2018-03-14 Nr. AB-5203-3-64-3-01816-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-471-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01816-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 16 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. liepos 29 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto (ypač atmetus baldų užimamą plotą). Nors kameros buvo ką tik suremontuotos, ventiliacijos tualete nebuvo, todėl, net ir esant atidarytam langui, tvyrojo blogas kvapas. Pareiškėjas kamerose Nr. 48, Nr. 50, Nr. 11 ir Nr. 81 buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pareigūnams pranešė esąs nerūkantysis, todėl jo sveikatai padaryta didelė ir nepataisoma žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2016 m. kovo 22 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2016 m. liepos 29 d., jam teko nuo 3,68 kv. m iki 9,33 kv. m gyvenamojo ploto. Asmenų skaičius kamerose nebuvo pastovus, asmenys kamerose nebūdavo visą dieną. Kiekvienoje kameroje buvo inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji / nuteistieji. Patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Patikrinimų metu nustatyta, jog kameroje Nr. 86 oro temperatūra, santykinis oro drėgnumas, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, pelėsio vizualiai nebuvo. Rūkantys asmenys laikyti atskirai nuo nerūkančiųjų pagal jų pateiktus prašymus. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas apgyvendinimo kamerose buvo pažeista.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Nustatyta, kad aptariamu laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. liepos 29 d.) pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidusiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui.

7. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 61/04-2107 nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nesikreipė su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 12 d. pažymoje Nr. 62/08-634 nurodyta, kad kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatytais reikalavimais. Visose gyvenamosiose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būna ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turėjo palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas. Kadangi Šiaulių TI pastatų kompleksas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą, neįmanoma įrengti papildomos ventiliacijos.

8. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akte nurodoma, kad kameroje Nr. 86 dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, pelėsio vizualiai nesimatė. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte nurodoma, kad rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų, pagal pateiktus prašymus. Iš asmens sveikatos istorijos matyti, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl galvos skausmo, žaizdos blauzdoje, danties skausmo. Nenurodyta, kad susirgimai buvo susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje. Pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė esąs nerūkantysis. 2016 m. kovo 23 d. asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketoje pareiškėjas sutiko būti laikomu kameroje su rūkančiais asmenimis, 2016 m. balandžio 18 d. apklausos anketoje – nesutiko.

9. Teismas akcentavo, kad pagrindinė priežastis pareiškėjo neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tekęs plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. 3,6 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu pažeistas nebuvo. Tačiau skundo teiginys dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis kamerose Nr. 48, Nr. 50, Nr. 11 ir Nr. 81 iš dalies patvirtintas bylos medžiaga. Pareiškėjo teigimu, kamera Nr. 21 buvo nerūkančiųjų kamera, į ją jis perkeltas 2016 m. balandžio 27 d. Skunde neaptarta kamera Nr. 34, bet šioje kameroje pareiškėjas buvo tik vieną dieną, vienas. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėją laikant su rūkančiaisiais iki 2016 m. balandžio 18 d., t. y. iki jis raštu išreiškė norą būti laikomu kamerose su nerūkančiais asmenimis. Tačiau pareiškėjas į nerūkančiųjų kamerą buvo perkeltas tik 2016 m. balandžio 27 d., o atsakovas nepaneigė, jog kameroje Nr. 81 buvo laikomi rūkantys asmenys, todėl pripažinta, jog pareiškėjas, išreiškęs norą būti laikomu su nerūkančiais asmenimis, 9 dienas buvo laikomas su galbūt rūkančiu asmeniu. Be to, sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo teiginiai, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, taip pat pripažinti pagrįstais.

10. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminusiomis, t. y. pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, atsižvelgė į tai, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas, kitaip blogino jo kalinimo sąlygas. Nenustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų buvęs laikomas kamerose, neatitikusiose higienos normų reikalavimų, bet tai bylos medžiaga nepaneigta, todėl šios abejonės vertintos pareiškėjo naudai. Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad jo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Pareiškėjas beveik nedetalizavo jo atžvilgiu padarytų pažeidimų, tad negalima teigti, jog visą laiką visose kamerose buvo pažeidžiamos higienos normos. Teismas nusprendė, jog šioje byloje buvo pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija.

III. 11. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu (b. l. 61-62) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas apžvelgia nagrinėjamam ginčui aktualius nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, teismų praktiką, taip pat pateikia psichologinės traumos apibrėžimą bei požymius. Pareiškėjas teigia siekiantis, kad už kiekvieną netinkamomis sąlygomis praleistą parą jam būtų priteista po 100 Eur (iš viso – 2 600 Eur). Teismas pareiškėjo patirtus išgyvenimus, psichologines traumas nepagrįstai įvertino kaip mažareikšmius. Pareiškėjas tvirtina patyręs visus išgyvenimus, būdingus psichologinei traumai, tokius kaip, panika, depresija, apatija, pyktis, gailestis, kaltė, izoliacijos ir vienišumo jausmas, košmarai, pasikartojantys vaizdai ir mintys.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65-67) prašo jį atmesti.

14. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismas išsamiai ir tinkamai įvertino bylos aplinkybes. Be to, pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių apie kalinimą antisanitarinėmis sąlygomis, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimo, sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams buvo nepagrįsti (pareiškėjas skunde pats nurodė, jog kamerose neseniai atliktas remontas), tačiau pareiškėjas kaip nerūkantysis 9 dienas (nuo nesutikimo būti laikomu su rūkančiais asmenimis 2016 m. balandžio 18 d. iki perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą 2016 m. balandžio 27 d.) galbūt buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kameroje galbūt buvo blogas kvapas (iš sanitarinio mazgo). Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip, juolab kad pareiškėjas neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

19. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, jam teko nuo 3,67 kv. m iki 9,36 kv. m ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą). Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Kitos sąlygos kamerose nevisiškai atitiko teisės aktų reikalavimus (nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, 9 dienas pareiškėjas galbūt buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru). Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 17-20) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

21. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant galimybės kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru, kameroje galėjo tvyroti blogas kvapas. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

22. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs didelius dvasinius skausmus, depresiją, psichologinę traumą, jo sveikatai buvo padaryta didelė ir neatitaisoma žala. Tačiau byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 61/04-2107 (b. l. 26) pažymėta, kad pareiškėjo skundai ar prašymai Šiaulių TI direktoriui dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu nebuvo rasti. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 2 600 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimu yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė