2013-11-13 Nr. AB-8142-3-62-3-00077-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1337/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00077-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant D. B., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja N. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 4−5), kurį patikslino (b. l. 93), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 1 225,48 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki procesinio sprendimo priėmimo.

Nurodė, jog 2011 m. vasario 12 d. D. B., važiuodamas jai priklausančiu automobiliu Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune, Tunelio gatve nuo Baršausko gatvės link Čiurlionio tilto kairiąja puse, įvažiavo į duobę, esančią važiuojamoje kelio dangoje. Į eismo įvykio vietą iškviesta policija, surašytas protokolas ir išrašyta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pažyma. Dėl įvažiavimo į duobę automobiliui buvo padarytas pažeidimas – sugadintas kairės pusės priekinis ratas (ratlankis, padanga, rato slėgio jutiklis).

Rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 8.1, 12.1−12.2 ir 13.5 punktais ir darė išvadą, kad Savivaldybė, būdama atsakinga už kelio dangos priežiūrą, šios funkcijos neatliko, nes važiuojamoji kelio dalis, kurioje buvo duobė, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka suremontuota ar paženklinta įspėjamuoju ženklu, todėl pareiškėjos patirta žala priteistina iš atsakovo. Pagrįsdama nuostolių dydį, pateikė UAB „Sostena“ sudarytą nuostolių apskaičiavimą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 18−23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja neįrodė visų būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, o, nenustačius nors vienos jų, atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A525-2745/2011, N575-1998/2011, II505-422/2009 ir A146-2618/2011 ir darė išvadą, kad vien tai, jog pareiškėjos pateiktame policijos nutarime užfiksuotas duobės buvimo faktas, savaime nereiškia žalos padarymo fakto pareiškėjos transporto priemonei. Teigė, kad pareiškėja neįrodė skunde nurodytų aplinkybių, nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo nuomone, policijos nutarimas ir UAB „Sostena“ pasiūlymas nėra tinkami rašytiniai įrodymai žalos padarymo faktui ir priežastiniam ryšiui pagrįsti, nes policijos nutarime užfiksuoti tik vairuotojo paaiškinimai, nėra policijos išvados dėl įvykio buvimo/nebuvimo, o UAB „Sostena“ pasiūlymas taip pat nepagrindžia sąsajų tarp atliktų apskaičiavimų ir įvažiavimo į ginčo duobę. Atkreipė dėmesį, kad automobilis šiuo metu jau suremontuotas. Pažymėjo, kad neturi duomenų apie nepriekaištingą Tunelio gatvės būklę eismo įvykio metu ir duobė joje galėjo būti, tačiau remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2697/2011, darė išvadą, kad byloje nėra vienareikšmių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp duobės ir automobiliui padarytos žalos. Atsakovas teigė, jog tomis pačiomis duobėtomis miesto gatvėmis kasdien važinėja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio masto sugadinimai, todėl, atsakovo nuomone, įvykį sąlygojo ir paties vairuotojo neatsargumas, taigi net ir nustačius, kad įvykis buvo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleistas.

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio palūkanas, pastebėjo, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčui dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo netaikytinos. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, o jose palūkanų priteisimas nenumatytas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 119−123) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir ėjos naudai iš atsakovo priteisė 1 038,83 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog UAB „Sostena“ pasiūlymas nėra objektyvus įrodymas patirtiems nuostoliams pagrįsti, nes jame numatyta preliminari remonto kaina tuo atveju, jei sugadintos detalės būtų keičiamos naujomis. Tuo tarpu byloje nustatyta, jog autoįvykio metu sugadintos automobilio detalės buvo padėvėtos, todėl teismas rėmėsi UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“ 2012 m. gegužės 11 d. Transporto priemonės vertinimo ataskaita (toliau – ir Ataskaita), kurioje nurodyta, kad automobilio atkūrimo sąnaudų piniginė išraiška yra 1 050,07 Lt, o be PVM – 888,83 Lt.

Teismas rėmėsi Susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka) 10 ir 15 punktais ir padarė išvadą, kad automobiliui esant nesuremontuotam, pareiškėjui turi būti atlyginta suma, kuri būtina transporto priemonei suremontuoti. Atkreipė dėmesį, kad tai, jog 2012 m. sausio 2 d. (po įvykio) buvo atlikta transporto priemonės techninė apžiūra ir Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 204-0043939 išvadoje nurodyta, kad minėta transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, nepatvirtina automobilio remonto, nes pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo D.

B. nurodė, kad automobilis po autoįvykio buvo eksploatuojamas ir atlikta jo transporto priemonės techninė apžiūra, uždėjus skolintą kitų ratų komplektą. Minėti paaiškinimai yra nuoseklūs, prieštaravimų nenustatyta, todėl jais netikėti teismui nebuvo pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas kitų įrodymų, patvirtinančių ginčo automobilio remontą ir paneigiančių pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes teismui nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad abejoti automobilio būsimo remonto atkūrimo kaštus įvertinusio turto vertintojo kompetencija nėra pagrindo, todėl Turto vertinimo ataskaita Nr. 1205A107 pripažintina tinkamu ir patikimu įrodymu, pagrindžiančiu būsimo remonto išlaidas.

Teismas pabrėžė, jog nors turto vertinimas buvo atliktas po įvykio praėjus daugiau kaip metams laiko, tačiau turto vertintojas vadovavosi įvykio metu užfiksuotais duomenimis (Kauno apskrities VPK kelių policijos autoįvykio medžiaga, UAB „Sostena“ Serviso pasiūlymu, sugadintų detalių fotonuotraukomis), jam buvo pateiktos sugadintos automobilio detalės, todėl atsakovo argumentai dėl detalių laikymo sąlygų neturi esminės reikšmės ginčui. Sprendime taip pat pažymėta, jog atsakovo argumentai dėl vairuotojo neatsargumo, neapdairumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų lėmę autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pareiškėjas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, teismui nebuvo pagrindo, objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas byloje taip pat nėra, todėl įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teismas padarė išvadą, jog atsakovas konkrečiu atveju neužtikrino Tunelio gatvės tinkamos priežiūros ir remonto, dėl neteisėto neveikimo buvo sugadinta pareiškėjai priklausanti transporto priemonė, todėl pareiškėja turi teisę reikalauti dėl įvykio atsiradusios turtinės žalos atlyginimo.

Kartu teismas pažymėjo, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, o pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji automobilį remontuos įmonėje, kuri bus PVM mokesčio mokėtoja, todėl priteistinos žalos dydis sumažintinas 186,65 Lt (ši suma Ataskaitoje nurodyta kaip PVM mokestis) (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. 3K-3-507/2008 ir 3K-3-381/2006).

Pareiškėjai taip pat priteista 150 Lt už patirtas turto vertinimo išlaidas ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 126−128), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjai iš atsakovo priteisti 1 038,83 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, nes tam, kad prisiteistų žalos atlyginimą, asmeniui pakanka apgadintą automobilį pastatyti netoli išlaužos kelyje ir iškviestiems policijos pareigūnams nurodyti, kad sugadinimai atsirado dėl jos. Nurodo, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl, apskaičiuojant priteistiną žalą, vadovautasi preliminaria, o ne faktine padangų kaina, kodėl vienos šalies paaiškinimai, nepagrįsti dokumentais, laikytini tinkamais įrodymais, o kitos šalies paaiškinimai − tik prielaidomis. Teigia, kad byloje nėra nei vieno dokumento, pagrindžiančio, kad būtent ginčo duobė sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus ir žalą, įvertintą 1 038,83 Lt. Atkreipia dėmesį, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. vasario 12 d. nutarimas (toliau – ir Nutarimas) negali būti traktuojamas tik vienos šalies naudai, nes buvo tiriamos eismo įvykio aplinkybės, o ne tik vairuotojo veiksmai. Mano, kad Nutarimas nelaikytinas tinkamu rašytiniu įrodymu žalos padarymo faktui ir priežastiniam ryšiui tarp ginčo duobės ir tariamos žalos pagrįsti.

2. Teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad už visų Kauno mieste esančių automobilių važiuoklių ir su tuo susijusius sugadinimus atsakinga tik Savivaldybė. Remiasi Tvarkos 42 punktu ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintų Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų (toliau – ir Direkcijos nuostatai) 10.1.3-10.1.4, 10.5 ir 20.19 punktais ir daro išvadą, kad už padarytą žalą taip pat atsakingi policijos pareigūnai, atsakingi už saugaus eismo užtikrinimą, laiku uždraudžiant ar apribojant eismą, ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija), atsakinga už vietinės reikšmės kelių priežiūrą, jų tvarkymo kontrolę, lėšų keliams tvarkyti skirstymą ir kontrolę.

3. Teismai formuoja nevieningą praktiką, sprendžiant dėl metinių palūkanų priteisimo tokio pobūdžio bylose. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimais bylose Nr. I-839-402/2011 ir I-809-402/2011, kuriose reikalavimai dėl palūkanų buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėja N. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 132−135), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas, be argumentų, nurodytų skunde, grindžiamas šiais argumentais:

1. Pretenzija dėl žalos atlyginimo atsakovui buvo įteikta praėjus pusantros dienos po įvykio, o atsakovo atsiliepimas parengtas praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po pretenzijos pateikimo. Per visą šį laiką atsakovas į pretenziją nereagavo ir tik po daugelio telefoninių skambučių buvo gautas Savivaldybės administracijos direktoriaus atsakymas, kuriame, be to, nebuvo pateiktas prašymas parodyti apgadintą automobilį, nekeltas klausimas dėl žalos dydžio, neginčytos eismo įvykio aplinkybės, tik pateiktas prašymas pateikti remonto kainą pagrindžiančius įrodymus. Nurodo, kad automobilis dėl lėšų stygiaus iki šiol nėra suremontuotas.

2. Dėl apelianto argumento, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp duobės ir automobilio sugadinimų, pabrėžia, jog įvykio dieną automobilis turėjo galiojančią techninės apžiūros rezultatų ataskaitą, tai įrodo, kad iki įvykio buvo techniškai tvarkingas. Į eismo įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas nustatė automobilio apgadinimus, nubraižė įvykio schemą, papildomuose policijos dokumentuose pateikti duomenys apie duobės dydį, gylį, jos sukeltus automobilio apgadinimus, tiek atsakovui, tiek teismui buvo pateiktos nuotraukos, įrodančios, kad dėl atsakovo veiksmų apgadintas automobilis ir padaryta žala, automobilio apgadinimai detalizuoti ir autorizuoto Renault automobilių serviso UAB „Sostena“ darbuotojo. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima ginčyti įvykio aplinkybes ar sugadinimų atsiradimą lėmusius veiksnius.

3. Policija Nutarime nurodė ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė todėl, kad „automobilio vairuotojo veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimo neįžiūrėta“. Net ypač atsargus vairuotojas negalėjo išvengti netikėtai lygiame kelyje atsiradusios kliūties, todėl ginčo automobilio vairuotojas nėra atsakingas už tai, kad įvažiavo į duobę. Atsakydamas į atsakovo teiginį, kad kiti automobiliai Kauno mieste tokių apgadinimų išvengia, pažymėjo, kad atsakovo darbuotojas, pokalbių telefonu metu yra nurodęs, kad yra kalnai tokių pretenzijų. Kartu pateikia prašymą teismui, išreikalauti duomenis apie eismo įvykius ir pretenzijas dėl automobilių apgadinimų Kauno mieste.

4. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad dėl žalos atsakinga ne tik Savivaldybė, remdamasi Tvarkos nuostatomis, daro išvadą, kad kelių priežiūros ir tvarkymo funkcija perduota Savivaldybei, todėl ji ir yra atsakinga už pareiškėjos patirtą žalą. Pinigų stygius ar kitos aplinkybės nepateisina Savivaldybės neveikimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 136−139), kuriuo teismo prašo priimti sprendimą savo nuožiūra.

Pažymi, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Direkcija atsakinga už vietinės reikšmės kelių priežiūrą. Remiasi Direkcijos nuostatų 9 ir 10.4 punktais ir daro išvadą, kad Direkcija Kelių priežiūros programos lėšų naudojimą kontroliuoja tik tiek, kiek jai leidžia teisės aktai. Jai pavesta kontroliuoti, ar skirtos lėšos naudojamos pagal paskirtį, vykdyti darbų kokybės priežiūros kontrolę ir, nenustačius pažeidimų, sumokėti už atliktus darbus. Pateikia duomenis apie 2010 metais Savivaldybei skirtas Kelių priežiūros programos lėšas: Direkcijos direktoriaus įsakymu atsakovui buvo paskirta 10 7779,2 tūkst. Lt, kuriuos atsakovas, pagal finansavimo sutartį dėl lėšų panaudojimo ir sutarties priedus, įsipareigojo naudoti tam tikriems darbams miesto gatvėse atlikti 2010 metais, tarp jų − 1 649 730 Lt asfalto duobėms užtaisyti (94 100 m2); 6 244 053,61 Lt – asfalto dangų paprastajam, kapitaliniam remontams ir rekonstravimui (75 831 m2). Pažymi, kad pagal minėtą finansavimo sutartį atsakovas nepanaudojo 109 443,77 Lt, tačiau šios lėšos yra tik vienas iš vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinių. 2011 metais atsakovas vietinės reikšmės keliams ir gatvėms prižiūrėti, taisyti, tiesti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti savo lėšų, lyginant su Direkcijos paskirtomis lėšomis, panaudojo tik 13,6 proc., tuo tarpu kitų miestų analogiškas rodiklis yra – 84,6 proc., rajono savivaldybių – 33,7 proc., visų savivaldybių – 52,2 proc. Taip pat nurodo, kad 2011 metams Direkcijos direktorius atsakovui skyrė 12 025,6 tūkst. Lt. Atkreipia dėmesį, kad Direkcija turi kontroliuoti, kad lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį ir kontroliuoti darbų techninės priežiūros atlikimą, o kokiems objektams naudoti lėšas nustato Savivaldybė. Teigia, kad šiuos duomenis įvertinęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Direkcija nėra atsakinga už žalos dėl kelių nepriežiūros atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų neatkartoja, o tik papildo pirmosios instancijos teismo išvadas, įvertinusi esminius apeliacinio skundo argumentus.

Bendrajai civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl turtinės (bei neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo grindžiama tuo, kad žalos atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalą, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai.

Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009). Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus ir argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo sprendimą priteisti turtinę žalą argumentavo byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir jie nėra paneigti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nustatė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus.

Pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė pagal UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“ 2012 m. gegužės 11 d. Turto vertinimo ataskaitą Nr. 1205A107. Ši ataskaita įrodo, jog žala buvo apskaičiuota įvertinus transporto priemonės atkūrimo kaštus ir keičiamų detalių nusidėvėjimą dėl jų eksploatacijos iki įvykio. Atliktas įvertinimas atitinka Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintą Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, todėl nėra pagrindo netikėti atliktu vertinimu, kuris patvirtina kompensacines išlaidas, būtinas atkurti turtinius praradimus.

Pažymėtina, kad įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi (ABTĮ 57 str. 5 d.). Be to, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nors proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ), tačiau, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai kvalifikavo ginčo santykius ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas yra tinkamas žalos atlyginimo subjektas. Pažymėtina, kad be teisės aktų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė atsakovo atsakomybę yra reikšmingas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas, kurio 6 punktu savivaldybė yra įpareigota vykdyti vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoti techninę jų priežiūrą. Pripažinus, kad atsakovas šioje byloje yra tinkamas, nėra pagrindo tirti kitų valstybės institucijų funkcijų užtikrinant saugų eismą, nes tik savivaldybė yra atsakinga už kelio, kurioje įvyko eismo įvykis naudojimo priežiūrą ir dėl kurio netinkamos naudojimo priežiūros buvo padaryta žala pareiškėjai. Byloje priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir kilusios žalos pareiškėjai yra įrodytas. Taip pat nėra aplinkybių, paneigiančių žalos atsiradimą ar aplinkybių, mažinančių žalos dydį dėl vairuotojo veiksmų, todėl pagrįstai pripažinta, jog atsakovas privalo žalą atlyginti visiškai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas. Šioje dalyje teismas teisingai taikė teisės aktus, nustatančius palūkanų priteisimo pagrindą, terminus ir dydį bei pagrindė sprendimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašiose bylose. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia sprendimo dalimi.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys