2022-03-23 Nr. AB-6952-3-61-3-04423-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1610-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04423-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. A. I. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. A. I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. A. I. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 21S28803 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 6K-1493 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad savo prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė tuo, jog kilmės šalyje jam rimtą grėsmę kelia kraujo keršto tradicijos. Paaiškino, kad asmeninė patirtis, įskaitant patirtus grasinimus ir užpuolimą, išdėstyta apklausos metu, pareiškėjo manymu, sudaro pagrindą suteikti jam prieglobstį.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl jo baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, neanalizuodamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad yra paprastas žmogus, užaugęs neeuropietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Nurodė, kad atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas.

5. Teigė, kad Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašymą, taip pat, esant poreikiui, atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo, jog neturi duomenų, kad pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

8. Departamentas ginčijamu Sprendimu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis, pasak Departamento, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu konstatuota, kad prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas istorija, kuri turi vidinių trūkumų, nepatvirtinta patikimais įrodymais, nesuderinama su tyrimo metu surinkta informacija, todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir dėl to jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Todėl Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

10. Be to, remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovo nuomone, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Departamentas surinko bei įvertino visą aktualią su jo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo nereikalavo teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Jis nurodė priežastis, paskatinusias išvykti iš kilmės valstybės, buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, o Departamentas pateiktus duomenis atitinkamai įvertino ir kvalifikavo. Atsakovas nurodė, kad vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

13. Tyrimo metu atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl konstatavo, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis, tačiau 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas neturi duomenų, jog situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi. Jis pats taip pat nepateikė konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta, todėl konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Atsakovas pažymėjo, kad prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nesuteiktas terminas savanoriškai išvykti ir nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

15. Paaiškino, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pažymi, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, Sprendimu pareiškėjui neuždrausta vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

16. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo ir nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

17. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo jo skundą patenkinti.

18. Atsakovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo D. M. A. I. I. skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 5 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ir dėl Komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Byloje teismas nustatė, kad 2021 m. vasario 9 d. apie 00.17 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Tverečiaus pasienio užkardos specialistai Lazinkų k., Didžiasalio sen., Ignalinos r. sav., pamatė 12 tamsaus gymio asmenų, iš kurių 11 pateikė (duomenys nekselbtini) piliečių pasus, kuriuose nebuvo Šengeno vizų, o 1 iš asmenų neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Minėti asmenys buvo sulaikyti, vienas iš jų – (duomenys neskelbtini) pilietis D. M. A. I. I..

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 9 d. raštu paprašė suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad yra 41 metų amžiaus ir atvyko į šią šalį dėl socialinių problemų. Nurodė, kad daugmaž 8 mėnesius draugavo su mergina, tačiau nepaisant to, jog prašė jos šeimos leidimo, jiems nebuvo leista susituokti. Pažymėjo, kad jiedu vis tiek susituokė, tačiau praėjus 8 mėnesiams, kai jos šeima sužinojo, kad ji laukiasi, jie nužudė savo dukrą (pareiškėjo žmoną), o pats pareiškėjas turėjo bėgti, kadangi bijojo, jog ir jis bus nužudytas. Todėl pareiškėjas atvyko į Lietuvą.

23. Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad 2021 m. vasario 9 d. vykusioje pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad yra kurdas iš (duomenys neskelbtini). Jis įsimylėjo N. A. H., 35 metų amžiaus moterį, kurios šeima prieštaravo jų santykiams. 2020 m. balandžio 15 d. pareiškėjas su mylimąja susituokė slapta, buvo sudaryta religinė santuoka, oficialiai neįteisinta. Jo žmona tapo nėščia, tačiau 2021 m. sausio 21 d. jos brolis M. A. ją nužudė. Šiuo metu merginos šeima ir brolis ieško pareiškėjo, ketina jį nužudyti. Prieglobsčio prašytojui grasinta 3 kartus, pasakyta, kad jį suras ir nužudys. Teigia, kad šiuo metu žmoną nužudęs jos brolis yra kalėjime, tačiau pareiškėjas vis tiek bijo grįžti į kilmės šalį.

24. 2021 m. vasario 24 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad išvyko iš savo kilmės šalies, kadangi dirbdamas parduotuvėje 2020 m. gegužės mėn. sutiko merginą, vardu N., ir ją įsimylėjo. Jiedu ketino tuoktis, tačiau merginos šeima tam prieštaravo, todėl pora susituokė slapta, sudarydami tik religinę santuoką mečetėje. Nurodė, kad po santuokos pora kartu negyveno, tačiau penktadieniais susitikdavo draugui priklausančiame bute. Praėjus 8 mėnesiams po santuokos, kai žmona grįžo į savo namus, nualpo, o nuvykus į ligoninę paaiškėjo, kad laukiasi. Grįžusią iš ligoninės brolis ją nušovė. Tuomet pačiam pareiškėjui paskambino žmonos tėvas ir pagrasino jį nužudyti, todėl prieglobsčio prašytojas išvyko iš šalies. Paaiškino, kad apie žmonos nužudymo aplinkybes sužinojo iš jos sesers. Manė, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) gresia nužudymas, kadangi jis susituokė prieš žmonos tėvų valią.

25. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, t. y. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

26. Departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą, Sprendime nurodė, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojo buvo paprašyta pateikti įrodymus, patvirtinančius jo santykius su N. Pareiškėjas teigė, kad tokius įrodymus turi, tačiau galės juos pateikti tik tuo atveju, jei jų neištrynė Lietuvos Respublikos pareigūnai. Vėliau pareiškėjas prisiminė, kad kažkoks asmuo liepė „formatuoti“ telefoną ir viską ištrinti, bet jis pats bijojo trinti informaciją, todėl ji turėtų būti telefone. Vis dėlto, iki Sprendimo priėmimo Departamentas tokios informacijos negavo.

27. Apklausiamas pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. jam ir N. susituokus buvo išduotas dokumentas, patvirtinantis sudarytą religinę santuoką, kurį jis paslėpė prekybos centro, kuriame dirbo, spintelėje. Nors pareiškėjui buvo siūloma susisiekti su giminaičiais ar draugais, kurie galėtų šį dokumentą pateikti, tačiau jis paaiškino, kad tai gali padaryti vienas draugas, kuris išvyko į Iraną. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas šio dokumento Departamentui taip ir nepateikė. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie santykius su N. nepasižymėjo detalumu bei nuoseklumu, jis negalėjo papasakoti jokių gyvenimo planų su N. Taip pat paklausus konkrečių klausimų, pavyzdžiui, kaip planavo toliau gyventi santuokoje, pareiškėjas atsakinėjo abstrakčiai ir bendrais teiginiais.

Departamentas pažymėjo, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojas pateikė vienas kitam prieštaraujančius faktus, pavyzdžiui, dėl santuokos sudarymo datos, kurios negalėjo patikslinti. Taip pat aiškino, kad negalėjo sudaryti oficialios santuokos, nes ceremonijoje turi dalyvauti tėvai, tačiau tėvų vaidmuo sudarant oficialią santuoką svarbus tik nuo 15 iki 18 metų, kadangi būtinas jų sutikimas / leidimas. Departamentas, nustatęs šiuos faktus, laikė, jog ši priežastis vertintina kaip neatitinkanti kilmės valstybės informacijos.

Pasakodamas apie N. nužudymą pareiškėjas teigė, kad ji buvo nušauta po to, kai šeima sužinojo, jog laukiasi. Apie visas įvykio aplinkybes jam papasakojo žmonos sesuo, nurodžiusi, kad jis pats turi bėgti. Departamentas akcentavo, kad tyrimo metu susisiekė su (duomenys neskelbtini) veikiančia nevyriausybine organizacija, tyrinėjančia „garbės nužudymų“ atvejus, tačiau ji paaiškino, kad niekur nėra duomenų apie nužudytą merginą, vardu N. A. H.. Dėl šios priežasties Departamentas mano, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išgalvotas.

Sprendime konstatuota, kad deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ taikymo nuostata nėra įvykdyta, prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas, beatodairiškas smurtas, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

28. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Departamentą dėl atsakovo 2021 m. spalio 5 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi skundą, 2021 m. lapkričio 18 d. priėmė Komisijos Sprendimą skundo netenkinti.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

30. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir apklausos metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

31. Kaip teismas nustatė iš bylos medžiagos, Departamentas ir Komisija, priimdami sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad jo nurodyti argumentai, kuriais yra grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamai jam gresiantį nužudymą kilmės valstybėje yra bendro pobūdžio ir grįstas tariama baime, tačiau ne būtinybe suteikti tarptautinę apsaugą. Pažymėtina, kad pareiškėjas neįvardijo priežasčių, dėl kurių negalėtų palikti savo gyvenamosios vietos ir gyventi kitame mieste, kuriame žmonos šeima negalėtų jo rasti ir su juo susisiekti. Pareiškėjas iš esmės nedetalizavo savo baimės gyventi (duomenys neskelbtini), nurodydamas vienas kitam prieštaraujančius faktus, jų nepatikslindamas ir nekonkretizuodamas. Byloje nebuvo duomenų, kodėl jis nesikreipė į policiją ar į tarptautines organizacijas savo kilmės šalyje, siekdamas apsaugoti gyvybę ar sveikatą nuo tariamo žmonos šeimos persekiojimo. Taip pat matyti, kad jo tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Taigi, iš esmės pareiškėjas pasakojo apie tariamą baimę būti persekiojamam žmonos šeimos, tačiau įvertinęs byloje esančius duomenis, prieštaringus faktus, nenuoseklų ir galimai pramanytą pasakojimą, teismas sutinka su Departamento išvada, jog pareiškėjo pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas savo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus niekaip nedetalizavo ir neindividualizavo, jam (pasakojimui) trūksta konkretumo ir tikslumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip jis teigia, grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Šiuo atveju atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. turėjo nustatyti, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Teismui nekilo jokių abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

32. Spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose įtvirtintų kriterijų. Tačiau, atsižvelgęs į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, svarstė, ar pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjui galimai gresiančias individualias grėsmes, tačiau nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyktų tokiu lygmeniu, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus (duomenys neskelbtini) tyrimo metu Departamentas nerado, pareiškėjas taip pat nepateikė, tačiau akcentuotina, kad prieglobsčio prašytojo prašymas ir nebuvo grindžiamas jam gresiančiu smurtu ar persekiojimu valstybiniu lygmeniu, kadangi, kaip minėta, jis bėgo nuo tariamo žmonos šeimos persekiojimo.

33. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis byloje esančiais duomenimis apie padėtį jo kilmės valstybėje bei tai, kad pareiškėjas nepateikė jokios konkrečios informacijos, leidžiančios manyti, kad jam iš esmės yra reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, galima daryti išvadą, kad nėra aiškūs pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau jie galėtų būti ekonominiai arba asmeninio pobūdžio.

34. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją.

35. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi oficialiais šaltiniais apie jo kilmės šalį. Pareiškėjas nei savo prašyme, nei apklausų metų nenurodė, jog jo motyvai gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje būtų susiję su kilmės šalyje patiriamu valstybiniu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Iš esmės pareiškėjas siekė gauti prieglobstį ir papildomą apsaugą dėl tariamų nesutarimų su žmonos šeima, tačiau, visų pirma, tai nėra valstybinis subjektas, o visų antrą jo pasakojimas apskritai kelia abejonių, t. y. nelaikytinas patikimu įrodymu. Matyti, kad pareiškėjo atveju Departamentas vertino bendrą šalies situaciją (duomenys neskelbtini), o jis pats jokių kitų aplinkybių, kurias įvertinus būtų pagrindas spręsti dėl realiai egzistavusios pagrįstos baimės kilmės valstybėje būti persekiojamam, kankinamam, pagrobtam, tapti smurto auka ir pan., nei apklausų metu Migracijos departamente, nei nagrinėjant bylą teisme nenurodė. Šiuo atveju pažymėtina, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė). Todėl abstraktūs teiginiai, kad nebuvo surinkta su jo prašymu visa susijusi informacija ir prašymas išnagrinėtas neišsamiai, vertintini kaip nepagrįsti.

36. Pareiškėjas skunde nurodę, kad Sprendime taip pat nurodyta išsiųsti jį į kilmės valstybę ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau teismas pažymėjo, kad Sprendime nėra nuspręsta prieglobsčio prašytoją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę bei jam neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas šalis, todėl teismas šių motyvų pagrįstumo nevertino.

37. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad atsakovas įvertino visą surinktą medžiagą, papildomai atliko pareiškėjo apklausą bei visus įrodymus vertino nagrinėjamos bylos kontekste. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, laikėsi visų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, reglamentuojančių prieglobsčio prašymų nagrinėjimo tvarką, todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti Departamento 2021 m. spalio 5 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ir Komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. Komisijos Sprendimo.

38. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas); 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir 2013 m. Direktyva) nuostatomis

III. 39. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

40. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atliktas įrodymų tyrimas pasireiškė kritišku ir priekabiu pareiškėjo pasakojimo vertinimu ignoruojant pareigą vertinti tiek prieglobsčio prašytojo, tiek kilmės šalies informaciją objektyviai. Taigi išankstinio nusistatymo ir subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) numatytas pareigas, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas šių atsakovo padarytų procesinių klaidų neištaisė. Teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjo pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo.

41. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas sprendimuose remiasi tuo, kad persekiotojai nėra valstybinis subjektas, o pareiškėja į policiją nesikreipė. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis nustato, jog persekiojimo veiksmų vykdytojais gali būti nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis, nuo tokių veiksmų.

Toks atsakovo vertinimas prieštarauja Įstatymui ir taikomoms tarptautinės teisės normoms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai ir EPBB rekomendacijoms. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog pareiškėjas sudarė religinę santuoką ir negavus sutuoktinės šeimos pritarimo šiai santuokai, paaiškėjus jos nėštumui buvo imtasi tokių kraštutinių priemonių, kaip artimo šeimos nario (sesers) nužudymas. Akivaizdu, jog tokios išvados atsakovas priėjo neįsigilinęs į kilmės šalies aktualią informaciją ir vyraujančius papročius.

Kol sutuoktinės šeima neturėjo patvirtinimo apie nėštumą, savo netoleruojamus santykius jie galėjo nuslėpti, tačiau paaiškėjus apie nėštumą sutuoktinės šeima sureagavo itin audringai ir neigiamai. Pareiškėjas įsitikinęs, kad jei nebūtų pabėgęs iš šalies, tikimybė būti nužudytam buvo itin didelė ir reali. Skubaus pasitraukimo iš šalies būtinybė lėmė ir tai, kad jis negalėjo pasiimti įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą, tačiau jo nuoseklumas leidžia neabejoti pasakojimo tikrumu. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m.

Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – Vadovas) 65 p. nurodo, kad persekiojimas paprastai yra susijęs su šalies valdžios institucijų veiksmais. Tai taip pat gali kilti iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų. Konkretus atvejis gali būti religinis nepakantumas, prilygstantis persekiojimui, šalyje, kuri yra sekuliari, bet kurioje nemaža dalis gyventojų negerbia savo kaimynų religinių įsitikinimų. Kai vietiniai gyventojai daro rimtus diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, jie gali būti laikomi persekiojimu.

Taigi, tradicinių papročių dėl kraujo keršto palaikymas, gali tapti pagrindu persekioti asmenį o tuo pačiu – ir pagrindu suteikti jam prieglobstį. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra konvencinės. Tačiau toks teiginys prieštarauja Europos Prieglobsčio Paramos Biuro rekomendacijoms ir ES prieglobsčio direktyvos taikymo praktikai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime C-199/12-C-201/12 apibrėžė pagal Direktyvos 2004/83/EB 10 str. 1 dalį nurodytas socialinės grupės sąvoką.

Pareiškėja patenka į tris padidintos rizikos socialines kategorijas, dėl kurių kyla persekiojimo grėsmė: prievartinės santuokos aukos, išsiskyrusios moterys ir asmenys, kaltinami pažeidę moralines normas.

42. Be to, teigia pareiškėjas teismas neanalizavo detaliau pareiškėjo argumento dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie kilmės šalį. Vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) nustatytas reikalavimas kompetentingai institucijai – Migracijos departamentui, atliekant tyrimą dėl prieglobsčio prašymo surinkti ir vadovautis tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes (toliau – COI), gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius (Aprašo 7, 92.8., 97.1. punktai). Tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (Aprašo 97.1. punktas). Taigi, siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, Atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

43. Teismas detaliau nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai. Pareiškėjas teismo posėdžio metu akcentavo, kad maksimalūs draudimo terminai jo atžvilgiu buvo taikyti nepagrįstai. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Todėl konstatuotina, kad nustatytas penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Tuo pačiu aspektu būtina įvertinti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.

44. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

45. Nurodo, kad pareiškėjas skunde teigia, jog Departamentas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

Su tokiais pareiškėjo skundo teiginiais nesutinkame dėl žemiau išdėstytų priežasčių. Atsakovas pažymi, kad tokie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Remiantis Tvarkos aprašo 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.).

Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017-02-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra laikytinas patikimu įrodymu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia tikrovės neatitinkančią informaciją ir nurodo, kad Migracijos departamentas sprendimuose remiasi tuo, kad pareiškėjo persekiotojai nėra valstybinis subjektas bei cituoja tarptautinės teisės dokumentus ir susijusią teismų praktiką. Su šiais pareiškėjo skundo teiginiais atsakovas nesutinka. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, būtent jį laikė nepatikimu įrodymu, kuris nepagrindžia pareiškėjo pasakojimo realumo. Prieglobsčio prašytojo istorija apie jo bei N. santykius nepasižymėjo nei detalumu, nei nuoseklumu, prieglobsčio prašytojo istorijai trūksta tiek detalumo (nesugebama išeiti už susikurtos schemos ribų), tiek nuoseklumo (tam tikros detalės keitėsi skirtingų apklausų metu), be to, jo pasakojimas prieštarauja kilmės valstybės informacijai. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojo pasakojimas vertintinas kritiškai bei savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, prieglobsčio prašytojas nepateikė, nors tariami tokius turėjo. Tyrimo metu iš nevyriausybinės organizacijos gauta informacija nėra suderinama su prieglobsčio prašytojo pasakojimu bei iš dalies jį paneigia. Surinkta kilmės valstybės informacija, nors patvirtina (duomenys neskelbtini) nusistovėjusias tradicijas ir normas, kuriomis grindžiama prieglobsčio prašytojo istorija, tačiau nepagrindžia tikimybės, jog jo aprašytoje situacijoje „garbės nužudymo“ taikiniu galėtų tapti jis dėl to, kad jo tariama žmona kilus iš (duomenys neskelbtini), o jis pats iš (duomenys neskelbtini). Taigi, nagrinėjamu atveju prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas istorija, kuri turi vidinių trūkumų, nėra patvirtinta patikimais įrodymais bei nėra suderinama su tyrimo metu surinkta informacija. Atsižvelgus į tai, ši istorija vertintina kritiškai, kaip, labai tikėtina, pramanyta. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo rizikos tikimybę, todėl prieglobsčio prašytojo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

47. Nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, neva Migracijos departamento ginčijamame sprendime remiasi „viešai prieinamame EPPB puslapyje pateikiama informacija, kurioje nurodyta, kad ji yra paviešinta prieš daugiau nei metus, o duomenys surinkti dar gerokai anksčiau, todėl visiškai nėra aktualūs“. Atsakydamas į šiuos teiginius, atsakovas pirmiausia, pažymi, kad jie ne tik neatitinka tikrovės, bet ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, Migracijos departamentas ne vieną kartą ginčijamame sprendime davė nuorodą į naujausią EPPB oficialiame puslapyje paskelbtą 2021 m. ataskaitą apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini).

Dar daugiau, Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės EPPB skelbiamos informacijos pareiškėjas skunde nepateikė, netgi priešingai – skunde remiasi senesne, 2020 m. spalį paskelbta EPPB ataskaita. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad pareiškėjo skunde pateikta kilmės valstybės informacija, kuri yra akivaizdžiai senesnė nei ta, kuria vadovavosi Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikio.

Nepatvirtina tokio poreikio ir skunde nurodyta 2021 m. spalio mėn. tarptautinės organizacijos „Humanity & Inclusion“ paskelbta ataskaita bei duomenys apie kiekvieną dieną skelbiamas aukas viešai prieinamame puslapyje www.kurdistan24.net. Pažymėtina, kad „Humanity & Inclusion“ yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms su negalia ir pažeidžiamoms gyventojų grupėmis, imtis veiksmų, kad būtų patenkinti jų esminiai poreikiai, pagerintos jų gyvenimo sąlygos ir skatinti pagarbą jų orumui ir pagrindinėms teisėms.

Taigi, ši organizacija neturi nei tikslo, nei įgaliojimų spręsti, dėl konkrečių asmenų persekiojimo jų kilmės valstybėje arba nustatyti beatodairiško smurto lygį, kuris yra pakankamas, kad asmeniui galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Tuo tarpu pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Taigi, 2021 m. EPPB gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini).

48. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių apie www.kurdistan24.net skelbiamas aukas, Departamentas pažymi, kad šiame puslapyje skelbiama informacija taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo individualias aplinkybes, atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pažymima, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, Departamentas, remdamasis naujausia informacija apie (duomenys neskelbtini), ginčijamame sprendime konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas karinis konfliktas, t. y. neginčijo, kad pareiškėjo kilmės valstybėje yra beatodairiškas smurtas, tačiau konstatavo, kad vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skunde pateikta nuoroda į vienetinį išpuolį pareiškėjų kilmės valstybėje nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas susidurs su persekiojimo grėsme arba netinkamu elgesiu grįžimo į kilmės valstybę atveju.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat deklaratyviai teigia, jog pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygį Departamentas vertino nesiremiant teisės aktų reikalavimais ir visiškai neteisingai juos interpretuodamas. Pareiškėjo teigimu, klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi Europos Žmogaus Teisių Konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio. Tokie pareiškėjo skundo teiginiai ne tik neatitinka tikrovės, bet ir neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pirmiausia, atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktų reikalavimų Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nesilaikė, taigi, tokie deklaratyvūs skundo teiginiai savaime nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu. Antra, kaip jau minėta aukščiau, atliekamo tyrimo objektas yra ne kilmės valstybė, o konkrečiam asmeniui šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Pažymėtina, kad vien tai, jog tam tikra valstybė nėra ratifikavusi Europos Žmogaus Teisių Konvencijos arba Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, savaime neleidžia daryti išvados, kad tokioje valstybėje nėra gerbiamos jokios žmogaus teisės, o visi be išimties tokios valstybės gyventojai patirs kankinimus ar kitokį žiaurų ir nežmonišką elgesį. Priešingai, pareiškėjo skunde nurodytas aiškinimas, iš esmės reikštų, kad prieglobstis asmeniui turėtų būti suteikiamas be išimties visiems tam tikros valstybės gyventojams, nepriklausomai nuo realios situacijos šioje valstybėje, vadovaujantis vien ta aplinkybe, kad valstybė nėra ratifikavusi tam tikrų konvencijų. Departamento vertinimu, tokios laisvos pabėgėlių teisės interpretacijos neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo, nei, tuo labiau, neatitinka pabėgėlių teisės principų.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo nesutinkantis su Departamento ginčijamo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Atsakant į pareiškėjo skundo teiginius, pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų.

Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas.

Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina ir tai, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

51. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikia tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kartu pažymėtina, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėtina, kad nustatyta draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, ginčijamu sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

52. Kartu pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 53. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

54. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

55. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 56. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 5 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ir dėl Komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

57. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo skundą atmetė.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

59. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

60. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

61. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

63. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

64. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

65. Byloje nustatyta, kad užsienietis, kuris, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia teiginiais, jog pareiškėjo mirusios žmonos brolis jį nužudys iš keršto, kadangi moters šeima nepritarė jų santuokai, o jie, nepaisant to, vis tiek susituokė.

66. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

67. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojo buvo paprašyta pateikti įrodymus, patvirtinančius jo santykius su N. Pareiškėjas teigė, kad tokius įrodymus turi, tačiau galės juos pateikti tik tuo atveju, jei jų neištrynė Lietuvos Respublikos pareigūnai. Vėliau pareiškėjas prisiminė, kad kažkoks asmuo liepė „formatuoti“ telefoną ir viską ištrinti, bet jis pats bijojo trinti informaciją, todėl ji turėtų būti telefone.

Vis dėlto, iki Sprendimo priėmimo Departamentas tokios informacijos negavo. Nors pareiškėjui buvo siūloma susisiekti su giminaičiais ar draugais, kurie galėtų šį dokumentą pateikti, tačiau jis paaiškino, kad tai gali padaryti vienas draugas, kuris išvyko į Iraną. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas šio dokumento Departamentui taip ir nepateikė. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie santykius su N. nepasižymėjo detalumu bei nuoseklumu, jis negalėjo papasakoti jokių gyvenimo planų su N. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas pateikė vienas kitam prieštaraujančius faktus, pavyzdžiui, dėl santuokos sudarymo datos, kurios negalėjo patikslinti.

Anot prieglobsčio prašytojo, žmonos šeima suprato, kad jis jos vyras ir ją nušovė. Apie visas įvykio aplinkybes prieglobsčio prašytojui neva papasakojo žmonos sesuo, kuri neva paskambino jam ir nurodė, kad norima nužudyti ir patį prieglobsčio prašytoją, todėl jis turi bėgti. Apklausos eigoje paaiškėjo, kad žmonos sesuo nebuvo įvykio liudininke, jai buvo pranešta, kad seserį nužudė. Įvertinus tai, kad žmonos sesuo nebuvo įvykių liudininkė, itin detalus prieglobsčio prašytojo pasakojimas kelia pagrįstų abejonių dėl pasakojimo tikrumo, nes nepaaiškina iš kur jam žinomos įvykio detalės, nors nei jis pats, nei žmonos sesuo nebuvo tiesioginiais įvykio liudininkais.

Paprašius paaiškinti iš kur prieglobsčio prašytojui žinomos tokios tikslios įvykio detalės, jis neatsakė į klausimą, teigė, kad žmonos sesuo žinojo tiek apie jų santykius, tiek apie santuoką, todėl viską jam ir pranešė. Ši aplinkybė taip pat liudija ne pareiškėjo naudai. Taip pat aiškino, kad negalėjo sudaryti oficialios santuokos, nes ceremonijoje turi dalyvauti tėvai, tačiau tėvų vaidmuo sudarant oficialią santuoką svarbus tik nuo 15 iki 18 metų, kadangi būtinas jų sutikimas / leidimas. Visa tai išanalizavus, pritartina ir Departamento atsiliepimo į skundą argumentui, kad pasakojimas nepasižymi nuoseklumu ir galbūt yra išgalvotas.

68. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas pilnai surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir rėmėsi aktualiais šaltiniais. Departamentas teisingai pastebėjo, kad bent viena iš pareiškėjo pateiktų ataskaitų yra 2020 m., o bylai aktualūs yra 2021 m. duomenys.

69. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl pareiškėjo nurodytų ar kitų aplinkybių.

70. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. A. I. I. skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė