8b75dabe-21fb-4ed9-899a-2fc8e3aa2e4d · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2S-2654-436/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00250-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.4.2.3.1.; 3.3.2.4. Kauno apygardos teismas N u t a r t i sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gruodžio 12 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas ArÅ«nas Rudzinskas,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos M. Å . atskirÄ jį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-4194-920/2017 pagal pareiÅ¡kėjo S. M. praÅ¡ymÄ dėl fizinio asmens bankroto bylos iÅ¡kėlimo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, antstolė R.

M., A. M.. Teismas n u s t a t ė : Ginčo esmė Ginčas kilęs dėl kreditoriaus reiÅ¡kiamo finansinio reikalavimo fizinio asmens bankroto byloje pagrįstumo.2017 m. kovo 24 d. Kauno apylinkės teismas nutartimi iÅ¡kėlė bankroto bylÄ S. M. ir nustatė terminÄ per 30 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditorių reikalavimams pareikÅ¡ti. Nutartis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įsiteisėjo 2017 m. kovo 31 d. 2017 m. birželio 2 d. M. Å . kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama įtraukti jÄ Ä¯ S. M. kreditorių sÄ raÅ¡Ä ir patvirtinti jos 23 169,60 Eur kreditorinį reikalavimÄ .

PraÅ¡yme nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 30 d. su S. M. įregistravo santuokÄ . Iki santuokos sudarymo S. M. už 220 000 Lt įsigijo 0,1502 ha bendro ploto gyvenamosios teritorijos žemės sklypÄ adresu (duomenys neskelbtini), kuriame santuokos metu buvo vykdomi statybos darbai (pastatytas 36 proc. baigtumo 431,87 kv. m. bendro ploto gyvenamasis namas (dviejų butų pastatas). 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi S. M. ir pareiÅ¡kėja už 350 000 Lt (101 367,01 Eur) pardavė ½ dalį statinio ir 908 kv. m. žemės sklypo. 2007 m. sausio 23 d. sutartimi S. M. ir pareiÅ¡kėja už 200 000 Lt (57 924 Eur) pardavė likusiÄ dalį 431,87 kv. m. bendro ploto nebaigto statyti gyvenamojo namo ir 594 ir 0,1502 ha žemės sklypo. 2007 m. birželio 1 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas nutraukė S. M. ir M.

Å . santuokÄ . Pagal S. M. ir pareiÅ¡kėjos 2007 m. kovo 1 d. sudarytÄ Povedybinę sutartį ir įstatymo nuostatas, nebaigtas statyti namas parduotas po santuokos įregistravimo, todėl priklausė abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atitinkamai ir visos gautos pajamos pardavus šį gyvenamÄ jį namÄ taip pat priklausė abiems sutuoktiniams. 2015 m. gegužės 12 d. Valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiÅ¡kėjos mokestinį patikrinimÄ , skyrė pareiÅ¡kėjai gyventojų pajamų mokesčio baudÄ bei delspinigius.

Iki tol pareiÅ¡kėja manė, kad iÅ¡ minėto nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos yra tik jos buvusio sutuoktinio S. M. nuosavybė. Tačiau po to, kai pareiÅ¡kėja sužinojo, kad jos buvęs sutuoktinis savo gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo, jog jam priklauso tik ½ už nekilnojamÄ jį turtÄ gautų pajamų, o kita pusė esÄ atiteko pareiÅ¡kėjai, ji suvokė, kad S. M. privalo jai grÄ Å¾inti sumas, gautas iÅ¡ santuokoje įgyto turto pardavimo. PareiÅ¡kėja iÅ¡ savo buvusio sutuoktinio už parduotÄ gyvenamÄ jį namÄ jokia forma, nei grynais, nei pavedimu pinigų nėra gavusi.

Bankrutuojančio asmens S. M. bankroto administratorius nurodė, kad gyvenamasis namas ant S. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo iÅ¡imtinai Å¡eimos interesais. Gyvenamasi namas statytas iÅ¡ pasiskolintų iÅ¡ banko lėšų pagal 2006 m. birželio 7 d. kredito sutartį Nr. 06-040045-FA, pagal kurios 2006 m. spalio 13 d. pakeitimÄ Ä¯ prievolę bankui įstojo bendraskole ir pareiÅ¡kėja. Vėliau, iÅ¡ryÅ¡kėjus Å¡alių interesų, charakterių, požiÅ«rių skirtumui ir prasidėjus tarpusavio nesutarimams buvo nuspręsta Å¡eimai ir pareiÅ¡kėjos mamai statytÄ gyvenamÄ jį namÄ parduoti, pasidalinti iÅ¡ parduoto turto gautas pinigines lėšas ir nutraukti santuokÄ .

PareiÅ¡kėja teigdama, kad jokių pajamų iÅ¡ turto nėra gavusi bando pasipelnyti bankrutuojančio S. M. sÄ skaita. Dalimi iÅ¡ sandorio gautų pajamų buvo padengtas bendraskolių kreditas, dalis pinigų pareiÅ¡kėjos sutikimu buvo pervesta į S. M. sÄ skaitÄ , tačiau pinigai bendru sutikimu su buvusia sutuoktine buvo pasidalinti juos iÅ¡gryninant. Gautos pajamos buvo pasidalintos ir vienas kitam neturėjo jokių pretenzijų susijusių su parduotu turtu ir iÅ¡ jo pardavimo gautų pajamų. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patvirtino S. M. kreditorių finansinius reikalavimus, kreditorės M.

Å . praÅ¡ymÄ Ä¯traukti jÄ Ä¯ kreditorių sÄ raÅ¡Ä ir patvirtinti kreditorinį reikalavimÄ atmetė. Teismas nutartį grindė Å¡iais esminiais argumentais:PareiÅ¡kėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos kreditorinį reikalavimÄ , taip pat nenurodė, kaip fizinis asmuo yra užtikrinęs Å¡ių reikalavimų įvykdymÄ .Byloje nėra pateikta duomenų, paneigiančių S. M. teiginius, kad jis su pareiÅ¡kėja pasidalino gautus ir iÅ¡grynintus už parduotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ pinigus.Klausimui iÅ¡spręsti aktualÅ«s prejudiciniai faktai, nustatyti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdytÄ turtÄ pardavė abu sutuoktiniai ir ekonominę naudÄ bei pajamas iÅ¡ Å¡ių sandorių taip pat gavo abu sutuoktiniai.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl pripažintina, kad kiekvienas iÅ¡ sutuoktinių faktiÅ¡kai gavo po pusę piniginių lėšų. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai Atskiruoju skundu pareiÅ¡kėja M. Å . praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – patvirtinti M.

Å . finansinį reikalavimÄ . Skunde nurodo, kad teismas nevertino ir nenagrinėjo pareiÅ¡kėjos nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų, netaikė rungimosi tarp Å¡alių principo:PareiÅ¡kėja pateikė svarius ir pagrįstus įrodymus, kad:

1) iÅ¡ bendrÄ jÄ sutuoktinių nuosavybe parduoto turto gautos lėšos buvo pervestos bÅ«tent į atsakovo asmeninę sÄ skaitÄ ;

2) už gauto turto dalį, kuri priklauso jai, kaip sutuoktinei, ji sumokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau pareiÅ¡kėja negali pateikti įrodymų, kad atsakovas negrÄ Å¾ino pareiÅ¡kėjai priklausančių pajamų, nes minėtos lėšos realiai niekada ir nebuvo grÄ Å¾intos. Šį faktÄ turi įrodyti bÅ«tent atsakovas. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių faktÄ , kad atsakovas pinigus pareiÅ¡kėjai perdavė. Kadangi toks faktas niekada neegzistavo, pareiÅ¡kėjai yra neįmanoma pateikti duomenų, kad atsakovas pinigais su pareiÅ¡kėja nepasidalino.

Pinigų perdavimo faktÄ visų pirma turi įrodinėti atsakovas.Teismas be pagrindo vadovavosi iÅ¡imtinai Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, nes nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skyrėsi. Atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ bankrutuojantis fizinis asmuo S. M. praÅ¡o jo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepime nurodo:Turtas buvo parduotas už abu sutuoktinius tenkinančiÄ kainÄ .Gautos lėšos tarp sutuoktinių buvo pasidalintos bendru sutarimu, tÄ patvirtina ir aplinkybės, kad santuokos nutraukimo byloje toks ginčas nekilo.Teismo vertintos administracinėje byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad už parduotÄ turtÄ gautos lėšos laikytinos abiejų sutuoktinių nuosavybe ir jos tarp Å¡alių buvo pasidalintos, pagrįstai laikytas prejudiciniu faktu.

Teismas k o n s t a t u o j a: Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas įtraukti jÄ kreditore ir patvirtinti jos kreditorinį reikalavimÄ fizinio asmens bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyviÄ ekonominę veiklÄ , netapti naÅ¡ta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumÄ , o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų.

Šį procesÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABÄ®). Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Su fizinio asmens bankroto procesu susiję kreditorių sÄ raÅ¡o ir jų reikalavimų patikslinimai tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimÄ baigti fizinio asmens bankroto bylÄ (FABÄ® 23 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies gauti savo reikalavimų patenkinimÄ iÅ¡ bankrutuojančio asmens turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai.

Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieÅ¡ jo patvirtinimÄ , yra reikÅ¡minga ne tik kreditoriaus reikalavimÄ reiÅ¡kiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra bÅ«tina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sÄ lyga. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimÄ tvirtina tik tokiu atveju, jei iÅ¡ byloje esančių duomenų galima iÅ¡vada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).

Teismas atsižvelgiant į vieÅ¡ojo intereso egzistavimÄ bankroto bylose, turi bÅ«ti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų iÅ¡vadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių iÅ¡aiÅ¡kinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikÅ¡mingas aplinkybes (žr. pvz. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).Byloje nustatyta, kad M. Å . ir S. M., bÅ«dami santuokoje, ant S. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančio sklypo, panaudodami iÅ¡ banko pasiskolintas lėšas, pastatė dvibutį gyvenamÄ jį namÄ .

Å is turtas buvo parduotas dalimis Å¡alims esant santuokoje. IÅ¡ gautų pinigų buvo padengtas kreditas, likusios lėšos, neprieÅ¡taraujant M. Å ., buvo pervestos į S. M. atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ . 2007 m. birželio 1 d. santuoka tarp M. Å . ir S. M. buvo nutraukta bendru sutarimu. Å iame sprendime konstatuota, kad Å¡alys nebegyvena ir bendro Å«kio neveda nuo 2007 m. sausio mėnesio. PareiÅ¡kėja teigia, kad S. M. nepasidalino bendrų pinigų, gautų už parduotÄ turtÄ , o tÄ padaryti privalėjo, nes santykiams paÅ¡lijus, buvo parduotas bendrai santuokoje sukurtas turtas, kurio gautos vertės dalis turėjo atitekti ir apeliantei.

Ginčas dėl parduoto turto ir gautų lėšų už šį turtÄ pasidalinimo santuokos nutraukimo byloje nekilo, nes pareiÅ¡kėja tuo metu nemanė, jog jai dalis lėšų priklausė. 2015 m. gegužės 12 d. Valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiÅ¡kėjos mokestinį patikrinimÄ , skyrė pareiÅ¡kėjai gyventojų pajamų mokesčio baudÄ bei gyventojų pajamų mokesčio delspinigius. PareiÅ¡kėja tvirtina, kad bÅ«tent tada sužinojo, jog ½ už nekilnojamÄ jį turtÄ gautų pajamų dalis priklausiusi ir jai.

Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiÅ¡kėja neįrodė pinigų negavimo fakto, be to, remdamasis Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, M. M. praÅ¡ymo patvirtinti jos kreditorinį reikalavimÄ S. M. byloje netenkino. Su tokiu procesiniu sprendimu nesutinka apeliantė, skųsdama nutarties dalį iÅ¡ esmės vieninteliu argumentu – netinkamu procesinės teisės normų taikymu (rungimosi principo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimais, prejudicinių faktų netinkamu vertinimu) (CPK 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 178 straipsnis, 182 straipsnio 1 punktas).Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena Å¡alis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, iÅ¡skyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti.

Å iose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naÅ¡tos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims (CPK 178 straipsnis).

Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.).

Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.).

Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi bÅ«ti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja M. Å . praÅ¡omÄ patvirtinti kreditorinį reikalavimÄ grindė nekilnojamojo turto 2007 m. sausio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, 2007 m. kovo 1 d. povedybine sutartimi, 2007 m. birželio 1 d. teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu ir sprendimais, 2014 m. vasario Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, 2015 m. vasario 3 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, S. M. atsiliepimu administracinėje byloje. PareiÅ¡kėja M. Å . teigė, to neginčijo ir bankrutuojantis fizinis asmuo S. M., kad jų santykiai paÅ¡lijo 2006 metų pabaigoje, todėl buvo nuspręsta parduoti turtÄ , kurį sutuoktiniai kÅ«rė bendromis lėšomis ir pastangomis ir kuriame ketino gyventi. Å ias aplinkybes patvirtina sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys (2006 m. gruodžio 11 d., 2007 m. sausio 23 d.). PareiÅ¡kėja, grįsdama savo praÅ¡ymÄ teigė, kad jokių piniginių lėšų už parduotÄ bendrÄ santuokinį turtÄ , kurie buvo pervesti į buvusio sutuoktinio S. M., asmeninę sÄ skaitÄ , nėra gavusi jokia forma, nes tuo metu jau kartu negyveno.

Teiginius, kad sutuoktiniai nuo 2007 m. sausio mėnesio jau nebevedė bendro Å«kio ir gyveno atskirai, patvirtina tiek Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. teismo sprendimas, kuriuo buvo nutraukta santuoka bendru sutarimu (civ. byla Nr. 2-8238-742/2007) (,,nuo 2007 m. sausio mėn. kartu nebegyvena, bendro Å«kio neveda“), taip pat ir 2007 m. kovo 1 d. povedybinė sutartis, kuria Å¡alys laiko, kad visas santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrÄ ja jungtine nuosavybe, tačiau nuo Å¡ios sutarties pasiraÅ¡ymo nustatomas visiÅ¡ko nekilnojamojo turto atskirumo režimas.

Kaip matyti iÅ¡ skundžiamos teismo nutarties argumentų, teismas neįvertino aptariamų duomenų, o savo procesinį sprendimÄ grindė iÅ¡ esmės tik prejudiciniu faktu, nustatytu Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdytÄ turtÄ pardavė abu sutuoktiniai ir ekonominę naudÄ bei pajamas iÅ¡ Å¡ių sandorių taip pat gavo abu sutuoktiniai.Nurodytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, neiÅ¡nagrinėjęs ir neaptaręs visų įrodymų, pažeidė nutarties 16-17 punktuose nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

Kartu pažymėtina, kad bankrutuojantis asmuo S. M. bei jo bankroto administratorius, nesutikdami su praÅ¡ymu patvirtinti M. Å . finansinį reikalavimÄ , teigė, kad pinigai bendru sutikimu su buvusia sutuoktine buvo pasidalinti juos iÅ¡gryninant. Å iems teiginiams pagrįsti nei bankrutuojantis asmuo, nei jo bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų iÅ¡gryninimÄ bei tai, kad pinigai buvo perduoti bÅ«tent M. Å .. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas yra nustatęs Å¡alims pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, akivaizdu, kad bankrutuojantis asmuo S. M.

Å¡ios pareigos neatliko – savo atsikirtimų apie tai, kad piniginės lėšos iÅ¡ atsiskaitomosios sÄ skaitos buvo iÅ¡grynintos ir iÅ¡mokėtos pareiÅ¡kėjai, nepagrindė, nors tÄ padaryti nebÅ«tų buvę labai sudėtinga (pavyzdžiui, pateikti atsiskaitomosios sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡Ä ). Kartu nurodytina, kad bylos dėl bankroto teisinių santykių yra priskiriamos byloms, susijusioms su vieÅ¡uoju interesu, o bylose, kuriose vyrauja vieÅ¡asis interesas, teismas taip pat turi bÅ«ti aktyvus, imtis priemonių iÅ¡siaiÅ¡kinti reikÅ¡mingas aplinkybes (žr. nutarties 14 punkte nurodytÄ teisinį reguliavimÄ ir kasacinio teismo praktikÄ ).

Šiuo atveju iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas nesiėmė priemonių išaiškinti kreditorės reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes, taigi neįgyvendino savo pareigos surinkti pakankamai duomenų tam, kad būtų nustatytas reiškiamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumas/nepagrįstumas.Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėto klausimo esmės, išsamiai nevertino kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, nebuvo aktyvus ir savo iniciatyva nerinko klausimo išsprendimui būtinų duomenų, todėl neįgyvenimo jam priskiriamų pareigų bylose, susijusiose su viešuoju interesu.

Tuo pagrindu skundžiama nutarties dalis naikintina ir klausimas pirmosios instancijos teismui perduotinas nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, n u t a r i a : Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiÅ¡kėjos M. Å . praÅ¡ymas patvirtinti jos kreditorinį reikalavimÄ S. M. bankroto byloje, panaikinti ir M.

Å . kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjas                                                                              ArÅ«nas Rudzinskas