2017-02-23 Nr. AB-4519-3-62-3-00619-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-108-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00619-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5, 30–32), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų įkalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. vasario 5 d.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. vasario 5 d. buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato areštinės kamerose Nr. 2 ir Nr. 3. Šiose kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose. Areštinėje buvo labai drėgna, trūko oro, buvo tamsu, tualetas neatitvertas jokia sienele, grindys išpuvusios, kamerose buvo graužikų, nebuvo kriauklės nusiprausti, nebuvo veidrodžio, nuo sienų bėgo vanduo, čiužinių niekas nekeitė, patalynė purvina, sudriskusi. Areštinėje nebuvo pasivaikščiojimo kiemelio. Dėl to pareiškėjas patyrė kankinimą, orumo ir garbės pažeminimą, pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, kurie turėjo įtakos jo elgesiui ir mąstymui, palaužė dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Marijampolės AVPK) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK Šakių rajono PK areštinės kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. vasario 5 d. Kamerų plotas kai kuriomis dienomis nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau skirtumas tarp teisės aktais nustatyto 3,6 kv. m ploto vienam žmogui ir realiai suteikto ploto nėra itin reikšmingas. Šakių rajono PK areštinėje laikomiems asmenims, jų pageidavimu, sanitarinio mazgo valymui išduodamos dezinfekcinės valymo priemonės, jie vedami į dušą, kuris įrengtas areštinės patalpose, patalynė keičiama kas savaitė. Švarios patalynės laikymui skirta spinta dušo patalpoje. Naujos patalynės, čiužinių atsargoms laikyti buvo pastatyta spinta koridoriuje. 2011 m. lapkričio 2 d. tarp Marijampolės AVPK ir specializuotos įmonės UAB „Dezinfa“ sudaryta sutartis Nr. KN-P-2011/233/64-IL-1888 dėl vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo Šakių rajono PK areštinės patalpose, pagal kurią mėnesį buvo atliekama graužikų ir kitų kenkėjų kontrolė ir naikinimas. Duomenų, kad pažeistos šios sutarties sąlygos, nėra. Šakių rajono PK areštinės kameros vėdinamos atidarant langus, todėl pareiškėjo teiginys dėl drėgmės kamerose yra deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovas pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui iš tiesų nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti, nes Šakių rajono PK nuo eksploatacijos pradžios nėra įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių. Atsakovas nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nurodė, kad Šakių rajono PK areštinėje pildomas Areštuotiems asmenims medicinos pagalbos suteikimo registras – žurnalas, kuriame yra užfiksuota, kad pareiškėjas skundėsi dėl slogos, kosulio, dėl ko jam buvo suteikta medicinos pagalba, taip pat apžiūrimas medikų prieš etapuojant į kitas įkalinimo įstaigas (diagnozė – sveikas). Tuo atveju, jei teismas pripažintų, jog dėl laikymo areštinėje sąlygų pareiškėjas vis tik galėjo patirti neturtinę žalą, svarstant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą prašė atsižvelgti į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 130 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), nagrinėjamai bylai aktualios ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V -356. Taisyklių 80 punktas nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas pažymėjo, kad, priešingai, nei tvirtina atsakovas, nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta ploto norma.

Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. vasario 5 d. Marijampolės AVPK areštinėje iš viso buvo laikomas 30 parų, iš kurių 15 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo dėl asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto. Pareiškėjui jo buvimo Šakių rajono PK areštinėje laikotarpiu 8 paras trūko 1,06 kv. m ploto, 4 paras trūko 0,9 kv. m ploto, 2 paras trūko 2,04 kv. m ploto, 1 parą trūko 1,92 kv. m ploto. Taigi pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK Šakių rajono PK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Higienos normos 17.3 punkte nurodoma, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Ginčui aktualus taip pat ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu pasivaikščioti į kiemą nebuvo vedamas, nes Marijampolės AVPK Šakių rajono PK areštinėje nėra įrengtų pasivaikščiojimo kiemų. Atsakovas šios aplinkybės neginčija. Taigi visą buvimo Marijampolės AVPK Šakių rajono PK laiką (30 parų) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus kieme, nustatyta Taisyklių 7.10 punkte ir Higienos normos 17.3 punkte, pažeistos Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatos – t. y. konkrečiu atveju nustatyta, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Tai, kad Marijampolės AVPK Šakių rajono PK administracija neturėjo galimybių dėl pasivaikščiojimo kiemų neįrengimo Šakių rajono PK areštinėje pareiškėjui užtikrinti jo teisės į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Higienos normos HN 37:2009 20 punktas numato, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Iš pateikto Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2015 m. gegužės 20 d. tarnybinio pranešimo Nr. 64-PR-5905 matyti, jog Marijampolės AVPK Šakių rajono PK areštinės kamerose įrengti praustuvai ir tualetai, kurie atskirti nuo kameros 1,20 m aukščio pertvara. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog sanitarinių mazgų įrengimas Šakių rajono PK areštinėje iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus – t. y. tualetas buvo atitvertas reikiamo aukščio pertvara, kamerose įrengti praustuvai.

Bylos įrodymai patvirtina, kad 2011 m. lapkričio 2 d. Marijampolės AVPK sudaryta sutartis su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Pagal minėtą sutartį vykdytojas įsipareigoja lankyti minėtą objektą ir atlikti graužikų, kitų kenkėjų kontrolę ir naikinimą. Todėl teismas vertino, jog atsakovas ginčo laikotarpiu ėmėsi tinkamų priemonių minėtai profilaktikai ir naikinimui. Teismui nepateikta duomenų apie tai, kad šalys nesilaikė sutarties sąlygų arba naudojo gautas priemones ne pagal paskirtį, todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip neįrodyti.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punktą policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose vyksta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.). Pagal minėtos higienos normos 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18–28 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,15–0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18–26 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,05–0,2 m/s. Atsakovas teigia, kad Šakių rajono PK areštinės kameros buvo vėdinamos atidarant langus, kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 langų dydis yra 0,48 m x 1,70 m dydžio, visose kamerose įrengtas apšvietimas. Teismas vertino, jog toks kamerų įrengimas iš esmės atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Byloje nepateikta įrodymų dėl Šakių rajono PK areštinės kamerų aprūpinimo ginčo laikotarpiu veidrodžiais, dėl patalynės švaros ir kokybės, grindų būklės, todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamo kamerų aprūpinimo veidrodžiais, patalynės švaros ir kokybės, grindų būklės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo drėgmės, oro trūkumo, ventiliacijos nebuvimo, apšvietimo trūkumo, veidrodžių nebuvimo, nešvarios ir sudriskusios patalynės, supuvusių grindų laikytini nepagrįstais (ABTĮ 57 str.).

Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kankinimą, orumo ir garbės pažeminimą, pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, kurie turėjo įtakos jo elgesiui ir mąstymui, palaužė dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas vertino, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nelaikytini pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos bei galimybės pasivaikščioti gryname ore neužtikrinimo atvejus). Pažymėta, kad šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Šiuo atveju teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir iš atsakovo išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23–24 str.). Pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio.

Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio kontekste. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilna Konvencijos 3 straipsnio turinio apimtimi (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų.

Įvertinus pateiktų įrodymų visumą teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto bei galimybės pasivaikščioti gryname ore nesuteikimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, į tai kad pažeidimai nebuvo nepertraukiami, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas jo laikymo Šakių rajono PK areštinėje metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi komisariato administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų laikymo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 130 Eur, šią sumą priteisiant iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Teismas pažymėjo, kad kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir teismo neanalizuoti.

III. Pareiškėjas V. P. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą (b. l. 55).

Nurodo, kad teismas neištyrė bylos aplinkybių visapusiškai išsamiai ir objektyviai, buvo šališkas, pernelyg švelniai vertino grubius pareiškėjo teisių pažeidimus. Paaiškina, kad šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, jo laisvė yra suvaržyta, bet prašė teismo išreikalauti įrodymus – Marijampolės AVPK areštinės nuotraukas, kurios patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų. Mano, kad areštinės planai, kuriuose nurodyta, kas turėtų būti, nebūtinai atspindi realią situaciją, todėl neturėtų būti teismo vertinami kaip įrodymas. Pareiškėjo nuomone, sutartis dėl graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo neįrodo, kad tokios paslaugos iš tiesų buvo teikiamos. Pareiškėjas nurodo dėl išsilavinimo stokos nežinojęs, kad gali kreiptis į kitas institucijas dėl jo teisių pažeidimų. Teigia, kad daug kartų žodžiu kreipėsi į Šakių rajono PK administraciją, bet jo skundų neregistravo nustatyta tvarka ir į juos nereagavo. Prašo atkreipti dėmesį į Europos kalinimo įstaigų taisyklių reikalavimus, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, akcentuoja savo patirtus neigiamus išgyvenimus, kurių poveikį jaučia nuolat ir prašo priteisti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Marijampolės AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas, jo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (b. l. 61).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės AVPK Šakių rajono PK laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. vasario 5 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 130 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad pareiškėjui 15 parų teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, bet visą pareiškėjo laikymo Šakių rajono PK areštinėje laiką (30 parų) nebuvo užtikrinta teisės aktų numatyta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų laikymo sąlygų pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma, bei teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino kitų jo skunde nurodomų pažeidimų.

Pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Šios nuostatos perimtos ir administracinių teismų praktikos.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Marijampolės AVPK Šakių rajono PK areštinėje, neužtikrinus jam teisės į pasivaikščiojimus, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko minimalios ploto normos. Tai leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK Šakių rajono PK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais konstatuojant šiuos pažeidimus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jų nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė pareiškėjo nurodomų higienos normų pažeidimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų dėl Šakių rajono PK areštinės kamerų aprūpinimo ginčo laikotarpiu veidrodžiais, dėl patalynės švaros ir kokybės, grindų būklės, todėl teismas negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl galimų pažeidimų galėjo patirti papildomus nepatogumus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo pozicija turėtų būti patikslinta (pakoreguota), atkreipiant dėmesį į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismas tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad kalinimo įstaigoje taikomas ribojantis režimas, iš tikrųjų iš nuteistųjų negali būti reikalaujama pateikti kalinimo kameros nuotraukų ar tiksliai įvardyti kameros plotą, temperatūrą ar apšvietimo ypatumus.

Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08).

EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas formuojamą praktiką, pažymėjo, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Šiuo atveju atsakovas teismui pateikė duomenis apie kamerų vėdinimo sistemą, sanitarinio mazgo įrengimą, pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus vertino ir dėl jų pasisakė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu vertinimu iš esmės sutinka. Tačiau byloje nepateikta įrodymų dėl Šakių rajono PK areštinės kamerų aprūpinimo ginčo laikotarpiu veidrodžiais, dėl patalynės švaros ir kokybės, grindų būklės, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepaneigė galimų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau ir pareiškėjas savo ruožtu tik abstrakčiai nurodęs galimus pažeidimus, nedetalizavo, kuo pasireiškė žala, patirta dėl konkrečių jo nurodomų pažeidimų, todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų visumos buvimo.

Atsižvelgiant į tai, kad į bylą pateikta specializuotos įmonės UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės AVPK sudaryta sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo Marijampolės AVPK areštinėje ir Šakių rajono PK areštinėje ir nėra duomenų, kad atsakovas nesilaikė sutarties sąlygų arba naudojo gautas priemones ne pagal paskirtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.

Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo prašymą išreikalauti iš atsakovo kamerų, kuriose buvo laikomas, nuotraukas. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas Šakių rajono PK buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. vasario 5 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės mėnesį. Pagal teismui atsakovo pateiktus duomenis, Marijampolės AVPK Šakių rajono PK areštinė uždaryta nuo 2013 m. kovo 14 d. (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 5-V-170). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad net jeigu atsakovas ir turėtų galimybę tokias nuotraukas pateikti, jos neatspindėtų realios situacijos, buvusios pareiškėjo sulaikymo areštinėje metu.

Dėl apelianto argumentų, kad jo žodiniai skundai nebuvo registruojami, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu kreipėsi su skundais į areštinę, nenurodė, konkrečiai kada, dėl kokių aplinkybių buvo teikti skundai. Į teismą dėl šių aplinkybių kreipėsi po daugiau nei 2 metų. Todėl įvertinus visumą aplinkybių ir įrodinėjimo pareigą, nėra jokio pagrindo šiuos pareiškėjo teiginius pripažinti pagrįstais.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atmestini pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neišsamaus, nevisapusiško ir neobjektyvaus visų bylos aplinkybių ištyrimo bei netinkamo įrodymų vertinimo.

Vertinant pareiškėjui priteistos žalos dydį, pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pareiškėjas skunde prašė priteisti 6 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 15 parų buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, 30 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimus kieme, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui būtent dėl tokių sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į areštinės administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to pažymėtina, kad nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Taisyklėse nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys ir į areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido areštinėje, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Tokių individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde.

Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos pareiškėjui priteistą žalos atlyginimo sumą padidinti iki 300 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, priteisia 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė