2019-10-02 Nr. AB-18541-3-61-3-03684-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1643-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03684-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 250 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti galimybę įsigyti smilkalų ar oro gaiviklius; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti privatumą duše; 4) įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti, kad naktinis apšvietimas atitiktų teisės aktų reikalavimus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. spalio 31 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, kamerose neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, kadangi 3,6 kv. m turi būti laisvas plotas, skirtas judėti, kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl pasinaudojus tualetu likdavo nemalonus kvapas, kameros sienos padengtos pelėsiu, tinkas atšokęs, byra nuo sienų, naktinis apšvietimas per didelis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei priteisti iš pareiškėjo 3,42 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, kai kameros perpildytos, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne, nei 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą. Kamerų dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka normas.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K veikiančios parduotuvės asortimente nėra smilkalų ir oro gaiviklių, kadangi šie daiktai neįtraukti į leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) negali savarankiškai reglamentuoti pareiškėjo galimybės įsigyti tam tikrų sąraše tiksliai neįvardintų produktų, daiktų arba reikmenų tvarkos, nes pažeistų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 5 straipsnyje įtvirtintą principą.

Pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos, nepagrindė jos dydžio, skundą grindė abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui V. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 260 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią pareiškėjo V. J. skundo dalį atmetė, Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

6. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtame teisės akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 84, 94, 98, 100, 118, 206, 217, 242, 255. Iš pateiktų duomenų apie kamerų plotą bei jose laikytus asmenis matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus 2015 m. lapkričio 26 d. (kameroje Nr. 118 vienam asmeniui teko apie 1,84 kv. m) bei 2016 m. kovo 25 d. (kameroje Nr. 255 vienam asmeniui teko apie 3,45 kv. m). Kitose kamerose buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas (pareiškėjui kameroje tekdavo nuo 3,78 kv. m iki 7,94 kv. m). Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui 2 paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleido 705 paras. Iš jų 565 paras kamerose buvo vienas, su kitais asmenimis pareiškėjas praleido 140 parų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. pranešime Nr. 24-7489 nurodyta, kad 2013 metais priežiūros posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti 2017 metais įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjo teigimu, užuolaidėlės įrengtos 2017 m. gegužės mėnesį, o iki to laiko, visose kamerose užuolaidėlių nebuvo. Teismas darė išvadą, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrintas tik kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo 2017 m. lapkričio 27 d., bet pareiškėjas šioje kameroje praleido mažiau nei parą, kadangi tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 206. Teismas, atsižvelgęs į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.), darė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui, todėl pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

9. Teismas dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas dušinėse įrengti sieneles, tačiau Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad visiško privatumo neužtikrina pertvarų nebuvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nurodė, kad privatumui užtikrinti dušinėse įrengtos pertvaros, be to, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas (pateiktuose prieduose dušinės schemoje nubraižė pertvaras), todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu nebuvo pažeista, taigi nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K, kad jis užtikrintų privatumą duše.

10. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 p.). Visuomenės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta ir (arba) natūralus apšvietimas pareiškėjo kamerose Nr. 255, 217, 84, 98, atitiko higienos normos reikalavimus. Duomenų apie apšvietimą, buvusį kitose pareiškėjo kamerose, nėra. Nors atsakovo atstovas duomenų dėl kitose kamerose buvusio apšvietimo ir nepateikė, tačiau pareiškėjo nusiskundimai nekonkretizuoti, pagrįsti paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, todėl reikalavimas atsakovui paneigti pareiškėjo nurodytus argumentus neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Teismas nepripažino neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir netenkino reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantį apšvietimą.

11. Teismas nurodė, kad pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. (HN 134:2015 16 p.). Pagal HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Iš patikrinimų aktų nustatyta, kad vėdinimas per atidaromus langus buvo užtikrintas kamerose Nr. 255, 217, 98, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta kamerose Nr. 118, 255, 84, 98, nubyrėjusio tinko ir dažų nebuvo kameroje Nr. 118. Duomenų apie kitose kamerose buvusius pelėsio požymius, nubyrėjusius dažus ar tinką, galimybę vėdinti kameras, nėra. HN 134:2015 nėra nustatytas remonto kamerose atlikimo dažnis, kamerų sienų ir grindų būklei reikalavimai taip pat nenustatyti. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė nei laikotarpių, nei kamerų, kuriose nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl kamerų avarinės būklės, t. y. nenurodė, kuriose konkrečiai kamerose ir, kokia buvo sienų ir lubų būklė, todėl teismas nepripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas nesuremontuotose kamerose. Be to, atsakovo atstovas pateikė duomenis apie tai, kada kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 84, 94, 100, 206, 255, 118) atliktas remontas.

Nors kamerose Nr. 206, 255, 118 remontas atliktas dar 2012–2013 metais, tačiau pareiškėjas savo nusiskundimo nekonkretizavo. Nors atsakovo atstovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015), todėl teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

12. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, jog Lukiškių TI-K veikiančios parduotuvės asortimente nėra smilkalų ir oro gaiviklių, kadangi šie daiktai neįtraukti į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir PĮVTT), 18 priedo nustatomą nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą. PĮVTT 19 priedo 5 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, be kita ko, draudžiama įsigyti kvepalų, odekolonų ir kitų gaminių, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio. Tiek oro gaiviklių, tiek smilkalų (išskyrus smilkalus, kuriems pagaminti naudojamos natūralios gamtinės medžiagos) sudėtyje dažniausiai yra etilo alkoholio, todėl draudimas įsigyti šias prekes yra pagrįstas. Dauguma oro gaiviklių yra ypač degūs, todėl, įvertinus tai, kad nuteistiesiems nedraudžiama turėti vienkartinius žiebtuvėlius (žr. PĮVTT 8 priedą), draudimas įsigyti oro gaiviklį yra akivaizdžiai pagrįstas. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti galimybę įkalinimo įstaigoje įsigyti smilkalų ir oro gaiviklį, atmetė.

13. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto (2 paras); privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (visu ginčo laikotarpiu)) patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus, todėl darė išvadą, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, taigi reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti 4 250 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė ir, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą (pareiškėjui tik dvi paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas; pareiškėjas net 565 paras kamerose buvo laikomas vienas, todėl iš dalies turėjo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais), į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendė, kad dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 260 Eur ir ją priteisė.

14. Teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, per Lietuvos teismų informacinę sistemą „LITEKO“, todėl teismas sprendė, kad realių išlaidų nepatyrė ir Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

16. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aklų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, taigi teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikli (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.

Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas.

17. Pareiškėjas V. J. atsiliepime į atsakovo skundą prašo išnagrinėti jo skundą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 250 Eur kompensaciją, kuri yra adekvati.

18. Pareiškėjas iš esmės pakartoja faktines aplinkybes, susijusias su netinkamomis jo laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K, nurodytas skunde, ir pažymi, kad jo gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje visą laiką buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, jis netinkamomis sąlygomis buvo laikomas ilgą laiką, dėl to neabejotinai patyrė neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl 4 250 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. J. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. spalio 31 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y., priteisė pareiškėjui 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjui dvi paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas ir visą ginčo laikotarpį, t. y. 705 dienas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

21. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimas pinigais, be to, byloje iš esmės neįrodytas neturtinės žalos padarymo faktas.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam Lukiškių TI-K kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, nes pareiškėjo laikymo metu 2 paras trūko minimalaus teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto. Be to, byloje nustatytas ir kitas pažeidimas – visą ginčo laikotarpį – 705 dienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais kameroje. Pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą vertino kaip Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą, žeminantį ir nežmonišką elgesį, pažeidimą, tačiau šiuo atveju konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, pažeidimas. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šiuos atsakovo padarytus pažeidimus, ir tai, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Taip pat apeliaciniame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjui priteistas 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimas nepagrįstas. Atsakovas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas iš esmės neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ir / ar neįvertinęs šis teismas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo išnagrinėti jo skundą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 250 Eur kompensaciją, o savo procesinį dokumentą pavadino ne tik atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą, bet ir apeliaciniu skundu. Pareiškėjas minėtą procesinį dokumentą išsiuntė teismui 2018 m. balandžio 26 d., t. y. praėjus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytam trisdešimties kalendorinių dienų apeliacinio skundo padavimo terminui nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Todėl minėtas pareiškėjo procesinis dokumentas laikytinas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ir minėtų pareiškėjo prašymų nėra pagrindo tenkinti.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė