2018-04-11 Nr. AB-7615-3-61-3-03475-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3686-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03475-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja H. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (15/4-10)10K-36804 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Departamentą priimti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą ir pridedamus dokumentus bei svarstyti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jos vyrui T. (T.) B. šeimos susijungimo pagrindu.

2. Pareiškėja nurodė, kad Departamentas, atsakydamas į jos prašymą dėl galimybės gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu jos vyrui ir dukters tėvui T. B., Raštu pranešė, jog neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti šeimos nariui leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nes toks leidimas gyventi galėtų būti išduodamas, jeigu užsienietis atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies pagrindą ir 26 straipsnio 1 dalies 1–6 dalyse nustatytas sąlygas. Departamentas Rašte taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos šeimos nario prašymas turi būti pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvoje jai yra suteiktas pabėgėlio statusas, todėl dėl ypatingo jos statuso, šeimai susijungti, teisei į šeimą įgyvendinti yra taikomas specialus teisinis reguliavimas. Pareiškėja atkreipė dėmesį į 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva) 11 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad jei pabėgėlis negali pateikti oficialių dokumentinių šeimos santykių įrodymų, valstybės narės atsižvelgia į kitus tokių santykių buvimo įrodymus, vertintinus pagal nacionalinę teisę; prašymą atmetantis sprendimas negali būti grindžiamas tik tuo, kad trūksta dokumentinių įrodymų. Pareiškėja nurodė, kad minėta Direktyvos nuostata nėra perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę, todėl yra tenkinamos visos sąlygos Direktyvos 11 straipsnio 2 daliai tiesiogiai taikyti. Pareiškėja teigė, kad atsakovo atsisakymas, kuris grindžiamas vien dokumentinių įrodymų trūkumu, prieštarauja Direktyvos 11 straipsnio 2 daliai, pažeidžia pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimą ir visiškai užkerta kelią įvykdyti šeimos susijungimą.

4. Pareiškėja tvirtino, kad įvykdyti šeimos susijungimą yra visiškai neįmanoma, nes nėra galimybių gauti reikalaujamus dokumentus. Pareiškėjos teigimu, būtina atsižvelgti į tai, kad ji yra atvykusi iš (duomenys neskelbtini), kurioje labai paplitę žmogaus teisių pažeidimai. Kelionės dokumento gavimas (duomenys neskelbtini) yra ilgas ir sunkus procesas, nes (duomenys neskelbtini) yra vykdoma itin griežta izoliacinė migracijos politika, todėl, pavyzdžiui, vien norint išvykti iš šalies, reikia įsigyti vizą, o išvykus mokėti vadinamą diasporos mokestį. Daugelis žmogaus teisių organizacijų ir įgaliotų valstybių institucijų, atsakingų už kilmės valstybės informacijos duomenų rinkimą, pripažįsta, kad teisėtai ir saugiai palikti (duomenys neskelbtini) yra labai sunku arba neįmanoma. Pareiškėja nurodė, kad jos vyras yra neteisėtai pabėgęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), todėl gauti kelionės dokumentą jis neturi jokių galimybių, o grįžęs į (duomenys neskelbtini), jis gali būti persekiojimas. Be to, (duomenys neskelbtini) piliečių migracijos galimybės priklauso nuo to, ar asmuo yra atlikęs privalomą karinę tarnybą, kuri Vakarų valstybėse pripažįstama kaip neatitinkanti jokių tarptautinės teisės nustatytų standartų. Asmeniui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini), vien naudojimasis laisvu judėjimu, išreikštas noras išvykti gali sukelti pavojų laisvei ir saugumui. Pareiškėjos teigimu, jos vyrui, bandant gauti leidimo laikinai gyventi išdavimui reikalingus dokumentus, gali kilti pavojus vien dėl tos priežasties, kad pareiškėja yra išvykusi iš šalies ir turi pabėgėlio statusą Vakarų valstybėje.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad Rašte neginčijo pareiškėjos teisės į šeimos susijungimą, tuo labiau, ginčijamas Raštas neužkerta kelio pareiškėjai susijungti su savo sutuoktiniu, tačiau pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymėjo, kad Aprašas nustato tiek subjektą, kuriam turi būti pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (konsulinė įstaiga arba migracijos tarnyba), tiek prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi formą (Aprašo 1–2 priedas), t. y. vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis gali būti nagrinėjami tik tokie prašymai, kurie yra pateikti šių teisės aktų nustatyta tvarka.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašyme prašė jos laisvos formos surašytą prašymą „vertinti kaip pirmąjį“ jos sutuoktinio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir laikyti, kad jis paduotas nepraleidžiant trijų mėnesių laikotarpio nuo prieglobsčio jai suteikimo. Departamentas teigė, kad teisės aktai nesuteikia jam įgaliojimų laisvos formos prašymą „vertinti“ kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tokį laisvos formos prašymą nagrinėti bei priimti dėl jo sprendimą išduoti / neišduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymėjo, kad Aprašo nuostatos suteikia teisę pareiškėjai, turinčiai leidimą nuolat gyventi ir esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, užpildyti ir pateikti už savo sutuoktinį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau ši teisė neatleidžia jos nuo pareigos laikytis Aprašo nustatytos tvarkos ir teikti nustatytos formos prašymą įgaliotai tokį prašymą priimti institucijai.

8. Departamento teigimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų bandžiusi laikytis teisės aktų reikalavimų ir teikti migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą, užpildytą jos sutuoktinio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Priešingai, norėdama išvengti visiems užsieniečiams taikomos tvarkos, pareiškėja pasirinko priešingą teisės aktams elgesio variantą, todėl turi prisiimti ir visas iš tokio elgesio kilusias pasekmes. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja, gavusi Departamento ginčijamą Raštą, kuriame paaiškinta, jog prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, šia tvarka bandė pasinaudoti.

9. Departamentas nurodė, kad ginčijamas Raštas nesukėlė ir negali sukelti pareiškėjai jokių teisinių pasekmių (tokias pasekmes galėtų sukelti tik migracijos tarnybos atsisakymas priimti pareiškėjos užpildytą nustatytos formos prašymą), nes Departamentas nebuvo atsisakęs atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl naikinti ginčijamą Raštą skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Departamento vertinimu, pareiškėjos skundo antrojo reikalavimo tenkinimas pažeistų galiojančių teisės aktų nuostatas, prieštarautų teisingumo, teisinės valstybės, įstatymų viršenybės principams. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka nėra pateikusi nustatytos formos prašymo išduoti jos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi, todėl Departamentas dar neturi pareigos tokio prašymo nagrinėti ir priimti sprendimą išduoti / neišduoti leidimą laikinai gyventi.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos H. F. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. (15/4-10)-10K-36804 dalį dėl pareiškėjos H. F. prašymo ir įpareigojo Departamentą pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą išduoti jos vyrui T. B. laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nagrinėti iš naujo.

11. Įvertinęs ginčo teisiniams santykiams aktualias Įstatymo ir Aprašo nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Departamentas turi pareigą nagrinėti pareiškėjų prašymus dėl šeimos susijungimo iš esmės, vertinti pateiktus dokumentus, taip pat dokumentus, esančius pareiškėjo pabėgėlio byloje, prašyti paaiškinimų iš pareiškėjo, reikalauti dokumentų iš kitų institucijų, vadovautis gero administravimo principais bei priimti dėl jų sprendimus.

12. Teismas palaikė pareiškėjos skundo argumentus, jog atsakovas, skundžiamą sprendimą grįsdamas vien dokumentinių įrodymų trūkumu, užkirto kelią šeimai susijungti. Iš skundžiamo sprendimo turinio teismas nustatė, kad priešingai nei teigia atsakovas, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas raštu, nesukeliančiu pareiškėjai teisinių pasekmių, nes jame yra aiškiai suformuluotas administracinis sprendimas, priimtas dėl pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymo. Teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo IV skyriaus nuostatas, gavęs pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir nustatęs, kad jis turėjo būti pateiktas migracijos tarnybai, Departamentas jį turėjo perduoti pagal kompetenciją arba atlikti vertinimą, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Departamentas atliko pareiškėjos prašymo vertinimą, o Departamento direktorius priėmė Aprašo 108.3 punkte numatytą sprendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi, todėl atmetė atsakovo teiginius, kad Departamentas pagal kompetenciją negali nagrinėti pareiškėjos prašymo ir jo nenagrinėjo, tik į jį atsakė. Teismas Departamento skundžiamame sprendime išdėstytą poziciją, kad jis neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo išduoti leidimą, laikė administraciniu sprendimu, o Raštą – administraciniu aktu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme.

13. Įvertinęs ginčijamo Rašto turinį, teismas pažymėjo, kad Departamentas Rašte nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių patenkinti prašymą, tik formaliai išvardijo teisės aktus, reglamentuojančius leidimų išdavimo sąlygas ir pagrindus. Departamentas taip pat nenurodė jokių konkrečių Aprašo nuostatų, kurių neatitiko prašymo pateikimas. Apie prašymo formos ir jo pateikimo tvarkos nesilaikymą, darant nuorodą į Aprašo 6 punkto reikalavimus, Departamentas paaiškino ne skundžiamame sprendime, bet atsiliepime teismui. Įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis protingumo principu, teismas konstatavo, kad skundžiamas Departamento Raštas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką, jį priimdamas Departamentas pažeidė gero administravimo principą, kadangi jis nepagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės aktų normomis. Teismas nurodytus VAĮ pažeidimus laikė esminiais.

14. Teismas sutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad Rašte atsisakymą išduoti leidimą Departamentas pagrindė vien dokumentinių įrodymų trūkumu.

15. Įvertinęs Direktyvos 5 ir 11 straipsnių nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą negali būti paneigiama, remiantis vien formaliais pagrindais, t. y. dokumentinių įrodymų nepateikimu, pateikimo tvarkos ar formos nesilaikymu, jeigu iš esmės pareiškėjos prašyme buvo išsamiai išdėstytos visos prašymui nagrinėti reikšmingos aplinkybės, paaiškintos priežastys, dėl kurių ji negali pateikti prašymą pagrindžiančių dokumentinių įrodymų, prašymas buvo pateiktas laiku ir tinkamo subjekto. Be to, Departamentas turėjo galimybę pareiškėjos prašymą vertinti, atsižvelgdamas į pareiškėjos prieglobsčio byloje surinktus įrodymus, tačiau ja nepasinaudojo, kas teismo vertinimu, taip pat neatitinka gero administravimo principo. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju lingvistinis Įstatymo ir Aprašo nuostatų aiškinimas negali būti laikomas vieninteliu teisės aiškinimo būdu, nes jis neužtikrintų, kad būtų pasiekti šiuo įstatymu keliami tikslai, kurie negali būti vertinami atsietai nuo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio ir Direktyvos nuostatų. Todėl 2017 m. rugsėjo 12 d. Departamento atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjos sutuoktiniui, remiantis vien formaliais pagrindais, teismas vertino kaip nesuderinamą su Įstatymo tikslais ir nuostatomis bei Konvencijos 8 straipsnio ir Direktyvos nuostatomis.

16. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog Departamento Rašto dalis dėl pareiškėjos prašymo yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktais, pažeidžia pareiškėjos teisę į šeimos susijungimą, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir teismų praktikos.

III. 17. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

18. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir savo atsiliepimą į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

19. Atsakovas papildomai nurodo, kad gavęs pareiškėjos laisvos formos surašytą prašymą, jis neturėjo nei pareigos persiųsti tokį prašymą pagal kompetenciją migracijos skyriui, nei pareigos jį nagrinėti, vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis, nei priimti dėl pareiškėjos prašymo vieną iš Aprašo 108 punkte nurodytų sprendimų. Todėl atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad Departamentas, gavęs pareiškėjos prašymą ir nustatęs, kad jis turėjo būti pateiktas migracijos tarnybai, jį turėjo perduoti pagal kompetenciją arba atlikti vertinimą, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, prieštarauja imperatyviosioms Įstatymo ir Aprašo nuostatoms, faktinėms bylos aplinkybėms ir yra nepagrįstos. Atsakovo teigimu, teismas nevertino imperatyviųjų prašymo formai ir jo pateikimo tvarkai keliamų teisės aktų reikalavimų, turinčių esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

20. Atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Departamentas atliko pareiškėjos pateikto prašymo vertinimą ir priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi. Departamentas pažymi, kad ginčijamu Raštu toks sprendimas nebuvo priimtas, nes Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos laisvos formos prašymą. Todėl pareiškėjos prašymas pagrįstai buvo nagrinėjamas pagal VAĮ nuostatas. Departamento teigimu, ginčijamame Rašte buvo nurodytos pareiškėjos prašymo netenkinimo priežastys (nėra teisinio pagrindo), ir buvo paaiškinta, kokių veiksmų turėtų imtis pareiškėja, norėdama susijungti su savo sutuoktiniu, todėl, Departamento vertinimu, ginčijamas Raštas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, o pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad ginčijamas Raštas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, yra nepagrįstos ir prieštarauja byloje surinktiems duomenims.

21. Departamento teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijamu raštu buvo pažeista pareiškėjos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, yra nepagrįstos nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis, todėl nesudaro pagrindo ginčijamą Raštą panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl Departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. (15/4-10)10K-36804 dalies, susijusios su pareiškėjos H. F. Departamentui pateiktu 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi jos vyrui T. B. šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja ((duomenys neskelbtini) pilietė), kuri su dukra buvo perkeltos į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini), suteiktas prieglobstis, pateiktu prašymu siekė susijungti su (duomenys neskelbtini) gyvenančiu sutuoktiniu ir jos dukros tėvu T. B..

23. Iš Rašto turinio matyti, kad pareiškėjai buvo pateiktas atsakymas į jos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą ir nurodyta, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti pareiškėjos šeimos nariui leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Atsižvelgiant į Rašte vartojama tokio pobūdžio formuluotę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Raštu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti jos šeimos nariui leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

24. Pažymėtina, kad Rašte yra nurodomos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) piliečių šeimos narių prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi ir prie jų pridedami dokumentai turi būti pateikti Aprašo nustatyta tvarka, Rašte nurodomos Įstatymo ir Aprašo nuostatos, nustatančios pagrindus, kuriems esant išduodami leidimai užsieniečiui laikinai gyventi, kokie dokumentai turi būti pateikti.

25. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad neatitinka tikrovės pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas atliko pareiškėjos prašymo vertinimą ir priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi. Atsakovas teigia, kad nėra priėmęs sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi, kadangi neturėjo pagrindo tokiam sprendimui priimti. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad Raštas pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių.

26. Su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes Rašte yra nurodyta, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti pareiškėjos šeimos nariui leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, bei visiškai nėra nurodoma, kad kitokiu būdu yra išspręstas pareiškėjos prašymas (pvz., atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą, pan.). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečios Įstatymo ir Aprašo nuostatos, kuria remiantis būtų galima nustatyti, kad yra priimtas kitokio pobūdžio sprendimas.

27. Atsakovas akcentuoja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, nustatančios bendruosius reikalavimus administraciniam aktui, nuostatą, tačiau nenurodo konkrečios VAĮ normos, kuria vadovaujantis buvo surašytas Raštas.

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VAĮ 14 straipsnis nustato pašymų ir skundų nagrinėjimo tvarką. Šio straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas: 1) jeigu jame nėra asmens vardo ir pavardės ar pavadinimo, adreso arba kitų duomenų ryšiui palaikyti ir nėra galimybės kitaip identifikuoti prašymą ar skundą pateikusį asmenį; 2) jeigu prašymas ar skundas, teikiamas raštu tiesiogiai ar atsiųstas paštu, arba prašymo ar skundo skaitmeninė kopija, atsiųsta faksu ar elektroniniu paštu, nepasirašyti ir nėra galimybės kitaip patikrinti prašymo ar skundo autentiškumo; 3) jeigu jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to viešojo administravimo subjektas negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti; 4) jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą; 5) jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Tačiau Rašte tokie pagrindai nėra nurodyti.

29. Taip pat akcentuotina, kad Rašte nėra nurodyta, jog pareiškėjos prašymą atsisakoma priimti dėl formos ir turinio trūkumų, taip pat pareiškėjai nėra sudaryta galimybė patikslinti prašymą, t. y. jį pateikti atsakovo reikalaujama forma. Tai reiškia, kad prašymas buvo priimtas ir vertinamas.

30. Aprašo 108 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima vieną iš šių sprendimų: išduoti leidimą laikinai gyventi: prašymo išduoti leidimą 14 eilutėje pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą (-us), pavardę (-es) ir sprendimo priėmimo datą (108.1 p.); pakeisti leidimą laikinai gyventi: prašymo pakeisti leidimą 14 eilutėje pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą (-us), pavardę (-es) ir sprendimo priėmimo datą (108.2 p.); neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi: pasirašo sprendimą neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi ir nurodo sprendimo priėmimo datą (108.3 p.).

31. Pažymėtina, kad VAĮ 14 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nurodydamas, kad pareiškėja prašymą turėjo teikti migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą, turėjo persiųsti pareiškėjos prašymą, laikydamasis minėtos nuostatos.

32. Akcentuotina, kad VAĮ 3 straipsnyje yra įtvirtinta, jog viešojo administravimo subjektai, nagrinėdami asmenų prašymus, privalo vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio“ principais.

33. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai bei iš užsieniečio nebūtų reikalaujama nurodyti tikslų prašomo gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje teisinį pagrindą. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Viešųjų paslaugų prieinamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus (žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

35. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Įstatymo ir Aprašo nuostatas, reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, kad Departamentas turi pareigą nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl šeimos susijungimo iš esmės, vertinti pateiktus dokumentus, taip pat dokumentus, esančius pareiškėjos pabėgėlio byloje, prašyti paaiškinimų iš pareiškėjos, reikalauti dokumentų iš kitų institucijų, vadovautis gero administravimo principais bei priimti dėl jų sprendimus.

36. Atsakovas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui teikdamas argumentus akcentuoja, kad pareiškėja privalėjo nustatyta tvarka teikti nustatytos formos prašymą leidimui išduoti (Aprašo 6 p., 1–2 priedas). Atsakovo teigimu, pareiškėja privalo laikytis imperatyviųjų Aprašo reikalavimų ir teikti nustatytos formos prašymą.

37. Pažymėtina, kad Rašte visiškai nėra nurodyti Aprašo 6 punkto ir / ar 1–2 priedo reikalavimai ir tai, kad pareiškėja tam, jog jos prašymas būtų nagrinėjamas iš esmės, jį turi pateikti tokia forma, kuri yra nustatyta Aprašo 1–2 priede. Rašte iš esmės akcentuojamos Aprašo nuostatos, nustatančios, kokius dokumentus apskritai turi pateikti asmuo, prašantis išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas yra priimtas dėl pareiškėjos ir dar dviejų asmenų (F. M. ir A. G. H.) prašymų ir nėra nurodomos jokios konkrečios aplinkybės, susijusios išimtinai su pareiškėjos prašymu).

38. Pirmosios instancijos teismas iš Rašto turinio nustatė, kad pareiškėjos prašymas netenkintas ir leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti dėl to, jog kartu su pareiškėjos prašymu nebuvo pateikti šie Aprašo 40, 41 punktų nustatyta tvarka patvirtinti ir išversti dokumentai: galiojantis kelionės dokumentas (Aprašo 17.1 p.), santuoką patvirtinantis dokumentas (Aprašo 17.5 p.), teistumo pažyma (Aprašo 17.9 p.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog apie prašymo formos ir jo pateikimo tvarkos nesilaikymą, darant nuorodą į Aprašo 6 punkto reikalavimus, Departamentas paaiškino ne Rašte, bet teikdamas atsikirtimus į pareiškėjos skundą.

39. Pareiškėja prašyme yra nurodžiusi konkrečias aplinkybes, dėl kurių ji negali pateikti minėtų dokumentų, tačiau šių aplinkybių atsakovas, priėmęs pareiškėjos prašymą ir pradėjęs administracinę procedūrą, nenagrinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstą išvadą, kad Rašto dalis, susijusi su pareiškėjos prašymo išsprendimu, yra neteisėta ir naikintina, o Departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą išduoti jos vyrui T. B. leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu iš naujo.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė