2013-06-13 Nr. AB-2391-3-61-3-00900-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1083/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00900-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti 2010 m. kovo 26 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) sprendimą Nr. 1D-2249-(2); 2) priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeidžia atitinkamų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nurodė, kad 2003 m. birželio 9 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 2/17-661 jam buvo paskirta 779,14 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2010 m. vasario 28 d. išmokėjo sumažintą, t. y. 454,03 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario 17 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. kovo 29 d. atsisakė grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. gruodžio 9 d. priėmus Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui valstybinė pensija sumažinta 325,11 Lt. Laikinojo įstatymo nuostatos, numatančios valstybinio socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo tvarką, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimų išaiškinimais, įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys atitinkantys įstatyme numatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų pensiją ir ją mokėtų. Neteisėtais valstybės veiksmais, pasireiškusiais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus antikonstitucinį įstatymą, pareiškėjui padaryta turtinė žala. Pareiškėjas negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei nebūtų nustatytas neteisėtas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pensijos dalis nebuvo sumokėta dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, ši turėtų atsakyti už pareiškėjui padarytą žalą solidariai su Lietuvos valstybe.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 68) nurodė, kad pareiškėjo ir Vidaus reikalų ministerijos ginčas yra formalus. Pareiškėjas neginčija, kad jo pensijos išmokų dydis neatitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo. Tuo pareiškėjas pripažįsta, kad Vidaus reikalų ministerija išmokėjo jam pensiją vadovaudamasi minėtais įstatymais, kurių konstitucingumo neturi teisės vertinti. Pagal pensijos mokėjimo metu ir dabar esančią teisinę padėtį pareiškėjo prašymas yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15–17) nurodė, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2/17-661 nuo 2003 m. gegužės 1 d. neterminuotai buvo paskirta 779,14 Lt pensija už tarnybą. Pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8517. Pritaikius šį koeficientą, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjo pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir nustatytas 663,59 Lt pensijos dydis (779,14 x 0,8517 = 663,59). Kadangi 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, jo pensijos skaičiavimui buvo pritaikytas ir 0,6842 koeficientas, todėl už 2010 m. sausio mėnesį jam buvo išmokėta 454,03 Lt dydžio pensija. Tokio pat dydžio pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2010 m. vasario mėnesį. Laikinasis įstatymas yra galiojantis, todėl nėra pagrindo pareiškėjui mokėti 779,14 Lt dydžio pensiją ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 942,47 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu, ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas nusprendė, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Nustatė, kad pareiškėjui nuo 2003 m. gegužės 1 d. buvo mokama 779,14 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota, pritaikius 0,8517 koeficientą. Atsižvelgiant į pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydžius, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki balandžio mėn. atitinkamai perskaičiuota pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o valstybinės pareigūnų ir karių pensijos ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Dėl to pareiškėjui, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ribojimą, susidarė 942,47 Lt ((663,59 + 663,59 + 903,67 + 948,90) – (454,03 + 454,03 + 563,17 + 766,05)) nepriemoka.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta dėl Lietuvos valstybės kaltės, teismas sprendė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki balandžio mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 942,47 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjo ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 107–108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – V. J. skundą atmesti.

Teigia, kad sumos, kurią teismas konstatavo kaip neišmokėtą, neginčija. Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Įstatymų leidėjas nenustatė naujo teisinio reguliavimo, kuris galiotų retroaktyviai ir pagal kurį būtų pašalintos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl ginčijamas sprendimas vertintinas kaip atitinkantis iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir po jo priėmimo buvusį teisinį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prisidėjo prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pateikto apeliacinio skundo (b. l. 112).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. J. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2/17-661 (b. l. 25) nuo 2003 m. gegužės 1 d. neterminuotai pareiškėjui buvo paskirta 779,14 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota ir sumažinta pareiškėjui mokama valstybinė pareigūnų ir karių pensija. 2010 m. vasario 17 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2010 m. kovo 29 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. 1D-2274-(2) (b. l. 7–8), atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 942,47 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis), su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Nors pareiškėjas prašė sumažintą pensiją priteisti iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Tokia teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 24 d. pažymos apie pareiškėjo 2010-2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-5813 (b. l. 90) matyti, jog pateikti duomenys apie pareiškėjui V. J. paskirtos ir perskaičiuotos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. spalio mėnesio (imtinai). Iš minėtos pažymos taip pat matyti, kad visu minėtu laikotarpiu pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo ribojamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, o 2010 m. sausio – 2010 m. balandžio mėnesiais – ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, buvo apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas (K = 0,8517), kurį pritaikius pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis sumažintas nuo 779,14 Lt iki 663,59 Lt (779,14 Lt x 0,8517 = 663,59 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. sausio – 2010 m. balandžio mėnesiais (imtinai) pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 90), pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui paskirtos ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka sumažintos pensijos dydis apribotas dar kartą. Todėl už 2010 m. sausio bei vasario mėnesius pareiškėjui išmokėta 454,03 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, 2010 m. kovo mėnesį – 563,17 Lt, o 2010 m. balandžio mėn. – 766,05 Lt.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant ir pareiškėjo pensijos dydį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Vadinasi, V. J. pensijos dydis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apribotas nepagrįstai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėjui turėjo būti išmokėta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį apribota pensijos dalis, t. y. 3 179,75 Lt (663,59 + 663,59 + 903,69 + 948,90 = 3 179,75 Lt), tačiau faktiškai pareiškėjui išmokėta 2 237,28 Lt (454,03 + 454,03 + 563,17 + 766,05 = 2 237,28 Lt). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, susidarė 942,47 Lt (3 179,75 Lt – 2 237,28 Lt = 942,47 Lt) nepriemoka, kuri priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priimtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Tačiau apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad šiuo atveju patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir tokiu būdu apgynus jo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/13). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2010 m. kovo 26 d. atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-2249-(2), motyvuodamas tuo, kad minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 1D-2249-(2) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. kovo 26 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2249-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl atsakovo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo panaikinimo, keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinės dalies trečią pastraipą išdėstyti taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2249-(2) dalį, kurioje atsisakyta V. J. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitoje dalyje skundą atmesti“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė