2015-12-29 Nr. AB-25268-3-62-3-01867-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2653-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01867-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Artūro Drigoto (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–6, 27–28), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 20 000 Lt (5 792 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis į Pravieniškių PN buvo atvežtas 2012 m. balandžio 19 d. Laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. spalio mėn. buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 6, 15 ir 16, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis negalėjo laisvai judėti, kamerų įrengimas neatitiko higienos ir sanitarinių sąlygų, drėgna, nebuvo ventiliacijos, netinkamas apšvietimas, per mažas langas. Be to, atsakovas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiavo gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių ploto, todėl buvo iš esmės sumažinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pablogėjo sveikata. Tvirtina, kad į Pravieniškių PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, nes jo atžvilgiu Kriminalinės žvalgybos pareigūnai naudojo psichologinį smurtą, administracija grasino susidoroti. Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN prilygina nežmoniškoms, kankinančioms, todėl reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 5 792 Eur (20 000 Lt).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą (b. l. 13–16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laiką laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimą pažeidė 15 kartų. Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 67-596 už Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 16 (bendras plotas – 7,70 m2) , nuo 2013 m. gegužės 3 d. – kamerą Nr. 6 (bendras plotas – 16,05 m2), nuo 2013 m. gegužės 30 d. – kamerą Nr. 13 (bendras plotas – 15,78 m2) ir nuo 2013 m. gegužės 31 d. – kamerą Nr. 6. Pareiškėjo kalinimo minėtose kamerose metu teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Skaičiuojant kamerų gyvenamąjį plotą nevertinamas kameros inventoriaus bei nuteistųjų asmeninių daiktų užimamas plotas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo gyvenamojo ploto atmestini. Kameros, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, jose įrengti plastikiniai darinėjami, skaidraus stiklo langai. Sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atitverti mūrine siena. Siekiant užtikrinti tinkamą kamerų apšvietimą, keičiamos kaitrinės ir dienos šviesos lempos. Pareiškėjas į įstaigos administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą su skundais, prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie pablogėjusią jo sveikatą, o medicininiuose dokumentuose užfiksuoti pareiškėjo susirgimai nesusiję su laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygomis. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos pažyma patvirtina, kad psichologinės tarnybos specialistų pareiškėjas buvo konsultuotas tik atvykęs į įstaigą, savo iniciatyva į minėtą tarnybą pareiškėjas nėra kreipęsis. Nurodė, kad tikslų pažeminti nuteistuosius, tame tarpe ir pareiškėją, įstaiga neturi. Pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (civilinės atsakomybės kilimo sąlygų), todėl neturtinė žala jam negali būti atlyginta.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. spalio 19 d. buvo pažeista A. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas. Pareiškėjo A. S. reikalavimą dėl 5 792 Eur (20 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, jog jis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. spalio 18 d. buvo kalinamas perpildytose Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose, neužtikrinant jų tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, esant didelei drėgmei, pelėsiui. Pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2012 m. balandžio 19 d. Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 67-596, už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo pažeidimą A. S. skirta drausminė nuobauda – šešiems mėnesiams perkeltas į kamerų tipo patalpas. Laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 16, nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 6, nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 13 ir nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. spalio 19 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 6. Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčo dėl kartu su pareiškėju kamerų tipo patalpose kalėjusių asmenų skaičiaus nėra, nes atsakovo pateikti duomenys ir pats pareiškėjas prašyme bei teismo posėdžio metu patvirtino, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 6 kalėjo 4 asmenys, kamerų tipo patalpoje Nr. 13 – 3–4 asmenys, o kamerų tipo patalpoje Nr. 16 – 2 nuteistieji. Kamerų tipo patalpos Nr. 6 plotas yra 16,05 m2, joje pareiškėjo buvimo metu buvo laikomi keturi nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 4,01 m2; kamerų tipo patalpos Nr. 13 plotas – 15,78 m2, joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,95 m2, kamerų tipo patalpos Nr. 16 plotas - 7,70 m2 , joje kalėjo du nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,85 m2. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. spalio 19 d. pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl neatitinkančių Higienos normos HN 76:2010 22, 23, 24, 26, 56 ir 62 punktuose įtvirtintus reikalavimus kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų tipo patalpų, kuriose jis kalėjo vertinamuoju laikotarpiu, ventiliacijos, drėgmės, pelėsio ir netinkamo apšvietimo laikė įrodytomis. Pareiškėjo skundo argumentus dėl Pravieniškių PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnų jo atžvilgiu naudojamo psichologinio smurto, grasinamų susidoroti, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, kadangi pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas dėl jo paties pasirinkto elgesio – už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (nutarimas dėl jo nubaudimo nenuginčytas, todėl laikomas teisėtu), be to, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, atsižvelgiant į pažeidimų trukmę, pobūdį, byloje nustatytų pažeidimų nelaikė pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, tačiau į bylą pateiktuose išrašuose iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą vertinamuoju laikotarpiu nėra. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos specialistų pareiškėjas konsultuotas vieną kartą jam atvykus į Pravieniškių PN, savo iniciatyva į psichinės sveikatos specialistus pareiškėjas nesikreipė. Teismas priėjo prie išvados, kad teismui nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio ir apšvietimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. A. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką konstatavo, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo buvimas kamerų tipo patalpose buvo sąlygotas jo valinių veiksmų, nenustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimo, įvertinant nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikė pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. spalio 19 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas, sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l 72) prašo tenkinti jo skundą ir priteisti 5 792 Eur neturinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 77–78) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visas bylai reikšmingas aplinkybes tinkamai įvertino, gyvenamojo ploto normos pažeidimo nenustatė. Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi pataisos įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pagrįstai nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, galimai patirtos atliekant laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas pataisos namuose, kamerose Nr. 6, 15 ir 16, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2012 m. balandžio 19 d. Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 67-596, už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo pažeidimą A. S. skirta drausminė nuobauda – šešiems mėnesiams perkeltas į kamerų tipo patalpas. Laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 16, kurios plotas – 7,70 m2 , joje kalėjo du nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,85 m2, nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 6, kurios plotas – 16,05 m2, joje pareiškėjo buvimo metu buvo laikomi keturi nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 4,01 m2, nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 13, kurios plotas – 15,78 m2, joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,95 m2 ir nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. spalio 19 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 6. Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčo dėl kartu su pareiškėju kamerų tipo patalpose kalėjusių asmenų skaičiaus nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. spalio 19 d. pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkantis kamerų tipo patalpos plotas atitiko teisės aktuose nustatytą minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, todėl nebuvo pagrindo atsižvelgti ir vertinti baldais ar kitu inventoriumi užstatytą kameros plotą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kameros ploto skaičiavimo laikė nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat skunde teigė ir neturtinę žalą kildino iš atsakovo veiksmų neužtikrinant saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos jam būnant kamerų tipo patalpose, t. y. kamerose nebuvo ventiliacijos, sienos ir lubos apipelijusios nuo drėgmės, neužtikrintas tinkamas apšvietimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Todėl nekartojant pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo išvadai dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo laikymo kamerų tipo patalpose neužtikrinant Higienos normos HN 76:2010 22–24, 26, 56 ir 62 punktuose įtvirtintų reikalavimų kalinimo sąlygoms ir konstatuoja, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio ir netinkamo apšvietimo) patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis.

Šiame kontekste pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu žodžiu ar raštu kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas