartį buvo parduoti du statiniai, kasos pajamų orderis (be privalomų rekvizitų) iÅ¡duotas už vienÄ pastatÄ . Teismo vertinimu pagal byloje pateiktus dokumentus neįmanoma nustatyti, už kokiÄ statinių dalį/statinius pareiÅ¡kėja galimai/mokėjo Å vendrės žemės Å«kio bendrovei.

Apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo argumentais. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjos pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties 6 p. matyti, kad sutartis prieš trečiuosius asmenis galės būti panaudota ir sukels teisines pasekmes tik tuo atveju, jei bus įregistruota viešame registre, t. y. tuometinio VĮ „Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro“ Šiaulių filiale. 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino.

Å iame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančiÄ . Apeliacinio teismo pažymėtina, kad pareiÅ¡kėja teisėtÄ pastatų valdymÄ kildina iÅ¡ pirkimo pardavimo sutarties, kuri nebuvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. IÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pareiÅ¡kėjos, suinteresuotų asmenų paaiÅ¡kinimus, byloje pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, kad pareiÅ¡kėjos nurodyti faktai yra nepakankami patvirtinti faktÄ , kad pareiÅ¡kėja 10 metų naudojo pastatus kaip savus, kad pastatÄ -gamybinį sektorių ir du pastatus – fermas, esančius (duomenys neskelbtini), įgijo pagal įgyjamÄ jÄ senatį.

Pažymėtina, kad asmenys turi teisę savo nuožiÅ«ra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, patys spręsti visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, įgyvendinimo bÅ«dus ir apimtį, teisių gynimo bÅ«dus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius Å¡alys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ä®rodinėti turinčias reikÅ¡mės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalykÄ ) yra Å¡alių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga.

Jeigu bylos dalyviai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundÄ grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis) ir kt.

Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumÄ Ä¯rodymų ir padaryti pagrįstas iÅ¡vadas. IÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktÄ buvus, nei jo nebuvus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad teismas suteikia didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kad pareiÅ¡kėja neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gijimo įgyjamÄ ja senatimi vienos iÅ¡ bÅ«tinų sÄ lygų – teisėto daikto valdymo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais neturi teisinio pagrindo sutikti su pareiÅ¡kėjos apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimÄ teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus.

Nagrinėjamu atveju remiantis byloje pateiktais duomenimis pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumÄ byloje esančių įrodymų padarė pagrįstas iÅ¡vadas. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡ byloje pateiktų ir pirmosios instancijos teismo objektyviai įvertintų įrodymų, taip pat apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytų argumentų nenustatė tokių duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti apie materialinės ar procesinių teisės normų pažeidimÄ . Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iÅ¡ esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui.

Sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundÄ pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų iÅ¡samiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir iÅ¡samiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.          Dėl bylos procesinės baigties.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, nepažeidė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių teisės normų (176–185 straipsniai), tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismo padarytos iÅ¡vados atitinka byloje nustatytus faktus, įstatymų nuostatas. Ä®vertinęs aplinkybių visumÄ , apeliacinis teismas daro iÅ¡vadÄ , kad apeliantė Å¡ioje byloje leistinais įrodymais iÅ¡ esmės nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamÄ teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ naikinti ar keisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Å aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Bylinėjimosi iÅ¡laidos atmetus apeliantės apeliacinį skundÄ , apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a :            Šiaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

          Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.          Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims. Teisėja                                                                                                                  Vilija Valantienė