2020-10-07 Nr. AB-18573-3-61-3-01938-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2040-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Meidovis“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, atsakovas) 2018 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 0490 (toliau – ir Nutarimas); 2) teismui nusprendus, kad 1 punktu nurodyto prašymo negalima tenkinti ir kad pareiškėjas padarė Nutarime nurodytą pažeidimą, neskirti jam baudos; 3) teismui nusprendus, kad 1 punktu nurodyto prašymo negalima tenkinti ir kad pareiškėjas padarė Nutarime nurodytą pažeidimą bei teismui nusprendus, kad negalima tenkinti 2 punkto nurodyto prašymo, sušvelninti paskirtą baudą ir skirti 50 Eur (penkiasdešimties eurų) baudą ar kitą šiai sumai artimą baudos sumą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. UAB „Meidovis“ 2018 m. gegužės 9 d. gavo VDI Nutarimą, kuriuo pareiškėjui už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą administracinį teisės pažeidimą skirta 1 000 Eur dydžio baudą.

2.2. (duomenys neskelbtini) piliečiui M. Z. (M. Z.) (toliau – ir užsienietis) 2017 m. liepos 3 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Radviliškio grupė išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)), galiojantį iki 2019 m. liepos 3 d. (duomenys neskelbtini) pilietis M. Z. 2017 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Meidovis“. Užsieniečiui pateikus prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jo turimas leidimas laikinai gyventi nebuvo panaikintas, todėl M. Z. išsaugojo teisę teisėtai būti Lietuvos Respublikoje iki naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

2.3. Darbo sutartis tarp pareiškėjo ir M. Z. buvo sudaryta 2017 m. rugpjūčio 18 d., tačiau pas pareiškėją užsienietis turėjo pradėti dirbti nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. Nuo šios datos iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. užsienietis Bendrovėje neatliko jokių darbinių pareigų ir turėjo nedraudiminį laikotarpį. Taigi nors darbo sutartis su užsieniečiu sudaryta 2017 m. rugpjūčio 18 d., realiai UAB „Meidovis“ jis pradėjo dirbti tik 2017 m. rugpjūčio 29 d., kuomet buvo išsiųstas į komandiruotę į užsienį.

2.4. Atsižvelgdamas į UĮ 56 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir siekdamas tinkamo trečiosios šalies piliečio M. Z. įdarbinimo pareiškėjas patikrino užsieniečio dokumentus, suteikiančius jam teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir parengė Migracijos valdybai įsipareigojimą įdarbinti užsienietį. M. Z. buvo įdarbintas tolimųjų reisų vairuotoju-ekspeditoriumi. Ši profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2017 m. II pusmečiui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 44 straipsnio 2 dalį tokiu atveju užsieniečiui nėra reikalinga gauti Lietuvos darbo biržos išduodamo leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl jokio UĮ pažeidimo nebuvo nustatyta.

2.5. Į Migracijos valdybą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. Z. pareiškėjas kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 24 d., t. y. dar iki užsieniečiui pradedant Bendrovėje faktiškai vykdyti darbo funkcijas. Kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, remiantis ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Migracijos valdybai buvo pateiktas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. sudaryta darbo sutartis. Pareiškėjas įvykdė visus UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl jam nepagrįstai paskirta nuobauda dėl UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo pažeidimo.

2.6. Ginčijamame Nutarime atsakovas nurodė pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog juridinis asmuo iki administracinio nusižengimo tyrimo pradžios nusižengimą nutraukė. Teismui nusprendus, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, pareiškėjas prašo baudos neskirti ar šią baudą sumažinti iki 50 Eur ar kitos teisingos ir protingos sumos.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Įmonė, įsipareigojusi įdarbinti užsienietį, gali leisti jam dirbti tik gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip tai nurodyta UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje. M. Z. leidimą laikiniai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo remiantis 2017 m. balandžio 4 d. prašymu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Radviliškio grupei. Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išdavimo tarpininkavo UAB „Autokaravanas“, kurioje užsienietis ir galėjo dirbti.

3.2. Pareiškėjas pažeidė UĮ, kadangi sąlygų, nurodytų UĮ 56 straipsnio 2 dalyje, neįvykdė. Bendrovė negavo leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. Z., kadangi užsienietis turėjo teisę konkrečiu laikotarpiu dirbti tik UAB „Autokaravanas“. UAB „Meidovis“ 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Migracijos valdybą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje minėtam užsieniečiui išdavimo, tačiau leidimas nebuvo gautas. Pareiškėjas žinojo, jog M. Z. pateiktas leidimas nebegalioja ir kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

3.3. Pareiškėjo minimas faktas, jog M. Z. profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą pagal ekonomines veiklos rūšis 2017 m. II pusmečiui, nėra susijęs su nagrinėjama situacija, kadangi sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo priima Lietuvos Respublikos migracijos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), o ne Lietuvos darbo birža.

3.4. UAB „Meidovis“ iškreipė konkurenciją tarp įmonių, o atsiradus nesąžiningai konkurencijai, atsiranda nevienodos sąlygos konkuruoti rinkoje kitoms, analogiška ekonomine veikla užsiimančioms įmonėms, kurios užsieniečius įdarbina įstatymų nustatyta tvarka.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateikto 2018 m. sausio 30 d. nelegalaus darbo tyrimo akto Nr. NDA 0801-1360 nustatė, kad 2018 m. sausio 15 d. Lietuvos darbo birža informavo VDI, jog UAB „Meidovis“ nesikreipė dėl leidimo dirbti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. Z., o UAB „Autokaravanas“ teikė M. Z. darbo sutartį registravimui. M. Z. nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. dirbo UAB „Autokaravanas“. 2018 m. sausio 19 d. buvo gauta informacija iš Migracijos departamento, jog 2017 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriuje registruotas pakartotinis prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tarpininkaujant UAB „Meidovis“. 2017 m. rugsėjo 25 d. darbdavio prašymu Migracijos departamentas buvo informuotas apie darbo santykių nutraukimą. Darbo ginčų komisija pateikė UAB „Meidovis“ teiktus dokumentus, iš kurių matyti, jog faktiškai M. Z. Bendrovėje dirbo nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. Susisiekti su UAB „Meidovis“ vadovu nepavyko, o Bendrovės darbuotojas J. Č. paaiškino, jog UAB „Meidovis“ vadovas daug keliauja ir nėra aišku, kada bus Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas taip pat nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog M. Z. nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. dirbo UAB „Autokaravanas“, o nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. – UAB „Meidovis“. Tarp UAB „Meidovis“ ir M. Z. darbo sutartis sudaryta 2017 m. rugpjūčio 18 d., o į Migracijos valdybą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. Z. išdavimo buvo kreiptasi 2017 m. rugpjūčio 24 d. (Migracijos departamento 2018 m. sausio mėn. raštas Nr. (15/4-14)10K).

7. Atsižvelgdamas į UĮ 56 straipsnio 2 dalies nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas prieš įdarbindamas užsienietį nesikreipė į Migracijos valdybą dėl M. Z. leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas vertino, kad šiuo atveju UAB „Meidovis“ nebuvo išduotas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. Z., kadangi užsienietis turėjo teisę konkrečiu laikotarpiu dirbti tik UAB „Autokaravanas“.

8. Teismas nenustatė, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą Nutarimą, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Teismas pripažino, kad skundžiamas Nutarimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl laikytinas teisėtu bei pagrįstu, o pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Nutarimą atmestinas.

9. Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas nenustatė pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes pareiškėjas iš esmės nepagrindė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki, jog paskirtos baudos dydis turės esminės ir lemiamos įtakos juridinio asmens finansinei padėčiai. Be to, argumentų ir duomenų, kad atsakovas būtų pritaikęs pareiškėjui finansinę sankciją (poveikio priemonę plačiąja prasme), nesilaikydamas bendrųjų poveikio priemonių taikymui keliamų reikalavimų ar administracinę atsakomybę numatančiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, nepateikta.

10. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pažeidimo padarymas buvo susijęs su netinkamu pareiškėjo darbo organizavimu. Pareiškėjui skirta bauda artima UĮ 60 straipsnio numatytam baudos vidurkiui, t. y. didesnė nei sankcijos baudos minimalus dydis, todėl laikytina, jog skirta sankcija yra proporcinga ir pagrįsta, jos naikinti ar sumažinti nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių teismas taip pat atmetė skundo dalį dėl pareiškėjo reikalavimų, kuriais prašoma neskirti jam baudos, o teismui nusprendus, kad neskirti baudos negalima, sušvelninti paskirtą baudą ir skirti 50 Eur baudą ar kitą šiai sumai artimą sumą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovas pripažino pareiškėją padariusius UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą dėl to, jog pareiškėjas nesilaikė ĮUTP 44 straipsnio 7 punkto nuostatų, kuriose įtvirtinta, kad, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktus, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje. 2017 m. rugpjūčio 18 d. tarp UAB „Meidovis“ ir užsieniečio buvo sudaryta ir Migracijos valdybai pateikta darbo sutartis, todėl pareiškėjas ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a) reikalavimą įvykdė. Pareiškėjas nesupranta, kokiu pagrindu jam paskirta nuobauda dėl UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo pažeidimo. Teismas, pripažindamas, kad atsakovas pagrįstai nustatė pažeidimą, nurodė vos vieną argumentą ir visiškai nepasisakė apie pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių, kad vadovaujantis UĮ 56 straipsnio 2 dalimi jis turi būti laikomas nepadariusiu pažeidimo, už kurį baudą jam paskyrė atsakovas.

11.2. Atsižvelgdamas į UĮ 56 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir siekdamas tinkamo užsieniečio įdarbinimo, pareiškėjas patikrino užsieniečio dokumentus, suteikiančius jam teisę būti Lietuvos Respublikoje, parengė ir Migracijos valdybai pateikė įsipareigojimą įdarbinti užsienietį. Taigi pareiškėjas, įdarbindamas užsienietį, kuris turėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje suteikiantį galiojantį dokumentą, pateikęs įsipareigojimą įdarbinti užsienietį ir esant sudarytai darbo sutarčiai, įvykdė UĮ 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kuri atitinkamai leidžia pareiškėją laikyti nepažeidusiu nelegalų darbą apibrėžiančio ir jam inkriminuoto UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Šiuo atveju nebuvo jokio pareiškėjo siekio dėl nelegalaus darbo tikslų, o ir atsakovo nurodytoje nuostatoje (ĮUTP 44 straipsnio 7 punkte) įtvirtintas reikalavimas įsipareigoti įdarbinti užsienietį buvo įvykdytas. Pareiškėjas pateko į UĮ 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį, kuomet darbdavys nelaikomas pažeidusiu UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

11.3. Tuo atveju, jei teismas visgi būtų pripažinęs, kad pažeidimas padarytas, pareiškėjas pateiktame skunde prašė baudos neskirti ar paskirtą baudą sumažinti, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, į tai, kad šiuo pažeidimu niekam nebuvo padaryta žala ar kitaip sukelta neigiamų pasekmių. Visas šis pažeidimo procesas yra pakankama „bauda“ pareiškėjui ir UĮ 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta bauda jam neturėtų būti skiriama, o jeigu teismas nuspręstų ją skirti, bauda, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, turėtų būti skiriama „simboliška“ 50 Eur arba kita, teismo manymu, protinga, tačiau pareiškėjo nurodytai sumai artima, suma.

12. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

12.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesiskiria nuo jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytų argumentų, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas papildomų motyvų neteikė.

12.2. Teismas, įvertinęs visus administracinėje byloje esančius dokumentus, pagrįstai konstatavo, jog UAB „Meidovis“, prieš įdarbindamas užsienietį, nesikreipė dėl M. Z. leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje, tuo pažeisdamas UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

12.3. Vadovaujantis ĮUTP 44 straipsnio 7 dalimi užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje. Įmonė, įsipareigojusi įdarbinti užsienietį, gali leisti jam dirbti tik gavus leidimą laikinai gyventi, kaip tai nurodyta UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje. Šiuo atveju M. Z. leidimą laikiniai gyventi turėjo remiantis 2017 m. balandžio 4 d. prašymu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Radviliškio grupei. Dėl leidimo išdavimo raštu tarpininkavo UAB „Autokaravanas“, kurioje M. Z. ir galėjo dirbti. Taigi M. Z. turėjo teisę konkrečiu laikotarpiu dirbti tik UAB „Autokaravanas“. UAB „Meidovis“ 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi minėtam užsieniečiui išdavimo, tačiau leidimas taip ir nebuvo gautas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 0490 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimų neskirti pareiškėjui nuobaudos arba sušvelninti paskirtą baudą ir skirti 50 EUR baudą ar kitą šiai sumai artimą baudos sumą pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs VDI Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas nepasisakė dėl jo skundo argumentų.

17. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

18. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis įdarbindamas užsienietį, kuris turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį galiojantį dokumentą, pateikęs įsipareigojimą įdarbinti užsienietį ir esant sudarytai darbo sutarčiai, įvykdė UĮ 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kuri leidžia pareiškėją laikyti nepažeidusiu UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

21. ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas. ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įtvirtina, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis <...> atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus <...>; c) Lietuvos darbo birža <...> priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“ Pastaroji (3 punkto c papunktyje nurodyta) sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (ĮUTP 44 str. 2 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija). Jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (ĮUTP 44 str. 7 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). ĮUTP 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis.

22. Byloje nagrinėjamu atveju užsieniečiui M. Z. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2017 m. liepos 3 d. ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir galiojo iki 2019 m. liepos 3 d. Dėl leidimo išdavimo tarpininkavo UAB „Autokaravanas“, todėl M. Z. turėjo teisę konkrečiu laikotarpiu dirbti tik UAB „Autokaravanas“ (ĮUTP 44 str. 7 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog 2017 m. rugpjūčio 18 d., kai tarp UAB „Meidovis“ ir užsieniečio buvo sudaryta darbo sutartis, M. Z. turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (išduotą ĮUTP 44 str. 1 d. 3 p. pagrindu tarpininkaujant UAB „Autokaravanas“), neatleidžia naujojo darbdavio (šiuo atveju UAB „Meidovis“) nuo pareigos kreiptis dėl naujo leidimo užsieniečiui išdavimo, kadangi nustatytas teisinis reglamentavimas leidimo laikinai gyventi išdavimą ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu sieja su užsieniečio teise dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

23. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbinės funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą (1 d. 1 p.); ir kai dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos (1 d. 2 p.). UĮ 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje (2 d. 1 p.); darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas Valstybinei darbo inspekcijai, Migracijos departamentui ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu (2 d. 2 p.).

24. Nagrinėjamu atveju darbo sutartis tarp UAB „Meidovis“ ir M. Z. buvo sudaryta 2017 m. rugpjūčio 18 d., užsienietis pas pareiškėją pradėjo dirbti nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. Užsienietis, tarpininkaujant UAB „Meidovis“, dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu į Migracijos valdybą kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 24 d. Tačiau prašymo išduoti leidimą nagrinėjimas buvo nutrauktas, nes UAB „Meidovis“ 2017 m. rugsėjo 25 d. raštu informavo Migracijos departamentą apie darbo santykių nutraukimą (Migracijos departamento 2018 m. sausio mėn. raštas Nr. (15/4-14)10K). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis užsienietis UAB „Meidovis“ dirbo nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog UAB „Meidovis“ neįvykdė UĮ 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos negavo užsieniečiui leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai buvo nustatytas UT 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas.

25. UĮ 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 (minimali bauda) iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

26. Pagal UĮ 60 straipsnio 3 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (UĮ 60 str. 4 d.).

27. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad nustatytu pažeidimu niekam nebuvo padaryta žala ar kitaip sukelta neigiamų pasekmių, pažeidimo procesas yra pakankama „bauda“ pareiškėjui, todėl UĮ 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta bauda jam neturėtų būti skiriama arba turėtų būtų sušvelninta.

28. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjo padarytu pažeidimu nebuvo padaryta žalą, nelaikyta teisiškai reikšminga, kadangi įstatymas nenumato žalos atsiradimo fakto kaip pagrindo taikyti nuobaudą ar individualizuoti jos dydį. Be to, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme numatyta minimali bauda darbdaviui už šio įstatymo pažeidimus (868 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį), todėl VDI, net ir nustačiusi daugiau pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, negalėjo šios sumos dar labiau mažinti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, skirdamas baudą pareiškėjui, atsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir paskyrė teisingą bei proporcingą nuobaudą.

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

30. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas