2016-12-14 Nr. AB-23612-3-61-3-05444-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2135-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05444-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SIGENA“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „SIGENA“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „SIGENA“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ 3.5 punktą.

Pareiškėjas paaiškino, jog yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas. Taryba patvirtino šio žemės sklypo ir gretimos teritorijos detalųjį planą, tačiau nustatė, kad detalusis planas įsigalioja tik įgijus nuosavybės teisę į esamą žemės sklypą ir prijungiamą valstybinės žemės plotą. Ši sprendimo dalis pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, yra neteisėta, todėl naikintina. Joks teisės aktas nenustato, kad, norint prie nuomojamo valstybinės žemės sklypo prijungti laisvos valstybinės žemės plotą, privaloma nusipirkti nuomojamą ir prijungiamą žemės sklypą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas, įsiterpę valstybinės žemės plotai besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams gali būti išnuomojami, o savininkams parduodami (2.15 p.). Tam, kad pareiškėjas galėtų išsinuomoti ar įsigyti įsiterpusį sklypą, turi būti įsigaliojęs detalusis planas. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 9 ir 10 straipsnių nuostatas, būtent pareiškėjas turi teisę nuspręsti, ar išsinuomoti, ar nusipirkti prijungiamą valstybinės žemės plotą, o sprendimą dėl nuomos ar pardavimo priima Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba).

Nacionalinės žemės tarnybos išduotose planavimo sąlygose nurodyta, kad ginčo teritorijos detalusis planas turi būti rengiamas laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimų. Detalusis planas buvo pradėtas rengti iki naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) įsigaliojimo, todėl turėjo būti rengiamas vadovaujantis iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiu teisiniu reguliavimu. Pagal ginčui aktualias Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies nuostatas, patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba oficialaus informacinio pranešimo paskelbimo vietinėje spaudoje ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo savivaldybės interneto tinklalapyje.

Vadinasi, galimybė atidėti detaliojo plano įsigaliojimą nėra nustatyta. Kita vertus, kaip nurodyta anksčiau, nustatyta sąlyga negali būti įgyvendinama.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 137–139) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Tarybos sprendimas buvo priimtas jos narių balsų dauguma ir įgyvendinant savivaldybės tarybos narių teises laisvai balsuoti tam tikrais klausimais. Nors iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio nuostatos nenustatė galimybės atidėti detaliojo plano įsigaliojimą, tokią teisę savivaldybės tarybos nariams suteikia tarybos nario mandato turinys. Teisė nustatyti detaliojo plano įsigaliojimo terminą įtvirtinta Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjo argumentai, kad sprendimo 3.5 punkte nustatyta sąlyga negali būti įgyvendinta, kol nėra įsigaliojęs detalusis planas, yra nepagrįsti. Nustatytos sąlygos netrukdo įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 159–162) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ 3.5 punktą bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įvykdyti teisės aktuose nustatytus veiksmus, susijusius su 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 įsigaliojimu.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas yra keliamas dėl Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo 3.5 punkto, kuriame nustatytas patvirtinto detaliojo plano įsigaliojimo momentas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2003 m. sausio 20 d. nuomoja valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2042 buvo pradėtas rengti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir gretimos teritorijos Vilkpėdės seniūnijoje detalusis planas, kurio tikslas – nekeičiant Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendinių, pakeisti sklypo ribas, prijungiant prie jo laisvos valstybinės žemės plotą, nustatyti sklypo komercinės paskirties objektų naudojimo būdą, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos naudojimo pobūdį bei kitus pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus leistinus žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus bei statybos reglamentus. Parengtas detalusis planas buvo patvirtintas Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1-2103, kurio 3.5 punkte nustatyta, kad detalusis planas įsigalioja tik įgijus nuosavybės teises į esamą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka. Su tokiu detaliojo plano įsigaliojimo momento nustatymu pareiškėjas nesutinka ir nurodo, kad Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo 3.5 punktas neatitinka iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas) bei juo patvirtintų Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatų, nepagrįstai riboja pareiškėjo teises, nustatyta sąlyga negali būti įgyvendinta, nes be galiojančio detaliojo plano žemės sklypai nėra formuojami.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai detalusis planas buvo pradėtas rengti ir patvirtintas galiojant skirtingoms Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoms ir iš esmės skiriantis ginčui aktualiam teisiniam reguliavimui. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiame Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnyje buvo nustatyta, kad detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu (4 d.). Patvirtintas detalusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje.

Patvirtintas detalusis planas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo patvirtinimo dienos (8 d.). Nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančiame Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (4 d.), teisės aktas ir juo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas įsigalioja kitą dieną po jo įregistravimo ir paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, jeigu sprendime dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data.

Oficialus informacinis pranešimas apie kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą skelbiamas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančios institucijos svetainėje ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje (6 d.). Kiek tai susiję su byloje kilusiu ginču, nuo 2014 m. sausio 1 d. pasikeitė detaliuosius planus tvirtinantis subjektas, t. y. tokia teisė išimtinai suteikta savivaldybės administracijai, bei nustatyta galimybė nustatyti vėlesnį detaliojo plano įsigaliojimo momentą.

Pagal teisinį reguliavimą galiojusį iki 2014 m. sausio 1 d., detaliuosius planus galėjo tvirtinti tiek savivaldybės taryba, tiek administracijos direktorius, tačiau nebuvo galimybės nustatyti vėlesnio detaliojo plano įsigaliojimo momento. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.

Pareiškėjas teigia, kad detalusis planas buvo ir turėjo būti patvirtintas vadovaujantis iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, o atsakovas teigia, jog teisę nuspręsti, kurios nuostatos taikytinos, turėjo Taryba. Atsižvelgiant į šiuos proceso šalių argumentus ir byloje keliamo ginčo pobūdį, visų pirma, būtina nustatyti, kokia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija taikyta priimant Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1-2103. Įvertinęs tai, kad detalųjį planą patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba, sprendime nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, jog detalusis planas buvo baigtas rengti ir patvirtintas vadovaujantis pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą.

Anksčiau aptarta Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 8 dalis nesuteikė teisės nustatyti vėlesnės patvirtinto detaliojo plano įsigaliojimo datos. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo 3.5 punkto nuostatos prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies nuostatoms. Teisę nesivadovauti imperatyviomis įstatymo nuostatomis Taryba grindžia jos nariams suteiktu mandatu ir teise laisvai balsuoti. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.

Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsižvelgdamas į tai, kad Taryba veikia viešojo administravimo srityje ir įgyvendina viešojo administravimo funkcijas, teismas konstatavo, jog Tarybos priimami sprendimai visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamo akto (ar jo dalies) prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams lemia jo neteisėtumą ir yra absoliutus akto (jo dalies) negaliojimo pagrindas.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad, nustatydamas detaliojo plano įsigaliojimo sąlygą, atsakovas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teises ir peržengė savo kompetencijos ribas. Pagal Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. kovo 27 d.) 3 punktą, naujus žemės sklypus parduoda ir išnuomoja (išskyrus žemės sklypus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais perduotus savivaldybėms valdyti patikėjimo teise), valstybinės žemės pirkimo – pardavimo ir nuomos sutartis pasirašo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjo nuomojamą žemės sklypą patikėjimo teisė valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Vadinasi, šiai institucijai suteikta teisė nuspręsti dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo ar nuomos, taip pat dėl nuomos sutarties pratęsimo. Taigi atsakovas peržengė savo kompetencijos ribas, nes teisė priimti sprendimus dėl ginčo teritorijos nuomos ar pardavimo jam nesuteikta. Nutarimo 2.15 punkte nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams.

Nurodytos nuostatos patvirtina, kad, siekdamas prisijungti papildomą laisvą valstybinę žemę, pareiškėjas neprivalo įsigyti nuomojamą ir / ar prijungiamą žemės sklypą. Abu sklypus jis gali valdyti nuomos pagrindais. Nustatydamas tokią sąlygą, nesant tam įstatymais nustatyto pagrindo, atsakovas nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teises. Teismui pareiškėjas pateikė įrodymus, kad Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo 3.5 punkte nustatyta sąlyga negali būti įgyvendinama, nes negaliojant detaliajam planui negali būti atlikti kadastriniai matavimai, kurių pagrindu formuojamas nuomojamas ar parduodamas žemės sklypas.

Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad parduodamų ar išnuomojamų žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi pagal detaliuosius planus ar žemės valdos projektus. Pagal Taisyklių 7 punktą, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, turėdamas detaliojo plano ar žemės valdos projekto, kuriame suprojektuotas parduodamas ar išnuomojamas naujas kitos paskirties valstybinės žemės sklypas, ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, – priima sprendimą nustatyti žemės sklypo kadastro duomenis (suformuoti žemės sklypą), jeigu žemės sklypas nesuformuotas (7.1 p.); pagal parengtą valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų bylą nustato žemės servitutus, jeigu reikiami servitutai nenustatyti (7.2 p.);

įregistruoja valstybinės žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, jeigu žemės sklypas neįregistruotas (7.3 p.); patvirtina žemės sklypo pradinę pardavimo kainą arba pagal savivaldybės tarybos nustatytą žemės nuomos mokesčio tarifą apskaičiuotą pradinį metinio žemės nuomos mokesčio dydį (7.4 p.). Nurodytos nuostatos tvirtina, kad jei nėra galiojančio detaliojo plano ir parengtos kadastro duomenų bylos, sprendimas dėl žemės sklypo pardavimo ar nuomos negali būti priimtas. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ 3.5 punktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir priimtas peržengus kompetencijos ribas, todėl naikintinas, o atsakovas įpareigotinas įvykdyti teisės aktuose nustatytus veiksmus, susijusius su Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 įsigaliojimu.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 164–170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, taip pat savo išvadų nepagrindė, todėl teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, yra nemotyvuota (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šios aplinkybės yra pagrindas teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu bei jį panaikinti (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p.), o kartu atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Tarybos sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.); teismas netinkamai aiškino ir taikė arba išvis netaikė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų, susijusių su detaliųjų planų (įsi)galiojimo terminų nustatymu, netinkamai aiškino teisės normų, reglamentuojančių valstybinių žemės sklypų įsigijimo privačion nuosavybėn tvarką, turinį, nors teisės aktų taikymas yra teismo prerogatyva (ABTĮ 86 str. 2 d.).

3. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 27 straipsnio 6 dalis numatė, kad teritorijų planavimo dokumentas įsigalioja kitą dieną po jo įregistravimo ir paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, jeigu sprendime dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Visų pirma, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detalusis planas pradėtas rengti galiojant 2012 m. rugsėjo 26 d.

Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, o užbaigtas jau galiojant 2014 m. sausio 1 d. redakcijai. 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą (įstatymo pakeitimai įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.).

Taigi įstatymų leidėjas pasirinko dispozityvią Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo tvarką – t. y. detaliojo plano atskiros rengimo, derinimo, tvirtinimo procedūros galėjo būti vykdomos vadovaujantis tiek Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojusia iki 2014 m. sausio 1 d., tiek 2014 m. sausio 1 d. Teritorijų planavimo įstatymo redakcija. Pažymėtina, kad 3.5 punktą įtraukti į Tarybos sprendimą buvo nuspręsta dar iki jo tvirtinimo, t. y. iš esmės detaliojo plano derinimo (tikrinimo) stadijoje ir Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymas nedraudžia skirtingas detaliojo plano rengimo procedūras vykdyti pagal skirtingus teisinius reguliavimus.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detalusis planas buvo tvirtinamas tik pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, kadangi detalųjį planą patvirtino Taryba (pagal 2014 m. sausio 1 d. redakciją detaliuosius planus tvirtina tik savivaldybės administracijos direktorius). Kaip jau buvo minėta, Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nedraudė tam tikrus detaliojo planavimo veiksmus atlikti pagal skirtingas Teritorijų planavimo įstatymo redakcijas.

Taigi, tvirtinant detalųjį planą ir įrašant skundžiamą 3.5 punktą, buvo vadovautasi tiek Teritorijų planavimo įstatymo 2012 m. rugsėjo 26 d. redakcija ir jos 26 straipsnio 4 dalimi (detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu), tiek Teritorijų planavimo įstatymo 2014 m. sausio 1 d. redakcija ir jos 27 straipsnio 6 dalimi, numatančią galimybę atidėti detaliojo plano įsigaliojimo datą. Antra, net ir laikant, kad (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detalusis planas buvo rengiamas tik pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, atkreiptinas dėmesys, jog minėtos redakcijos 26 straipsnio 6 dalyje yra numatyta galimybė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tvirtinant detalųjį planą, nustatyti ir konkretų jo galiojimo terminą.

Akivaizdu, kad bet koks terminas turi savo pradžios atskaitos tašką, kuris, pagal analogiją taikant ABTĮ nuostatas, gali būti apibrėžtas kalendorine data arba įvykiu. Vadinasi, tvirtinant detalųjį planą įstatymų leidėjas suteikė teisę nustatyti konkretų jo galiojimo terminą, tame tarpe ir įsigaliojimo terminą. Teismas apskritai nenagrinėjo šios teisės normos taikymo klausimo šiame ginče, nors apeliantas savo atsiliepime į skundą šiuo reglamentavimu grindė Tarybos teisę atidėti detaliojo plano įsigaliojimo momentą.

4. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies nuostatos, kurioms, teismo teigimu, prieštarauja Tarybos sprendimo 3.5 punktas, taip pat nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės įstatyminės teisės nustatyti detaliojo termino galiojimo terminą. Tarybos nuomone, teisės normos, juolab, esančios tame pačiame įstatyme, privalo būti aiškinamos sistemiškai. Nors įstatymų leidėjas 2012 m. rugsėjo 26 d. redakcijos Teritorijų planavimo įstatyme tiesiogiai nenurodė, kad detaliojo plano įsigaliojimas gali būti atidėtas dėl tam tikrų aplinkybių, tačiau tokia Vilniaus miesto savivaldybės teisė tiesiogiai išplaukia iš įstatymo 26 straipsnio 6 dalies. Įstatymų leidėjas, norėdamas apibrėžti detaliojo plano sprendinių galiojimo laikotarpį ir siedamas jį tik su teise tvirtinant detalųjį planą nustatyti tik jo galiojimo pabaigos datą, nebūtų pasirinkęs „galiojimo termino“ sąvokos, nes, kaip jau buvo minėta, bet kuris terminas turi savo pradžios ir pabaigos momentą. Teismas skundžiamame sprendime ignoravo 2012 m. rugsėjo 26 d. redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalies nuostatas.

5. Trečia, skundžiame sprendime yra nurodoma, kad teisę nesivadovauti imperatyviomis įstatymo nuostatomis Taryba grindžia jos nariams suteiktu mandatu ir teise laisvai balsuoti. Taryba, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu niekada nepripažino ir neteigė, kad ginčijamas Tarybos sprendimas buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės aktų normas, ar, juolab, jog tariami teisės aktų reikalavimų pažeidimai yra pateisinami Tarybos nario mandato suteikiamomis teisėmis. Tiek atsiliepime į skundą, tiek šiame apeliaciniame skunde Taryba laikosi nuoseklios pozicijos, kad tvirtinant (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detalųjį planą teisės aktai suteikė teisę nustatyti vėlesnį minėto detaliojo plano įsigaliojimo momentą.

Tai patvirtina anksčiau dėstomi argumentai, kad abejose Teritorijų planavimo įstatymo redakcijose, kurios galiojo detaliojo plano rengimo, tvirtinimo procedūrų metu, buvo nustatyta teisė Tarybai atidėti detaliojo plano įsigaliojimo momentą. Vilniaus miesto savivaldybės veiklą reguliuoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas, patvirtintas Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1-2070. Reglamentas numato, kad savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai turi teisę laisvai, vadovaujantis savo sąžine ir vidiniu įsitikinimu, balsuoti už pateiktą sprendimo projektą.

Taryba, priimdama 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1-2103 ir ginčijamą 3.5 punktą, vadovavosi ne tik teisės aktų reikalavimais, kurie suteikia teisę savivaldybių taryboms atidėti detaliojo plano įsigaliojimo terminą, bet ir sprendė, kad toks detaliojo plano įsigaliojimo datos nukėlimas iki žemės sklypų įsigijimo momento labiausiai atitinka savivaldybės ir jos gyventojų interesus, t. y. buvo įgyvendintos iš tarybos nario mandato turinio kylančios pareigos ir atsakomybė prieš bendruomenę. Šiuo atveju teigtina, kad detaliojo plano atidedamoji sąlyga įsigyti, o ne nuomotis valstybinės žemės sklypus, atsižvelgiant į tai, kokią veiklą sklypuose pareiškėjas planuoja vykdyti (t. y. statyti automobilių saloną ir vystyti verslą), nepažeidžia/nesuvaržo pareiškėjo teisių bei išlaiko balansą tarp viešojo intereso (pvz. papildomų pajamų savivaldybės biudžetui gavimu už parduotiną laisvą įsiterpusį valstybinės žemės sklypą) ir pareiškėjo privačių interesų plėtoti verslą.

Dėl minėtų priežasčių manytina, kad teismas tinkamai neištyrė visų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, o teisės aktų taikymas yra būtent teismo prerogatyva.

6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Taryba, nustatydama vėlesnį detaliojo plano įsigaliojimo momentą ir šį momentą susiedama su nuosavybės teisių į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą įgijimu, viršijo savo kompetencijos ribas. Kaip matyti iš Tarybos sprendimo skundžiamo 3.5 punkto turinio, detalusis planas įsigalioja tik įgijus nuosavybės teises į esantį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka.

Tokia punkto formuluote Taryba nesikėsino į Nacionalinės žemės tarnybos kompetenciją spręsti dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo. Kaip jau buvo ne kartą minėta, būtent Taryba pagal Teritorijų planavimo įstatymo (iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos) 26 straipsnio 4 dalį turi teisę tvirtinti detaliuosius planus. Tarybos sprendimo skundžiamu 3.5 punktu nebuvo sprendžiami jokie valstybinės žemės pardavimo pareiškėjui klausimai – tai turi būti atlikta teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba, nepriklausomai nuo Tarybos sprendimo, pareiškėjui pasikreipus spręstų dėl detaliajame plane numatytų sujungti valstybinės žemės sklypų pardavimo.

Tarybos sprendimo 3.5 punkto formuluotė „teisės aktų nustatyta tvarka“ yra nukreipiamoji į teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės įsigijimo klausimus, todėl teismas visiškai nepagrįstai teigia, jog Taryba viršijo savo kompetenciją ir/ar sprendė dėl valstybinių žemės sklypų pardavimo pareiškėjui. Pareiškėjas net nebandė įsigyti Tarybos sprendime minimų sklypų, todėl negalima sutikti su teismo motyvais, kad be galiojančio detaliojo plano ir parengtos kadastrinių duomenų bylos sprendimas dėl žemės sklypo pardavimo ir nuomos negali būti priimtas.

Pareiškėjas savo skunde taip pat yra nurodęs, kad išsipirkti pareiškėjo nuomojamą žemės sklypą, kadastro numeris Nr. (duomenys neskelbtini), jam pateikus tokį prašymą ir Nacionalinės žemės tarnybai priėmus sprendimą jį parduoti (...) būtų galimybė. Taisyklių 5 punkte yra numatyta, kad parduodamų ar išnuomojamų žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi pagal detaliuosius planus ar žemės valdos projektus. Savo ruožtu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 11 punktas numato, kad kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus, institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje organizavimą, patvirtintus žemės sklypų planus, naudojant topografinius planus bei kitą geodezinę ir topografinę medžiagą.

Taigi, kadastriniai matavimai, priešingai nei nurodo pareiškėjas ir teismas, gali būti atliekami ne tik pagal detaliuosius planus, bet ir pagal kompetentingų institucijų patvirtintus žemės sklypų formavimo planus. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką, taip pat atvejus ir tvarką, kai žemės sklypai pertvarkomi nerengiant projekto, nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintos taisyklės. Atsakovas remiasi šių taisyklių 2, 2.5, 2.6, 13.5, 81 punktais.

Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjas turi visas galimybes inicijuoti laisvos įsiterpusios valstybinės žemės sklypo formavimo procedūrą ir parengto/patvirtino žemės sklypo plano pagrindu užsakyti kadastrinius matavimus. Tuo metu pareiškėjo nuomojamas žemės sklypas yra suformuotas, jo kadastriniai matavimai yra atlikti ir pats sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į Taisyklių 7, 7.1, 7.2, 7.3, 7.4, 7.5 punktų nuostatas, galima konstatuoti, kad neįsigaliojus (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detaliajam planui, teisės aktų nustatyta tvarka įmanoma suformuoti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus ir kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo.

Taigi pareiškėjui nuosavybės teise įsigijus abu valstybinės žemės sklypus, įsigaliotų detalusis planas. Akivaizdu, kad teismas netinkamai/neišsamiai nagrinėjo teisinį valstybinių žemės sklypų formavimo ir pardavimo privatiems asmenims reglamentavimą, todėl ginčijamu sprendimu buvo pažeistos materialinės teisės normos ir tai yra pagrindas apeliaciniam teismui panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos sprendimą (ABTĮ 143 str.).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174–183) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad nuo detaliojo plano rengimo pradžios iki jo patvirtinimo pasikeitė Teritorijų planavimo įstatymo redakcija. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.

Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti detalieji planai planavimo organizatoriaus sprendimu gali būti nerengiami ar nebaigiami rengti. Taigi, visų pirma, pagal nustatytą reglamentavimą planavimo organizatorius pasirenka pagal kokią tvarką nori baigti detaliojo planavimo procedūrą – arba pagal tvarką, galiojusią nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d., arba pagal tvarką, įsigaliojusią nuo 2014 m. sausio 1 d. Nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančioje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje aiškiai nurodyta, kad detaliuosius planus tvirtina tik savivaldybės administracijos direktorius (27 str. 4 d.).

Atsakovo noras vadovautis abejomis Teritorijų planavimo įstatymo redakcijomis nesuderinamas su nustatytu reglamentavimu ir jam prieštarauja. Atsakovas taip pat klaidingai nurodo, kad detaliojo plano tvirtinimui aktualioje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje buvo numatyta galimybė atidėti jo įsigaliojimą. Atsakovo minima Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalis apskritai nereglamentavo detaliųjų planų įsigaliojimo termino. Šioje normoje nurodyta, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas.

Detaliojo plano tvirtinimui buvo aktualios ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės), nuostatos, susijusios su detaliųjų planų teikimu tvirtinti ir įsigaliojimo nustatymo momentu. Šių Detaliųjų planų rengimo taisyklių 51 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba detalųjį planą patvirtina ar motyvuotai nepatvirtina per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos.

Detaliųjų planų rengimo taisyklių 53 punkte įtvirtinta, jog detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama, o tais atvejais, kai siūloma detalųjį planą tvirtinti, savivaldybės taryba, atsisakiusi detalųjį planą tvirtinti, privalo planavimo organizatoriui pateikti motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo plano pateikimo dienos. Šių Detaliųjų planų rengimo taisyklių 56 punkte nurodyta, kad patvirtintas detalusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje.

Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 26 d. – 2014 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad patvirtintas detalusis planas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo patvirtinimo dienos. Nuo 2007 m. balandžio 5 d. galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo redakcija galimybės atidėti detaliojo plano įsigaliojimą nebenumatė. Tokia nuostata buvo įtvirtinta tik 2013 m. birželio 27 d. priėmus naują įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. (27 str. 6 d.).

Taigi, vertinant detaliojo plano tvirtinimui aktualias teisės aktų nuostatas, matyti, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad Tarybos sprendimo 3.5 punkto nuostatos prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2014 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 8 dalies nuostatoms, yra teisėtos ir pagrįstos. Atsakovas neteisingai aiškina valstybinės žemės pardavimą ir išnuomojimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat remiasi naujomis aplinkybėmis, kurios pirmojoje instancijoje nebuvo vertintos. Atsakovas, skundžiamame sprendimo 3.5. punkte nustatydamas sąlygą nusipirkti formuojamą teritoriją, nesant tam įstatymais nustatyto pagrindo, suvaržė pareiškėjo teises.

Nepaisant to, kad pareiškėjas neprivalo pirkti detaliuoju planu formuojamos žemės, nes teisės aktai tokio įpareigojimo nenumato, jis to apskritai neturėtų galimybės padaryti, kadangi prijungiamas valstybinės žemės plotas, kol negalios patvirtintas detalusis planas, negalėtų būti suformuojamas kaip nekilnojamas daiktas – žemės sklypas, ir atitinkamai negali būti parduodamas. Antra, ar pirkti, ar nuomoti valstybinę žemę, sprendžia ne savivaldybės taryba. Ginčo žemė nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise yra valdoma Nacionalinės žemės tarnybos.

Teismas, aiškindamas Taisyklių normas, padarė pagrįstą išvadą, kad teisė nuspręsti dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo ar nuomos, taip pat teisė dėl nuomos sutarties pratęsimo suteikta Nacionalinei žemės tarnybai. Nacionalinė žemės tarnyba teisę nuspręsti dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo ar nuomos įgyvendina atsižvelgdama į valstybinės žemės naudotojo valią bei į Nutarimo 2.15 punkto nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktą, valstybinės žemės sklypai parduodami arba išnuomojami atsižvelgiant į prašyme išreikštą asmens, turinčio teisę pirkti arba išsinuomoti žemės sklypą, valią – pirkti ar nuomoti valstybinės žemės sklypą, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai valstybinė žemė negali būti perleidžiama privačion nuosavybėn. Taigi nuspręsti, pirkti ar nuomoti žemę, yra įstatyminė valstybinės žemės naudotojo teisė.

Remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sprendimą dėl žemės pardavimo ar išnuomojimo priima Nacionalinė žemės tarnyba. Be to, be pirmosios instancijos teismo aptartos Taisyklių 3 punkto normos, kuri suteikia teisę Nacionalinei žemės tarnybai spręsti dėl valstybinės žemės pardavimo ir nuomos, Nutarimo 2.15 punkte taip pat yra įtvirtinta nuostata, kad sprendimus dėl įsiterpusios laisvos valstybinės žemės pardavimo ar išnuomojimo priima Nacionalinė žemės tarnyba. Trečia, neįmanoma pirkti įsiterpusio žemės sklypo, kol jis nėra suformuotas.

Tam, kad įsiterpusią žemę būtų galima išsinuomoti ar nusipirkti, turi būti patvirtintas galiojantis detalusis planas, pagal kurį ši žemė yra formuojama kaip nekilnojamas daiktas – žemės sklypas. Nutarimo 2.15 punkte yra nurodyta, kad valstybinės žemės pirkimo – pardavimo ar nuomos sutartyje turi būti nurodyta, jog parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės sklypas per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo turi būti sujungtas su pagrindiniu žemės sklypu į vieną žemės sklypą pirkėjo ar nuomininko lėšomis. Įsiterpusio parduodamo ar išnuomojamo žemės sklypo sujungimas su pagrindiniu žemės sklypu turi būti numatytas detaliajame plane arba žemės valdos projekte, pagal kurį šis įsiterpęs žemės sklypas formuojamas.

Ši nuostata reiškia, kad įsiterpęs sklypas gali būti parduodamas arba išnuomojamas tik po to, kai yra patvirtintas galiojantis detalusis planas, pagal kurį įsiterpęs žemės sklypas formuojamas. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamųjų daiktų formavimą, 2 dalimi, 7 straipsnio 4 dalimi, Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 12 punktu, ir teigia, kad nagrinėjamu atveju, nesant galiojančio detaliojo plano, kuriame įsiterpęs žemės sklypas suprojektuotas, suformuoti žemės sklypą, t. y. nustatyti jo kadastro duomenis ir priimti sprendimą žemės sklypą suformuoti, bei jį išsipirkti taip, kaip nurodė savivaldybės taryba, neįmanoma.

Be to, byloje yra pateikti įrodymai, t. y. 2015 m. sausio 29 d. paklausimas „Dėl kadastrinių matavimų atlikimo“ ir UAB „Inverstatus“ 2015 m. vasario 2 d. atsakymas į šį paklausimą, kurie taip pat patvirtina, kad sprendime nurodyta detaliojo plano įsigaliojimo sąlyga yra neįgyvendinama, kadangi neįmanoma įsigyti valstybinės žemės pagal negaliojantį detalųjį planą. Ketvirta, atsakovas apeliaciniame skunde remiasi naujomis aplinkybėmis ir nurodo, kad jei neįmanoma suformuoti įsiterpusios laisvos valstybinės žemės sklypo nesant galiojančio detaliojo plano, pareiškėjas turi visas galimybes inicijuoti laisvo įsiterpusio valstybinės žemės ploto formavimo procedūrą parengdamas kitą teritorijų planavimo dokumentą, t. y.

žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą ir jo pagrindu užsakyti kadastrinius matavimus. Iš tokių atsakovo argumentų apskritai tampa neaišku, kokiu tikslu tuomet buvo rengiamas detalusis planas, jei atsakovas mano, kad turi būti rengiamas dar vienas naujas teritorijų planavimo dokumentas. Nutarimo aktualioje 2.5 punkto redakcijoje nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumentas ar žemės valdos projektas ir žemės sklypo planas rengiami asmens, pageidaujančio pirkti ar išsinuomoti žemės sklypą, lėšomis. Tokia pati nuostata buvo nurodyta ir detaliojo plano rengimo metu galiojusioje šio Nutarimo redakcijoje.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde mini naują žemės sklypo formavimo dokumentą, kuris vėl turėtų būti rengiamas pareiškėjo lėšomis. Kadangi Taryba sprendimu jau yra patvirtinusi detalųjį planą, tai reiškia, kad iš esmės ji sutinka su formuojamo įsiterpusio valstybinės žemės sklypo ribomis ir plotu. Todėl akivaizdu, kad tam pačiam tikslui dar vieno teritorijų planavimo dokumento rengimas pareiškėjo lėšomis ne tik pažeistų pareiškėjo teises, bet tokiu būdu pareiškėjui būtų padaroma ir turtinė žala. Be to, pareiškėjas negali būti užtikrintas, kad parengęs žemėtvarkos projektą, už jo tvirtinimą atsakingas savivaldybės administracijos direktorius vėl nenustatytų papildomų jo įsigaliojimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ 3.5 punktu buvo nustatyta, kad detalusis planas įsigalioja tik pareiškėjui įgijus nuosavybės teises į esamą žemės sklypą ir papildomai prijungiamą valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikinęs šį punktą ir įpareigojęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įvykdyti teisės aktuose nustatytus veiksmus, susijusius su 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2103 įsigaliojimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacijai bei pabrėžia, kad pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnį detalųjį planą turėjo patvirtinti savivaldybės taryba (šis teisinis vienetas ir priėmė sprendimą dėl detalaus plano patvirtinimo, taigi teismo išvada, jog detalusis planas buvo baigtas rengti ir patvirtintas vadovaujantis pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą - pagrįsta) arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu (4 d.).

O patvirtintas detalusis planas įsigaliodavo kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje. Patvirtintas detalusis planas turėjo būti paskelbtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo patvirtinimo dienos (8 d.), kas šiuo atveju nebuvo padaryta. 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu patvirtinto detalaus plano įsigaliojimas sąlyginis, siejamas ne tik su suinteresuoto asmens privalomais prisiimti turtiniais įsipareigojimais, bet ir su kitų asmenų prievole užtikrinti šios sąlygos įgyvendinimą, nes priešingu atveju patvirtintas detalusis planas neįsigalios.

Aptariamos nuostatos įtraukimas į 2014 m. lapkričio 12 d. aktą akivaizdžiai nesuderinamas su Teritorijų planavimo įstatymu, galiojusiu iki 2014 m. sausio 1 d., pareiga paisyti įstatymo viršenybės principo, kurio niekaip negali paneigti savivaldybės tarybos nario teisė laisvai ir sąžiningai balsuoti už pateiktą sprendimo projektą. Įstatymų leidėjas Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.

Vadinasi, detalusis planas galėjo būti baigtas rengti, derinti, tikrinti ir tvirtinti arba pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją arba po 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją (Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 str. 4 d.). Teisinė galimybė vadovautis to paties detalaus planavimo metu skirtingomis Teritorijų planavimo įstatymo redakcijomis nebuvo numatyta, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje visiškai nepagrįstas.

Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 6 dalyje buvusi įtvirtinta nuostata dėl galimybės nustatyti detalus plano konkretų galiojimo terminą suprantama ir aiškintina, kaip detalaus plano galiojimas laike, kur tokio detalaus plano pradžia vienareikšmiškai siejama su jo paskelbimu taip kaip buvo numatyta Teritorijų planavimo įstatymo - patvirtintas detalusis planas įsigaliodavo kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje.

Apeliaciniame skunde nurodomas žemės sklypo įsigijimo teisinis reguliavimas, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi teisinės reikšmės, kadangi esminė aplinkybė, ar Vilniaus miesto savivaldybės taryba tvirtindama detalųjį planą ir jį patvirtinusi, pagal Teritorijų planavimo įstatymą (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) turėjo teisę atidėti patvirtinto detalaus plano įsigaliojimą, kol pareiškėjas UAB „Sigena“ neprisiims turtinio įsipareigojimo, t. y., kol nepasikeis pastarojo asmens teisių ir pareigų apimtis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, sąlyginis detalaus plano įsigaliojimo aspektas, kaip ir nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, nesuderinamas su iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, todėl negalėjo būti paliktas kaip teisėtas apskųstame teisės akte – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir gretimos teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ (b. l. 10).

Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, pritaikė tinkamą teisinį reguliavimą bei teisingai jį aiškino, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius