2016-01-20 Nr. AB-1416-3-61-3-05324-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-76-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05324-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. J. W. (D. J. W.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. W. (D. J. W.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė „Ceramicoil“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas D. J. W. (D. J. W.) (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba, Užsienio išmokų tarnyba) 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. SPRE-1716; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6272; 3) įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas paaiškino, kad kartu su 2015 m. rugpjūčio 14 d. skundu dėl Tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimo pateikė Valdybai prašymą atsiųsti visus siunčiamus, gaunamus dokumentus (susirašinėjimų) iš Lenkijos kompetentingos įstaigos bei kitus priimtus dokumentus, susijusius su A1 pažymėjimo jam išdavimu. Pareiškėjas nurodė, kad jis ginčijamą Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą gavo 2015 m. spalio 5 d., jam taip pat buvo pranešta, kad Valdyba jo prašymą dėl dokumentų pateikimo persiunčia nagrinėti pagal kompetenciją Tarnybai. Tą pačią dieną, t. y. 2015 m. spalio 5 d., jis gavo ir Tarnybos raštą, kuriame buvo nurodyta, kad jam yra persiunčiami du Lenkijos kompetentingos įstaigos raštai (2014 m. kovo 20 d. ir 2014 m. gegužės 26 d.) ir Tarnybos 2014 m. liepos 29 d. raštas Lenkijos kompetentingai įstaigai, kuriame prašoma pateikti informaciją. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo žinomas Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymas į šį raštą, o taip pat ir koks buvo tolesnis susirašinėjimas tarp institucijų nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.

Pareiškėjas manė, kad Tarnyba jam papildomai atsiųs dokumentus ir terminas skundui teismui paduoti bus skaičiuojamas nuo likusių dokumentų pateikimo, tačiau kai praėjus trims savaitėms kreipėsi pagalbos į teisininką, sužinojo, kad terminas apskųsti teismui Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą yra skaičiuojamas nuo jo gavimo dienos, t. y. nuo 2015 m. spalio 5 d., ir yra praleistas. Pareiškėjo teigimu, jis tik po trijų savaičių po Valdybos skundžiamo sprendimo gavimo ketino kreiptis į Tarnybą su raginimu atsiųsti kitus dokumentus, ketindamas su jais susipažinti ir juos pridėti prie savo skundo, kurį ruošėsi teikti teismui. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Lenkijos pilietis ir lietuvių kalbos nežino, todėl jam buvo reikalingas papildomas laikas išversti dokumentus į lenkų kalbą. Pareiškėjas prašė nurodytas priežastis laikyti svarbiomis ir atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, pagrįsdamas aplinkybę, jog VSDFV 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. (1.45)I-6272 jam buvo įteiktas 2015 m. spalio 5 d., pateikė pašto voko kopiją, iš kurios matyti, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. iš Tarnybos buvo išsiųstas registruotas laiškas, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. spalio 5 d. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pateikta voko kopija patvirtina tik dokumentų, kurie buvo išsiųsti iš Tarnybos su 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (7.2)S2-33621, gavimą, o ne skundžiamo Valdybos sprendimo gavimą. Atsižvelgęs į tai, kad Tarnyba ir Valdyba yra atskiri juridiniai asmenys, turintys skirtingose vietose esančias buveines, teismas atmetė bet kokią galimybę, jog su Tarnybos siunčiamais dokumentais galėjo būti siunčiamas ir Valdybos sprendimas. Teismo vertinimu, Valdybos skundžiamas sprendimas pareiškėjui turėjo būti įteiktas anksčiau nei nurodo pats pareiškėjas. Tokią prielaidą teismas padarė įvertinęs šioje byloje siųstos korespondencijos įteikimo terminus, t. y. kad ilgiausias terminas, per kurį pašto siunta buvo įteikiama adresatui, buvo 5 dienos nuo jos išsiuntimo datos. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių Valdybos skundžiamo sprendimo įteikimo datą, teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas Lenkijos Respublikoje gyvenančiam pareiškėjui galėjo būti įteiktas apie 2015 m. rugsėjo 28 d. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui 2015 m. lapkričio 2 d. išsiuntė akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo dėl Valdybos sprendimo panaikinimo terminą.

Teismas nustatė, kad VSDFV skundžiamame sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, t. y. pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo teiginių, kad jam buvo reikalingas papildomas laikas išsiversti į lenkų kalbą iš Tarnybos gautus dokumentus, nes nustatė, kad visi Tarnybos atsiųsti dokumentai buvo pateikti lenkų kalba ar išversti į lenkų kalbą. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl laiko trūkumo susipažinti su gautais dokumentais ir duomenų juose nepakankamumo tam, kad nustatytu terminu galėtų būti pateiktas skundas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui Tarnybos atsiųstas Lenkijos kompetentingos institucijos 2014 m. kovo 20 d. raštas buvo siunčiamas ir pačiam pareiškėjui (jis nurodomas kaip adresatas), todėl apie jo turinį pareiškėjui turėjo būti žinoma dar iki skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų priėmimo, o Tarnybos 2014 m. liepos 29 d. rašte Lenkijos kompetentingai institucijai yra prašoma tik paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu 2014 m. kovo 20 d. ir 2014 m. gegužės 26 d. buvo priimti visiškai priešingi sprendimai. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjui Tarnybos pateiktų Lenkijos kompetentingos institucijos 2014 m. kovo 20 d. ir 2014 m. gegužės 26 d. raštuose pateiktų duomenų pakankamumo skundui teismui parengti, kadangi nebuvo pateikti jų vertimai į lietuvių kalbą, tačiau konstatavo, kad dokumentų, kurių asmuo neturi, nepateikimas kreipiantis į teismą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą reglamentavimą nėra kliūtis skundui paduoti.

Nors pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindžia tuo, kad jis savaip suprato Valdybos ginčijamame sprendime nurodytą jo apskundimo tvarką, tačiau, teismo vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvios, todėl negali būti pripažintos svarbiomis ar termino praleidimą pateisinančiomis priežastimis, dėl kurių jis turėtų būti atnaujintas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas į teisininką, kuris jam tinkamai paaiškino skundo pateikimo terminus, kreipėsi jau pasibaigus skundo padavimo terminui, tačiau teisinių žinių trūkumas ar teisinio išsilavinimo neturėjimas administracinių teismų praktikoje pats savaime įprastai nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog buvo objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sutrukdžiusių jam nustatytu terminu išsiųsti teismui skundą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo panaikinimo paduoti ir šią skundo dalį atsisakė priimti.

Atsižvelgęs į tai, kad Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas yra priimtas Valdybai išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. sprendimo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teismas padarė išvadą, kad pastarojo sprendimo panaikinimo klausimas atskirai negali būti nagrinėjamas, nes ginčijamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų priėmimas laikytinas vienos administracinės procedūros dalimi. Teismo vertinimu, atsisakius priimti skundo dalį dėl Valdybos sprendimo panaikinimo, negalimas ir skundo dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo nagrinėjimas teisme. Todėl teismas minėtą skundo dalį atsisakė priimti. Taip pat teismas atsisakė priimti ir skundo dalį dėl Tarnybos įpareigojimo išduoti nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą, kadangi šio reikalavimo nagrinėjimas galimas tik esant panaikintiems Tarnybos ir Valdybos priimtiems sprendimams šiuo klausimu.

II. Pareiškėjas D. J. W. (D. J. W.) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį ir priimti naują – praleistą terminą skundui pateikti vertinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių bei perduoti pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėjo teigimu, paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios turėjo įtakos jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis, elgdamasis protingai, galėjo neteisingai suvokti susidariusią teisinę situaciją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis, vykdydamas pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį, kurioje buvo nurodyta pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus, išsiuntė teismui du vokus, t. y. voką, kuriame buvo gautas Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, ir voką, kuriame buvo gauti Užsienio išmokų tarnybos dokumentai. Tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje yra minimas tik vienas vokas. Pareiškėjas pažymi, kad ant voko, kuriame Valdyba siuntė 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, nėra Valdybos spaudo, tačiau yra uždarosios akcinės bendrovės „Greitasis kurjeris“ spaudas ir nurodytas siuntos numeris. Iš informacijos apie minėtą pašto siuntą matyti, kad korespondencija adresatui buvo įteikta 2015 m. spalio 5 d., tačiau laiško siuntėjas nėra nurodytas. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl detalesnės informacijos, susijusios su minėto laiško siuntėju, gavimo kreipėsi į Valdybą, Lietuvos ir Lenkijos paštą bei uždarąją akcinę bendrovę „Greitasis kurjeris“, kuri 2015 m. gruodžio 17 d. pažymoje nurodė, kad šį laišką siuntė Valdyba.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis yra Lenkijos pilietis ir lietuvių kalbos nežino, todėl jam yra reikalingas papildomas laikas išversti dokumentus į lenkų kalbą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad tokiam pareiškėjo teiginiui nėra pagrindo. Pareiškėjas nurodo, kad visi iš Tarnybos bei Valdybos gauti dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba, įskaitant ir Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Nei Tarnyba, nei Valdyba jokių savo dokumentų vertimo į lenkų kalbą nepateikė.

2015 m. spalio 5 d. gautame Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendime yra paminėta, kad Valdyba pareiškėjo prašymą dėl dokumentų pateikimo persiunčia nagrinėti pagal kompetenciją Tarnybai. Tą pačią dieną pareiškėjas gavo laišką ir iš Tarnybos, pareiškėjui buvo pateikti 2 Lenkijos kompetentingos įstaigos lenkų kalba surašyti raštai, adresuoti Tarnybai, o Tarnybos 2014 m. liepos 29 d. raštas / prašymas pateikti informaciją, kodėl Lenkijos kompetentinga įstaiga pakeitė savo nuomonę, adresuotas Lenkijos kompetentingai įstaigai, buvo pateiktas lietuvių kalba. Todėl pareiškėjui yra nesuprantama, kaip pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visi Tarnybos atsiųsti dokumentai buvo pateikti lenkų kalba ar išversti į lenkų kalbą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors jis pagrįstai tikėjosi gauti visų dokumentų kopijas, t. y. tikėjosi, kad Tarnyba papildomai atsiųs likusius dokumentus, tačiau kitų dokumentų negavo, todėl nėra aišku, koks buvo Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymas į Tarnybos 2014 m. liepos 29 d. prašymą paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu Lenkijos kompetentinga įstaiga pakeitė savo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą, ir koks buvo tolesnis susirašinėjimas tarp institucijų. Pareiškėjas pažymi, kad elgėsi sąžiningai ir manė, jog terminas pateikti skundą teismui bus skaičiuojamas nuo likusių dokumentų gavimo, tačiau po trijų savaičių nusprendė daugiau nebelaukti ir kreiptis į Tarnybą dėl likusių dokumentų pateikimo. Be to, pareiškėjas kreipėsi pagalbos ir į teisininką, iš kurio sužinojo, kaip yra skaičiuojamas Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo apskundimo teismui terminas, ir kad jis yra praleistas.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo pareikalavo pateikti lenkų kalba surašytų dokumentų vertimus. Tai, kad pareiškėjas nepateikė lenkų kalba surašytų dokumentų vertimo, niekaip neliudija, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, neatsakingai, neprotingai ar nori išsisukti nuo savo pareigų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje kilo svarbus ginčas su Tarnyba dėl Europos Sąjungos teisės aktų interpretavimo ir taikymo bei Lietuvos Respublikos nacionalinių teisės normų aiškinimo ir taikymo, dėl kurių nėra nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, nei Lietuvos Respublikos teismų susiformuotos praktikos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria neatnaujinus skundo padavimo termino, atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pareiškėjas atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino, pareiškėjo teigimu, dėl svarbių priežasčių praleisto skundo padavimo termino.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės kreiptis į teismą pobūdis reikalauja valstybės reguliavimo, tačiau toks reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įvairių procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Z ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, kad bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Sotiris ir Nikos Kouras Attee prieš Graikiją).

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1155-261/2015). Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Nors pareiškėjas nekelia ginčo dėl aplinkybės, kad į teismą jis kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą, tačiau pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas skundžiamą Valdybos sprendimą gavo anksčiau negu pats nurodė. Taigi šioje byloje visų pirma svarbu patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, koks skundo padavimo terminas taikytinas ir nuo kada jis skaičiuotinas.

Pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu; tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas (ABTĮ 33 str. 1 d.). Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje cituoja ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tačiau šiuo atveju taikytinas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skundo padavimo teismui terminas, nes Valdyba ginčijamą sprendimą priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Tarnybos skundžiamo sprendimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas į teismą turėjo teisę kreiptis per 20 dienų nuo Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (1.45)I-6272 gavimo.

Pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde tvirtina, kad ginčijamas Valdybos sprendimas jam buvo įteiktas 2015 m. spalio 5 d., tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, kad Valdybos skundžiamas sprendimas pareiškėjui turėjo būti įteiktas anksčiau nei nurodo pats pareiškėjas, t. y. ginčijamas sprendimas pareiškėjui galėjo būti įteiktas apie 2015 m. rugsėjo 28 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi voko kopiją (b. l. 98), pašto siuntos išraše (b. l. 131–132) ir uždarosios akcinės bendrovės „Greitasis kurjeris“ pažymoje (b. l. 133) nurodytą informaciją, neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais dėl skundžiamo Valdybos sprendimo įteikimo jam datos (2015 m. spalio 5 d.). Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (1.45)I-6272 įteikimo pareiškėjui apytikslę datą nustatė remdamasis prielaidomis apie šioje byloje siųstos korespondencijos įteikimo terminus. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį ir 66 straipsnio 4 dalį paskutinė skundo padavimo teismui diena buvo 2015 m. spalio 26 d. Nors pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė skundo padavimo termino eigos pradžią, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas skundą teismui 2015 m. lapkričio 2 d. išsiuntė praleidęs skundo padavimo terminą. Kaip jau minėta, pats pareiškėjas iš esmės sutinka su tuo, kad skundą teismui išsiuntė praleidęs skundo pateikimo terminą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Reikia pabrėžti, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai, susidarytų galimybė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. teismui neturint objektyvių duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo praleistas skundo padavimo terminas, proceso dalyvis galėtų nurodyti abstrakčias jokiais duomenimis nepagrįstas aplinkybes. Taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas bei teisės stabilumas, kurį inter alia suponuoja procesinių terminų reglamentavimas (2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas kaip vieną iš termino praleidimo priežasčių nurodė, kad jis yra Lenkijos pilietis ir lietuvių kalbos nežino, todėl jam buvo reikalingas papildomas laikas išversti dokumentus, įskaitant ir skundžiamus sprendimus, į lenkų kalbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo su skundžiamų sprendimų vertimu susijusių aplinkybių, t. y. kada, kur kreipėsi ir kiek laiko užtruko dokumentų vertimas, dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju objektyviais duomenimis nepagrindė aplinkybės, kad būtent dėl užtrukusio skundžiamų sprendimų vertimo jis neturėjo galimybės per nustatytą terminą kreiptis į teismą.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas iš karto po skundžiamo Valdybos sprendimo gavimo nesikreipė į teismą, nes laukė, kol Tarnyba atsiųs papildomus dokumentus, dėl kurių pateikimo jis (pareiškėjas) buvo pateikęs prašymą, ir tikėjosi, kad skundo padavimo terminas bus skaičiuojamas nuo minėtų dokumentų gavimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pačiame ginčijamame Valdybos sprendime buvo aiškiai nurodytas sprendimo apskundimo teismui terminas (20 dienų) ir jo skaičiavimo pradžia (nuo sprendimo gavimo), todėl pareiškėjui turėjo būti visiškai aiški skundo padavimo teismui termino eigos pradžia. Atsižvelgus į pareiškėjo amžių bei į tai, kad byloje nepateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę, dėl kurios pareiškėjas negalėjo suprasti ir suvokti ABTĮ nustatyto skundo padavimo termino skaičiavimo tvarkos, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė, dėl kurios jis laiku nepadavė skundo, negali būti laikoma pateisinančia skundo padavimo termino praleidimą. Pažymėtina, jog ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, klaidingas apskundimo termino apskaičiavimas laikytinas subjektyvia priežastimi, nepateisinančia termino praleidimo (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-661/2013).

Prašytų dokumentų gavimas / negavimas šiuo atveju taip pat nelaikytinas svarbia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi, nes gavęs VSDFV 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6272, pareiškėjas turėjo suprasti, ar skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai pažeidžia jo teises, todėl siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dėl jų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti pageidaujamus veiksmus. Pridurtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Akcentuotina, kad maža termino praleidimo trukmė pagal teismų praktiką pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių. Tai, jog terminas yra praleistas nedaug, gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1290-575/2015). Atitinkamai šiuo konkrečiu atveju 20 dienų terminas kreiptis į teismą buvo praleistas savaite, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad terminas buvo praleistas nežymiai.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. J. W. (D. J. W.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė