2013-04-15 Nr. AB-1242-3-62-3-00884-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-889/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00884-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui M. B.,

trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 11-13) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog Marijampolės pataisos namuose jis yra nuo 2008 metų. Pareiškėjo santuoka buvo įregistruota 2008 m. birželio 13 d. su Ž. B., kuri šiuo metu yra įkalinta Panevėžio pataisos namuose. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjui ir jo žmonai yra suteikta galimybė turėti du ilgalaikius pasimatymus vieną kartą per metus, apsimokant už konvojavimo paslaugas. Įstatyme yra reglamentuotas maksimalus pasimatymų skaičius per metus, kuris negali viršyti dviejų ilgalaikių pasimatymų, tačiau nei viename teisės akte nėra nustatyta, kad tik kas pusę metų galima gauti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniais. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Marijampolės pataisų namų direktorių, kad praėjus trims mėnesiams leistų pasimatyti su sutuoktine, tačiau institucija savo atsakyme šios problemos neišsprendė. Šios problemos neišsprendė ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas). Nurodė, jog dėl tokių institucijos veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės, be to, ilgi nesimatymai su sutuoktine atšaldo jų tarpusavio santykius.

Atsakovas valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 29, 45) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, jog nuteistajam M. B. leidžiamų pasimatymų periodiškumą nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73, 94 straipsniai. Taikant bendrąją teisės normą, o būtent BVK 73 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nuteistasis turi teisę gauti per tris mėnesius vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. Į šiuos pasimatymus gali atvykti įstatymo numatyti asmenys, neatliekantys laisvės atėmimo bausmės. Pagal specialiąją teisės normą, o būtent BVK 94 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Taikant teisės normų konkurencijos taisykles tokiais atvejais taikoma specialioji teisės norma, skirta ne visai kategorijai, o tik tos kategorijos imčiai, kurią nustato specialioji teisės norma. Atsižvelgiant į Marijampolės pataisos namuose 2011 m. lapkričio 25 d., 2011 m. gruodžio 1 d. gautus Departamento raštus, nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per vienerius metu gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Jų periodiškumą numato grupė, kurioje nuteistasis atlieka bausmę. Nuteistiesiems, atliekantiems bausmę paprastojoje grupėje, – vieną kartą per tris mėnesius, o nuteistiesiems, atliekantiems bausmę lengvojoje grupėje, – vieną kartą per du mėnesius. Šie pasimatymai imperatyviai įskaitomi į BVK 94 straipsnio 6 dalyje esančių pasimatymų skaičių ir negali viršyti dviejų pasimatymų per metus.

Nurodė, jog pareiškėjo sutuoktinė laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio pataisos namuose. M. B. laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose. Jie abu priskirti BVK 94 straipsnio 6 dalyje numatytiems asmenims, todėl, atsakovo nuomone, jiems gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai per metus. Nuteistasis M. B. su žmona Ž. B. ilgalaikiuose pasimatymuose buvo 2009 m. lapkričio 18 d., 2010 m. vasario 24 d., 2010 m. gegužės 24 d., 2011 m. rugpjūčio 1 d., 2012 m. vasario 1 d.

Atsakovas pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. kovo 5 d. į Marijampolės pataisos namų Psichologinę tarnybą pareiškėjas dėl psichologinių problemų nesikreipė. Atsakovo nuomone, nuteistajam M. B. per paskutinių metų laikotarpį suteiktų pasimatymų su žmona Ž. B., atliekančia bausmę Panevėžio pataisos namuose, skaičius atitinka BVK 94 straipsnio 6 dalyje keliamus reikalavimus, todėl laikytis įstatymo reikalavimų yra administracijos pareiga ir negali būti vertinama kaip neteisėtas veiksmas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33-35) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, jog Departamente, išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 6 d. skundą, pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 2S-3607 buvo informuotas, kad BVK 94 straipsnyje yra nustatyta nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Dažnesni pasimatymai sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, negali būti suteikiami, kadangi BVK 94 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatytas leidžiamų ilgalaikių pasimatymų skaičius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, jog pareiškėjas skunde teismui nurodo kitus argumentus ir ginčo dalyką nei skunde Departamentui. Nurodė, jog, vadovaujantis BVK 94 straipsnio 1 dalimi, pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91, 152 straipsniai. Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, pasimatymų skaičius ir jų suteikimo periodiškumas priklauso nuo grupės, kuriai priskirtas nuteistasis. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vertindamas BVK 94 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai, atkreipė dėmesį į tai, kad minėti pasimatymai priklauso nuo sutuoktinių teisės į ilgalaikius pasimatymus ir įskaitomi į BVK 94 straipsnio 1 dalyje nurodytuose atitinkamuose straipsniuose nustatytą pasimatymų skaičių. Pabrėžė, jog BVK 96 straipsnio 6 dalyje numatyti du pasimatymai per metus gali būti suteikti per BVK 94 straipsnio 1 dalies nurodytuose atitinkamuose straipsniuose nustatytus laikotarpius, skaičiuojant nuo teisės į atitinkamus pasimatymus atsiradimo dienos. Pažymėjo, kad per nustatytą laikotarpį gali būti suteiktas tik vienas ilgalaikis pasimatymas, nes sutuoktinių, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, ilgalaikiai pasimatymai įskaitomi į BVK nustatytą bendrą pasimatymų skaičių. Nuteistasis turi teisę pasirinkti asmenį, su kuriuo jis norėtų susitikti, t. y. su laisvėje esančiais artimaisiais giminaičiais (vaikais) arba su sutuoktiniu, esančiu laisvės atėmimo vietose. Sutuoktiniams, kuriems buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai per nustatytus (dviejų arba trijų mėnesių) laikotarpius iš eilės, vėliau šie pasimatymai nesuteikiami, kol nepraeis metai nuo teisės į šiuos pasimatymus atsiradimo dienos.

Departamento vertinimu, šiuo atveju žalos atlyginimas nepriteistinas, nes pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu (b. l. 87-92) pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas M. B. 2011 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi su prašymu į Marijampolės pataisos namų direktorių, kad jam suteiktų ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine 2011 m. lapkričio 15-17 dienomis. Marijampolės pataisos namų direktorius 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 20/07-333 pareiškėjui nurodė, jog ilgalaikių pasimatymų skyrimą nuteistiesiems sutuoktiniams, atliekantiems bausmę, reglamentuoja BVK 94 straipsnio 6 dalis, kurioje reglamentuotas maksimalus pasimatymų skaičius per metus, kuris negali viršyti dviejų ilgalaikių pasimatymų, todėl intervalas tarp pasimatymų yra 6 mėnesiai ir nusprendė netenkinti pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašymo. M. B. minėtą Marijampolės pataisos namų sprendimą BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka apskundė Departamentui, tačiau Departamentas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2S-3607 netenkino pareiškėjo skundo, nurodydamas, kad BVK 94 straipsnio 6 dalis numato nuteistųjų ir jų sutuoktinių, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę, tvarką ir šio straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatytas leidžiamų ilgalaikių pasimatymų skaičius.

Teismas pabrėžė, jog byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų, t. y. atsisakymo skirti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, atliekančia laisvės atėmimo bausmę, atlyginimo. Pareiškėjo vertinimu, neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė tuo, kad ilgalaikiai pasimatymai skiriami 6 mėnesių intervalu, nors įstatyme numatyta, jog nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai, tačiau koks tarp ilgalaikių pasimatymų turi būti intervalas nenumatyta.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog BVK 94 straipsnyje yra nustatyta nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Dažnesni pasimatymai sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, negali būti suteikiami, kadangi BVK 94 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatytas leidžiamų ilgalaikių pasimatymų skaičius. Nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai suteikiami BVK 73, 74, 79, 80 straipsnių nustatytu dažnumu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 121 punkte nustatyta, kad, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, pirmąjį pasimatymą nuteistasis gali gauti vos tik atvykęs iš kardomojo kalinimo vietos į pataisos įstaigą. Ilgalaikio pasimatymo suteikimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo nuteistojo atvykimo į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą (ne per kalendorinius metus). Patogų laiką ilgalaikiam pasimatymui per įstatymo nustatytą laiką nuteistasis turi teisę pasirinkti pats ir privalo jį suderinti su pataisos įstaigos administracija.

Nurodė, jog pasimatymai nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmes, iš esmės skaičiuojami išlaikant tą pačią sistemą, nustatytą BVK 73, 74 straipsniuose (teisė gauti pasimatymus per tam tikrą laiko intervalą). Kitoks pasimatymo termino apskaičiavimo būdas bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatytas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų paprastojoje grupėje, jo sutuoktinė Ž. B. atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose. Nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai, tačiau pasimatymų periodiškumas priklauso nuo grupės, kuriai priskirtas nuteistasis. Vadovaujantis BVK 73 straipsniu paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį pasimatymą, vadovaujantis BVK 74 straipsniu lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį pasimatymą, vadovaujantis BVK 75 straipsniu drausmės grupei priskirti nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų.

Teismas, vertindamas BVK 94 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai, pažymėjo, kad minėti pasimatymai priklauso nuo sutuoktinių teisės į ilgalaikius pasimatymus ir įskaitomi į BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatytą pasimatymų skaičių. Pasimatymai gali būti suteikiami kas du arba trys mėnesiai priklausomai nuo to, kokiai grupei (lengvajai ar paprastajai) yra priskirti sutuoktiniai, bet ne daugiau kaip du ilgalaikiai pasimatymai per metus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 118/986 patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo perkeltas vieneriems metams į drausmės grupę, o 2011 m. birželio 30 d. pažyma Nr. 1934 patvirtina, jog pareiškėjas 2011 m. birželio 30 d. pasibaigus nuobaudos terminui perkeltas iš drausmės grupės į paprastąją. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2011 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 1005 pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, o iš baudos izoliatoriaus išleistas 2011 m. liepos 13 d. Esant nuteistajam drausmės grupėje bei baudos izoliatoriuje teisė į pasimatymus pagal BVK 75 straipsnį nenumatyta. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas patvirtino, jog M. B. su žmona Ž. B. ilgalaikiuose pasimatymuose buvo 2011 m. rugpjūčio 1-3 dienomis ir 2012 m. vasario 1-3 dienomis. Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl ilgalaikio pasimatymo paskyrimo 2011 m. lapkričio 15-17 dienomis, tačiau atsakovas jo neskyrė vadovaudamasis BVK straipsnio 94 straipsnio 6 dalies nuostata, ir tik gavęs Departamento 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 1S-3984 „Dėl Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 6 dalies taikymo“ bei pareiškėjo 2012 m. sausio 2 d. prašymą, pareiškėjui skyrė pasimatymą nurodytomis prašyme dienomis (2012 m. vasario 1-3 dienomis). Taigi pareiškėjo teisė, numatyta BVK 73 straipsnio, 94 straipsnio 6 dalyje, suteikiant jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, atliekančia laisvės atėmimo bausmę, nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2012 m. vasario 1 d. galimai buvo pažeista dėl skirtingo įstatymo nuostatų aiškinimo. Teismas pripažino, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir tokiais veiksmais pažeidė teisės aktuose reglamentuotą tvarką ir nesilaikė jame nustatytos tvarkos, kai paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį pasimatymą.

Teismas pabrėžė, jog, sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą, taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokių valdžios institucijos veiksmų asmuo patyrė žalą. Nurodė, jog pareiškėjas skunde iš esmės niekaip neapibūdino ir nekonkretizavo, jo teigimu, patirtos žalos. Teismas pareiškėjui išaiškino teisę pateikti papildomus įrodymus dėl patirtos žalos, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurie leistų teigti, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Nurodė, jog atsakovas pateikė teismui Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos viršininko 2012 m. kovo 5 d. pažymą Nr. 55/07-45, kurioje nurodyta, kad M. B. nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. kovo 5 d. į pataisos namų psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų nesikreipė. Be to, pareiškėjui nepasinaudojus procesine teise reikšti reikalavimus panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 20/07-333 bei Departamento 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 2S-3607, kuriais buvo atsakyta pareiškėjui į jo skundus dėl Marijampolės pataisos namų veiksmų, panaikinimo, teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. Marijampolės pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų ir neveikimo pažeidžiant pareiškėjo teises, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nes reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Remdamasis nurodytais argumentais teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu (b. l. 103-105) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Kauno apygardos administracinis teismas kitoje pareiškėjo administracinėje byloje Nr. I-73-423/2012 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu atkreipė dėmesį, kad BVK 94 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi pasimatymai. Suteikti ar nesuteikti tokių pasimatymų yra įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno diskrecija. Mano, jog Marijampolės pataisos namų direktorius nepagrįstai neskiria pareiškėjui dažniau ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nei numatyta BVK 94 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas pažymi, kad Marijampolės pataisos namų direktorius turi vadovautis BVK 94 straipsnio 7 dalimi. Pareiškėjo vertinimu, įstatymai neriboja pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno pasimatymų skyrimo skaičiaus, todėl šia galimybe nuteistasis turi teisę pasinaudoti. Mano, kad tiek Marijampolės pataisos namų direktorius, tiek Departamentas neatsižvelgė į BVK 94 straipsnio nuostatų koliziją ir piktybiškai taiko pataisos namams palankesnį įstatymų traktavimą.

Atsakovas valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115-116) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad nuteistajam M. B. su žmona Ž. B., atliekančia bausmę Panevėžio pataisos namuose, skiriant pasimatymus pagrįstai ir teisėtai vadovaujamasi BVK 94 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Atsakovas pažymi, jog Marijampolės pataisos namų administracija negali suteikti daugiau nei BVK 94 straipsnio 6 dalyje numatyto pasimatymų skaičiaus su sutuoktine atliekančia laisvės atėmimo bausmę. Teisės aktai nenumato papildomų pasimatymų pagal BVK 94 straipsnio 7 dalyje suteikimo skaičiaus ribojimo su kitais asmenimis, nenumatytais BVK 94 straipsnio 6 dalyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 117-118) prašo skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino bylos rašytinių įrodymų visumą ir priėmė teisingą sprendimą.

Departamentas pažymi, jog BVK 94 straipsnyje yra nustatyta nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Dažnesni pasimatymai sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, negali būti suteikiami, kadangi BVK 94 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatytas leidžiamų ilgalaikių pasimatymų skaičius. Mano, kad BVK tinkamai reglamentuoja nuteistųjų pasimatymus ir Departamentas neįžvelgia normų teisinės kolizijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, pareigos atlyginti pareiškėjui M. B. neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų, t. y. atsisakymo skirti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, atliekančia laisvės atėmimo bausmę, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad nebuvo nustatyta visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. nors pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, atliekančia laisvės atėmimo bausmę, nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2012 m. vasario 1 d. buvo galimai pažeista, tačiau pareiškėjas neįrodė jam kilusios žalos ir nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, mano, jog teismas padarė netinkamas išvadas dėl jo administracinėje byloje pateikto reikalavimo, pabrėžia, kad įstatymai neriboja pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno pasimatymų skyrimo skaičiaus, todėl šia galimybe nuteistasis turi teisę pasinaudoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui turinį, pateiktus paaiškinimus, pažymi, jog nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, atliekančia laisvės atėmimo bausmę, praėjus trims mėnesiams nuo paskutinio jam suteikto ilgalaikio pasimatymo, atlyginimo, todėl šiuo atveju byloje yra svarbus teisinis reguliavimas, susijęs sąlygomis deliktinei atsakomybei kilti, su nuteistųjų teise į ilgalaikius pasimatymus ir kokiu intervalu jie gali būti suteikiami.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymi, jog pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, kurios atlyginimo imperatyvai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, numatančiame specialias teisės normas, reglamentuojančias teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir kurias atlyginti turi Lietuvos valstybė.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamo straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šiuo atveju iš nurodytų nuostatų matyti, kad valstybei yra taikoma civilinė atsakomybė be kaltės ir reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima, todėl atitinkamai atsakovui nekyla ir pareiga atlyginti kilusią žalią.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos, t. y. bet kokie viešosios teisės subjektai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės ar savivaldybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kiek tai yra susiję su pirmosios sąlygos būtinos deliktinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų – nustatymu, teisėjų kolegija nurodo, jog administracinėje byloje nekyla ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad pareiškėjas yra kalinamas Marijampolės pataisos namuose, jo sutuoktinė – Panevėžio pataisos namuose, kad pareiškėjas yra priskirtinas paprastajai suimtųjų grupei (b. l. 35), kad jis turėjo pasimatymus su savo sutuoktine 2011 m. rugpjūčio 1 d. – 3 d., 2012 m. vasario 1 d. – 3 d. (b. l. 60-61). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteisėtus Marijampolės pataisos namų veiksmus sieja su nesuteikimu jam ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine po 3 mėnesių nuo paskutinio turėto ilgalaikio pasimatymo (2011 m. lapkričio 15 d. – 17 d.), mano, jog nepagrįstai Marijampolės pataisos namai nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nėra nuostatos, kad ilgalaikiai pasimatymai privalo būti suteikiami, o jie „gali būti suteikiami”, įvertinant esamą padėtį ir galimybes, kad atsižvelgus į tai, kad per metus, t. y. per 12 mėnesių, pareiškėjui gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai, intervalas tarp jų turi būti 6 mėnesiai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pareiškėjo skundo turinio, paaiškinimų matyti, kad administracinėje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar BVK 94 straipsnio 6 dalis įtvirtina nuostatą, kad ilgalaikiai pasimatymai turi būti suteikiami kas 6 mėnesius ir, ar nesant tokiam numatytam tokiam teisiniam reguliavimui, pataisos namai turi diskrecijos teisę tokį reikalavimą numatyti.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog BVK (2011 m. liepos 5 d. redakcija) 21 straipsnis numato, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdo inter alia pataisos namai (BVK 21 str.). Taigi vienas iš Marijampolės pataisos namų uždavinių yra vykdyti arešto ir laisvės atėmimo bausmes nuteistiesiems, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti pataisos namuose, užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems. Kaip ir kiekviena valdžios institucija, taip ir Marijampolės pataisos namai, savo veikloje turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, be kita ko, reguliavimu numatytu BVK, gerbti asmenų teises ir laisves.

Pažymėtina, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys to paties BVK skyriai.

Konkrečiai vertinant BVK numatytą teisę į pasimatymus, pažymėtina, jog BVK 73 straipsnio 2 dalyje numatyta nuteistųjų priklausančių paprastajai grupei teisė per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. BVK 94 straipsnis taip pat reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais. BVK 94 straipsnio 6 dalis numato, jog nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Šių pasimatymų vietą nustato pataisos įstaigų, kuriose sutuoktiniai atlieka bausmes, direktoriai. Nuteistųjų pervežimo išlaidas apmoka patys nuteistieji. Pagal BVK 94 straipsnio 7 dalį nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas BVK nuostatas, aiškindama jas sistemiškai, atkreipia dėmesį, BVK 94 straipsnio 6 dalyje numatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu negali būti aiškinama taip, kad jos suteikimas, įgyvendinimas priklausytų išimtinai nuo įkalinimo įstaigų diskrecijos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis. Manytina, jog, asmeniui nusprendus pasinaudoti teise į ilgalaikius pasimatymus ir atitinkant įstatymų numatytus reikalavimus į tokius pasimatymus, pasimatymų teisės suteikimas negali priklausyti išimtinai nuo įkalinimo įstaigų diskrecijos teisės, nes tokiu atveju būtų paneigiamos nuteistiesiems BVK suteiktos teisės ir jų įgyvendinimas priklausytų išimtinai nuo kitų asmenų valios. Iš esmės tokie veiksmai nurodytą teisę paverstų deklaratyvia ir neefektyvia.

Pažymėtina, jog tokį nurodytą teisės į pasimatymus aiškinimą pagrindžia ir tai, kad tokios teisės įtvirtinimas, jos įgyvendinimas padeda pasiekti inter alia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų paskirtį – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 1 str. 2 d.). Be to, jos įtvirtinimu yra užtikrinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad EŽTK 8 straipsnis expressis verbis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.). Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog EŽTK įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo EŽTK 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas EŽTT kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati EŽTK 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr. EŽTT 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje PMarckx v. Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).

Kita vertus, pastebėtina, kad EŽTT yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr. EŽTT sprendimą Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94, 61 p.), tačiau tuo pačiu metu teismas pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja EŽTK (žr. EŽTT mutatis mutandis, Silver ir kiti, 98 p.) (žr. EŽTT 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimas Nr. 41220/98). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, suteikiant teisę į ilgalaikius pasimatymus nuteistiems, be kita ko, yra įgyvendinama, užtikrinama teisė į šeimos gyvenimą, artimų santykių palaikymas ir puoselėjimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą, pabrėžia, jog iš nurodytų BVK 94 straipsnio nuostatų nei eksplicitiškai, nei implicitiškai neišplaukia, kad intervalas tarp ilgalaikių pasimatymų, kurie yra suteikiami nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, būtinai turi būti 6 mėnesiai.

Kiek tai susiję su Marijampolės pataisos namų diskrecijos teise tokį reikalavimą numatyti, pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) įpareigoja Marijampolės pataisos namus, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, tokių kaip: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 str. 1 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2836/2012). Kita vertus, pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatytais atvejais dėl atitinkamų klausimų sprendimo viešojo administravimo subjektams suteikia tam tikrą veiklos laisvę (diskreciją), tačiau net ir tokiais atvejais viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimą variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes suteikta diskrecija galima tik įstatymo nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymo nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, konstitucinės žmogaus teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytu būdu suteiktos diskrecijos įgyvendinimas suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą. Šiuo atveju manytina, jog, teisės aktuose nesant tiesioginio bei netiesioginio teisės į ilgalaikius pasimatymus ribojimo kas 6 mėnesius, Marijampolės pataisos namams nenurodžius tokiam ribojimui galimo pateisinimo, atsižvelgus į nurodytą EŽTT praktiką, VAĮ principus, kurių saistomi visi viešojo administravimo subjektai, Marijampolės pataisos namų administracija pareiškėjui negalėjo numatyti tokio ribojimo, teisės į ilgalaikius pasimatymus įgyvendinimo tvarkos ir jos įgyvendinimo intervalų.

Papildomai pažymėtina, tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, kad nors BVK 94 straipsnio 6 dalis numato, jog nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai, tačiau asmeniui taip pat yra suteikiama teisė pasinaudoti galimybe numatyta BVK 94 straipsnio 7 dalyje, t. y. kreiptis dėl papildomų trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog BVK 94 straipsnio 7 dalyje numatyta galimybė gauti papildomų ilgalaikių ar trumpalaikių pasimatymų siejama su sąlyga, kad nuteistieji būtų priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, be kita ko, tokia galimybe gali pasinaudoti ir nuteistieji sutuoktiniai, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, t. y. patenka į BVK 94 straipsnio 6 dalies reguliavimo sritį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2836/2012). Remiantis tuo, jog pareiškėjas gali pasinaudoti ne tik jam BVK 94 straipsnio 6 dalies, bet ir 7 dalies numatyta galimybe, darytina išvada, kad Marijampolės pataisos namai netinkamai aiškino ir taikė nurodytą teisinį reguliavimą, teigdami, kad pareiškėjui maksimaliai per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai ir kad intervalas tarp jų būtinai turi būti 6 mėnesiai.

Teisėjų kolegija pastebi, jog Marijampolės pataisos namai, be kita ko, užtikrindami įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas, turi imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmeniui atitinkant įstatymų keliamus reikalavimus jis galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą. Pataisos namai negali numatyti ir taikyti apribojimų, kurių įstatymai aiškiai nenumato ar kurie neišplaukia iš jo nuostatų.

Teisėjų kolegija nurodo, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pasisako dėl BVK 94 straipsnio 7 dalies taikymo apskritai, tačiau skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, jis neturtinę žalą kildino iš to, kad jam nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su sutuoktine 2011 m. lapkričio 15 d. – 17 d., t. y. nesuteikimu jam ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine po 3 mėnesių nuo paskutinio turėto ilgalaikio pasimatymo. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, dėl naujų pareiškėjų argumentų nepasisakytina ir jie nevertintini.

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog Marijampolės pataisos namai netinkamai aiškindami ir taikydami teisės aktų nuostatas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, šiuo atveju Marijampolės pataisos namai neveikė taip kaip juos įpareigojo veikti įstatymai ir tai yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme.

Kiek tai yra susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas savo skunde iš esmės niekaip neapibūdino ir nekonkretizavo, jo teigimu, patirtos žalos, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija primena, kad pareiškėjui prašant priteisti neturtinę žalą negalima prašyti pateikti įrodymus, kurie vienareikšmiškai leistų spręsti apie patirtą žalą. Pastebėtina, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010).

Šiuo atveju pareiškėjas kilusią neturtinę žalą siejo su tuo, kad nesuteikus jam prašomo ilgalaikio pasimatymo, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės, yra atšaldomi jo santykiai su sutuoktine (b. l. 4-6, 20-21). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas metus buvo drausmės grupėje ir negalėjo eiti į pasimatymus su sutuoktine Ž. B. (b. l. 50-54), 2011 m. birželio 28 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimu buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui ir šiuo laikotarpiu neturėjo teisės gauti pasimatymų su sutuoktine, kad su sutuoktine turėjo ilgalaikius pasimatymus 2009 m. lapkričio 18 d., 2010 m. vasario 24 d., 2010 m. gegužės 24 d., 2011 m. rugpjūčio 1 d. – 3 d., 2012 m. vasario 1 d. – 3 d. (b. l. 29, 60), jam nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti ilgalaikius pasimatymus 2011 m. lapkričio 15 d. – 17 d., į tai, kad pareiškėjas paaiškino, jog jam nesimatymas su žmona yra papildoma bausmė, nes su ja užaugo, o dėl nesimatymo su žmona pradėjo rūkyti, vartoti narkotikus (b. l. 50-54), sprendžia, jog šiuo atveju negalima teigti, kad pareiškėjui nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo su žmona, jis nepatyrė žalos. Manytina, jog vien tik tai, kad M. B. nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. kovo 5 d. į pataisos namų psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų nesikreipė, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas nepatyrė psichologinio sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų, kad nėra daroma žala jo santykiams su sutuoktine Ž. B. (b. l. 68).

Pažymėtina, jog šiuo atveju esant nustatytoms visoms sąlygoms būtinoms kilti deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį, turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir/ar dydžio.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nurodytos išvados nepaneigia trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikti argumentai, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti patirtą neturtinę žalą, neginčija nei Marijampolės pataisos namų, nei Kalėjimo departamento konkrečių sprendimų dėl atsisakymo suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 33-35). Šiuo aspektu pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir esant nustatytoms sąlygoms deliktinei atsirasti turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir/ar dydžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013).

Dėl neturtinės žalos dydžio

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, todėl jos prigimtis ir objektas lemia, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kita vertus, pastebėtina, jog negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes jo nustatymas yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2013 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

Taigi būtent teismas nustato neturtinės žalos dydį, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003, 2006 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas; atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nei vienas jų atskirai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Remiantis nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010).

Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas jo patirtą neturtinę žalą įvertino 3 000 Lt, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į argumentus, nurodytus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos nustatymo, taip pat vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistini 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus dėl jo prašomos priteisti neturtinės žalos, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas ir dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir pareiškėjui priteistina 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjo M. B. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 (tris šimtus) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan