2019-03-13 Nr. AB-6556-3-61-3-01621-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1229-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01621-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija), 695,95 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kelionių organizatorius – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Bendrovė, kelionių organizatorius) iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, organizavo turistams poilsines keliones. Į UAB „Freshtravel“ organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę šios Bendrovės paslaugas, į keliones neišskrido. Už neįvykusias keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Pareiškėjas su Bendrove sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės, už kelionę iš viso buvo sumokėjo 2198 Lt, už vizas sumokėjo 240 Lt, iš viso 2 438 Lt (706,09 Eur). Bendrovei tapus nemokiai, pareiškėjui buvo grąžinti tik 35 Lt.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Pareiškėjo nuomone, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Taigi nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė kaip Europos Sąjungos narė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Pabrėžė, kad šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – valstybė nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, jog žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjas žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

6. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Šiuo atveju konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pabrėžė, kad paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, kaip matyti iš į bylą pateikto mokėjimo nurodymo, 636,58 Eur (2198 Lt) buvo pervesti į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, nors šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė skundą atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėjas remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėjas turėtų žalos reikalauti iš ją sukėlusių asmenų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 626,44 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

11. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 15 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003466 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į (duomenys neskelbtini) už 2 438 Lt. Mokėjimo nurodymu pervedė 2 198 Lt. Kelionė nebuvo suorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. Byloje tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo grąžinti 35 Lt (10,14 Eur).

12. Teismas vadovavosi Direktyvos 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) (toliau – ir Aprašas) 33 punktu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

13. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

14. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Atsižvelgęs į LVAT praktiką administracinėse bylose esant iš esmės analogiškoms faktinėms aplinkybėms, teismas nurodė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos; Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

15. Teismas sprendė, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytą patirtos žalos dydį (695,95 Eur), atkreipė dėmesį, jog iš minėtos sumos 240 Lt sudaro mokestis už vizas. Teismas, vadovaudamasis Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinėmis sąlygomis, patvirtintomis Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, pagal kurias išlaidos, patirtos vizos mokesčiui, negali būti įtraukiamos į atlygintinos turtinės žalos dydį, sprendė, jog pareiškėjui atlygintina 626,44 Eur (695,95 Eur – 69,51 Eur) turtinė žala.

17. Teismas, vertindamas atsakovo atstovo teiginius, kad Paslaugų sutartis buvo nepasirašyta ir nėra duomenų, jog pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina apmokėjimą būtent už ginčo kelionę, nurodė, jog pareiškėjas Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis nesudaryta (CK 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). Be to, visuotinai žinoma, jog UAB „Cherry Media LT“ valdė įvairius apsipirkimo interneto tinklapius (tarp jų ir www.beta.lt), t. y. iš esmės veikė kaip atsiskleidęs tarpininkas, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, nepaneigia fakto, jog už ginčo kelionę sumokėta.

18. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. rugsėjo 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

20. Ministerija teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą.

21. Ministerija vertina, kad teismas pažeidė Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

22. Ministerija pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

23. Ministerija atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje pateikta tarp pareiškėjo ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta. Be to, pareiškėjas pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.

24. Ministerijos manymu, šiuo atveju pareiškėjas įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus (706,09 Eur sumai) ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

26. Departamentas nurodo, jog visiškai sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad Departamentas teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines kelionių organizatoriaus veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjo R. M. patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

27. Departamentas pažymi, kad neįvykus kelionei dalis sumokėtos sumos – 35 Eur pareiškėjui buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo, t. y. draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmoką, lygią 4,96 procentams pareiškėjo patirtos turtinės žalos. Be to, skunde pareiškėjas suklydo nurodydamas, kad išmoka grąžinta litais, o ne eurais. Skunde nurodyto 4 priedo pareiškėjas į bylą nepateikė, tačiau iš nurodytos draudimo išmokos pervedimo datos matyti, kad tuo laikotarpiu atsiskaitymai Lietuvos Respublikoje nebebuvo atliekami litais. Teismas, neatsižvelgdamas į Departamento pateiktus argumentus, nepagrįstai sprendė, kad byloje tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo grąžinta 35 Lt (10,14 Eur), ir apskaičiuodamas pareiškėjui atlygintiną turtinę žalą, iš sumokėtos sumos atėmė ne 35 Eur, o 10,14 Eur. Departamentas kartu su atsiliepimu pateikia draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE” Lietuvos filialo 2018 m. vasario 9 d. raštą dėl pareiškėjui išmokėtos 35 Eur draudimo išmokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. M. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 15 d. sudarė Paslaugų sutartį dėl kelionės į (duomenys neskelbtini). Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jis patyrė nuostolių.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo turtinę žalą. Teismas taip pat sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui negrąžintą 626,44 Eur sumą turtinei žalai atlyginti (atėmus 69,51 Eur išlaidas už vizą). Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjui suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi sudarė Paslaugų sutartį. Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą akcentuoja, kad teismas neteisingai nustatė pareiškėjui draudimo bendrovės išmokėtą sumą (t. y. 35 Eur, o ne 35 Lt).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtu aspektu pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto (t. y. šiuo atveju – atsakovo) apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

34. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

35. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

37. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

38. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

40. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

42. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Taigi antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina taip pat nustatyta.

44. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

45. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

47. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad 2014 m. spalio 15 d. Paslaugų teikimo sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą), kadangi pareiškėjas pervedė atitinkamas sumas pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje beta.lt turizmo paslaugai gauti (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę, nors ši suma ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, šiuo atveju pripažintini deklaratyviais ir dėl to nepagrįstais, nes iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas pasisakė dėl visų esminių ir turinčių teisinės reikšmės bylos aplinkybių.

49. Pažymėtina, jog nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

50. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

R. K.

Rytis Krasauskas