2026-05-27 Nr. AB-11145-3-61-3-03010-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-709-442/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03010-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 41.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Railvec“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Railvec“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – Ekonomikos ir inovacijų ministerija) 2024 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 3-1746 dėl prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją (toliau – ir licencija) 336 vnt. jungiamųjų movų ZK 163-3-BD-HE (toliau – ir jungiamųjų movų) eksportui į Turkiją, tačiau atsakovas 2024 m. gegužės 16 d. sprendimu dėl prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją Nr. 3-1746 šią licenciją atsisakė išduoti.

2.2. Atsakovas netinkamai pritaikė teisės aktus ir dėl netinkamų teisės aktų pritaikymo ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.3. Nors atsakovas Sprendime vadovavosi Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo (toliau – Strateginių prekių kontrolės įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, nustatančiais atvejus, kada licencija neišduodama, tačiau atsakovas jas taikė netinkamai, nes apsiribojo teisės normų pacitavimu, tačiau jų nesusiejo su objektyviais duomenimis ir faktais, neįvertino, kad galutinis prekių eksporto tikslas – Turkijos Respublika, kuri yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) narė, t. y. strateginis Lietuvos partneris vertinant saugumą ir taiką Europoje. Be to, Turkijai nėra taikomos ginklų embargas, todėl Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas buvo taikomas nepagrįstai, padaryta teisės taikymo ir aiškinimo klaida.

2.4. Sprendime nėra nurodyti jokie konkretūs faktiniai ir kiti duomenys, kurie leistų spręsti, kad Turkijos Respublika nėra galutinis eksporto tikslas. Ši išvada grindžiama tik prielaidomis ir fragmentiškais pasvarstymais, bet ne objektyviais ir neginčijamais duomenimis, kas reiškia, kad ginčijamas sprendimas dėl to nemotyvuotas, nes Turkijos atžvilgiu nėra taikomos jokios sankcijos ir (ar) apribojimai, kurie neleistų vykdyti pareiškėjos siekiamo eksporto. Tai, kad Turkija yra neabejotinai galutinis eksporto tikslas, patvirtina ir 2023 m. kovo 20 d. eksporto prekių gavėjo elektroninis laiškas, o duomenų, kad šis užsakovas keltų grėsmę Europos ar Lietuvos saugumui nėra, kaip ir nėra duomenų, kad prekės iš Turkijos iškeliaus į Rusiją ar dar kur nors.

2.5. Buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Šio principo pažeidimą pareiškėjas grindė tuo, kad eksportuojant tas pačias prekes 2022 m. rugpjūčio 24 d., 2022 m. spalio 6 d., 2022 m. lapkričio 3 d. ir 2024 m. vasario 1 d. eksporto leidimas iš pareiškėjo nebuvo reikalaujamas, tačiau pastarajai pasikreipus dėl išaiškinimo, 2024 m. kovo 5 d. eksporto leidimas jau pareikalautas. Būtent dėl to pažeistas pareiškėjos teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjo teisinė padėtis yra vertinama visiškai priešingai, nors nei faktinės aplinkybės, nei teisinis reglamentavimas nepasikeitė. 2023 m. pareiškėjas gavo leidimą vykdyti eksportą į Gruziją ir tuomet nebuvo nustatytos jokios grėsmės, nors visuotinai yra žinoma aplinkybė, kad Gruzija taip pat gali būti antrine eksporto rinka į Rusiją. Tai patvirtina, kad atsakovas pareiškėją vertina ne tik dviprasmiškai, bet ir esant tapačioms aplinkybėms skirtingai, kas pažeidžia teisinio tikrumo principą.

2.6. Sprendime tik abstrakčiai nurodyta, kokiomis Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normomis remiamasi priimant sprendimą neišduoti eksporto licencijos, tačiau jos nesusietos su jokiais objektyviais duomenimis ar faktais, turinčiais įtakos konkretaus sprendimo priėmimui, kurie būtų aktualūs ginčo laikotarpiu. Iš esmės Sprendime vadovautasi ne ginčo laikotarpiu susiklosčiusia situacija, o duomenimis, kurie neturi jokios įtakos vertinant pareiškėją ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl eksporto licencijos išdavimo.

2.7. Dar 2017 m. buvo panaikinta bendra Rusijos ir Lietuvos įmonė, o eksportas į Rusiją buvo baigtas dar 2021 m. lapkričio 24 d., t. y. beveik prieš trejus metus, dar prieš visapusiškos karinės invazijos į Ukrainą pradžią (2022 m. vasario 24 d.). Tai patvirtina, kad pareiškėjas neturi jokių sąsajų su Rusijos rinka ir nėra jokių aktualių duomenų, kurie leistų spręsti priešingai.

3. Atsakovas Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Atsakovas vadovavosi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 5 straipsnio 1–2 dalimis, taip pat Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 313 redakcija) (toliau – Taisyklės), 44 punktu ir pateiktą pareiškėjo prašymą perdavė svarstyti Komisijai strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (toliau – Komisija) posėdyje, o atsižvelgusi į Komisijos, kurios sudėtis patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 313 redakcija), išvadą, priėmė motyvuotą ginčijamą sprendimą.

3.2. Komisija 2024 m. gegužės 9 d. protokolu Nr. (24.2-72)-29-6 nutarė siūlyti Ekonomikos ir inovacijų ministerijai nepritarti licencijos išdavimui pagal UAB „Railvec“ prašymą Nr. 24/126ED išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių – jungiamosios movos ZK 163-3-BD-HE, eksporto licenciją į Turkiją, vadovaujantis Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo interesams ir Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, 2 straipsnyje nurodytam Penktajam kriterijui (valstybių narių ir teritorijų, už kurių išorės santykius atsako valstybė narė, taip pat draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių nacionalinis saugumas) ir Septintajam kriterijui (dėl pavojaus, kad įranga perkančiojoje šalyje gali būti panaudota ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuota nepageidaujamomis sąlygomis) ir yra aplinkybių, susijusių su strateginių prekių galutinio panaudojimo ar nukreipimo rizika bei atsižvelgiant į 2021 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/821, nustatančio Sąjungos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų, techninės pagalbos ir tranzito kontrolės režimą (nauja redakcija) 15 straipsnio 1 dalies c ir d punktus ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, 3k straipsnio 1 dalies nuostatas.

3.3. Atsižvelgęs į siūlymą, atsakovas 2024 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą Nr. (24.4Mr)-3-1746 (ginčijamas sprendimas) neišduoti eksporto licencijos. Sprendimas priimtas įvertinus pateiktas valstybės institucijų išvadas, gautą įslaptintą informaciją, atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes ir keliamą riziką dėl galutinio panaudojimo ir aiškaus pavojaus, kad įranga perkančiojoje šalyje gali būti pakartotinai eksportuota nepageidaujamomis sąlygomis.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Užsienio reikalų ministerija 2024 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (21.2.18E)-3-2013 pateikė rekomendaciją Komisijai neišduoti individualios dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos vadovaujantis Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944BUSP 2 straipsnyje nurodytu Septintuoju kriterijumi (dėl pavojaus, kad įranga perkančiojoje šalyje gali būti panaudota ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuota nepageidaujamomis sąlygomis) ir 2021 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2021/821, nustatančio Bendrijos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų ir tranzito kontrolės režimą, 15 straipsnio 1 dalies c ir d punktais (atsižvelgus į nacionalines užsienio ir saugumo politikos aplinkybes, įskaitant tas, kurioms taikoma Bendroji pozicija 2008/944/BUSP, ir aplinkybes, susijusias su numatomu galutiniu naudojimu ir nukreipimo rizika).

4.2. Rekomendacija pateikta, atsižvelgus į tai, kad įmonės pateiktas prašymas išvežti jungiamąją movą ZK-163-3-BD-HE yra priskirtas muitinės nomenklatūros kodui 8483 6020 (iš UAB „Railvec“ prašymo licencijai gauti). Muitinės nomenklatūros kodas (HS) 8483 (transmisijos velenai, įskaitant kumštelinius velenus ir alkūninius velenus, ir skriejiko velenai; guolių korpusai ir slydimo guoliai, skirti mašinoms; krumpliniai mechanizmai ir krumplinės pavaros; rutuliniai arba ritininiai pavarų sraigtai, pavarų dėžės ir kiti greičio keitikliai (reduktoriai), įskaitant hidrotransformatorius; smagračiai ir skriemuliai, įskaitant skrysčius, sankabos ir sankabos velenų movos, įskaitant universalius šarnyrus; jų dalys) yra įtrauktas į ES Tarybos Reglamento (ES) Nr. 833/2014 „Dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje“ XXI priedą. Pagal ES Reglamento (ES) Nr. 833/2014 3i straipsnį draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti, importuoti ar perduoti į Sąjungą XXI priede išvardytas prekes, iš kurių Rusija gauna reikšmingas pajamas ir todėl gali vykdyti veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, jei jų kilmės šalis yra Rusija arba jos eksportuotos iš Rusijos.

4.3. Remiantis kitų institucijų (pvz., Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 28 d. raštas Nr. (24.2Mr)-3-1167) pateikta informacija, UAB „Railvec“ praeityje turėjo sąsajų su Rusijos Federacijos koncernu „TransMashHolding“. Dėl šių priežasčių Užsienio reikalų ministerija turėjo pagrindą manyti, kad tiekiamos prekės gali būti nukreiptos nepageidautina kryptimi ir tokiu būdu sudarytos sąlygos nepageidautinam Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų Rusijos Federacijai apėjimui.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Iš Komisijos posėdžio protokolo išrašo matyti, kad informaciją teikė ne tik VSD, bet ir kitos institucijos, buvo vertinama informacijos visuma. Ankstesniame posėdyje, 2024 m. balandžio 11 d., taip pat buvo vertinamas prašymas Nr. 24/95ED išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją betarpiškai su UAB „Railvec“ susijusiai įmonei – UAB „Baltloco“.

5.2. Viešųjų informacijos šaltinių duomenimis, S. G., kuris yra pagrindinis UAB „Railvec“ akcininkas, valdo ir UAB „Baltloco“, t. y. S. G. yra vienintelis ir šimtaprocentinis UAB „Baltloco“ akcininkas, taip pat UAB „Strefa“ akcininkas. Pagrindinė UAB „Railvec“ ir UAB „Baltloco“ įmonių veikla yra geležinkelių transportas, šia veikla užsiima ir UAB „Strefa“. Visos trys įmonės deklaruoja, jog veikia tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini). Be to, UAB „Railvec“ ir UAB „Baltloco“ dirba tie patys darbuotojai, pvz. abiejų įmonių vyriausioji buhalterė (finansininkė) – R. V., šias pareigas einanti ir įmonėje UAB „Strefa“, UAB „Baltloco“ direktorius T. K. yra įdarbintas ir UAB „Railvec“. UAB „Railvec“ vadovė Č. A. dirba ir UAB „Strefa“ (eina vadovės pareigas).

5.3. 2024 m. balandžio 11 d. posėdyje Komisija (dėl analogiškų priežasčių, t. y. dėl pavojaus, kad įranga gali būti panaudota ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuota) nutarė neišduoti eksporto licencijos UAB „Baltloco“. Nepaisant to, iš VSD gautos informacijos matyti, kad UAB „Baltloco“, gavusi neigiamą sprendimą dėl eksporto licencijos, vis tiek siekė eksportuoti minėtas prekes, t. y. tas pačias prekes tais pačiais komerciniais pavadinimais buvo bandoma eksportuoti, atitinkamai, prekės buvo sulaikytos Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų. Tokie įmonės ir su ja susijusių asmenų (kurie abiejose įmonėse yra tie patys) veiksmai rodo pasirinktą elgesio modelį, kuriuo siekiama bet kokiomis priemonėmis (kartu ir nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos) eksportuoti dvejopos paskirties prekes.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Ekonomikos ir inovacijų ministerijos sprendimą. Teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. 2024 m. kovo 26 d. UAB „Railvec“ direktorė Č. A. pateikė prašymą Nr. 2-3469 išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją; prašyme nurodytas gavėjas – Global Construction Ltd (Stambulas, Turkija); prekė – jungiamoji mova ZK 163-3-BD-HE, 336 vnt.; sutartis – 2022 m. liepos 27 d.; prie prašymo pridėtas prekių aprašas, techninė specifikacija, 2022 m. liepos 27 d. susitarimas tarp UAB „Railvec“ bei Global Construction Nr. 22-06/TL dėl prekės (jungiamosios movos ZK 163-3-BD-E) 336 vnt. pirkimo.

7.2. Elektroniniame laiške (siuntėjas Global Construction direktorius I. K.) nurodytas patvirtinimas, kad pagal 2022 m. liepos 22 d. pirkimo sutartį Nr. RAL 22-06/TL movos ZK 163-3-BD-HE (336 vnt.) bus naudojamos keleivinių riedmenų remontui Turkijoje, nebus perduotos tretiesiems asmenims; elektroninis laiškas adresuotas UAB „Railvec“.

7.3. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 5-S-11641 pranešė Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, kad neprieštarauja dėl prašomo licencijos UAB „Railvec“ išdavimo. Rašte Policijos departamentas atkreipė dėmesį į viešuosiuose šaltiniuose prieinamą informaciją apie tai, kad UAB „Railvec“ (buvusi UAB „TMHB“) akcininkai yra UAB „Sfera“ ir užsienio juridinis asmuo „Measurestep Enterprises Limited“, kuris, tyrimo duomenimis, yra ofšorinė „TransMasholding“ įmonė, kurios 50 proc. kontroliuoja Rusijos piliečiui I. L. priklausanti įmonė „Ivona Holdings Limited“ ir jų nurodomus galimus ryšius su Rusijos geležinkeliais; taip pat į UAB „Railvec“ akcininkų sąsajas su buvusiu Rusijos geležinkelių vadovu V. J..

7.4. Užsienio reikalų ministerija 2024 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (21.2.18E)3-2013 pranešė Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, kad įvertinus faktą, kad UAB „Railvec“ savininkai yra susiję su Rusijos Federacija, yra turėjusi verslo ryšių su Rusijos Federacijos subjektais, kad UAB „Railvec“ siekia dvejopos paskirties prekes išvežti į valstybę, kuri, pagal viešai ir neviešai kitų Europos Sąjungos valstybių pateiktus duomenis galimai dalyvauja sankcijų apėjimo schemose, siūlo UAB „Railvec“ prašomos prekių eksporto licencijos neišduoti.

7.5. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2024 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 12-01-665 pranešė Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, kad įvertinus faktą, kad UAB „Railvec“ yra turėjusi verslo ryšių su Rusijos Federacijos subjektais, siūlo jos prašymą Nr. 24/126ED dėl individualios dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išvežti jungiamąją movą ZK 163-3-BD-HE į Turkiją, išdavimo, svarstyti Komisijos posėdyje.

7.6. Iš 2024 m. gegužės 9 d. Strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti posėdžio protokolo Nr. (24.2-72)-29-6 matyti, kad posėdis dėl pareiškėjo prašymo Nr. 24/128ED svarstymo įvyko 2022 m. gegužės 5 d. Komisija, įvertinusi valstybės institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėjos ankstesnį verslą, ryšius su Rusijos Federacijos subjektais, viešųjų šaltinių informacijų apie įmonių verslo ir jų dalyvių sąsajas, taip pat į faktą, kad verslo santykiai su Turkijos įmone atsirado nutraukus santykius su Rusijos Federacijos subjektais, nusprendė nepritarti prašomos eksporto licencijos išdavimui.

7.7. 2024 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 3-1746 dėl prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją Ekonomikos ir inovacijų ministerija netenkino pareiškėjo 2024 m. prašymo Nr. 24/26Ed ir atsisakė išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją 336 vnt. jungiamųjų movų ZK-163-3-BD-E eksportui į Turkiją.

8. Teismas vadovavosi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę (toliau – Tarybos bendroji pozicija 2008/944/BUSP), 2 straipsnyje nustatytais penktuoju ir septintuoju kriterijais, 2021 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/821, nustatančio Sąjungos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų, techninės pagalbos ir tranzito kontrolės režimą 15 straipsnio 1 dalimi, 2014 m. liepos 31 d Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje (toliau – Tarybos reglamentas (ES) Nr. 833/2014) 3k straipsnio 1 dalimi.

9. Iš teisinio reguliavimo teismas sprendė, kad atsisakant išduoti licenciją ginčijamame Sprendime nurodytais pagrindais, būtina kompleksiškai įvertinti ketinamas eksportuoti prekes, jų tiekėją, gavėją bei aplinkybes, užtikrinančias, kad bus suvaldytos rizikos, susijusios su numatomu galutiniu naudojimu ir nukreipimo rizika.

10. Teismas nurodė, kad nors duomenys apie pareiškėją surinkti, ginčijamame sprendime nurodytas tiek nacionalinis, tiek platus Europos Sąjungos teisinis reguliavimas, tačiau šios nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėja, nesusietos su ginčijamame sprendime aptariamu teisiniu reguliavimu, todėl nėra galimybės spręsti, kokį konkrečiai teisinį pagrindą, atsakovės nurodomą ginčijamame sprendime, atsakovės vertinimu, patvirtina surinkti duomenys apie pareiškėją, jos ryšius su kitais Rusijos ūkio subjektais ir spręsti dėl jų tinkamo taikymo. Be to, tačiau teismo vertinimu, vien aplinkybių susijusių su pareiškėja nepakanka, kad būtų galima pripažinti, kad ginčijamame sprendime nurodytas pagrindas licencijai išduoti – rizikos grėsmė dėl strateginių prekių galutinio panaudojimo ar nukreipimo, yra pagrįsta.

11. Iš Sprendimo matyti, kad sprendžiant apie šalį gavėją (šiuo atveju Turkiją), jokie duomenys, patvirtinantys Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP 2 straipsnyje nustatyto septintojo kriterijaus buvimą nesurinkti. Sprendžiant pasiremta Užsienio reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 11 d. rašte Nr. (21.2.18E)3-2013 nurodytu teiginiu, kad pareiškėjas siekia kontroliuojamas prekes išvežti į valstybę, kuri galimai dalyvauja Rusijos sankcijų vengimo ir apėjimo schemose, apie tai viešai ir neviešai duomenis yra pateikę kitos Europos Sąjungos valstybės. Teismo vertinimu, vien šis, niekuo nepagrįstas teiginys nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui eksportuojant jungiamąsias movas į Turkiją yra pavojus, kad ši įranga perkančiojoje šalyje bus naudojama ne pagal paskirtį ar pakartotinai eksportuota nepageidautinomis sąlygomis. Nesant surinktų duomenų apie šalį gavėją, atsakovui neatlikus tokių duomenų vertinimo, vien atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėją ir jo ryšius su Rusijos Federacijos ūkio subjektais nepakankami pripažinti, kad atsakovo išvada dėl Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų pagrindų licencijai pareiškėjai neišduoti, yra pagrįsta.

12. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas, nustatydamas strateginių prekių galutinio panaudojimo ar nukreipimo rizikos grėsmę, nepasisakė ir nemotyvavo: kiek reikšmingas yra gavėjo elektroniniame laiške nurodytas patvirtinimas, kad pagal 2022 m. liepos 22 d. pirkimo sutartį Nr. RAL 22-06/TL movos ZK 163-3-BD-HE bus naudojamos keleivinių riedmenų remontui Turkijoje, nebus perduotos tretiesiems asmenims (beje, sutartis sudaryta 2022 m. liepos 27 d., o ne 2022 m. liepos 22 d., taigi, galbūt kalbama ne apie šią sutartį, o galbūt tai rašymo apsirikimas); neįvertino, kad Turkija yra NATO partnerė; ginčui reikšmingame kontekste nevertino fakto, kad pareiškėja jau anksčiau yra tiekusi jungiamąsias movas šiam gavėjui Turkijoje, ar šiuo atveju galima sukontroliuoti jų panaudojimo ar nukreipimo riziką.

13. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai neįvykdė VAĮ nustatytos pareigos, susijusios su ginčijamo sprendimo priėmimu: pareiškėjui pasikreipus dėl individualios dvejopos paskirties prekių licencijos į Turkiją, atsisakė ją išduoti Strateginių prekių kontrolės 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte nurodytais pagrindais dėl to, kad nustatė riziką, kad pareiškėjo į Turkiją eksportuojamos prekės bus pakartotinai eksportuotos ar panaudotos ne pagal paskirtį, tačiau tai patvirtinančių duomenų nesurinko ir nevertino, administracinio sprendimo nepagrindė tam būtinais įrodymais (duomenimis), priėmė sprendimą, kurio nepagrindžia administracinio sprendimo priėmimo gauti įrodymai, dėl ko administraciniame sprendime nurodyti motyvai nepakankami. Nors atsakovas Sprendime nurodė teisinį reguliavimą, tačiau jo nesusiejo su nustatytomis apie pareiškėją surinktomis aplinkybėmis, dėl ko negalima spręsti, kokį konkrečiai ginčijamame sprendime nurodytą licencijos neišdavimo pagrindą jos patvirtina ir spręsti, ar Strateginių prekių kontrolės įstatymas (o ir minimi Reglamentai) pritaikyti tinkamai.

14. Teismas pripažino, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tai pat VAĮ 3 straipsnio 4–5 punktuose nustatytų įstatymo viršenybės ir išsamumo principų.

III. 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas, panaikindamas Sprendimą, netinkamai taikė bei aiškino Strateginių prekių kontrolės įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos proceso dalyvių, nesirėmė įrodymų viseto vertinimu ir suteikė pirmenybę tik vienam iš pateiktų įrodymų, o VSD į administracinę bylą teiktą medžiagą išnagrinėjo paviršutiniškai.

16.2. Teismas neatsižvelgė į pasikartojančius Rusijos verslo subjektų siekius apeiti taikomas sankcijas, kuriant ilgas tarpininkų grandines ir pasitelkiant trečiosiose šalyse veikiančias įmones, kurioms netaikomos tarptautinės sankcijos.

16.3. Teismas Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir VSD argumentus bei teiktą medžiagą vertino paviršutiniškai, atsietai nuo VSD teiktų įrodymų (tiek viešos, tiek įslaptintos informacijos) viseto, todėl teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas. Teismas visiškai nevertino pateiktų duomenų apie Turkijos įmonę „Global Construction Ltd“.

16.4. Prekių gavėjas nepateikė jokio Turkijos kompetentingos institucijos patvirtinimo, todėl, VSD vertinimu, vien tik pačios „Global Construction Ltd“ patvirtinimas negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant, kad būtent ši įmonė yra galutinis prekių vartotojas ir kad prekės nebus eksportuojamos tretiesiems asmenims. Pareiškėjas nepateikė didžiosios dalies jo teiginius objektyviai galinčių pagrįsti įrodymų.

16.5. Teismas be svaraus pagrindo neįvertino VSD teiktos įslaptintos informacijos kaip, nors ir papildomos, bet labai svarios faktinės informacijos, leidžiančios abejoti pareiškėjo teiginiais bei patvirtinančios tiek Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti vertinimą, tiek Sprendimą.

16.6. Komisijos protokolinis sprendimas vertintinas kaip sudedamoji Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimo dalis, nereikalaujant protokole išdėstytos informacijos ir vertinimų perkelti į Sprendimą, juolab, kad dalis Komisijos vertintos informacijos buvo įslaptinta.

16.7. VSD nesutinka su teismo argumentais ir aspektu, kad ginčijamas Sprendimas pagrindžiamas tik strateginių prekių galutinio panaudojimo ar nukreipimo rizikos grėsme, kadangi licencijos išdavimas prieštarauja ir Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP 2 straipsnio Penktajam kriterijui. Naujausiose (2024, 2025 m.) VSD viešai visuomenei pristatomose grėsmių vertinimo ataskaitose pažymima, kad Rusija deda daug pastangų tarptautinėms sankcijoms apeiti – kuria naujas sankcijų apėjimo schemas, kuriose dalyvauja ir Rusijos žvalgybos tarnybos, naudojasi ryšiais su ES šalyse veikiančiomis kompanijomis. Net ir nustačius ir užkardžius konkrečius sankcijų apėjimo atvejus, Rusijos subjektai ar jiems tarpininkaujantys asmenys ima ieškoti naujų kelių sankcijoms apeiti ir kartu sistemingai plečia įmonių tinklą, kuris padeda išvengti tarptautinių sankcijų. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus eksporto licenciją, galimai būtų prisidedama prie Rusijos karinių pajėgumų palaikymo ir stiprinimo, o tai keltų pavojų Europos saugumo padėčiai bei didintų grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

16.8. Prašymo išduoti licenciją nagrinėjimo procedūra nėra pažeidimo tyrimo procedūra, o sprendimas neišduoti licencijos nėra sankcija, todėl atsakovas, vertindamas riziką, neturėjo pareigos nustatyti absoliučią tiesą, kad bus vykdomas eksportas į Rusiją. Kompetentingų institucijų nustatytų faktų visuma, juos vertinant ir Nacionalinės saugumo strategijos aspektu, leidžia prieiti išvadą, jog pareiškėjo prašomos eksporto licencijos išdavimas prieštarautų Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams, todėl atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

17. Atsakovas Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Priešingai, nei nurodyta teismo sprendime, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendime nurodytas teisinis reguliavimas susietas su nustatytomis apie pareiškėją surinktomis aplinkybėmis, o motyvų išdėstymas yra aiškus ir pakankamas. Komisijos protokoluose nurodyta informacija (dalis Komisijos vertintos informacijos įslaptinta) buvo vertinama Komisijos narių ir ją įvertinus buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas (siūlymas), vėliau Komisijos sprendimas. Komisijos protokolinis sprendimas yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimo sudedamoji dalis, todėl vertinant Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimo pagrįstumą ar motyvų pakankamumą, turėtų būti atsižvelgta į Komisijos vertintos informacijos visumą, priežastis ir aplinkybes, nulėmusias Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimo priėmimą.

17.2. Teismas Sprendimui nepagrįstai kelia aukščiausią, baudžiamajam procesui būdingą, įrodymų pakankamumo standartą. Manytina, kad konkrečiu atveju sprendimui dėl licencijos neišdavimo priėmimui pakanka nustatyti galimo prekių galutinio nukreipimo Rusijos Federacijai riziką, todėl VSD raštuose pateiktos aplinkybės suponuoja išvadą, kad egzistuoja dvejopo naudojimo prekių nukreipimo Rusijos Federacijai rizika, kuri yra grindžiama konkrečiais duomenimis, pvz. apie prekių gavėją Turkijos įmonę „Global Construction Ltd“, jos vykdomą veiklą, muitines operacijas ir pan.

17.3. Ekonomikos ir inovacijų ministerija pritaria VSD pozicijai, kad priimant sprendimą neišduoti licencijos nėra būtina įrodyti, jog valstybei, į kurią ketinamos eksportuoti dvejopos paskirties prekės, yra taikomos sankcijos arba prekybos ribojimai, ir konkrečiu atveju pakanka tik nustatyti riziką, kad Turkijos Respublika nėra galutinis eksporto tikslas.

17.4. Ekonomikos ir inovacijų ministerija, priimdama sprendimą dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto leidimų išdavimo, turėjo atsižvelgti į specifinį šių prekių statusą, t. y. į tai, kad jos gali būti naudojamos ne tik civiliniais, bet ir kariniais tikslais, todėl negalėjo apsiriboti vien tik formaliu pateiktų dokumentų įvertinimu, tačiau taip pat turėjo vertinti, ar tokio pobūdžio leidimo išdavimas neturės neigiamos įtakos tiek valstybės vidaus interesams, tiek ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymui, be kita ko, turėjo atsižvelgti į valstybės pareigas pagal sankcijas, nacionalinės ir užsienio politikos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su šių prekių galimo nukreipimo rizika ir galutiniu jų panaudojimu.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo argumentų ir išvadų, kad duomenys apie pareiškėją surinkti, ginčijamame sprendime nurodytas tiek nacionalinis, tiek platus Europos Sąjungos teisinis reguliavimas, tačiau šios nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėju, nesusietos su ginčijamame sprendime aptariamu teisiniu reguliavimu, todėl nėra galimybės spręsti, kokį konkrečiai teisinį pagrindą, atsakovės nurodomą ginčijamame sprendime, atsakovo vertinimu, patvirtina surinkti duomenys apie pareiškėją, jos ryšius su kitais Rusijos ūkio subjektais ir spręsti dėl jų tinkamo taikymo; antra, kad vien aplinkybių susijusių su pareiškėju nepakanka, jog būtų galima pripažinti, kad ginčijamame sprendime nurodytas pagrindas licencijai išduoti – rizikos grėsmė dėl strateginių prekių galutinio panaudojimo ar nukreipimo, yra pagrįsta; trečia, kad atitinkamai, skundžiamas sprendimas neatitiko administraciniam aktui keliamų motyvuotumo reikalavimų.

18.2. Kitaip nei teigia VSD, aplinkybė nėra susijusi per aukštu įrodinėjimu standartu ar įrodymų visumos neįvertimu. Nurodyti reikalavimai taikytini vertinant fakto klausimus ir jie negali būti vertinami kaip leidžiantys teigti, jog iš bendro įspūdžio galima spręsti, yra atitinkamo teisinio pagrindo neišduoti licencijos sąlygos, ar jų nėra. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vien aplinkybių susijusių su pareiškėju nurodymas, savaime nėra ir negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti visumą skundžiamame sprendime nurodytų licencijos neišdavimo teisinių pagrindų.

18.3. Apeliaciniame skunde dėstomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos skundžiamame sprendime ir / ar Strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti posėdžio protokole, neturėtų būti vertinamos (pavyzdžiui, apeliacinio skundo 11, 12 punktai).

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo surinkta išsami vertinimui būtina informacija ir gauta pakankamai duomenų. Turimų faktų, argumentų ir teisinio pagrindo visuma leido objektyviai priimti motyvuotą ir teisiškai argumentuotą sprendimą netenkinti prašymo išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių – jungiamųjų movų ZK 163-3-BD-HE – eksporto į Turkiją licenciją. Teismas, panaikindamas atsakovo Sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino Strateginių prekių kontrolės įstatymo normas, taikė per didelius įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo reikalavimus. Neatsižvelgta į Rusijos siekį apeiti taikomas sankcijas, kurti sankcijų apėjimo schemas, į kurias įtraukiamos trečiųjų šalių įmonės, bandant išvengti nustatytų ribojimų. Komisija, priimdama sprendimą, nustatė esant riziką, kad prekės, dėl kurių eksporto prašoma licencijos, gali būti nukreiptos į Rusiją, o tai yra pakankamas pagrindas neišduoti individualios dvejopo naudojimo prekių licencijos. Teismas nepagrįstai neįvertino VSD teiktos įslaptintos informacijos ir į ją neatsižvelgė.

19.2. Skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame nurodytas konkretus teisinis pagrindas – Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatos. Taip pat iš Sprendimo turinio matyti, kad yra nurodytas ir faktinis pagrindas – buvo vertintos visos susijusios aplinkybės, situacija gavėjo šalyje, ir atkreiptas dėmesys į dėl prekių nukreipimo rizikos kylančias grėsmes. Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje individualiems administraciniams aktams nustatytus reikalavimus. Sprendime nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas, Sprendimo pasekmės pareiškėjui suprantamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 3-1746 dėl prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendimą panaikinti ginčijamą Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimą iš esmės grindė tuo, kad, pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pakankamai faktiškai ir teisiškai pagrįstu bei adekvačiai motyvuotu, taigi ir teisėtu, todėl pripažino, kad ginčijamas administracinis sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tai pat VAĮ 3 straipsnio 4-5 punktuose nustatytų įstatymo viršenybės ir išsamumo principų.

22. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

24. Įvertinusi ginčijamo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimo turinį, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog, nagrinėjamu atveju, šiame administraciniame sprendime yra išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės dėl ko, atsakovo nuomone, nėra pagrindo išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją 336 vnt. jungiamųjų movų ZK 163-3-BD-HE eksportui į Turkiją, nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis priimtas ginčijamas Sprendimas, išdėstyti pakankami motyvai, dėl ko pareiškėjų prašymas išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog iš ginčijamo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimo turinio galima aiškiai identifikuoti ginčo teisinį santykį, nustatyti administracinio sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimas yra neteisėtas, nes neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

25. Teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 1 d.).

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkindamas pareiškėjo skundą išsamiai iš esmės netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakė dėl ginčo esmės, bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nenurodė motyvuotų išvadų dėl ginčijamo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. iš esmės neišsprendė administracinio ginčo.

27. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos nustatytas aplinkybes, atskleisti bylos esmę ir nustatyti, ar skundą padavusio asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, - kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui įvertinus reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo tirtos bei vertintos pirmosios instancijos teisme, išnagrinėjus iš esmės skundo reikalavimą, būtų pažeista teisė į apeliaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

28. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d. 5 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė