2022-04-27 Nr. AB-10002-3-62-3-03109-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2110-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03109-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. H. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. H. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21S36172 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1720 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad, nagrinėjant skundą Komisijoje, nebuvo užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Pareiškėjas teigė paaiškinęs konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – (duomenys neskelbtini) aplinkybes bei galimą pavojų gyvybei dėl (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis) vykstančių kovų. Pareiškėjo paaiškinimą patvirtina kilmės šalies informacija. Kilmės valstybėje yra paplitę (duomenys neskelbtini) motyvų, vykstančių kovų ir kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

3. Pareiškėjas akcentavo, jog paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę jo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą kilmės valstybės informaciją, atsakovas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsakovas nerado informacijos, kad šiuo metu kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas.

6. Atsakovas teigė, kad, atliekant tyrimą, buvo atsižvelgta į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės valstybėje, gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) mieste (gyvena su dėde), kuris yra (duomenys neskelbtini), beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta. Todėl atsakovas sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

7. Atsakovas rėmėsi Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu ir nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo pareiškėjas ir jos nebuvo nustatytos.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apklausos metu jam kylančią grėsmę grindė bendro pobūdžio teiginiais, nenurodė, kad tiesiogiai būtų susidūręs su persekiojimu ar diskriminavimu dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) grupei. Migracijos departamentas rėmėsi Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) (buvęs pavadinimas Europos prieglobsčio paramos biuras (EPPB) 2021 m. gairėmis apie kilmės valstybę, tyrimą atliko pagal jose nurodytus kriterijus. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)) asmuo, jo giminaičiai gyvena kilmės šalyje, jis visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs valstybės sieną neleistinoje vietoje, nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje, neturi šeiminių ir kitokių ryšių su Lietuvos Respublika ir joje gyvenančiais asmenimis, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, Lietuvos Respublikoje yra tik jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Atsakovas pažymėjo, jog, anot pareiškėjo, jo tėvai ir trys broliai gyvena (duomenys neskelbtini) (nežino, ar jie gavo pabėgėlio statusą, negavo leidimo susijungti su šeima). Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Tyrimo metu nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse įtvirtintų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, o, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti.

10. Atsakovas nurodė, kad, priėmus sprendimą prieglobsčio prašytoją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo S. H. A. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalis ir jas išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai 2021 m. liepos 16 d. sulaikė grupę asmenų, nelegaliai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną. Tarp sulaikytųjų buvo ir pareiškėjas.

12.2. Pareiškėjas 2021 m. liepos 24 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė asmens pilietybę, tapatybę ar teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų. Prašymo pateikimo metu nurodė, kad atvyko bei pasiprašė prieglobsčio, nes (duomenys neskelbtini).

12.3. 2021 m. spalio 28 d. buvo atlikta antrinė prieglobsčio prašytojo apklausa, padarytas apklausos garso įrašas. Apklausos metu (duomenys neskelbtini).

12.4. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

12.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą Komisijos sprendimu atmetė.

13. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Tvarkos aprašo 99 punktu.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje sieja su tuo, jog yra (duomenys neskelbtini), nors, kaip teigė pats pareiškėjas, dėl to asmeniškai nebuvo persekiojamas ir jam nebuvo grasinama. Pareiškėjas paaiškino, jog (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog, grįžimo į kilmės šalį atveju, pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jam individualiai kilusių pavojų būnant (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, o bendro pobūdžio teiginiai dėl galimai netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini) yra deklaratyvaus pobūdžio bei nekonkretizuoti. Teismas pažymėjo, jog apklausos metu ir teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad asmeniškai nesusidūrė su persekiojimo ar grasinimo veiksmais, nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jis patirtų persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, o atsakovas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

15. Teismas nustatė, jog prašymą suteikti papildomą apsaugą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Teismas pareiškėjo teiginius dėl (duomenys neskelbtini) ir dėl to kylančių padarinių vertino kaip deklaratyvius, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aiškių bei konkrečių aplinkybių dėl (duomenys neskelbtini) teisių pažeidimų jo konkrečiu atveju. Teismas sprendė, jog byloje esančių duomenų visuma neįrodo, kad, vien dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, aptarė Migracijos departamento Sprendime nustatytas aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje ir nurodė, jog, nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, pagrįstai rėmėsi ESPA (EPPB) parengtomis naujausiomis 2021 m. gairėmis ir konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

17. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir atmetė pareiškėjo skundo teiginius, jog Komisija turėjo jo skundą nagrinėti žodinio posėdžio metu.

18. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atvykimu, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėją nusprendė išsiųsti į kilmės valstybę.

19. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą padarytam teisės pažeidimui. Teismas sprendė, jog pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas. Kadangi teismas sumažino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki 2 metų. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

III. 20. Pareiškėjas S. H. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (skundžiamą sprendimą priėmė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, todėl apeliaciniame skunde nurodytas Vilniaus apygardos administracinis teismas laikytinas rašymo apsirikimu) 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

22. Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalimis, remiasi EŽTT formuojama praktika dėl kruopštaus prieglobsčio prašymo tyrimo bei įrodymų vertinimo ir nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių bei santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

23. Pareiškėjas teigia, jog pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, jam, (duomenys neskelbtini), kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal ESPA (EPPB) nustatytus reikalavimus, (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Pareiškėjas akcentuoja, jog (duomenys neskelbtini) jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant ir gyvybę bei sveikatą. (duomenys neskelbtini). Atsakovas šią informaciją ignoravo ir į ją neatsižvelgė. Sprendime pateikta informacija visiškai sutampa su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais ir patvirtina, kad pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje yra nesaugu. Atsakovas šios grėsmės nepaneigė. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad grėsmės nėra, nes (duomenys neskelbtini). Tačiau, (duomenys neskelbtini), ką pripažįsta ir pats atsakovas. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje.

24. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, bei akcentuoja, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė bendra (duomenys neskelbtini) padėtimi kilmės valstybėje ir kitais bendro pobūdžio teiginiais, nenurodė, kad tiesiogiai būtų susidūręs su persekiojimu ar diskriminavimu dėl (duomenys neskelbtini) grupei. Migracijos departamentas vertino aplinkybes, kad pareiškėjas gali būti priskirtas padidintos rizikos grupei, tačiau jokių riziką didinančių faktorių nenustatė. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta, todėl Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Pareiškėjas S. H. A. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas siekiant pareiškėjui užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį pareiškėjui S. H. A. Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

33. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

34. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

35. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

37. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

38. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

39. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog jis yra (duomenys neskelbtini).

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo, (duomenys neskelbtini), kuris pagal ESPA (EPPB) yra priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei, padėties kilmės valstybėje tyrimą, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Elgafaji byloje pateiktu išaiškinimu asmeniui kylančią grėsmę vertinti individualiai, taikant vadinamąją „slankiojančią skalę“, ir priėjo prie pagrįstų išvadų, jog nei pareiškėjo paaiškinimas, nei jo suteikta bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Vien pareiškėjo priklausymas (duomenys neskelbtini) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, jokių argumentų, susijusių su visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam, nepateikė, priešingai, apklausos metu nurodė, kad niekas jam asmeniškai nėra grasinęs, jokio persekiojimo nepatyrė. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas plačiai aptaria (duomenys neskelbtini) situaciją kilmės valstybėje, tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti konkrečiai pareiškėjui tariamai gresiančio pavojaus. Pareiškėjas prieglobsčio procedūros metu neidentifikavo jokių jo individualaus persekiojimo dėl religinės priklausomybės atvejų, tokio pobūdžio argumentų nėra ir apeliaciniame skunde. Byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta.

42. Nėra jokio pagrindo kitaip nei Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl nepagrįstos pareiškėjo baimės grįžti į kilmės valstybę. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kurioje egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai vien buvimo šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, (duomenys neskelbtini), taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) pagrįstai nevertinta kaip individualus riziką didinantis faktorius, lemiantis pareiškėjo persekiojimo tikimybę.

43. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti sprendžiant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, tačiau nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjo savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų visapusiškai neištyrė. Tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie kilmės valstybę, tačiau tai savaime nereiškia Migracijos departamento pareigos informaciją rinkti visais pareiškėjo norimais aspektais. Nors šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Kaip minėta, ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turi surinkti ne tik bendrą informaciją apie kilmės valstybę, bet ir informaciją, pagrindžiančią individualias aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas įvertino visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė