2025-01-29 Nr. AB-1873-3-61-3-04710-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1183-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04710-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 24S186840 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi.

2. Pareiškėja nurodė, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7491358 jai buvo išduotas 2019 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. 2024 m. liepos 15 d. pareiškėja atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. 2024 m. liepos 16 d. per Lietuvos migracijos informacinės sistemos MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėjos buvo paprašyta pateikti paaiškinimą dėl jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2021 m. kovo 10 d. Atsakydama pareiškėja nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2021 m. kovo 16 d. ji buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti į Lietuvą dėl COVID–19 pandemijos. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Rusijoje. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 1989 m. (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2020 m. vasario 21 d. išvyko iš Europos Sąjungos teritorijos per Latviją, o atgal į Europos sąjungos teritoriją (Lietuvos Respubliką) sugrįžo 2021 m. kovo 10 d., t. y. pareiškėja ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Įvertinęs asmens vykimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją dažnumą ir buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, atsakovas padarė išvadą, kad ir po 2021 m. kovo 10 d. pareiškėja Lietuvoje nuolat negyveno, nes iš Baltarusijos į Lietuvą atvykdavo tik kartą ar du per mėnesį vienos ar keleto dienų vizitams. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu atsakovas panaikino leidimą nuolat gyventi, išduotą pareiškėjai. Pareiškėja nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2021 m. kovo 16 d. buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti į Lietuvą dėl COVID–19 pandemijos, nes tuo metu asmenų judėjimas iš šalių į kitas šalis, buvo apribotas. Tokia situacija prilygintina force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybėms, todėl šiuo atveju taikyti UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas būtų neteisinga ir nepagrįsta. Pareiškėja nuolat vykdavo į Baltarusijos Respubliką, nes ten gyvena jos tėvai, kuriems reikia nuolatinės priežiūros ir pagalbos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. LT7491358 buvo išduotas 2019 m. spalio 29 d. UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir galiojo iki 2024 m. spalio 29 d. 2024 m. liepos 15 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. 2024 m. liepos 16 d. per MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėja buvo paprašyta pateikti paaiškinimą dėl jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2021 m. kovo 10 d. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2021 m. kovo 16 d. ji buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti į Lietuvą dėl COVID-19 pandemijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 90 punktu pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutrauktas 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 24S202617, kadangi pareiškėjos leidimas nuolat gyventi panaikintas. Atsižvelgiant į tai, kad užsieniečiui pasekmes sukelia sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi (sprendimas nutraukti prašymo pakeisti leidimo nuolat gyventi nagrinėjimą yra išvestinis ir iš esmės procedūrinis sprendimas), jis įforminamas sisteminiu sprendimu MIGRIS.

5. Migracijos departamentas nurodė, kad nustatė, jog pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Rusijoje. Asmens gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 1989 m. Pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 1993 m. Pareiškėjos sutuoktinis G. S. (gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)), buvo Rusijos Federacijos pilietis, kuris turėjo leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjos duktė N. V., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri nuo 2018 m. yra deklaravusi išvykimą į Airiją.

Yra duomenų apie tai, kad pareiškėja nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 5 d. Lietuvos Respublikoje buvo įdarbinta ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1989 m. yra deklaruojama Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi jos ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jos faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos (toliau – ir VSATIS) duomenimis, pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir atgal į Lietuvos Respubliką 2019 m. – 2024 m. laikotarpiu vyko dažnai. Remiantis pareiškėjos senajame pase Nr. 51 6933489 (išduotas 2019 m. gegužės 20 d., galiojo iki 2024 m. gegužės 20 d.) esančiais valstybių sienų spaudais, asmuo 2020 m. vasario 21 d. išvyko iš Europos Sąjungos teritorijos per Latviją, o atgal į Europos Sąjungos teritoriją (į Lietuvos Respubliką) sugrįžo 2021 m. kovo 10 d.

Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimą ir visus turimus duomenis, padarė išvadą, kad išvykusi iš Europos Sąjungos teritorijos į Baltarusiją 2020 m. vasario 21 d., atgal ji sugrįžo tik 2021 m. kovo 10 d., t. y. ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Įvertinus asmens vykimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją dažnumą ir buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, galima daryti išvadą, kad ir po 2021 m. kovo 10 d. pareiškėja Lietuvoje nuolat negyveno, nes iš Baltarusijos į Lietuvą ji atvykdavo tik kartą ar du per mėnesį vienos ar keleto dienų vizitams.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi. Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar nacionalinės, ar Šengeno vizos išdavimo.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjos T. S. skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą; priteisė pareiškėjai iš atsakovo Migracijos departamento 22,50 Eur žyminio mokesčio.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7491358, galiojusį iki 2024 m. spalio 29 d., nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu. 2024 m. liepos 15 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Migracijos departamentas pareiškėjos paprašė pateikti paaiškinimą dėl jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2021 m. kovo 10 d. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2021 m. kovo 16 d. ji buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti dėl Covid-19 pandemijos. Pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1989 m. gruodžio 21 d. deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) Pareiškėja turi Rusijos Federacijos pilietybę. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos dokumentus, nustatė, kad pareiškėja, turėdama jai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2019 m. spalio 29 d. iki 2024 m. spalio 29 d., skirtingais laikotarpiais nuo 2019 m. rugsėjo 6 d. iki 2024 m. kovo 31 d. daugiau kaip 30 kartų buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir negyvendavo Lietuvoje po keletą savaičių ar mėnesių, o laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2021 m. kovo 10 d. negyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 12 mėnesių. Teikdama paaiškinimą pareiškėja nurodė, kad Lietuvoje nebuvo metus ir vieną mėnesį, nes negalėjo grįžti dėl Covid-19 pandemijos.

8. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento veiksmai, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, neatitiko gero administravimo principo. Teismas Sprendimą, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, įvertino kaip formalų, priimtą neįvertinus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, be kita ko, susijusių su pandemijos įtaka tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.

9. Teismas pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į situaciją, jog pareiškėja negalėjo grįžti į Lietuvą dėl Covid-19 pandemijos, nes tuo metu asmenų judėjimas tarp šalių buvo apribotas, pripažino pagrįstais. Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022, 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023, 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024).

10. Teismas pažymėjo, kad valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378). Pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pasaulinė sveikatos organizacija vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis, priskyrė labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu. Todėl šioms gyventojų grupėms buvo rekomenduota ypatingai saugotis.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis (2020 m. vasario 21 d.) sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai, epidemija plito labai greitai, mirtingumas nuo šios ligos buvo labai didelis.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėją su Lietuva sieja pakankamai glaudūs socialiniai ryšiai: pareiškėjos sutuoktinis turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėjos dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuo 2018 m. deklaravusi savo išvykimą į Airiją, pareiškėja nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 5 d. Lietuvos Respublikoje buvo įdarbinta ir gavo draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1989 m. deklaruota Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja į bylą pateikė dokumentus, iš kurių matosi, kad jai nuo 2024 m. balandžio mėn. Lietuvoje teikiamos medicininės paslaugos ir gydymas, rekomenduojama vengti streso, kraustymosi į kitą šalį. Šios aplinkybės neabejotinai pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, leidimą nuolat gyventi atsakovas panaikino 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, nors nustatė, kad pareiškėja ilgiau kaip 12 mėnesių Lietuvoje negyveno laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2021 m. kovo 10 d., t. y., praėjus daugiau kaip 3 metams po jos grįžimo į Lietuvą, o tai taip pat neatitinka gerojo administravimo principo.

13. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino Covid-19 pandemijos įtakos pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, taip pat turimus socialinius ryšius Lietuvoje (ir Europos Sąjungoje, santykyje su pilnamete dukra). Analogiškos nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtos bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024).

14. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), o Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Kadangi pareiškėja sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, teismas todėl šią sumą priteisė pareiškėjai iš atsakovo.

III. 15. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti.

16. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kad priimdamas Sprendimą, neįvertino Covid-19 pandemijos įtakos pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui. Aplinkybės, kad pareiškėja ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje yra neginčijamai nustatytos ir sudaro imperatyvų pagrindą leidimui nuolat gyventi panaikinti, įtvirtintą UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to, pareiškėjai, kaip turinčiai leidimą nuolat gyventi, nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2020 m. vasario 21 d., t. y. jos išvykimas sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, tačiau nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų, kodėl ji negrįžo į Lietuvą daugiau nei metus laiko, nors tokią galimybė turėjo, nes per nurodytą laikotarpį buvo sušvelninti ribojimai, pradėtas gyventojų skiepijimas. Covid-19 pandemijos ribojimai nesutrukdė pareiškėjai grįžti į Lietuvos Respubliką 2021 m. kovo 10 d., kai ribojimai dar galiojo. Vien nurodymas, kad tuo metu buvo prasidėjusi Covid-19 pandemija, nesant jokių duomenų ar argumentų, įrodančių, jog dėl to pareiškėja neturėjo galimybės grįžti į Lietuvos Respubliką, nesudaro pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjos situaciją. Teismas, savo sprendimą grįsdamas faktinių bylos aplinkybių neatitinkančiais motyvais ir deklaratyviais argumentais, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

17. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjos socialinius ryšius su Lietuvos Respublika (ryšius su pilnamete dukra, darbo Lietuvos Respublikoje laiką, aplinkybes, kad pareiškėjai gydytojai rekomendavo vengti streso ir kraustymosi į kitą šalį). Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, esamus šeiminius ir ekonominius ryšius, Sprendimo proporcingumą. Pareiškėjos ekonominiai ryšiai Sprendimo priėmimo metu buvo nutrūkę (pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirbo). Atsižvelgiant į UTPĮ 2 straipsnio 26 dalyje apibrėžtą šeimos narių sąvoką, Migracijos departamentas neturėjo vertinti pareiškėjos ryšių su jos pilnamete dukra kaip ilgalaikių ir sudarančių pagrindą nepanaikinti jos leidimo nuolat gyventi. Nors pareiškėjos pilnametė dukra ir yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau ji Lietuvos Respublikoje negyvena, o nuo 2018 m. yra deklaravusi išvykimą į Airiją. Teismas nepagrįstai nurodytas aplinkybes vertino kaip patvirtinančias pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

18. Atsakovas nurodo, kad aplinkybės, jog pareiškėjai nuo 2024 m. balandžio mėnesio Lietuvoje teikiamos medicininės paslaugos ir gydymas, rekomenduojama vengti streso, kraustymosi į kitą šalį, nesudaro pagrindo nepriimti sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, kadangi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas leidimo nuolat gyventi pagrindas yra imperatyvus, nėra išimčių, leidžiančių nepanaikinti leidimo nuolat gyventi nustačius šiame punkte nurodytas aplinkybes. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jai gydymas gali būti teikiamas išimtinai Lietuvoje ir negali būti suteiktas nei kilmės valstybėje, nei jokioje kitoje valstybėje, kur ji turi teisę vykti. Be to net ir įrodžius tokias aplinkybes, Sprendimo teisėtumui tai neturi jokios reikšmės, kadangi Sprendimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

19. Atsakovo vertinimu, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika, ignoravo kitas Migracijos departamento nustatytas ir aktualias aplinkybes: jos vykimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją dažnumą ir buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę. Šios aplinkybės leido daryti išvadą, kad ir po 2021 m. kovo 10 d. pareiškėja Lietuvoje nuolat negyveno, nes iš Baltarusijos į Lietuvą ji atvykdavo tik kartą ar du per mėnesį vienos ar keleto dienų vizitams. Šių Sprendimo teisėtumą patvirtinančių aplinkybių teismas nevertino, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

20. Atsakovas nesutinka, kad pažeidė gero administravimo principą, nes pareiškėjos leidimą nuolat gyventi panaikino praėjus daugiau kaip 3 metams po jos grįžimo į Lietuvą. Nei UTPĮ, nei Apraše nėra nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi negali būti panaikintas, jeigu po asmens grįžimo į Lietuvos Respubliką praėjo tam tikras laikotarpis. Be to, Migracijos departamentas iki 2024 m. liepos mėnesio ir neturėjo galimybės priimti sprendimo dėl pareiškėjos leidimo nuolat gyventi panaikinimo, kadangi pareiškėja Migracijos departamento apie savo išvykimą nebuvo informavusi, ir tik 2024 m. liepą kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo. Migracijos departamentas veikė Aprašo nustatyta tvarka – jai atvykus į Migracijos departamentą pateikti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, įvertino jos pateiktus dokumentus ir nustatė, kad yra leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, įtvirtintas UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nustačius šią aplinkybę, pareiškėjos buvo paprašyta pateikti paaiškinimą ir įrodančius dokumentus dėl jos buvimo / nebuvimo Lietuvoje laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2021 m. kovo 10 d. Apraše nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas užsieniečio prašymą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo, kaip tik įvertina aplinkybes, ar nėra leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, t. y., teisės aktuose yra įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti panaikintas praėjus ir ilgesniam laiko tarpui po asmens išvykimo ir grįžimo į Lietuvos Respubliką. Šių aplinkybių teismas nevertino, o išvadų dėl tariamai pažeisto gero administravimo principo nepagrindė nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis.

21. Atsakovas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog leidimas nuolat gyventi suteikia ilgalaikio gyventojo statusą, kuris turi daugiau teisių (pvz., dalyvauti rinkimuose). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010), sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, taip pat netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas.

22. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas, taikydamas UTPĮ, privalo laikytis viešojo administravimo principų, ir šiuo atveju pažeidė proporcingumo principą. Pareiškėja Lietuvoje gyvena nuo 1989 m., į Baltarusiją vyko, nes turėjo pasirūpinti sergančiu sutuoktiniu, į Lietuvą grįžti negalėjo dėl Covid-19 pandemijos, šiuo metu pareiškėja taip pat sunkiai serga, negali nuolat keliauti. Sprendimu panaikinus pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi, pareiškėja turės ieškoti kokiu pagrindu kreiptis į atsakovą, kad šis išduotų leidimą laikinai gyventi, įrodinėti prašymo pagrįstumą, rinkti dokumentus, t. y. ji atsidurs padėtyje, kai turės pareigą iš naujo įgyti teisę gyventi šalyje, neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje gyvena 40 metų, turi turtą, šeimą, mokėsi, dirbo, mokėjo mokesčius. Todėl atsakovo Sprendimas neatitinka viešojo administravimo principų, tarp jų – proporcingumo principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 24S186840, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjus skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino Covid-19 pandemijos įtakos pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, taip pat turimus socialinius ryšius Lietuvoje (ir Europos Sąjungoje) (pareiškėja turi pilnametę dukrą). Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas neatitinka gero viešojo administravimo principo, atsakovas tinkamai neįvertino su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių.

26. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad Covid-19 apribojimai nesutrukdė pareiškėjai grįžti į Lietuvą 2021 m. kovo 10 d., nors tuo metu taip pat galiojo, pareiškėja ir po to dažnai išvykdavo iš Lietuvos. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjos ekonominiai ryšiai Sprendimo priėmimo metu buvo nutrūkę (pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirbo), jos dukra pilnametė, nepatenka į UTPĮ 2 straipsnio 26 dalyje apibrėžtą šeimos narių sąvoką, todėl Migracijos departamentas neturėjo vertinti pareiškėjos ryšių su jos pilnamete dukra kaip ilgalaikių ir sudarančių pagrindą nepanaikinti jos leidimo nuolat gyventi, be to, dukra 2018 m. yra deklaravusi išvykimą gyventi į Airiją. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neįrodė, jog jai būtinas gydymas gali būti suteikiamas išimtinai Lietuvoje. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

29. UTPĮ nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos UTPĮ nuostatos (UTPĮ 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), reglamentavimą.

30. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (Teisingumo Teismo 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo byloje Nr. C-432/20 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. LT7491358 buvo išduotas 2019 m. spalio 29 d. UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir galiojo iki 2024 m. spalio 29 d. 2024 m. liepos 15 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas). 2024 m. liepos 16 d. per MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėja buvo paprašyta pateikti paaiškinimą dėl jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2021 m. kovo 10 d. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2021 m. kovo 16 d. ji buvo išvykusi į Baltarusiją ir negalėjo grįžti į Lietuvą dėl Covid-19 pandemijos. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Rusijoje, jos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 1989 m. tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 1993 m. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis G. S., gimęs (duomenys neskelbtini) (miręs (duomenys neskelbtini)) buvo Rusijos Federacijos pilietis, kuris turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjos duktė N. V., gimusi (duomenys neskelbtini) m., yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuo 2018 m. deklaravusi išvykimą į Airiją; pareiškėja nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 5 d. Lietuvos Respublikoje buvo įdarbinta ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Įvertinęs prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, tai, kad pareiškėja 2020 m. vasario 21 d. išvyko iš Europos Sąjungos teritorijos per Latviją, o atgal į Europos sąjungos teritoriją (į Lietuvos Respubliką) sugrįžo 2021 m. kovo 10 d., pareiškėjos vykimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją dažnumą ir buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, atsakovas priėjo išvados, kad ir po 2021 m. kovo 10 d. asmuo Lietuvoje nuolat negyveno, nes iš Baltarusijos į Lietuvą jis atvykdavo tik kartą ar du per mėnesį vienos ar keleto dienų vizitams ir sprendė, kad yra teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes ji Baltarusijoje gyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamento veiksmai priimant byloje skundžiamą Sprendimą, neatitiko gero administravimo principo. Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, dėl su Covid-19 pandemijos įtakos tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.

33. Pažymėtina, kad Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ilgiau nei 12 mėnesių trukęs išvykimas iš Lietuvos į Baltarusijos Respubliką sutapo su paskelbta Valstybės lygio ekstremaliąja situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152), kuri galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378) ir kurios metu galiojo griežti ribojimai.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva aspektu, kadangi nustatyta, kad pareiškėją su Lietuva sieja ilgamečiai ryšiai, ji nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 5 d. dirbo Lietuvos Respublikoje, nuo 1989 m. yra deklaravusi savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, tuo pačiu adresu, šiuo metu yra našlė (buvo susituokusi su asmeniu, kuris taip pat turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje), o jos dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė. Nors pareiškėjos dukra ir yra pilnametė, nuo 2018 m. deklaravusi išvykimą gyventi į Airiją, tačiau tai nepaneigia jos (dukros) teisės bet kada grįžti nuolat gyventi į Lietuvą. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja jau atsakovo Sprendimo priėmimo metu buvo sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, turi sveikatos sutrikimų, gydosi ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigose.

36. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; kt.). Todėl įvertinus šioje byloje nustatytas individualias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagrindų panaikinti atsakovo Sprendimą.

37. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad atsakovus įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

38. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis