2016-01-26 Nr. AB-1840-3-61-3-03666-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1685-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03666-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi (b. l. 5–6) priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. buvo atvežtas į LAVL, kurios darbuotojai jį patalpino į palatą, pažeisdami teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto, taip pat neišsiaiškinę jo laikymui svarbių aplinkybių, t. y. nepaisydami asmenų atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėjo, kad kartu su juo palatoje buvo asmenys iš drausmės grupės, o netoliese buvo laikomas nepilnametis su suaugusiaisiais. Be to, atkreipė dėmesį, kad 2014 m. liepos 11 d. jam pasivaikščioti buvo suteikta galimybė tik 1 val., nors turėjo būti skirta 1,5 val. Taip pat pabrėžė, kad LAVL jam nebuvo išduota pižama, o iš išduotų aliuminių indų buvo neįmanoma valgyti. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad LAVL ūkvedys buvo nemandagus, pareigūnai koridoriuose miegojo, o slaugytojos šališkai vykdė savo pareigas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas 2014 m. liepos 14 d. išsiuntė LAVL raštą, prašydamas išsiaiškinti jo laikymo aplinkybes, tačiau Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai su šiuo raštu atėjo pas pareiškėją į kamerą ir, naudodami psichologinį spaudimą, liepė ant jo užrašyti, kad raštas išnagrinėtas žodžiu ir atsakymo pateikimas raštu nėra būtinas. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad LAVL tualetas buvo neuždaras, buvo įrengta tik atitvarinė sienelė, kameros tipo palatoje nebuvo spintelės daiktams susidėti, televizoriui pasistatyti, nebuvo stalo, kėdžių, todėl valgyti reikėjo sėdint ant lovos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL paaiškino, kad skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 11 d. Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 19, kurios plotas yra 7,19 kv. m, joje įrengtos 3 lovos. Šiame kontekste informavo, kad neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje.

Kartu atkreipė dėmesį, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Įstaiga taip pat privalo užtikrinti nuteistųjų ir / ar suimtųjų izoliacijos reikalavimus, nustatytus bausmių bei suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. Dėl pasivaikščiojimų trukmės LAVL pažymėjo, kad suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore reglamentuota Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasisakydama dėl sanitarinio mazgo įrengimo, LAVL pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35.5 punktą sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Šiame kontekste pažymėjo, jog kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus. Be to, akcentavo, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos būtiniausiais baldais ir kitu inventoriumi. LAVL kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, o pareiškėjas, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo bei tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 42–45) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 30 d.) 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 11 d. būnant LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19, kurios plotas 7,19 kv. m ir joje įrengtos 3 lovos, teko apie 2,39 kv. m palatos ploto.

Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas LAVL iš viso 2 paras buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.4 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas nenurodė, jog dėl to patyrė kokių nors nepatogumų, neigiamų išgyvenimų ir pan., nors nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Be to, LAVL pareiškėjas buvo laikomas itin trumpą laiką – 2 paras.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas dėl laikymo pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą nepatyrė esminių nepatogumų ir kančių, todėl nėra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas kartu akcentavo, kad byloje nėra įrodymų, jog LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas dėl pareiškėjo laikymo kamerų tipo palatoje, atsižvelgiant į joje esantį lovų skaičių, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą pažeidimo pripažinimu, kuris, teismo vertinimu, laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo teisių pažeidimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, kad kameros tipo palatoje nebuvo spintelės daiktams susidėti, televizoriui pasistatyti, nebuvo stalo, kėdžių, todėl teko vagyti sėdint ant lovos, teismas pabrėžė, kad šios aplinkybės yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Tuo tarpu dėl LAVL esančių tualetų įrengimo nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punkte nustatyta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atitinkamai LAVL atsiliepime patvirtino, kad kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) pakeltos iki 1,5 m. Taigi, teismas sprendė, kad kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl atviro tualeto (kaip pažeidimo) yra atmestini kaip nepagrįsti. Vertindamas kitus pareiškėjo skundo argumentus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo laikomas kameros tipo palatoje su asmenimis, kurie yra priskirti drausmės grupei, jam nebuvo išduota pižama, iš valgymui skirtų aliuminių indų buvo neįmanoma valgyti, jam buvo suteikta tik 1 val., o ne 1,5 val. pasivaikščiojimui gryname ore, yra abstraktūs ir lakoniški, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, todėl minėti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50–51), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba pakeisti minėtą sprendimą, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė nepagrįstą, neteisėtą bei šališką sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 56) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus ir pateiktus įrodymus, skundžiamą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė jokių naujų argumentų ar nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų, o skundą grindžia tik savo subjektyviu vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 11 d. LAVL jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Be to, akcentuotina, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, be kita ko, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą iš esmės kildino iš to, jog jis LAVL buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto, asmenų atskiro arba izoliuoto laikymo, pasivaikščiojimų trukmės, taip pat jam nebuvo išduota pižama, iš išduotų aliuminių indų buvo neįmanoma valgyti, o tualetas buvo neuždaras ir nuo likusio palatos ploto atitvertas tik sienele, palatoje nebuvo spintelės daiktams susidėti, televizoriui pasistatyti, nebuvo stalo, kėdžių, todėl valgyti reikėjo sėdint ant lovos.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, kadangi iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, jog šiuo atveju pareiškėjas, kaip minėta, prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildino būtent iš LAVL palatoje jam neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šiuo atveju pareiškėjas LAVL buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normą, nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas nenurodė, kad dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos pažeidimo patyrė kokių nors nepatogumų, neigiamų išgyvenimų ir pan.

Be to, pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jis LAVL buvo laikomas pažeidžiant asmenų atskiro arba izoliuoto laikymo bei pasivaikščiojimų trukmės reikalavimus, jam nebuvo išduota pižama, o iš išduotų aliuminių indų buvo neįmanoma valgyti, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pakankamai aiškūs ir detalizuoti. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas LAVL, minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių duomenų ir įrodymų apie teisės aktų reikalavimų, susijusių su šiomis aplinkybėmis, laikymąsi nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas kartu akcentuoja, kad nors LAVL kamerų tipo palatose sanitarinio mazgo įrengimas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi sanitarinio mazgo LAVL kamerų tipo palatose įrengimą (jo atitvėrimą nuo likusio palatos ploto), sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas LAVL, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo laikomas tik 2 dienas, kiti pažeidimai, susiję su pareiškėjo laikymo sąlygomis LAVL, byloje nenustatyti, o pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas iš esmės visiškai nedetalizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau įvertinus byloje esančius duomenis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų LAVL nenustatyti ir nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent dėl byloje nustatytų aplinkybių būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl jo skunde nurodytų aplinkybių galbūt kilęs tam tikras neigiamas poveikis, įvertinus visumą bylos aplinkybių, inter alia pažeidimų mastą bei trukmę, nelaikytinas pakankamai intensyviu ir nepasiekė minimalaus žiaurumo lygio, kad patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius