2019-01-16 Nr. AB-1666-3-61-3-02862-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-581-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02862-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – Vilniaus rinktinė) 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (21/20)-12-2955 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“.

1.1. Skunde pareiškėjas nurodė, kad iki 2011 m. gegužės 20 d. dirbo Vilniaus rinktinėje pirminės grandies statutiniu valstybės tarnautoju. Bendras vidaus tarnybos stažas buvo apie 13 metų. Atsakovo 2011 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. TE-145 buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nes Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-298/2010 buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje bei paskirta teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas 3 metams ir 3 mėnesiams atėmimo bausmė. Nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas, jam suėjus 50 metų, kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti dokumentus, reikalingus pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, tačiau atsakovas atsisakė pradėti valstybinės pensijos skyrimo procedūrą. Pareiškėjas su atsakovo sprendimu nesutiko, nes Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nurodyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Šį prieštaravimą pripažino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d. nutarime.

2. Atsakovas Vilniaus rinktinė prašė atmesti pareiškėjo skundą.

2.1. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Konstitucinio teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui pensija neskiriama vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, o ne nutraukiamas jos mokėjimas.

2.2. Atsakovas paaiškino, kad Pareigūnų ir karių, kuriems pensija skiriama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, statusas lemia ir tam tikrus, didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Tesimo 2007 m. spalio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nemokama. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucija nenumato absoliutaus draudimo nutraukti teisės į valstybinę pensiją tolesnį įgyvendinimą, esant konstituciškai pagrįstoms sąlygoms.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – Vilniaus rinktinė) 2017 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. (21/20)-12-2955 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, teisėtumo bei pagrįstumo.

5. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:

5.1. Vilniaus rinktinė 2017 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (21/20)-12-2955 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

5.2. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 24 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu, padarius 7 nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, ir jam atimta teisė eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas 3 metams 3 mėnesiams. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 24 d. nuosprendžio atmestas.

6. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

7. Teismas konstatavo, kad iš aktualaus teisinio reglamentavimo ir Konstitucinio Teismo doktrinos matyti, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija gali būti neskiriama nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims, ir tai nėra siejama su nuosavybės teisės ribojimu ar dviguba kriminaline bausme. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Tesimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu nagrinėjamoje situacijoje, kadangi minėtos konstitucinės justicijos byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmeniui paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimo, o ne valstybinės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo minimame Konstitucijos 52 straipsnyje kalbama apie piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, šiame straipsnyje teisė į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra garantuojama. Įvertinęs aptartas aplinkybes ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, teismas konstatavo, kad atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, nustatęs, jog pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu 2017 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (21/20)-12-2955 neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

III. 8. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1. Teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius faktinius duomenis, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl atsisakymo pradėti valstybinės pensijos skyrimo procedūrą.

8.2. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nurodyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Šį prieštaravimą pripažino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime.

8.3. Pensija yra užtarnauta nuosavybė. Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia (be kita ko) reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

8.4. Pareiškėjo vertinimu Vilniaus rinktinė spręsdama jo pensijos skyrimo klausimą, nepagrįstai vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d.

8.5. Nagrinėjamu atveju teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies konstitucingumo, pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą nėra.

9. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Apeliantas savo skunde iš esmės cituoja tik teisės aktų nuostatas, klaidingai juos interpretuoja bei kartoja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde išdėstytus teiginius.

9.2. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, kadangi šiuo atveju pareiškėjui pensija neskiriama vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, o ne nutraukiamas jos mokėjimas. Vilniaus rinktinės nuomone, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų atsakovas nepažeidė, neteisėtų veiksmų, nepradėdamas pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo procedūrų, neatliko.

9.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

9.4. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucija nenumato absoliutaus draudimo nutraukti teisės į valstybinę pensiją tolesnį įgyvendinimą, esant konstituciškai pagrįstoms sąlygoms.

9.5. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime buvo vertinama situacija, kai asmeniui paskirtos pensijos mokėjimas yra nutraukiamas, o ne tuomet, kai jam pensija apskritai nebuvo skirta. Atsakovas prašo pareiškėjo teiginius dėl dvigubo nubaudimo vertinti kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Tesimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu nagrinėjamoje situacijoje, kadangi minėtos konstitucinės justicijos byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmeniui paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimo, o ne valstybinės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo minimame Konstitucijos 52 straipsnyje kalbama apie piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, šiame straipsnyje teisė į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra garantuojama. Įvertinęs aptartas aplinkybes ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, teismas konstatavo, kad atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, nustatęs, jog pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu 2017 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (21/20)-12-2955 neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu teigia, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nurodyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Šį prieštaravimą pripažino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes jis buvo priimtas netinkamai įvertinus šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

13. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija).

14. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius 7 nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, ir jam atimta teisė eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas 3 metams 3 mėnesiams. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad pareiškėjo kaltės forma – tiesioginė tyčia. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi nuteistojo A. K. kasacinis skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutarties atmestas.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas pareiškėjo nurodytame nutarime pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) – principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

16. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta).

17. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

18. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pensija yra pareiškėjo užtarnauta nuosavybė.

20. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose nuosavybės teisių apsauga pirmiausia siejama ne su teise realizuoti galimybę į pensijos paskyrimą, o su galimybe išsaugoti paskirtą ir mokamą pensiją. Ne kartą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

21. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d nutarimai). Kaip minėta, apeliantui valstybinė pensija nebuvo paskirta ir mokama. Taigi nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų kontekste teisė į valstybinę pensiją nėra, kaip teigia apeliantas, „užtarnauta nuosavybė“.

22. Pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015).

23. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 24 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu, padarius 7 nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, ir jam buvo atimta teisė eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas 3 metams 3 mėnesiams. Taigi, pareiškėjas buvo nubaustas už tiesiogine tyčia atliktus nusikaltimus, kuriais šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatyme numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo numatytas pareigūno pareigas. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė 2017 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (21/20)-12-2955 teisėtai ir pagrįstai neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nurodyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

26. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

27. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

28. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė