P-146-30-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P146-30/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02648-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012 pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-240(7-200/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 68-107, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-109 ir 2011 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79 bei taikyti ieškinio senatį delspinigiams.

Pareiškėjas paaiškino, kad VMI, apskaičiuodama mokėtiną akcizą, rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, kuriuo yra nustatytas neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis. Pažymėjo, kad nuosprendyje jo nusikalstama veika vertinta ne kaip vykdytojo, o kaip padėjėjo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 str. 6 d., 1992 str. 1 d.), todėl nelaikytina, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, jas laikė ar naudojo.

Priešingai, teismo nuosprendyje nurodyta, kad jam iš pareikšto kaltinimo šalinamas rūkomojo tabako įgijimas ir laikymas. Pabrėžė, kad baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas kaip padėjėjas asmenų, kurie įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo apmokestinamas prekes. Už akcizu apmokestinamų prekių laikymą nuteisti A. Ž., Y. D., I. B. ir I. G., kurie pripažinti bendravykdytojais. Pareiškėjo nuomone, tai, kad baudžiamojon atsakomybėn yra patrauktas ne vienas, o keli asmenys, nereiškia, jog jie visi privalo būti pripažinti pažeidę mokesčių teisės normas; kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, už kokią konkrečiai veiką asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat ar yra pagrindai mokestinei atsakomybei kilti.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas ne už akcizu apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą ir (arba) pagaminimą, bet už detalių cigarečių įrenginiams tiekimą ir už tai, kad išnuomojo butą, kuriame apsigyveno kiti nuteistieji. Mano, kad tai nesudaro pagrindo patraukti jį atsakomybėn už Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) normų pažeidimus. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju negali būti remiamasi Mokestinių ginčų komisijos nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A556-269/2008 ir A261-589/2008 formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika, jog apskaičiuotas akcizas turi būti padalintas kaltiems asmenims lygiomis dalimis.

Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) ieškinio senaties termino dėl delspinigių išieškojimo nereglamentuoja, pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju turi būti remiamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kuris numato, jog ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Todėl pareiškėjui visiškai nepagrįstai apskaičiuota ir reikalaujama delspinigių net už 386 kalendorines dienas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad, jeigu jam ir atsirastų prievolė mokėti akcizo mokesčius, ji atsirastų tik nuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 3 dalis nenumato, jog mokesčių administratorius, tikslindamas apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ar baudų sumą, galėtų paskirti baudą, kuri patikrinimo aktu nebuvo paskirta.

Atsakovas VMI ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, išskyrus atvejus, kai pagal šį įstatymą akcizais apmokestinamų prekių gamyba (maišymas ar perdirbimas) neprivalo vykti akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Rėmėsi Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. direktyva Nr. 92/12/EEB „Dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole“ (toliau – ir Direktyva Nr. 92/12/EEB) bei jos nuostatų aiškinimu, pateiktu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2001 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Nr. C-325/99. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo veiksmais sudarė sąlygas neteisėtai akcizais apmokestinamų prekių cirkuliacijai, todėl nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas, veikdamas kaip padėjėjas, sudarė sąlygas neteisėtam akcizais apmokestinamų prekių naudojimui, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti mokestinio pažeidimo faktą ir suteikia mokesčių administratoriui teisę apskaičiuoti mokesčius. Laikantis prekes asmuo yra tas, kuris prekes turi savo žinioje, savo naudai. Tai, kad pareiškėjas turėjo akcizais apmokestinamas prekes savo naudai, įrodyta 2010 m. gruodžio 15 d. teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, kuriuo nustatyta, kad visi nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, todėl VMI pagrįstai už visas neteisėtai laikytas cigaretes ir rūkomąjį tabaką apskaičiuotą akcizą padalino į lygias dalis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 ir 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos Nr. 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinusios 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą Nr. 92/12/EEB, 1, 7, 8 ir 15 straipsniais. Padarė išvadą, kad pareiškėjas, kuris kaip padėjėjas prisidėjo prie tabako produktų gamybos, užtikrindamas jų gamybos įrangos tinkamą veikimą ir remontą, kas konstatuota įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, privalėjo mokėti akcizą, nes pagal Akcizo įstatymo nuostatas tabako produktai laikomi akcizo objektu.

Kadangi pareiškėjas prisidėjo prie tabako produktų gamybos, teigti, kad jis jų nelaikė mokestinės teisės prasme, nėra pagrindo. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A556-269/2008 ir A261-589/2008 bei pažymėjo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje nėra išskirta, kokią cigarečių ir rūkomojo tabako dalį turėjo savo žinioje, savo naudai konkretus asmuo, todėl laikytina, kad jas laikė visi nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys, įskaitant pareiškėją.

Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, išskyrus sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (kai kilo mokestinis ginčas), kai delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A556-636/2010 ir A556-221/2011, darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog prievolė mokėti mokesčius atsirado tik nuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 įsiteisėjimo dienos, yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja mokesčius reguliuojančių teisės aktų nuostatoms, nes akcizo mokestį reikia mokėti nuo prekių laikymo dienos. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais (kai mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, patvirtina patikrinimo aktą arba patikrinimo aktą patvirtina iš dalies) sprendime dėl patikrinimo akto nurodoma konkreti papildomai apskaičiuotų mokesčių, apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų suma.

Todėl vietos mokesčių administratorius 2011 m. birželio 9 d. sprendime Nr. (4.65)-256-109 pagrįstai paskyrė pareiškėjui 15 693 Lt akcizų baudą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti arba taikyti senaties terminą delspinigiams. Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nevertino to, jog pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 7 punktą prievolė mokėti akcizus atsiranda jau už atgabentas, įsigytas akcizais apmokestinamas prekes. Priskaičiavus akcizus už prekių įsigijimą, vėliau pakartotinai akcizai už disponavimą jomis nebepriskaičiuojami. Akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas ne už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą ar pagaminimą, o už detalių cigarečių įrenginiams tiekimą ir už tai, kad išnuomojo butą, kuriame gyveno kiti nuteisti asmenys. Manė, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis, pagrįsta tiesioginiu Tarybos direktyvos taikymu, yra nepagrįsta. Teismas taip pat neteisingai nustatė, kad minėtu nuosprendžiu visi asmenys buvo neva pripažinti disponavę akcizais apmokestinamomis prekėmis, nes pareiškėjas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas tik kaip padėjėjas. Teigė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nemotyvavo, kodėl netaikoma senatis delspinigių apskaičiavimui, ir išsamiai nenagrinėjo skundo motyvų dėl baudos, kuri nebuvo paskaičiuota patikrinimo aktu, skyrimo. Papildomai paaiškino, kad tabako gaminių įgijėjas A. Ž. prisipažino pažeidęs Akcizų įstatymo normas, dėl ko turi prievolę sumokėti akcizo mokestį už įsigytus tabako gaminius ir sudarė taikos sutartį su Vilniaus AVMI dėl akcizo mokesčio sumokėjimo.

Atsakovas VMI ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartimi (b. l. 133–138) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-109, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 68-107 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-240(7-200/2011) dalis dėl įpareigojimo sumokėti 15 693 Lt akcizo mokesčio baudą. Kitą pareiškėjo G. K. skundo dalį atmesti“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas byloje kilęs dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 156 930 Lt akcizų, 21 044 Lt akcizų delspinigių ir 15 693 Lt akcizų baudos. Pareiškėjas prievolę mokėti akcizus neigia, argumentuodamas, jog akcizais apmokestinamomis prekėmis nedisponavo, gi atsakovas tvirtina, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, jog pareiškėjas savo veiksmais sudarė sąlygas neteisėtai akcizais apmokestinamų prekių cirkuliacijai, ir tai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti mokestinio pažeidimo faktą.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 straipsnio 7 dalimi, kur yra numatyta, kad apdorotas tabakas (taip pat ir cigaretės) yra akcizais apmokestinama prekė. Iki 2010 m. balandžio 20 d. galiojusios redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte buvo nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis; 3 dalyje buvo nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus už šias prekes atsiranda nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių atsiradimo, o 9 dalyje – kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau turinčias būti paženklintomis, prekes. Akcizų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina akcizų suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki šiame Įstatyme nurodyto akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Teisėjų kolegija sprendė, kad šios įstatyminės nuostatos yra aiškios, iš jų neabejotinai seka, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento, ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad „laikymo“ sąvoka turi būti suprantama kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą, žodis „laikyti“ apima visus prekių buvimo pas tam tikrą asmenį atvejus. Be to, minėtos redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktas prekių laikymo sąvokos nesieja su tokio pobūdžio požymiais, kaip prekių priklausomybė konkrečiam asmeniui, asmenų tarpusavio santykiai dėl prekių ar organizacinių veiksmų atlikimas, ir pagal šį punktą prekių laikymas turi būti suprantamas kaip faktinis veiksmas. Laikymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti prekių faktinį turėjimą asmens žinioje ir nereikia nustatyti prekių konkretaus teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-939/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nurodant pareiškėjui sumokėti akcizus ir su jais susijusias sumas, buvo remiamasi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK pagal 24 straipsnio 6 dalį („Bendrininkavimas ir jo rūšys“), 1992 straipsnio 1 dalį („Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis“) ir 202 straipsnio 1 dalį („Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad G. K. 2010 m. vasario mėnesį surado ir išnuomojo butą, kuris buvo panaudotas cigarečių gamybai, taip pat kartu su kitu asmeniu rūpinosi cigarečių gamybos ir pakavimo įrangos detalių gamybos užsakymais ir pristatymu į minėtas patalpas. Taigi baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas tabako produktus būtų turėjęs savo žinioje. Nors iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas pripažino matęs sandėlyje sukrautas dėžes, kuriose buvo tabakas, tačiau duomenų, kad pareiškėjas tabako gaminius būtų įgijęs, laikęs, gabenęs, siuntęs, naudojęs, realizavęs ar kitaip turėjęs savo dispozicijoje, nėra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Todėl, atsižvelgiant į minėtas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 nustatytas aplinkybes, kurios nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas tabako gaminius būtų realiai turėjęs savo žinioje, spręstina, kad pareiškėjui prievolė mokėti akcizus Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu neatsirado.

Tačiau kolegija taip pat pažymėjo, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu galiojusi Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija numatė, jog akcizų objektas yra apdorotas tabakas, o Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalimi, jeigu asmuo, pažeisdamas šio Įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 ir 7 dalių reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną.

Pagal Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, išskyrus atvejus, kai pagal šį Įstatymą akcizais apmokestinamų prekių gamyba (maišymas ar perdirbimas) neprivalo vykti akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Kaip minėta, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 buvo nustatyta, kad visų kaltinamųjų, tame tarpe ir G.

K., nusikalstami veiksmai – cigarečių gamybos įrangos, jų pakavimo įrangos, cigarečių gamybos priemonių įsigijimas, naudojimas, cigarečių gaminimas, rūpinimasis detalėmis, jų tiekimas, cigaretes gaminančių asmenų vežiojimas iš darbo į namus ir atgal į darbą, jiems buto išnuomojimas, aprūpinimas maistu – vertinami kaip ėmimasis ūkinės veiklos, neturint licencijos, todėl pareiškėjas pripažintas kaltu dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo („Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“).

Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis šiomis įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis, pagrįstai ir teisėtai pripažino pareiškėjo kartu su kitais asmenimis neteisėtai pagamintas cigaretes mokesčio objektu ir Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-109 nurodė papildomai į biudžetą sumokėti 156 930 Lt akcizų ir 21 044 Lt akcizų delspinigių.

Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl akcizų ir akcizų delspinigių sumų (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.), todėl ji sprendė, kad šios sumos apskaičiuotos pagrįstai. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl teisės normų, reguliuojančių delspinigių skaičiavimą, aiškinimo ir taikymo.

Dėl pareiškėjui mokesčių administratorių paskirtos 15 693 Lt akcizų baudos pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 konstatavo, jog mokesčių administratoriaus sprendimas paskirti asmeniui, gabenusiam cigaretes be Lietuvos Respublikos banderolių, mokesčių baudą, šiam asmeniui dėl neteisėto cigarečių gabenimo taip pat esant nubaustam administracine nuobauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1632 straipsnį, negali būti paliktas galioti, nes, tokiam mokesčių administratoriaus sprendimui galiojant, būtų pažeistas draudimas bausti asmenį antrą kartą už tą patį pažeidimą (principas non bis in idem). Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje situacija šiuo požiūriu iš esmės yra identiška. Pareiškėjui Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, skirta bausmė už padėjimą disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis ir už cigarečių gaminimą neturint tam licencijos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį. Kolegija konstatavo, kad mokesčių administratoriai šiuo atveju nebegalėjo skirti akcizų baudos, nes šios baudos paskyrimu pareiškėjas iš esmės nubaudžiamas už analogišką pažeidimą antrą kartą. Todėl nurodymas dėl 15 693 Lt akcizų baudos turi būti panaikintas.

Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas pakeitė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl nurodymų sumokėti 156 930 Lt akcizų ir 21 044 Lt akcizų delspinigių ir panaikindamas nurodymą sumokėti akcizų baudą.

V. Pareiškėjas G. K. 2012 m. spalio 25 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 144–150), kuriame prašo: 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ir 10 punktu (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį); 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; 3) sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012, vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Pareiškėjo manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialinės teisės normas, netinkamai jas išaiškinęs ir pritaikęs, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl dalies apelianto argumentų, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, ir tai turėjo esminės reikšmės nepagrįstos nutarties priėmimui.

2012 m. spalio 1 d. įvykusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje apelianto atstovas pateikė teismui apelianto 2012 m. rugsėjo 21 d. prašymo patvirtintą kopiją (teismas prašymą prijungė prie administracinės bylos), kuriuo apeliantas kreipėsi į nuosprendį priėmusį Vilniaus apygardos teismą ir prašė išaiškinti, ar G. K. 2010 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-246/2010 yra nuteistas už akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar realizavimą BK 1992 straipsnio 1 dalies prasme. Tik 2012 m. spalio 11 d., t. y. jau po bylos nagrinėjimo iš esmės Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria pasisakė dėl minėto prašymo dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių neaiškumų pašalinimo. Ši nutartis įsiteisėjo tik po administracinės bylos išnagrinėjimo, todėl Vilniaus apygardos teismo nutartyje išdėstyti su nuosprendžiu susiję išaiškinimai negalėjo būti ir nebuvo žinomi nagrinėjant apeliacinį skundą. Atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties argumentus, pareiškėjas teigia, kad atsakovas VMI neteisėtai ir nepagrįstai, remdamasis vieninteliu teisiniu dokumentu – 2010 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu – reikalauja sumokėti minimus mokesčius ir su jais susijusias kitas sumas, nes baudžiamojoje byloje VMI nepareiškė civilinio ieškinio dėl akcizų priteisimo ir pastarasis klausimas nebuvo iš viso sprendžiamas, t. y. akcizų mokesčiai nuosprendžiu nebuvo priteisti, todėl atsakovas VMI neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo sumokėti akcizų mokesčius. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartyje yra pasisakyta dėl nuosprendžio įvykdymo. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nebuvo žinomos ir vertinamos priimant nutartį, dėl to priimta nutartis yra neteisėta.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja tai, kad, visų pirma, jis nedisponavo cigaretėmis. Vilniaus apygardos teismas nekonstatavo, jog jis būtų gaminęs ar apskritai disponavęs akcizais apmokestinamomis prekėmis, taigi, toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiginys iš esmės prieštarauja faktinėms aplinkybėms, konstatuotoms Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, dėl to buvo netinkamai pritaikytos akcizus reglamentuojančios imperatyvios teisės normos. Pažymi, kad minėtu nuosprendžiu jis nuteistas ne pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip padėjėjas asmenų, kurie įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes. Atsižvelgiant į tai, kad jo nusikalstama veika minėtame 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje vertinta ne kaip vykdytojo, o kaip padėjėjo, nelaikytina, kad jis neteisėtai disponavo akcizais apmokestintomis prekėmis, jas laikė ar naudojo.

Antra, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis tiekė detales, bet ne tabaką. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai neįvertino, kad jis nepagamino, nelaikė ir nedisponavo apmokestinamosiomis prekėmis ir 2010 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas ne už akcizu apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą ir (arba) pagaminimą, bet už detalių įrenginiams tiekimą ir už tai, kad išnuomojo butą, kuriame apsigyveno kiti nuteistieji, tuo tarpu rūkomojo tabako įgijimas ir laikymas iš pareikštų kaltinimų buvo pašalinti. Vilniaus apygardos teismui nekonstatavus, kad jis disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai pritaikė materialiąsias mokesčių teisės normas, dėl to buvo priimta akivaizdžiai nepagrįsta nutartis.

Trečia, akcizu apmokestinimo momentas – prekių įgijimas. Remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 7 punktu (tuo metu galiojusios redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 punktas), prievolė mokėti akcizus atsiranda jau už atgabentas, įsigytas akcizais apmokestinamas prekes, kurios laikomos komerciniais tikslais. Priskaičiavus akcizus už prekių įsigijimą, vėliau pakartotinai akcizai už disponavimą jomis nebepriskaičiuojami. Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje yra nustatyta, jog akcizais apmokestinamas prekes – rūkomąjį tabaką įsigijo A. Ž., veikdamas vienas, pareiškėjo manymu, būtent šis asmuo ir turi prievolę sumokėti akcizo mokestį. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis šiame nusikalstamos veikos epizode (akcizais apmokestinamų prekių įsigijime) nedalyvavo. Tai konstatuota ir 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje. Mano, jog šios faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai nustatė prievolės mokėti akcizą atsiradimo momentą ir dėl to nepagrįstai konstatavo pareiškėjo prievolę mokėti akcizus.

Ketvirta, netinkamai pritaikytos delspinigių skaičiavimo normos. Pareiškėjas pabrėžia, kad nei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje, nei Vilniaus AVMI 2011 m. balandžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-83-79, nei kituose sprendimuose nenustatyta data, nuo kada jam kilo pareiga mokėti akcizą. Mano, kad šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Todėl jam visiškai nepagrįstai paskaičiuota ir reikalaujama delspinigių net už 386 kalendorines dienas. Mano, kad toks teisės normų netinkamas pritaikymas yra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012 buvo paduotas teismui 2012 m. spalio 25 d., t. y. nepraėjus nė mėnesiui nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarties paskelbimo (b. l. 133–138), todėl laikytina, kad prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų.

Pareiškėjas savo prašymą grindžia dviem ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, t. y. 2 ir 10 punktais.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P525-222/2009, P858-43/2010, P525-85/2011, P63-52/2011, P63-129/2011, P858-271/2011, P63-44/2012 ir kt.).

Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę įvardija Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartyje išdėstytas aplinkybes, kurios, anot pareiškėjo, nebuvo žinomos ir vertinamos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012.

Iš pateikto kartu su pareiškėjo prašymu įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 1-246-318-2010/2012, nuorašo (b. l. 151–152) matyti, kad šia nutartimi teismas atmetė nuteistojo G. K. gynėjo prašymą dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių neaiškumų pašalinimo, kuriuo buvo prašoma išaiškinti, ar G. K. 2010 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-246/2010 yra nuteistas už akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar realizavimą BK 1992 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad kilęs ginčas tarp G. K. ir Vilniaus AVMI yra nesusijęs su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio vykdymu, todėl turi būti sprendžiamas ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361 straipsnio, bet civilinio proceso ar administracinės teisenos tvarka, taip pat konstatavo, kad aiškinti G. K. administracinės ar civilinės atsakomybės pagrįstumo klausimus baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas neturi teisinio pagrindo.

Akivaizdu, kad nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartimi buvo tik išspręstas procesinio pobūdžio klausimas baudžiamojoje byloje. Teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo prašymą, šioje nutartyje nekonstatavo jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti kokios nors reikšmės administracinės bylos Nr. A442-2574/2012 baigčiai.

Be kita ko, pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja tai, jog 2012 m. spalio 11 d. nutartyje yra nurodyta, kad VMI baudžiamojoje byloje nepareiškė civilinio ieškinio ir todėl akcizų mokesčiai nuosprendžiu nebuvo priteisti. Pažymėtina, kad pagal BPK 109 straipsnio nuostatas teisė baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį yra asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė, o ne pareiga. Nagrinėjamu atveju akcizai ir su jais susijusios sumos buvo apskaičiuoti ir mokesčių administratoriaus reikalavimai dėl šių sumų sumokėjimo į biudžetą pareikšti specialiąja mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas niekaip nemotyvavo savo prašymo argumento, kad, VMI nepareiškus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, atsakovas neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo sumokėti akcizų mokesčius.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas su prašymu dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių neaiškumų pašalinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dar 2012 m. rugsėjo 27 d., o šio prašymo kopiją pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. spalio 1 d. posėdžio metu (b. l. 130–132). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis irgi buvo priimta ir įsiteisėjo dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarties paskelbimo. Taigi, negalima teigti, kad pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma apie tai, jog Vilniaus apygardos teismui yra pateiktas prašymas dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių neaiškumų pašalinimo, taip pat negalima teigti, kad apie šią aplinkybę (minėto prašymo padavimą), kaip ir apie Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties priėmimą (kurį pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo įvardija kaip naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę) pareiškėjas sužinojo tik įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarčiai.

Remdamasi išdėstytų motyvų visuma, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui administracinės bylos Nr. A442-2574/2012 nagrinėjimo metu, ir kurios sudarytų pagrindą atnaujinti šios bylos procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme apibrėžtais atvejais ir kuriuo siekiama užtikrinti teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ginčo šalių ir trečiųjų asmenų po galutinio teismo procesinio sprendimo, stabilumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio proceso atnaujinimo pagrindo kaip, anot pareiškėjo, netinkamai teismo atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimas nenumato. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo kolegijos atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, šiuo atveju nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarties motyvų matyti, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 nustatytas aplinkybes, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas tabako gaminius būtų realiai turėjęs savo žinioje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, jog visų kaltinamųjų, įskaitant G. K., nusikalstami veiksmai <...> vertinami kaip ėmimasis ūkinės veiklos neturint licencijos, todėl padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai pripažino pareiškėjo kartu su kitais asmenimis neteisėtai pagamintas cigaretes mokesčio objektu ir nurodė papildomai į biudžetą sumokėti akcizą ir šio mokesčio delspinigius.

Įvertinus 2012 m. spalio 17 d. nutarties priėmimo motyvus, negalima sutikti su pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo teiginiais, jog šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neva priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo akcizais apmokestintomis prekėmis, jas laikė ar naudojo, arba kad teismas neva neįvertino, jog pareiškėjas tiekė detales, bet ne tabaką. Kolegijai kyla abejonių, ar pareiškėjui yra suprantami ir aiškūs 2012 m. spalio 17 d. nutarties motyvai. Pažymėtina, kad bylos šalys dėl teismo sprendimo, kol jis nėra įvykdytas, turinio išaiškinimo turi teisę kreiptis į šį sprendimą priėmusį teismą ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau tai, kad teismo sprendimo motyvai yra neaiškūs ar nesuprantami bylos šalims, nėra pagrindas administracinės bylos procesui atnaujinti pagal ABTĮ 153 straipsnį.

Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamame prašyme atnaujinti bylos procesą nenurodoma, kaip ir kokių konkrečiai materialinės teisės normų pažeidimas buvo padarytas, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų ir argumentų, kurie akivaizdžiai rodytų, jog prašomoje atnaujinti byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, ir kad toks pažeidimas, jeigu jis buvo padarytas, galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų šiuo atveju taip pat konstatuotina, kad administracinė byla negali būti atnaujinta ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Remiantis išdėstytu, pareiškėjo prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012 atnaujinimo netenkinamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2574/2012 pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis