2022-03-02 Nr. AB-4921-3-61-3-04163-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1300-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04163-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. R. Q. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. R. Q. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. R. Q. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S30981 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1340 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Departamento argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas paaiškino, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė pareiškėjo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Anot pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė jam kylančios individualios grėsmės. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini), kuriai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai. Taip pat Komisija, nagrinėjusi pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Anot pareiškėjo, vien toks jo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

6. Departamentas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, buvo nustatyta, kad pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Nors pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl (duomenys neskelbtini) smurto. Atsižvelgdamas į tai, bei įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas (duomenys neskelbtini), Departamentas tyrimo metu pagrįstai rėmėsi surinkta informacija, o jokių duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

7. Atsakovas teigė, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą Sprendimą. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad nei Įstatymas, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

8. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

9. Atsakovas teigė, kad Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo S. S. R. Q. skundą.

11. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Tačiau teismas pakeitė Sprendimą, sumažindamas terminą, kuriuo draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nuo 5 metų iki 3 metų.

12. Teismas iš bylos rašytinių įrodymų nustatė, kad 2021 m. spalio 11 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad bėga iš kilmės šalies, nes nori gyventi ramiai, saugiai. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), teigė, kad (duomenys neskelbtini) gyventi yra nesaugu, vyrauja (duomenys neskelbtini), žmonės neturi darbo ir neturi jokių pragyvenimo lėšų. Pareiškėjas nurodė, kad sugrįžus į (duomenys neskelbtini) jam nekiltų jokia asmeninė grėsmė, tačiau ten jis neturi išsilavinimo, neturi pragyvenimo šaltinio, nenori grįžti į (duomenys neskelbtini).

13. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus ir informaciją, Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

14. Teismas, aptaręs ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įstatymo, jas įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktus, vertino, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę ir į jo kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

15. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta.

16. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

17. Sprendime nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų terminą teismas laikė neadekvačiu ir neproporcingu, neatitinkančiu Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka), įtvirtintų kriterijų, todėl sumažino jį iki 3 metų.

III. 18. Pareiškėjas S. S. R. Q. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę aiškiai įrodo, jog pareiškėjo baimė grindžiama (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

20. Pareiškėjas mano, kad (duomenys neskelbtini) kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini) patvirtina informacija apie šalį: (duomenys neskelbtini)

21. Pareiškėjas, apeliuodamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12), nurodė, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Anot pareiškėjo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas atitinka pabėgėlio statuso suteikimui keliamus reikalavimus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas paminėtą ESTT praktiką ir paminėtas aplinkybes nepagrįstai ignoravo.

22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas surinko visą konkrečiai bylai aktualią informaciją, įvertino pareiškėjo pasakojimą visapusiškai, remiantis aktualia informacija, įskaitant ir informaciją apie kilmės valstybę. Atsakovas savo sprendimą dėl padėties (duomenys neskelbtini) grindė Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau - ir EPPB) ataskaitos duomenimis, kurie apibendrina informaciją iki (duomenys neskelbtini). Taigi, išvados nepagrįstai padarytos remiantis (duomenys neskelbtini) senumo informacija. Anot pareiškėjo, teismas neįvertino, ar Departamentas surinko aktualiausią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, nepatikrinęs, ar jo surinkta informacija apie kilmės valstybę atitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 115, 167 ir 168 punktus.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti išklausytas tiesiogiai.

24. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

25. Atsakovas mano, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

26. Atsakovas pažymi, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Ženevos Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) jam nesaugu gyventi, jis bijo būti nužudytas, labai sunku įsitvirtinti, nes nėra darbų, tačiau jokių individualių persekiojimą pagrindžiančių aplinkybių nenurodė ir savo pasakojime neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė jam kyla. Atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą, Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini).

27. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų̨, pagrindžiančių̨ prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų̨ ar nenorėtų̨ suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pareiškėjas tyrimo metu nenurodė, kad kreipėsi į policiją ar kitas įstaigas dėl bet kokio pobūdžio smurto, o pastarieji atsisakė jį apsaugoti dėl Ženevos Konvencijoje nurodytų priežasčių. Atsižvelgus į tai, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

28. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi ESTT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12), kadangi nagrinėjamu atveju šio sprendimo nei teisinės, nei faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Pareiškėjo nurodytoje byloje ESTT sprendė dėl prieglobsčio prašytojo seksualinės orientacijos kaip priklausymo tam tikrai socialinei grupei kriterijaus taikymo, tuo tarpu pareiškėjas savo prašymą grindė (duomenys neskelbtini).

29. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad nors sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo, nėra reikalaujama, kad asmuo būtų patyręs persekiojimą praeityje, tačiau galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnio nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Anot atsakovo, nagrinėjamu atveju tyrimo metu nebuvo nustatyta nei tikėtino pareiškėjo persekiotojo, nei jo tikėtinų tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją.

30. Atsakovas teigė, kad yra nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo baimę patirti persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) patvirtina kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) m. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA, ankstesnis pavadinimas EPPB) gairėse apie (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog tam tikrais atvejais (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, kurie gali būti prilyginti persekiojimui, pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, nužudymai, turto prievartavimas, savavališki areštai pagrobimai arba jiems gali būti taikomos diskriminacinės priemonės, tačiau vertinant individualiai, turėtų būti atsižvelgiama į veiksmų sunkumą ir (arba) pasikartojimą, įvairių veiksmų kaupimąsi, kadangi vien tik tai, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojimas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų. Atsakovas nurodo, kad tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021.

31. Atsakovas nesutinka, kad Departamentas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas realias individualias aplinkybes (duomenys neskelbtini), dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje ir dėl kurių kyla reali grėsmė jo gyvybei, saugumui. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Remiantis ESPA pateikiama informacija (duomenys neskelbtini), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas pažymi, kad priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vadovaudamasis ESPA (duomenys neskelbtini) m. gairėmis, kuriose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai išpuoliai, seksualinė prievarta, žmogžudystės, turto prievartavimas, savavališki areštai, pagrobimai), visgi konstatavo, kad anot ESPA, (duomenys neskelbtini). Individualiai vertinant persekiojimo riziką didinančias aplinkybes, tokias kaip (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti ESPA vertinimą, byloje nėra.

32. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi (duomenys neskelbtini) senumo kilmės valstybės informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas pažymėjo, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Taigi, ESPA (duomenys neskelbtini) apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje (tiek apie (duomenys neskelbtini) padėtį, tiek apie bendrą saugumo padėtį) yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas. Dar daugiau, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Atsakovas pažymi, kad jokios kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas, kuris kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Vertindamas atsakovo nustatytą laikotarpį, kuriuo draudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas jį sumažino iki 3 metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

36. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti.

37. Prieš pereidama prie ginčo esmės, teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant tikrinant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose; pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje; byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui; pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių argumentų, kodėl byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka; tokių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, nenustatė ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina minėtų ribų neperžengdama. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su visu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų aišku, kad pareiškėjas nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje išdėstyti motyvai dėl skundžiamo Sprendimo dalių, kuriomis pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Todėl teisėjų kolegija, kaip minėta, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, nevertins pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje išdėstyti motyvai dėl Sprendimo dalių, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

39. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

40. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Dėl įrodinėjimo prieglobsčio bylose pabrėžtina, kad Įstatymo 83 straipsnyje nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sprendžiant dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo: „Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.“ (2 d.).

42. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Departamentas visapusiškai išanalizavo pareiškėjo prašymą, neįvertino, ar Departamentas surinko aktualiausią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, rėmėsi (duomenys neskelbtini) senumo informaciją apie kilmės valstybę, tokiu būdu nepatikrinęs, ar jo surinkta informacija apie kilmės valstybę atitinka Aprašo 115, 167 ir 168 punktus.

43. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas rėmėsi Aprašo neaktualia redakcija (galiojusia iki 2021 m. liepos 28 d.), tuo tarpu ginčo santykiams taikytina Aprašo redakcija galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d., kurios 97 punkte nustatyta, kad, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (97.1 p.). Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius.

44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Departamentas, atlikęs tyrimą pagal pareiškėjo prašymą, siekdamas įvertinti pareiškėjo pasakojimą dėl (duomenys neskelbtini), surinko medžiagą apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini), remdamasis JAV valstybės departamento (duomenys neskelbtini) ataskaita, (duomenys neskelbtini) m. EPPB ataskaita, Departamento 2021 m. liepos 13 d. informacine pažyma, Tarptautinės migracijos organizacijos (duomenys neskelbtini) ir kitais duomenimis, surinko informaciją, kurią išdėstė Sprendime, apie kilmės valstybę. Pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo skundo argumentų pagrindu nekilo jokių abejonių dėl Departamento surinktos informacijos neatitikimo Aprašo reikalavimams, nes teismas konstatavo, kad atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę ir į jo kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Tokių abejonių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pagrindu nekyla ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taikė Aprašo nuostatas ir, kaip nustatyta, nenustatė pagrindų abejoti Departamento surinktos informacijos aktualumu ir naujumu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų ir nepateikia juos patvirtinančių duomenų, kurie pagrįstų, kad Departamento surinkta informacija neatitinka Apraše įtvirtintų aktualumo ir naujumo kriterijų.

45. Skundžiamo Sprendimo teisėtumo nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai – citatos iš publikacijų, pateikiamos internetinėje erdvėje, kurios patvirtina (duomenys neskelbtini) kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini) (žr. nutarties 20 p.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 11 d. apklausos metu teigė, kad bėga iš kilmės šalies, nes (duomenys neskelbtini) gyventi nesaugu, vyrauja (duomenys neskelbtini), žmonės neturi darbo ir neturi jokių pragyvenimo lėšų, (duomenys neskelbtini), negali gauti išsilavinimo, darbo, jam sugrįžus nekiltų jokia asmeninė grėsmė, tačiau nenori grįžti, nes neturi išsilavinimo, pragyvenimo šaltinio. Departamentas teisingai sprendė, kad pareiškėjas nenurodė individualių aplinkybių, patvirtinančių, kad jam kaip (duomenys neskelbtini), kyla grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į minėtus pareiškėjo paaiškinimus.

46. Pareiškėjui nenurodžius jokių individualių aplinkybių, patvirtinančių, kad jam kaip (duomenys neskelbtini), kyla grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę, nėra pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjamoje byloje dėl tarptautinės apsaugos suteikimo teisė buvo aiškinama neteisingai, be kita ko, ne taip kaip tai buvo išaiškinta ESTT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12).

47. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas visapusiškai ir objektyviai, vadovaujantis Aprašo reikalavimais. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino individualias pareiškėjo savybes ir atsižvelgęs į surinktą aktualią kilmės šalies informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįsta objektyviais įrodymais, išsamus tyrimas nepatvirtino individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje, nepaisant, kad (duomenys neskelbtini), nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie verstų suabejoti tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktus, naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. R. Q. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan