2016-12-22 Nr. AB-24556-3-62-3-01645-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3357-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01645-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau ‒ ir atsakovas, Kauno TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. birželio 19 d. buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 234 ir 162, kurių plotas apie 7 kv. m, tačiau periodiškai jis buvo laikomas kartu su 3‒4 asmenimis. Kauno TI administracija tokiu būdu neužtikrino teisės aktuose nustatytos vienam suimtajam (nuteistajam) turinčios tekti kameros ploto normos, taip pažeisdama pareiškėjo teises. Pareiškėjo teigimu, nuteistiesiems (suimtiesiems) skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, apšvietimui, šildymui bei vėdinimui. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis Kauno TI kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, kuriose plotas neatitiko galiojančių standartų, jam trūkdavo gryno oro, būdavo sunku kvėpuoti, nes vasaros metu oras buvo sausas, o žiemos metu tekdavo kęsti šaltį. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė didžiulius dvasinius, psichologinius, moralinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, padaryta nepataisoma žala sveikatai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo didesnis nei 3,6 kv. m. Atsakovas paaiškino, jog Kauno TI kameros įrengtos pagal tardymo izoliatorių ir eksploatavimo taisykles: yra centrinis šildymas ir mechaninė ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per atidaromus langus. Todėl, atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai, kad pareigūnai piktnaudžiavo savo teisėmis, o kalinimo sąlygos buvo žeminančios ir nežmoniškos, yra nepagrįsti. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas į tardymo izoliatoriaus administraciją dėl sauso oro, šalčio ar kitų netinkamų laikymo sąlygų anksčiau nesikreipė. Atsakovo teigimu, siekdamas žalos atlyginimo, pareiškėjas remiasi abstrakčiais, deklaratyviais teiginiais bei prielaidomis. Atsakovas akcentavo, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, piktnaudžiauja savo procesine teise ir siekia ne žalos atlyginimo, bet turtinės naudos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI kamerose Nr. 162 ir 234 buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. birželio 18 d. Teismas taip pat nustatė, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,85 iki 7,8 kv. m kameros ploto, bei nurodė, kad šios aplinkybės kitais objektyviais duomenimis byloje nebuvo paneigtos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI buvo kalinamas kamerose, kuriose, priešingai nei jis nurodė, kalinimo sąlygos atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau ‒ ir Įsakymas) 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, t. y. jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kamerose, kuriose jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Kauno TI kamerose trūkdavo gryno oro, būdavo sunku kvėpuoti, vasaros metu oras buvo sausas, o žiemos metu reikėdavo šalti, teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių pažeidimų kreipėsi į Kauno TI administraciją, taip pat byloje nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų pažeidimo, teismo nuomone, vertintini kaip abstraktūs ir nedetalizuoti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepaaiškino, kada konkrečiai kalėjo aplinkoje, kuri neatitiko higienos normų, taip pat konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Todėl, teismo vertinimu, pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų neatitikimą teisės aktų reikalavimams.

Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo, be to, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto.

III. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad teismas nuslėpė dokumentus, patvirtinančius netinkamas kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui P. R. už kalinimą nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. birželio 19 d. Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Siekiant nustatyti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygos nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. birželio 19 d. atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju nepagrįstai nepripažinti minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau ‒ ir Higienos norma) pažeidimai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI, tačiau nei vieną dieną kameros ploto norma nebuvo pažeista, nes jam visą ginčo laikotarpį teko nuo 3,85 iki 7,80 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusi kameros ploto norma nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo artimas minimaliam 3,6 kv. m plotui, tačiau šioje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė didžiulį psichologinį sukrėtimą arba emocinę depresiją.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jo kalinimo metu kamerose trūko oro, taip pat buvo šalta. Tačiau teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos argumentus, pastebi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai apibūdina kalinimo sąlygas, nepateikia jokių su šiais argumentais susijusių įrodymų, todėl teisėjų kolegija vertina juos kaip nepagrįstus.

Akcentuotina, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su byloje jau pateiktais įrodymais (nuotraukomis) ir 2016 m. balandžio 1 d. (b. l. 93), 2016 m. balandžio 25 d. (b. l. 97) ir 2016 m. birželio 13 d. (b. l. 107) prašymais prašo, kad teismas išreikalautų iš atsakovo naujus įrodymus (nuotraukas), patvirtinančius minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimą. Tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys apie pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpį jau yra byloje ir buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas prašymuose išreikalauti nuotraukas nepagrindžia aplinkybių, kad šių naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei nepaaiškina, kuo šie duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės normoms. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad minimalaus ploto vienam asmeniui skaičiavimai yra atliekami pagal kameros ploto skaičiavimus ir kalinių skaičių kamerose, o ne nuotraukomis, taip pat atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė