2022-03-16 Nr. AB-6653-3-61-3-04827-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1656-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04827-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas B. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 21S33521 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2030 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad bijo grėsmės iš ginkluotų grupuočių dėl jo veiklos genčių konfliktuose. Teigė, kad atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

3. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje: dėl religinių įsitikinimų kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Atliktas tyrimas patvirtina pareiškėjo paaiškinimus, kad nuo 2014 metų (duomenys neskelbtini) šalies šiauriniuose regionuose veikė (duomenys neskelbtini) valstybės kovotojai, kurie vykdė šalyje (duomenys neskelbtini) bei vietinių gyventojų prievartą.

4. Nurodė, kad vykstant pareiškėjo gyvenamojoje vietoje kariniams veiksmams ir iš principo (duomenys neskelbtini) valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių karinių išpuolių, pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės šalį pagrįstai bijodamas tiek vykstančių karo veiksmų, tiek persekiojimo dėl savo tikėjimo.

5. Pažymėjo, kad pareiškėjo asmenybė identifikuota – jis pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. Savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, nustatytas terminas nėra proporcingas, pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas saugaus gyvenimo.

6. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nors ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai ją įvertino. Pareiškėjas prašė jį tiesiogiai ir betarpiškai išklausyti, prašymo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pažymėjo, kad asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

7. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Įvertinus pareiškėjo pateiktą bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų̨ motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių̨, pagrindžiančių̨ prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Europos paramos prieglobsčiui biuras (toliau – ir EPPB) nurodo, kad, net patenkant į (duomenys neskelbtini) tautinę grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini) valstybė (toliau – ir (duomenys neskelbtini)), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini), gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Pareiškėjas gyveno teritorijoje ((duomenys neskelbtini) gubernija), kurios nevaldo (duomenys neskelbtini), be to, jis nėra pažeidžiamas asmuo. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas (duomenys neskelbtini), Departamentas tyrimo metu pagrįstai rėmėsi surinkta informacija, o jokių duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

9. Teigė, kad remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis, tačiau 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

10. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

11. Atsakovas dėl draudimo atvykti pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priėmus sprendimus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Teigė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

12. Pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė. Vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 21S33521 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”. Taip pat pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 21S33521 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: : „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K-2030 dalį. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 27 d. sulaikė nelegaliai Lietuvos Respublikos sieną kirtusius 14 asmenų, tarp kurių buvo ir pareiškėjas. Pareiškėjas neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, prisistatė esantis (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, išpažįstantis (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Tą pačią dieną pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad šalyje vyksta karas, kyla grėsmė gyvybei, neturi (duomenys neskelbtini) kur saugiai gyventi. Papasakojo, kad iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu atskrido į (duomenys neskelbtini), paskui automobiliu atvyko iki Lietuvos sienos.

15. Apklausos metu 2021 m. spalio 20 d. pareiškėjas papasakojo apie situaciją šiauriniame (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kalba (duomenys neskelbtini) – miestas (duomenys neskelbtini) šiaurėje), prasidėjusią 2014 m., kuri tęsiasi iki dabar. 2014 m. (duomenys neskelbtini) atakavo ir žudė tūkstančius žmonių, buvo vykdomas genocidas, moterys buvo prievartaujamos, o jis tapo šalies viduje perkeltu asmeniu. Jo teigimu, nuo 2014 m. padėtis (duomenys neskelbtini) nepasikeitė, nes 7 metus jis yra savo šalyje perkeltas žmogus, gyveno pabėgėlių stovykloje, palapinėse, kurios reguliariai užsidega. Neseniai (duomenys neskelbtini) žmonės padegė stovyklą ir 400 žmonių vėl tapo benamiais. Jie buvo perkelti į kitas stovyklas, nes negali sugrįžti į namus, į (duomenys neskelbtini) miestą. Ten kovoja skirtingos partijos, (duomenys neskelbtini) reguliariai bombarduoja, žmonės yra žudomi net ligoninėse. Jis yra (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. (duomenys neskelbtini) juos žudė, jei galėtų, apskritai neleistų (duomenys neskelbtini) egzistuoti. Teigė, kad grėsmė jam kyla iš įvairių pusių, kaip (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) karinių grupuočių, remiamų vyriausybės. Jei asmuo sugrįžtų į savo miestą, turėtų prie jų prisijungti, tačiau to nenori. Grėsmę dėl religijos patiria jis ir kiti (duomenys neskelbtini). Anot prieglobsčio prašytojo, jis pabėgo dėl padėties (duomenys neskelbtini), nes ten ypatingai (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Partijos nuolat kovoja, (duomenys neskelbtini) bombarduoja gyvenvietes, ligonines, pastatus, vaikai nuolat dingsta, moterys prievartaujamos, vyrai žudomi. (duomenys neskelbtini) gyvenimas yra neįmanomas tarp (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas pažymėjo, kad prašo Europos Sąjungos valstybėje saugios vietos gyventi.

16. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą bei surinktą medžiagą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Departamentas konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Departamentas konstatavo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri jo skundą atmetė.

19. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

21. Pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimų, šiuo atveju pareiškėjas baiminasi (esminiai argumentai), kad kilmės valstybėje galbūt patyrė / patirs persekiojimą dėl jo išpažįstamo (duomenys neskelbtini) tikėjimo, taip pat, kad jo kilmės šalyje yra netinkamos ekonominės gyvenimo sąlygos (gyveno stovykloje palapinėje). Prieglobsčio prašytojas nurodė, kad nori gyventi Europoje.

22. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas labai bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ir pan. ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimas yra per daug abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo siekis prašyti prieglobsčio nėra susijęs su baime grįžti į kilmės valstybę dėl tikimybės būti kankinamam, galimybės patirti žiaurų, nežmonišką elgesį, pažeminimus ar kitokį nubaudimą, mirties bausmės ar egzekucijos įvykdymo, rimtos asmeninės grėsmės gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei ir kad pareiškėjo tikrasis siekis nėra prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

23. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimą, teismas nurodė, kad nors ir yra tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su (duomenys neskelbtini), persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė būtų siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu ar asmeniškai su pareiškėju. Tokią išvadą teismas priėjo atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine grėsme, pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio.

Taip pat atsižvelgdamas į tai, kad, kaip nustatyta iš Departamento surinktos medžiagos, (duomenys neskelbtini) nors ir kontroliavo didelę (duomenys neskelbtini) teritoriją, tačiau 2017 m. gruodžio mėn. buvo paskelbtas jų pralaimėjimas. Nors 2020 m. (duomenys neskelbtini) vėl įgijo daugiau laisvės veikti, tačiau siekė įsitvirtinti daugiau slėniuose, kalnuose, dykumose. 2019–2020 metais jų veikla apibūdinama daugiau kaip atsitiktinė. Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos ir šios teritorijos padėtis vertinama kaip „stabili“.

Iš JAV valstybės departamento 2021 m. ataskaitos nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota Vyriausybėje, todėl turi juridines teises. Nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) teritorijose veikia Tarptautinė migracijos organizacija bei Jungtinių tautų vystymosi programos atstovybė, kurios (duomenys neskelbtini) bendruomenei teikia humanitarinę pagalbą. Šalyje veikia programos, kuriomis siekiama padėti nukentėjusiems (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) moterims padedama integruotis į darbą, mokslą.

Be to, kaip nustatyta iš surinktos medžiagos, iš tarptautinių šaltinių, pareiškėjas nėra priskiriamas prie asmenų, kurie susiduria su padidinta persekiojimo rizika. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus asmuo, jis nėra viešas asmuo. Remiantis nustatytų aplinkybių visuma, taip pat tai, kad pareiškėjas atvyko iš (duomenys neskelbtini) gubernijos, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, Departamentas pagrįstai vertino, kad, nagrinėjamu atveju, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodariško smurto kilmės valstybėje.

24. Teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo nurodomos jo galimo persekiojimo aplinkybės, nėra individualaus pobūdžio, todėl vertino, jog nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Atitinkamai Departamentas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo remtis vien tik pareiškėjo teiginiais ir įrodytomis pripažinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė, jog tarp pareiškėjo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.

25. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje, jam aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

26. Atsižvelgdamas į Departamento surinktą informaciją apie padėtį gyvenamojoje teritorijoje, kurioje pareiškėjas gyveno (atvyko iš (duomenys neskelbtini) gubernijos), taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, atvyko iš saugios šalies, bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismas sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

27. Departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausiomis 2020–2021 m. tiek EPPB, tiek kitų tarptautinių organizacijų (JAV valstybės departamento, EASO, Tarptautinės migracijos organizacijos) pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose, t. y. rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar / ir priešingais įrodymais neįrodė. Teismas pareiškėjo teiginius, kad nebuvo surinkta su pareiškėjo prašymu susijusi informacija, vertino kaip nepagrįstus.

28. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Pažymėjo, jog Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Taigi pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė ne vieną kartą, iš jų vieną kartą teismui. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

29. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su atsakovo Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini) Respubliką ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, teismas nurodė, kad iš skundžiamų sprendimų matyti, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai iš saugios šalies, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

30. Teismas nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jo padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismo įsitikinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą.

32. Teismas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, laikė nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai, pakeitus sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį tris metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 33. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

35. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) ir priklauso religinei mažumai – (duomenys neskelbtini) bendruomenei, todėl yra persekiojamas ir jaučiasi nesaugus. Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Atsižvelgiant į informaciją, pareiškėjo vertinimu, dėl priklausymo religinei mažumai, kurios atžvilgiu buvo naudojama intensyvi prievarta, vyko genocidas, kuri (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojama, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi, todėl pareiškėjo teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu atliekami veiksmai, požiūris gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, tai lemia papildomos apsaugos suteikimo poreikį.

36. Pareiškėjo parodymus patvirtina ir Departamento tyrime užfiksuoti aspektai: „Pew Research Center” vykdomas pasaulinių religijų tyrimas, kuris įrodė, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2007 metų buvo išplitęs religinis priešiškumas, įskaitant išpuolius prieš religines mažumas. Nors buvo dedamos pastangos apsaugoti (duomenys neskelbtini) mažumą, tačiau net vyriausybės pajėgos po (duomenys neskelbtini) įvykdyto genocido nesugebėjo neapsaugoti (duomenys neskelbtini) nuo kitų grupuočių prievartos. Taigi pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, o Departamentas turėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui dėl jo religijos gresia reali individuali grėsmė gyvybei.

37. Nepagrįsti argumentai, kad (duomenys neskelbtini) nebėra (duomenys neskelbtini) grėsmės, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, tik yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas, ką ne kartą savo sprendimuose yra pripažinęs ir atsakovas. EPPB pateiktais duomenimis, 2020 m. (duomenys neskelbtini) veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo.

38. Pareiškėjas nesutinka ir kritiškai vertina atsakovo Sprendimo dalį nesuteikti jam papildomos apsaugos. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., t. y. vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

39. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini), kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Taigi pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

40. Pažymi, kad vykstant pareiškėjo gyvenamojoje vietoje kariniams veiksmams ir iš principo (duomenys neskelbtini) valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių karinių išpuolių, pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės šalį pagrįstai bijodamas tiek vykstančių karo veiksmų, tiek persekiojimo dėl savo tikėjimo.

41. Pareiškėjo nuomone, prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

44. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

46. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kadangi pareiškėjas atitinka sąlygas, dėl kurių jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, jis gyveno (duomenys neskelbtini) ir priklauso religinei mažumai – (duomenys neskelbtini) bendruomenei, todėl yra persekiojamas ir jaučiasi nesaugus, atsakovas nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

48. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

50. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

52. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

53. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti (žr., pvz. 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011).

55. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) Respublikoje) bei konkrečioje vietovėje ((duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) mieste)) tyrimą, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei. Įvertinus pareiškėjo nurodytus motyvus dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo, padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojo baimę. Vertinant prieglobsčio prašytojo situaciją nustatyta, kad jis baimę grįžti į kilmės valstybę sieja labiau su kolektyvine, o ne asmenine, grėsme.

57. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Departamentas vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) EPPB priskiriami prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini) valstybė, į kitas aktualias aplinkybes. Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę. Pareiškėjas apklausos metu nenurodė, kad būtų tiesiogiai susidūręs su jo persekiojimo ar kitais neigiamais vaiksmais. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), šiuo atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjui grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas tik bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Teigė, kad visiems (duomenys neskelbtini) sunku gyventi (duomenys neskelbtini), jiems gresia pavojus gyvybei, tačiau neindividualizavo konkrečiai pareiškėjui gresiančio pavojaus. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje, jo gyvenamajame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

58. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėjas iš esmės atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedamas su individualia situacija, nenurodydamas, kada būtent susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) valstybės grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė Sprendime, įvertinęs situaciją tiek pareiškėjo kilmės šalyje, tiek regione, kuriame gyveno pareiškėjas. Departamentas vertino, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

59. Nors (duomenys neskelbtini) Respublikoje vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB duomenimis, Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento 2021 m. ataskaita, kita aktualia Sprendime nurodyta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jo prašymas buvo vertinamas paviršutiniškai, išvados padarytos nevertinant esminių aplinkybių, dėl kurių kyla grėsmė pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, arba šias aplinkybes klaidingai interpretuojant, vertinant selektyviai, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Dėl šios priežasties atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes Departamentas įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas rėmėsi metų senumo informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas vertino 2021 m. EPPR ataskaitą, o pareiškėjas 2021 m. m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. liepos 27 d. buvo sulaikytas neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė