8b90037a-33c6-4e84-a291-ea8d8bd4191b · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėjas Stasys LemežisTeisėjas Gintautas Būga    Baudžiamoji byla Nr. l A-1119/2010       Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.; 2.4.7. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS2010 m. lapkričio 10 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,teisėjų Virginijos Švedienės, Leonardos Gurevičienės, sekretoriaujant Vaidai Jurkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Teresai Harnikienei,išteisintajam J.

N.,gynėjai advokatei Indrei Panovaitei, nukentėjusiojo atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui,teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovų L. G. bei Mindaugo Kukaičio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010-07-08 nuosprendžio, kuriuo J. N. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. l d., jam nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. l d. l p.).        IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , kolegija nustatė:

J. N. buvo kaltinamas pagal LR BK 281 str. l d. tuo, kad 2008-04-04 apie 15.30 val., Vilniuje, Laisvės pr. - Ozo g. sankryžoje (ties Laisvės pr. pastatu Nr.43C), vairuodamas jam priklausantį automobilį Nissan Terrano, v/Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas Ozo g. Å¡viesoforu reguliuojamoje sankryžoje, kurioje jo važiavimo ties raudonu Å¡viesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į deÅ¡inę, sukdamas į deÅ¡inę nedavė kelio dviratininkui D. T., kuris įvažiavo į sankryÅ¾Ä , degant žaliam Å¡viesoforo signalui nuo Laisvės prospekto kairiojo Å¡aligatvio (žiÅ«rint D.

T. judėjimo kryptimi), ir su juo susidÅ«rė. Eismo įvykio metu nukentėjo D. T., kuriam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Å iais savo veiksmais J. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 120 punktų reikalavimus.Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010-07-08 nuosprendžiu J. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. l d. iÅ¡teisino, jam nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių. TokiÄ savo iÅ¡vadÄ teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusysis D. T. buvo vairuotojas, vairavo kelių transporto priemonę dviratį, važiavo ne važiuojamÄ jÄ kelio dalimi skirta važiuoti transporto priemonėms, o Å¡aligatviu - pėstiesiems skirta kelio dalimi, važiavo ne deÅ¡ine kelio puse, o kairiÄ ja, t.y. prieÅ¡ eismÄ , vairavo techniÅ¡kai netvarkingÄ transporto priemone, vežė keleivį nesant įrengtos specialios sėdėjimo vietos, ja įvažiavo į pėsčiųjų perėjÄ skirtÄ pėstiesiems pereiti per keliÄ , tuo pažeidė tuo metu galiojusių KET (2002-12-11 red.) 53, 104, 105, 110.4, 144, 169,172 p.p. O automobilio vairuotojas J.

N. Å¡ioje situacijoje (jam degė raudonas Å¡viesoforo signalas, tačiau sukti į deÅ¡inę leido rodyklė), sukdamas į deÅ¡inę privalėjo duoti keliÄ ir nesudaryti kliÅ«ties kitomstransporto priemonėms jam važiuojančioms iÅ¡ kairės pusės ir pėstiesiems, einantiems per pėsčiųjų perėjÄ , jis neprivalėjo ir negalėjo tikėtis, kad jam iÅ¡ deÅ¡inės pusės prieÅ¡ eismÄ , tam neskirta kelio dalimi - Å¡aligatviu, atvažiuos transporto priemonė - dviratis, vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstÄ teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui, transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo saugumo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui.

J. N. nepažeidė tuo metu galiojančių KET 53 ir 120 p.p., dėl autoįvykio kilimo kaltas pats D. T., kuris įvažiavo į sankryÅ¾Ä , pažeisdamas KET reikalavimus, kaip parodė liudytojai A. N. ir D. R. staiga, matomumas J. N. iÅ¡ deÅ¡inės pusės buvo ribotas.Apeliaciniuose skunduose Vilniaus miesto apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ir nukentėjusiojo atstovai praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010-07-08 nuosprendį, kuriuo J. N. buvo iÅ¡teisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 str. l d. padarymo, ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriuo J.

N. pripažinti kaltu pagal LR BK 281 str. I d. Prokuroras siÅ«lo skirti jam 30 MGL dydžio baudÄ ir vadovaujantis LR BK 68 str. paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę - atimti teisę l metus vairuoti transporto priemonę, o nukentėjusiojo atstovai praÅ¡o skirti bausmę sankcijos ribose.Prokuroras tvirtina, kad teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad J. N. nepažeidė tuo metu galiojančių KET 53 ir 120 p. reikalavimų, dėl autoįvykio kilimo kaltas pats D. T., kuris įvažiavo į sankryÅ¾Ä , pažeisdamas KET reikalavimus.

Teismas, apsiribodamas konstatavimu, kad D. T. pats kaltas dėl eismo įvykio, neanalizavo ir nenustatinėjo abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmų ir priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių.Apeliantai teigia, kad teismas visiškai nevertino išteisintojo J. N. parodymų, kad vairuojant automobilį prie šviesoforo jam reikėjo sukti į dešinę, kad bevažiuojant jam užsidegė raudonas šviesoforo signalas, kad šviesoforas buvo su pritvirtinta lentele su žalia rodykle.

Jis pažiÅ«rėjo į deÅ¡inę-pėsčiųjų perėjoje nebuvo, pažiÅ«rėjo į kairę. Jam baigiant pervažiuoti pėsčiųjų perėjÄ , iÅ¡ deÅ¡inės pamatė kapiÅ¡onÄ ir pajuto smÅ«gį į savo automobilio priekinę dalį. Byloje nustatyta, kad automobilis atsitrenkė į dviratininkÄ , o ne dviratininkas į automobilį. Be to, dviratininkui per pėsčiųjų perėjÄ degė žalias Å¡viesoforo signalas, leidžiantis pėsčiųjų perėjos taku kirsti keliÄ , todėl akivaizdu, kad jam kirsti keliÄ per pėsčiųjų perėjÄ buvo pirmenybė, nei automobiliui kirsti pėsčiųjų perėjÄ nepraleidus jame einančio ar važiuojančio dviratininko ar kito asmens.

Pagal bylos duomenis eismo sÄ lygos buvo geros - saulėta, asfaltas sausas. Eksperimentų protokoluose nurodytas matomumas yra nuo 9 metrų iki 56,9 metrų. Esant Å¡iems duomenims akivaizdu, kad J. N. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 120 punktus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo NR. 1950, įsigal. 2003 m. balandžio l d. (Žin., 2003, Nr. 7-263) redakcija). 53 punkte nustatyta, kad eismo dalyvis privalo laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui.

KET 120 p. nustatyta, kad sankryžoje, kurioje ties raudonu Å¡viesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į deÅ¡inę, vairuotojams leidžiama sukti į deÅ¡inę ir degant draudžiamam Å¡viesoforo signalui, tačiau vairuotojai privalomai įpareigojami duoti keliÄ ir nesudaryti pavojaus kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems. Å iuo atveju J. N. pripažįsta, kad jis nebuvo atidus, nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepastebėjo dviratininko, nors galėjo ir privalėjo pastebėti ir jį praleisti, nes tinkamai įgyvendinant KET reikalavimus, artėdamas ir įvažiuodamas į sankryÅ¾Ä , jis privalėjo bÅ«ti ypač atidus ir stebėti ne vien pėsčiųjų perėjÄ , bet ir pėsčiųjų perėjos bei važiuojamosios kelio dalies prieigas - o to jis nepadarė.

Jis nepastebėjo artėjančio prie pėsčiųjų perėjos dviratininko, nors tai jį įpareigojo padaryti KET 120 p. ir jis privalėjo jį praleisti.Akivaizdu, jog automobilio vairuotojas nedavė kelio dviratininkui ir į jį atsitrenkė ant pėsčiųjų perėjos, kas sÄ lygojo autoįvykio kilimÄ . Dėl to apkaltinamojo nuosprendžio esmę ir turėjosudaryti konstatavimas fakto, kad automobilio vairuotojas nepraleido dviratininko sankryžoje ties raudonu Å¡viesoforo signalu (kur pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į deÅ¡inę) sukdamas į deÅ¡inę, kai dviratininkas kirto keliÄ pėsčiųjų perėja.

Kirsti keliÄ pėsčiųjų perėja degant žaliam Å¡viesoforo signalui dviratininkui taip pat nedraudžiama, o leidžiama.Prokuroras pažymi, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, jog neginčytinai įrodyta, kad D. T. buvo vairuotojas, vairavo kelių transporto priemonę dviratį, bei pažeidė tuo metu galiojusių KET (2002-12-11 red.) 53,104,105,110.4, 144,169,172 p.p. Teismas, visų pirma, nepagrįstai dviračio vairuotojÄ D. T. priskyrė prie transporto priemonės vairuotojų. Dviratininkams ir transporto priemonių vairuotojams pagal KET yra taikomi skirtingi reikalavimai.

KET 169 punktas apskritai yra taikomas tik motorinėms transporto priemonėms, kurioms yra draudžiama važiuoti veja, Å¡aligatviu, pėsčiųjų taku. Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad dviračio vairuotojui D. T. įvažiuojant į pėsčiųjų perėjÄ degė žalias Å¡viesoforo signalas, o J. N. raudonas su galimybe sukti į deÅ¡inę tik prieÅ¡ tai privalomai duodant keliÄ ir nesudaryti pavojaus kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems. Eismo dalyviams galioja pasitikėjimo principas, kuris reiÅ¡kia, kad eismo dalyvis turi pagrįstÄ teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui, todėl iÅ¡ nukentėjusiojo ( nepilnamečio) D.

T., kuriam degė žalias šviesoforo signalas ir jis turėjo pirmumo teisę, nepateisinama būtų reikalauti įvertinti, kad kiti eismo dalyviai gali pažeisti KET reikalavimus. Teismas nepagrįstai nevertino 2009-10-27 specialisto išvados Nr. 11-2090(09), kurioje nurodyta, kad J. N. veiksmai, - reguliuojamoje sankryžoje, kurioje ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę, sukdamas į dešinę, nedavė kelio iš dešinės prie jo artėjusiam dviratininkui D.

T., techniniu požiÅ«riu sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ .Prokuroras teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad nukentėjusysis D. T. įvykio vietoje padarė KET reikalavimų pažeidimų (tai nurodyta ir 2009-10-27 specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11-2090(09)), tačiau pažymi, kad Å¡ie pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių priežastis. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu iÅ¡teisintojo J. N. vairuojamas automobilis nebÅ«tų partrenkęs dviratininko D. T., pastarajam nebÅ«tų nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Taigi iÅ¡teisintojo veiksmai buvo bÅ«tina kilusių padarinių sÄ lyga. Tuo atveju, jei J. N. bÅ«tų laikęsis KET reikalavimų, bÅ«tų atidus, laiku pastebėjęs dviratininkÄ ir jį praleidęs, bÅ«tų iÅ¡vengta partrenkimo; vadinasi, J. N. veika buvo autoavarijos metu kilusių pasekmių priežastis. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo veiksmai, nors ir neatitikę KET reikalavimų, patys savaime nebÅ«tų sukėlę kokių nors pasekmių, jei Å¡ių taisyklių nebÅ«tų pažeidęs J.

N.. Pagrindinė autoavarijos priežastis yra išteisintojo J. N. padaryti KET reikalavimų pažeidimai.Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįverto visų bylos aplinkybių, t.y. faktų, kad J. N. turėjo ir galėjo matyti prie sankryžos artėjančius vaikus, buvo nerūpestingas ir neatidus eismo dalyvis, nepaisė KET, ir jo veika buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, dėl ko nepagrįstai išteisino J. N..Nukentėjusiojo atstovai teigia, kad nesutinka su teismo nuostata, jog autoįvykio kilimo priežastis yra nukentėjusiojo dviratininko veiksmai ir pažymi, kad pagal KET 10 p. „ Dviračių takas" -tai ženklu „ Dviračių takas" pažymėta, dviračių ir mopedų eismui skirta kelio dalis arba takas, kuriuose draudžiamas motoriniu transporto priemonių eismas.

DVIRATIS- ne mažiau kaip du ratus turinti transporto priemonė, varoma tik jo važiuojančio asmens raumenų jėga, naudojant pedalus. Kadangi dviratis neturi variklio (žr. KET 28 p.), todėl nukentėjusysis turėjo teisę važiuoti taku, kuriuo važiavo iki susidÅ«rimo. Teismas minėtÄ takÄ Ä¯vardino Å ALIGATVIU, tačiau minėtame take nėra jokių ženklų, nurodančių, kad tai Å ALIGATVIS ar pėsčiųjų takas ir, kad jame dviratininkų eismas yra negalimas. Be to, jeigu butu pažymėta, jog tai Å ALIGATVIS - pastarasis yra laikomas TAKU, kuriame nėra draudžiama važiuoti dviračiu.

Apeliantai taip pat pažymi, jog teismas neteisėtai nurodė, kad dviratininkas važiavo Å¡aligatviu - pėstiesiems skirta kelio dalimi, važiavo ne deÅ¡ine kelio puse, o kairiÄ /a, t.y. prieÅ¡ eismÄ ir tuo pažeidė KET. Nukentėjusysis važiavo ten, kur jam nebuvo draudžiama važiuoti, todėl važiuodamas taku ar Å¡aligatviu jis nepažeidė KET reikalavimų. Be to, pats važiavimas taku ar Å¡aligatviu, deÅ¡ine ar kaire jo puse, iÅ¡ kairės į deÅ¡inęar iÅ¡ deÅ¡inės į kairę nesudarė autoįvykio kilimo priežasties, todėl tai nėra pagrindas nei nuteisti, nei iÅ¡teisinti J.

N., nei teigti, kad dviratininkas yra kaltas dėl autoįvykio.         Be to, apeliantai nurodo, kad pagal KET 145 p. prieÅ¡ pradėdamas važiuoti, prieÅ¡ persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo krypti vairuotojas privalo Ä®sitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti keliÄ (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad automobilio vairuotojo matomumas buvo ribotas, tačiau nei specialisto iÅ¡vada, nei liudytojų parodymai neįrodo, kad automobilio vairuotojas objektyviai galėjo nematyti dviratininko važiuodamas iki pėsčiųjų perėjos ir taip sustabdyti transporto priemonę, kad ji nebÅ«tų kirtusi pėsčiųjų perėjos ir nebÅ«tų partrenkusi dviratininko.

Atvirkščiai, liudytojai įrodė, kad automobilio vairuotojas nei iki pėsčiųjų perėjos, nei per jÄ važiuodamas net nebandė pristabdyti ir sustojo tik po autoįvykio. Pagal KET 159 p. kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka Å¡iose taisyklėse neaptarta, keliÄ privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iÅ¡ deÅ¡inės: KET 200 p. sukdamas sankryžoje į kairę arba į deÅ¡inę, vairuotojas privalo duoti keliÄ visiems eismo dalyviams, kertantiems važiuojamÄ jÄ dalį į kuriÄ suka.

To objektyviai nepadarė J. N., jis nepraleido dviratininko ir jį partrenkė, ko pasėkoje įvyko autoįvykis. Liudytojai parodė, kad J. N. net nesustojo prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ , t.y. jis neįvykdė pareigos įsitikinti ar jo sukimas į deÅ¡inę ir važiavimas per pėsčiųjų perėjÄ bus saugus. Dviratininkas nevažiavo greitai, kad neįmanoma bÅ«tų buvę jo matyti. Mano, kad automobilio vairuotojas žiÅ«rėjo ne į deÅ¡inę, o į kairę - į važiuojančius automobilius, nes jis norėjo įsitikinti ar saugiai įsiterps į iÅ¡ kairės važiuojančių automobilių gretas ir nepažiÅ«rėjo į deÅ¡inę, todėl nesustabdė automobilio prieÅ¡ais perėja jau esantį dviratininkÄ .

Neturi jokios teisinės įtakos dviračio stabdžiai (niekas objektyviai neįrodė, kad jų nebuvo), nes dviratininkas jau stovėjo pėsčiųjų perėjoje iki to momento, kol jį partrenkė.Apeliantai nurodo, kad minėtos aplinkybės įrodo, jog J. N. sankryžoje, kurioje jo važiavimo kryptimi ties raudonu Å¡viesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į deÅ¡inę, sukdamas į deÅ¡inę nedavė kelio dviratininkui D. T., kuris įvažiavo į sankryÅ¾Ä degant žaliam Å¡viesoforo signalui.

Dviratininkas važiavo taku, kuriuo važiuoti jam nebuvo draudžiama, todėl J. N. nepraleidęs dviratininko iÅ¡ deÅ¡inės pažeidė KET, todėl yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio ir yra įvykdęs veikÄ , numatytÄ BK. 281 str. l d. Didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojo atsakomybė yra absoliuti, t.y. atsiranda tiek esant valdytojo kaltei, tiek jos nesant. Taip pat pažymi, kad kvalifikuojant J. N. veiksmus neturi įtakos tai, kad dviratininkas vežė ant skersinio kitÄ keleivį, nes ne tai sukėlė autoįvykį ir tai neatleidžia J.

N. nuo pareigos praleisti visus eismo dalyvius kertančius pėsčiųjų perėjÄ ; nuo pareigos praleisti visus eismo dalyvius artėjančius iÅ¡ deÅ¡inės; nuo pareigos praleisti visus eismo dalyvius sukant į deÅ¡inę ir degant draudžiamam Å¡viesoforo signalui ir esant leidžiamai rodyklei ir nuo pareigos įsitikinti, kad jo manevras yra sugus ir nesukels autoįvykio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti. IÅ¡teisintasis J.

N. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.              Vilniaus miesto apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovų L. G. bei Mindaugo Kukaičio apeliaciniai skundai atmestini.Apeliantų teiginiai, kad J. N. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 120 punktus, yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad konstatuojant, jog BK 281 str. numatyti padariniai kilo pažeidus vertinamojo pobÅ«džio bendruosius KET reikalavimus, numatytus KET 53 p. (t.y. kad eismo dalyvis privalo laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui), privaloma nustatyti papildomas aplinkybes, pagrindžiančias jų pažeidimÄ .

Byloje aplinkybių, kuriomis galima bÅ«tų pagrįsti faktÄ , jog J. N. pažeidė KET 53 p. reikalavimus, nenustatyta. PrieÅ¡ingai tokios nustatytos aplinkybės kaip: automobilio vairuotojui sukant į deÅ¡inę ribotas matomumas, t.y. nukentėjusysis D. T. su dviračiu leidosi Å¡aligatviu nuo kalniuko, kur auga medžiai, važiavo pėsčiųjų taku, kuriuo važiuoti jam nebuvo galima, dviratininko greitis buvo gan didelis, dviračio priekiniai rato stabdžiai neveikė, prieÅ¡ pervažiuodamas į kitÄ kelio pusę nesustojo, nenulipo nuo dviračio ir pan., leidžia teigti, kad J.

N. Å¡ioje situacijoje negalėjo numatyti staiga atsiradusios kliÅ«ties iÅ¡ deÅ¡inės. TÄ patvirtino ir iÅ¡teisintasis J. N., t.y. kad jis privažiavęs sankryÅ¾Ä su rodykle, leidžiančia jam sukti į deÅ¡inę, įsitikino, kad tai saugu, t.y. pažiÅ«rėjo į deÅ¡inę pusę ir matė, kad pakankamai dideliu atstumu, apie 20 metrų, Å¡aligatvis yra tuščias. Esant minėtoms aplinkybėms negalima teigti, kad iÅ¡teisintasis J. N. pažeidė KET 120 p. reikalavimus. Apeliantų aiÅ¡kinimas, kad kirsti keliÄ pėsčiųjų perėja degant žaliam Å¡viesoforo signalui dviratininkui nedraudžiama, o leidžiama, yra teisingas, tačiau tai neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusysis, siekdamas pervažiuoti į kitÄ kelio pusę nepažeidė KET.

PrieÅ¡ingai, Å¡iuo atveju nukentėjusysis turėjo nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamÄ jÄ dalį vesdamas dviratį, nes kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos autoįvykio vietoje eismas buvo intensyvus, o pagal KET 105 p. jeigu eismas intensyvus ir reikia pervažiuoti į kitÄ kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamÄ jÄ dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliÅ«ties kitoms transporto priemonėmis. Taip pat nepagrįstas ir atmestinas apeliantų teiginys, kad dviratininkas važiavo taku, kuriuo važiuoti jam nebuvo draudžiama, kadangi pagal KET 104 p. važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra - tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį.

Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus KET 150 p. numatytus atvejus. Kaip nurodo patys apeliantai „ Dviračių takas“- tai ženklu „ Dviračių takas" pažymėta, dviračių ir mopedų eismui skirta kelio dalis arba takas, kuriuose draudžiamas motoriniu transporto priemonių eismas (KET 10 p.). Kelio dalis, kuria važiavo D. T. nebuvo paženklinta ženklu „Dviračių takas“, todėl D.

T. važiuoti dviračiu Å¡ioje vietoje nebuvo galima. Atsižvelgiant į tai, kolegija teigia, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad D. T. vairuodamas kelių transporto priemonę - dviratį, važiavo ne važiuojamÄ ja kelio dalimi skirta važiuoti transporto priemonėms, o Å¡aligatviu - pėstiesiems skirta kelio dalimi (KET 2 skyrius). Apeliantų teiginys, jog dviratininkas nevažiavo greitai, kad neįmanoma bÅ«tų jo matyti, yra nepagrįstas, nes kaip nurodo nukentėjusysis D.

T., jie važiavo nuo kalno (b.l. 218), liudytojai (D. R., A. N. ) teigia, kad greitis buvo nemažas, buvo nuokalnė, prieš 10 metrų D. T. pamatęs, jog užsidegė žalias šveisaforo signalas pradėjo greičiau minti, o likus apie 1,5 metro stabdyti (b.l. 52, 218, 220).Apeliantai nurodo, kad nei specialisto išvada, nei liudytojų parodymai neįrodo, kad automobilio vairuotojas objektyviai galėjo nematyti dviratininko važiuodamas iki pėsčiųjų perėjos ir taip sustabdyti transporto priemonę, kad ji nebūtų kirtusi pėsčiųjų perėjos ir nebūtų partrenkusi dviratininko, yra nepagrįsti ir atmetami.

Pažymėtina, kad nors specialisto išvadoje nurodyta, kad abu eismo dalyviai pažeidė KET, tačiau bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme ekspertas nurodė, kad jis negali pagrįsti išvados dėl vairuotojo J. N. kaltės, nes iš jam pateiktų duomenų negalėjo objektyviai paskaičiuoti, ar automobilio vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo, nes nebuvo žinoma tiksli partrenkimo vieta, abiejų transporto priemonių greičiai. Apeliantų teiginys, kad dviratininkas jau stovėjo perėjoje iki to momento, kol jį partrenkė yra nepagrįstas, nes tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojai (D.

R., A. N.) nurodė, kad nukentėjusysis D. T. pradėjo stabdyti likus 2-3 metrams iki gatvės, bet buvo slidu ir jie iÅ¡Å¡oko beveik į vidurį sankryžos, kur pajuto smÅ«gį (b.l. 218-219, 220-222). Apeliantų teiginiai, kad J. N. sankryžoje, kurioje jo važiavimo kryptimi ties raudonu Å¡viesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į deÅ¡inę, sukdamas į deÅ¡inę nedavė kelio dviratininkui D. T., kuris įvažiavo į sankryÅ¾Ä degant žaliam Å¡viesoforo signalui, todėl J.

N. nepraleidęs dviratininko iÅ¡ deÅ¡inės pažeidė KET, taip pat, kad automobilio vairuotojas nesilaikė KET 159 p. ir 200 p. reikalavimų, nepraleido dviratininko ir jį partrenkė, todėl yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio ir yra įvykdęs veikÄ , numatytÄ BK. 281 str. l d., yra nepagrįsti, nes automobilio vairuotojas J. N. dėl aukščiau minėtų dviratininko padarytų KET 104 p., 105 p. pažeidimų, didelio dviratininko greičio, vietovės reljefo, neturėjo ir negalėjo numatyti, jog dviratininkas neleistinoje vietoje iÅ¡Å¡oks į keliÄ .

Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai dviračio vairuotojÄ priskyrė prie transporto priemonės vairuotojų, nes, vadovaujantis KET 2 skyriaus nuostatomis, dviratis – ne mažiau kaip du ratus turinti transporto priemonė, varoma tik ja važiuojančio asmens raumenų jėga, naudojant pedalus ar rankenas. Dviračių vairuotojams taikomos KET nustatytos transporto priemonių vairuotojams pareigos ir reikalavimai.Esant minėtoms aplinkybėms automobilio vairuotojas J. N. negalėjo laiku pastebėti kelyje atsiradusios kliÅ«ties ir jos iÅ¡vengti.

Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad J. N. Å¡ioje situacijoje neprivalėjo ir negalėjo tikėtis, kad jam iÅ¡ deÅ¡inės pusės prieÅ¡ eismÄ , tam neskirta kelio dalimi - Å¡aligatviu, atvažiuos transporto priemonė - dviratis, nes vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstÄ teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui, transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo saugumo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui.Esant Å¡ioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad automobilio vairuotojas J.

N. savo veiksmais kelių eismo taisyklių nepažeidė, o padarinių išvengti negalėjo. Keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė: Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovų L. G. bei Mindaugo Kukaičio apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                                                                         Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                  Stasys Lemežis Virginija ŠvedienėLeonarda Gurevičienė