2026-01-13 Nr. AB-641-3-61-3-05906-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-34-822/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05906-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. (buvęs M. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba) dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 3 260,64 Eur turtinę žalą ir 7 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Administracija dar 2015 metais priėmė sprendimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo Savarankiško gyvenimo namuose. Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. A733-2021/15-(2.11.2.23-SR2) pareiškėjui buvo skirtos apgyvendinimo Savarankiško gyvenimo namuose paslaugos (Savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“), įrašant jį į asmenų, laukiančių galimybės apsigyventi Savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“. 2019 metais, laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo gydomas viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ligoninė), atsilaisvino vieta Savarankiško gyvenimo namų dviviečiame kambaryje, apie tai jis buvo informuotas laišku.

3. Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybės prašymu ir pareiškėjo sutikimu Ligoninė pateikė Savivaldybei informaciją apie jo sveikatos būklę – 2019 m. balandžio 19 d. iš Ligoninės administracijos Savivaldybėje buvo gautas medicinos dokumentų išrašas, kuriame nurodyta, jog jam diagnozuota (duomenys neskelbtini), jis yra (duomenys neskelbtini) nešiotojas, dėl minėtų (duomenys neskelbtini) ligų buvo stebimas (duomenys neskelbtini). Gavusi informaciją apie pareiškėjo ligas, Savivaldybė 2019 m. gegužės 7 d. Socialinės globos skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje svarstė pareiškėjo apgyvendinimo Savarankiško gyvenimo namuose klausimą, tai buvo įforminta posėdžio protokolu reg. Nr. A16-368/19(2.1.36-SR2). Komisijoje buvo aptartos pareiškėjo ligos diagnozės, apie kurias informacija gauta iš Ligoninės gydytojų. Nutarta išduoti pareiškėjui siuntimą į Savarankiško gyvenimo namus „Savi namai“, kur jis būtų apgyvendintas, kai atsiras laisva vieta vienviečiame kambaryje, nors tokio prašymo ir valios gyventi Savarankiško gyvenimo namų vienviečiame kambaryje pareiškėjas niekada nėra pareiškęs, jis norėjo patekti į Savarankiško gyvenimo namus per kuo trumpesnį laiką, kadangi neturėjo jokios kitos gyvenamosios vietos.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. gruodžio mėn., atsilaisvinus vietai Savarankiško gyvenimo namų dviviečiame kambaryje, jame buvo apgyvendintas ne pareiškėjas, kuris turėjo būti pirmas sąraše (jeigu nebūtų priimtas nepagrįstas sprendimas apgyvendinti jį vienviečiame kambaryje), bet kitas asmuo, buvęs pirmas sąraše asmenų (vyrų) laukiančių apgyvendinti vietos dviviečiame kambaryje. Nors pareiškėjas ir šiuo metu yra pirmas asmenų, įtrauktų į laukiančių vietos vienviečiame kambaryje, sąraše, tačiau iki šiol nėra apgyvendintas nei vienviečiame, nei dviviečiame kambaryje. Taigi, įrašymas į eilę asmenų, siekiančių apsigyventi vienviečiame kambaryje, šią aplinkybę lėmė pareiškėjo diagnozė ((duomenys neskelbtini)), pailgino laukimo laiką, per kurį jis turėjo būti apgyvendintas Savarankiško gyvenimo namuose.

5. Pareiškėjas, manydamas, jog yra diskriminuojamas dėl negalios, su skundu kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba). Lygių galimybių kontrolierius 2022 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą Nr. (22)SN-70)SP-49 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas), kuriame konstatavo galiojusios Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 8 ir 10 straipsnių pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl savo negalios. Šis Tarnybos Sprendimas yra įsiteisėjęs ir Savivaldybė su juo sutiko, jo neskundė bei nurodė, kad į jame išdėstytas išvadas ateityje bus atsižvelgta.

6. Tarnybos Sprendime aiškiai nurodyta, kad Savivaldybė neužtikrino pareiškėjo lygios galimybės būti apgyvendintam dviviečiame kambaryje nepagrįstai, tai yra dėl jo negalios ((duomenys neskelbtini)). Lygių galimybių įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad lygių galimybių pažeidimu laikomas šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas ir draudimų nesilaikymas. Kadangi Savivaldybė neužtikrino pareiškėjo lygių galimybių dėl jo negalios, t. y. nevykdė ar netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas pareigas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lygių galimybių įstatymo nuostatas.

7. Pareiškėjas atsakovo civilinę atsakomybę grindė CK 6.271 straipsniu ir teigė, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Tvirtino, jog šiuo atveju įrodyti Savivaldybės neteisėti veiksmai.

8. Pareiškėjas nurodė, kad pradiniu skundu teismo prašė priteisti iš Administracijos 3 260,64 Eur dydžio turtinę žalą ir 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau po skundo padavimo iki teismo paskirto teismo posėdžio praėjo nemažas laiko tarpas, per kurį pasikeitė faktinės aplinkybės, jo darbingumo lygis sumažėjo nuo 40 iki 35 proc., todėl padidino priteistinos neturtinės žalos dydį ir prašė priteisti jam iš atsakovo 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teigė, jog darbingumo lygio sumažėjimo tiesioginė priežastis yra neteisėti atsakovo veiksmai.

9. Pareiškėjas teismo posėdyje prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teigė, jog tik iš Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties turinio sužinojo apie atsakovo sprendimą dėl jo apgyvendinimo vienviečiame kambaryje.

10. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismui netenkinus prašymo taikyti ieškinio senatį, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti prašomos priteisti žalos dydį.

11. Atsakovas nurodė, kad Savivaldybei viešoji atsakomybė nagrinėjamu atveju negali kilti, nes pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių įstatyme numatytų pareigų, tariamai sukėlusių žalą, atsakovas viešojo administravimo srityje neatliko. Be to, netgi tuo atveju, jeigu atsakovo atsakomybė būtų vertinama pagal CK 6.271 straipsnį, tai Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų. Pažymėjo, kad atsakovo kildinama atsakomybė gali būti vertinama tik viešojo administravimo kontekste (administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas ir kt.).

12. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktą prie savarankiškųjų savivaldybės funkcijų yra priskirtas socialinių paslaugų teikimo užtikrinimas planuojant ir organizuojant socialines paslaugas, kontroliuojant bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę, taip pat socialinių paslaugų įstaigų steigimas ir išlaikymas. Tuo pagrindu pareiškėjui Komisijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu buvo skirtos apgyvendinimo socialinės priežiūros paslaugos Savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“, įrašant jį į sąrašą asmenų, laukiančių apsigyventi Savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“.

13. Teigė, kad pareiškėjui 2019 m. balandžio 1 d. buvo išduotas siuntimas į Savarankiško gyvenimo namus, nes atsirado laisva vieta dviviečiame kambaryje. Išdavus siuntimą paaiškėjo, kad pareiškėjas gali sirgti užkrečiamosiomis ligomis, todėl 2019 m. balandžio 4 d. raštu kreipėsi į Ligoninę su prašymu pateikti medicinos dokumentų išrašą (forma Nr. 027/a) su informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę – ar asmuo neserga ūmiomis infekcinėmis ar kitomis pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis. Ligoninė 2019 m. balandžio 19 d. pateikė medicinos dokumentų išrašą, kad pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini), jis yra (duomenys neskelbtini) nešiotojas ir dėl šių (duomenys neskelbtini) ligų stebimas (duomenys neskelbtini). Savarankiško gyvenimo namų „Savi namai“ vedėja el. paštu kreipėsi į Tarnybą išsiaiškinti, ar gali apgyvendinti asmenį, kuriam diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir kuris yra (duomenys neskelbtini) nešiotojas, dviviečiame kambaryje su kitu asmeniu.

14. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, taip pat su pareiškėjo teiginiu, jog atsakovas pažeidė Lygių galimybių įstatymo 13 straipsnį, nes dėl pareiškėjo ligos jis nebuvo apgyvendintas dviviečiame kambaryje.

15. Atsakovas paaiškino, jog Tarnyba 2019 m. gegužės 6 d. el. paštu raštu „Dėl informacijos suteikimo“ rekomendavo įstaigai atkreipti dėmesį, jog teikdama apgyvendinimo paslaugas, Savarankiško gyvenimo namų administracija privalo nepažeisti visų šios įstaigos gyventojų teisių bei teisėtų interesų. Taigi, į įstaigą priimant naujus gyventojus, būtina, kiek tai įmanoma, atsižvelgti tiek į apgyvendinamo asmens, tiek jau įstaigoje gyvenančių asmenų interesus. Sutiko, jog apgyvendinant asmenis, infekuotus tam tikromis ligomis, gali prireikti specialių sąlygų ar priemonių, pavyzdžiui, apgyvendinti infekuotą asmenį, atsilaisvinus vienviečiam butui ir pan. Be to, pažymėjo, ,jog visais atvejais būtina įvertinti, ar duomenų apie asmens ligos diagnozes atskleidimas kitiems įstaigos gyventojams šia prasme būtų pateisinama ir proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti įstaigos gyventojų sveikatą, ar nėra kitų būdų, galinčių padėti užtikrinti tiek apgyvendinamo asmens, tiek jau įstaigoje gyvenančių asmenų interesus, pavyzdžiui, ėmimasis priemonių, kad infekuotas asmuo būtų apgyvendintas atskirai (vienviečiame kambaryje), taip pat įstaigoje gyvenančių asmenų bendras švietimas apie saugų sveikatai elgesį, perspėjimas dėl galimybės užsikrėsti tam tikromis ligomis, apie užsikrėtimo būdus ir t. t.

16. Pažymėjo, kad tai yra Tarnybos išvada dėl kitų asmenų teisėtų interesų užtikrinimo. Tarnyba nurodė, kad negalima atsisakyti pareiškėjui skirti vietą Savarankiško gyvenimo namuose, tačiau privalu atsižvelgti į kitų asmenų teisėtus interesus. Atsakovas teigė, kad atsižvelgusi į tokį Tarnybos pateiktą išaiškinimą, jog privaloma tiek užtikrinti jau Savarankiško gyvenimo namuose gyvenančių asmenų interesus, tiek užtikrinti maksimalų sergančio asmens diagnozės neatskleidimą bei neatimti iš jo galimybės gyventi savarankiško gyvenimo namuose. Be to, Tarnyba kaip tik iškėlė siūlymą asmenį, turintį tam tikras ligas (kaip šiuo atveju), apgyvendinti vienviečiame kambaryje, į tai atsakovas ir atsižvelgė.

17. Atsakovas nurodė, kad Komisija 2019 m. gegužės 7 d. posėdyje, atsižvelgusi į Tarnybos išvadas, priėmė sprendimą – išduoti pareiškėjui siuntimą į Savarankiško gyvenimo namus, kai atsiras laisva vieta gyventi vienviečiame kambaryje. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. raštu Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2). Akcentavo, kad būtent nuo to momento pareiškėjas sužinojo apie savo tariamai pažeistą teisę. Be to, pareiškėjas turėjo teisę šį atsakymą apskųsti Administracijos direktoriui ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymų (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka arba Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jis to nepadarė, taigi, su siūlymu apsigyventi vienviečiame kambaryje pareiškėjas sutiko.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad palaiko Kontrolieriaus Sprendime konstatuotus faktus bei jų pagrindu priimtas išvadas.

19. Pažymėjo, jog Tarnyba Lygių galimybių įstatymo priskirtos kompetencijos ribose gali pasisakyti tik dėl faktų, susijusių su Lygių galimybių įstatymo nuostatų įgyvendinimu, lygių galimybių pažeidimu ir diskriminacijos fakto nustatymu. Dėl skundo reikalavimų – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jos dydžio Tarnyba neturi kompetencijos pasisakyti, todėl prašė šiuos klausimus nagrinėti teismo nuožiūra.

II. 20. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

21. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d. Savivaldybės sprendimu Nr. A733-2021115-(2.1I.2.23-SR2) pareiškėjui buvo skirtos apgyvendinimo Savarankiško gyvenimo namuose paslaugos, įrašant jį į asmenų, laukiančių galimybės apsigyventi Savarankiško gyvenimo namuose. 2019 metais (tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje) atsilaisvino vieta Savarankiško gyvenimo namų dviviečiame kambaryje ir apie tai pareiškėjas buvo informuotas laišku.

22. Savivaldybės prašymu ir pareiškėjo sutikimu Ligoninė pateikė Savivaldybei medicininio dokumento išrašą apie pareiškėjo sveikatos būklę, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini), jis yra (duomenys neskelbtini) nešiotojas, dėl minėtų (duomenys neskelbtini) ligų buvo stebimas (duomenys neskelbtini). Savivaldybė, gavusi informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, 2019 m. gegužės 7 d. Komisijos posėdyje svarstė pareiškėjo apgyvendinimo Savarankiško gyvenimo namuose klausimą, tai buvo įforminta posėdžio protokole reg. Nr. A16-368/19(2.1.36-SR2). Komisijoje buvo aptartos pareiškėjo ligos diagnozės, apie kurias informavo Ligoninė. Komisija, atsižvelgusi į Tarnybos išvadas, priėmė sprendimą – išduoti pareiškėjui siuntimą į Savarankiško gyvenimo namus, kai atsiras laisva vieta gyventi vienviečiame kambaryje. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. raštu Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2). Rašte išaiškinta pareiškėjo teisė šį atsakymą apskųsti Administracijos direktoriui ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymų nustatyta tvarka arba Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka.

23. Teismas nurodė, kad 2020 m. gruodžio mėnesį, atsilaisvinus vietai Savarankiško gyvenimo namų dviviečiame kambaryje, jame buvo apgyvendintas ne pareiškėjas, kuris turėjo būti pirmas sąraše, jeigu nebūtų priimtas sprendimas apgyvendinti pareiškėją vienviečiame kambaryje, bet kitas asmuo, buvęs pirmas sąraše asmenų (vyrų) laukiančių apgyvendinti vietos dviviečiame kambaryje. Nors pareiškėjas ir šiuo metu yra pirmas asmenų, įtrauktų į laukiančių vietos vienviečiame kambaryje, sąraše, tačiau iki šiol nėra apgyvendintas nei vienviečiame, nei dviviečiame kambaryje. Pareiškėjas, manydamas, jog yra diskriminuojamas dėl negalios, su skundu kreipėsi į Tarnybą.

24. Lygių galimybių kontrolierius 2022 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą Nr. (22)SN-70)SP-49, kuriame konstatavo galiojusios Lygių galimybių įstatymo redakcijos 8 ir 10 straipsnių pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl savo negalios. Šis Tarnybos Sprendimas yra įsiteisėjęs ir Savivaldybė su juo sutiko, jo neskundė bei nurodė, kad į jame išdėstytas išvadas ateityje bus atsižvelgta. Tarnybos Sprendime yra nurodyta, kad Savivaldybė neužtikrino pareiškėjo lygios galimybės būti apgyvendintam dviviečiame kambaryje nepagrįstai, tai yra dėl jo negalios ((duomenys neskelbtini)). Lygių galimybių įstatymo 10 straipsnyje yra nurodyta, kad Lygių galimybių pažeidimu laikomas šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas ir draudimų nesilaikymas.

25. Teismas pažymėjo, kad siekiant teisinio reguliavimo stabilumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo, teisės aktuose yra įtvirtinti konkretūs terminai, per kuriuos kiekvienas suinteresuotas asmuo gali įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą.

26. Teismas, remdamasis CK normomis, reguliuojančiomis ieškinio senatį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su Komisijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu (raštu) Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2) įrašyti jį į eilę asmenų, laukiančių apgyvendinimo vienviečiame kambaryje. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gavusi informaciją apie pareiškėjo ligas, Savivaldybė 2019 m. gegužės 7 d. Komisijos posėdyje svarstė jo apgyvendinimo Savarankiško gyvenimo namuose klausimą, tai buvo įforminta posėdžio protokolu Nr. A16-368/19(2.1.36-SR2). Komisijoje buvo aptartos pareiškėjo ligos diagnozės, apie kurias informacija gauta iš Ligoninės. Nutarta išduoti pareiškėjui siuntimą į Savarankiško gyvenimo namus, kur jis būtų apgyvendintas, kai atsiras laisva vieta vienviečiame kambaryje, nors tokio prašymo ir valios gyventi Savarankiško gyvenimo namų vienviečiame kambaryje pareiškėjas niekada nėra pareiškęs, jis norėjo patekti į Savarankiško gyvenimo namus per kuo trumpesnį laiką, kadangi neturėjo jokios kitos gyvenamosios vietos.

27. Teismas nustatė, kad Raštas, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas bus apgyvendintas Savarankiško gyvenimo namuose vienviečiame kambaryje / bute, pareiškėjui buvo išsiųstas 2019 m. gegužės 7 d. į Ligoninę, kadangi tuo metu pareiškėjas buvo šioje įstaigoje. Atsakovas su patikslintu atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą prašymą pateikė į bylą Ligoninės el. paštu pateiktą atsakymą, kuriame Ligoninės atstovė patvirtino, jog šis Raštas pareiškėjui buvo įteiktas ir pridėjo Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2.) kopiją.

28. Teismas pažymėjo, jog, be to, sprendžiant dėl aplinkybės, kada pareiškėjui tapo žinoma apie Komisijos Sprendimą, iš Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimo turinio matyti, kad pats pareiškėjas Kontrolieriui nurodė, jog būdamas Ligoninėje jis laukė galimybės apsigyventi Savarankiško gyvenimo namuose. Dėl pareiškėjo apgyvendinimo šiuose namuose rekomendaciją teikė Ligoninės gydytojų komisija. 2019 m. į Ligoninę iš Savivaldybės buvo atsiųsta informacija, jog atsirado laisva vieta ir pareiškėjas gali apsigyventi Savarankiško gyvenimo namuose. <...> Pareiškėjo teigimu, sužinoję, kad jis yra (duomenys neskelbtini) nešiotojas, Administracijos darbuotoja V.B. ir Savarankiško gyvenimo namuose administracija „atsiribojo“ nuo pareiškėjo ir pasakė, jog jis turi (duomenys neskelbtini) ligų, todėl jį galima apgyvendinti vieną kambaryje, dviese negalima, todėl jį įtrauks į kitą sąrašą laukiančiųjų į vienvietį kambarį. Pareiškėjas nesutiko su tokiu pasiūlymu, nes, jo teigimu, pasijutęs diskriminuojamas Savivaldybės ir Savarankiško gyvenimo namų administracijos.

29. Teismas vertino, jog iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nuo 2019 m. gegužės mėn. pareiškėjui tapo žinoma apie priimtą sprendimą ir tariamai pažeistą jo teisę.

30. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą ir vertindamas aplinkybę, jog, pareiškėjo teigimu, jam apie priimtą Komisijos Sprendimą tapo žinoma tik nuo 2020 m. lapkričio 29 d. (gavus Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 29 d. nutartį byloje Nr. T-1108-233/2020 (dėl priverčiamosios medicinos priemonės jam pakeitimo, teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog paminėta nutartis jam buvo atsiųsta tik 2024 m. sausio 22 d., todėl pareiškėjo argumentus aptariamu klausimu atmetė.

31. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė svarbios priežasties, dėl kurios praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

32. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio 7 d. pateikto skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su Komisijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu (raštu) Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2) įrašyti jį į eilę asmenų, laukiančių apgyvendinimo vienviečiame kambaryje, darytina išvada, jog pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia praleidęs įstatyme įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimą ir skundą tenkinti visiškai.

34. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias senaties termino skaičiavimą ir taikymą, praleisto senaties termino atnaujinimą.

35. Teismas neteisingai vertino sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie savo teisių pažeidimą momentą, nepagrįstai rėmėsi deklaruotu ir prieštaraujančiu logikai Ligoninės elektroniniu paštu pateiktu atsakymu, kuriame tvirtinama jog sprendimas (raštas) jam buvo įteiktas ir pridėjo Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2.) kopiją. Rašte nenurodyta jokia data, kada pareiškėjas tariamai buvo supažindintas su raštu, taigi, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas buvo supažindintas su juo iš karto po jo priėmimo. Taigi, nebuvo paneigti pareiškėjo teiginiai, kad apie raštą jis sužinojo tik po 2020 m. spalio 29 d., gavęs teismo nutartį.

36. Be to, Ligoninė prie atsakymo pridėjo ir Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2.) kopiją. Pareiškėjas teigia, kad logiškai nepaaiškinama, kodėl Ligoninei tiek laiko reikėjo saugoti rašto kopiją, jeigu jis jai nebuvo adresuotas, nebuvo su Ligonine niekaip susijęs, jis buvo išskirtinai susijęs tik su pareiškėjo teisine padėtimi. Pažymi, kad jeigu Ligoninė paminėtą raštą būtų įteikusi pareiškėjui, tai jis nebūtų likęs Ligoninėje ir negalėtų būti pateiktas su atsakymu Administracijai. Atkreipia dėmesį, jog ant pateikto rašto nėra jokios gavimo Ligoninėje datos ir registracijos numerio, todėl mažai tikėtina, kad Ligoninėje gaunami raštai neregistruojami, o jeigu registruojami, tai kodėl ant jo nėra registracijos datos ir numerio.

37. Pareiškėjas teigia, kad Ligoninės elektroniniu paštu gauto atsakymo negalima laikyti leistinu įrodymu. Rašte pateikta reikšminga informacija, tačiau ją pateikęs Ligoninės darbuotojas net nebuvo apklaustas teisme, tokiu būdu nebuvo sudaryta galimybė proceso dalyviams išsiaiškinti reikšmingas šiai bylai teisingai išspręsti aplinkybes, t. y. kas, kada ir kokiu būdu supažindino pareiškėją su raštu, kodėl ant jo nėra registracijos žymos. Juolab nuo rašto iki atsakymo pateikimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas (beveik 5 metai), todėl kyla klausimas, kaip darbuotojas galėjo atsiminti vieno iš daugelio įstaigoje gautų raštų įteikimo pareiškėjui datą ir aplinkybes. Taigi, teismas rėmėsi nepatikimu įrodymu.

38. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, jog atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kada jis išsiuntė raštą Ligoninei, kad įteiktų jį pareiškėjui. Pareiga įrodyti šią aplinkybę tenka būtent atsakovui.

39. Teismas, nustatydamas pareiškėjo sužinojimo termino pradžią, nepagrįstai iškraipė jo skundo, pateikto Tarnybai, informaciją. Teigia, kad tik išėjęs iš Ligoninės, pareiškėjas galėjo kontaktuoti su Administracijos darbuotoja V. B. ir Savarankiškų gyvenimo namų administracija, kadangi Ligoninėje pareiškėjas buvo gydomas priverstinai griežto režimo sąlygomis, dėl to pareiškėjui, kaip ir kitiems Ligoninės pacientams, buvo uždrausta naudotis bet kokiomis ryšio priemonėmis. Todėl iki išėjimo iš Ligoninės 2020 m. pabaigoje pareiškėjas objektyviai negalėjo kontaktuoti nei su Administracijos darbuotoja V. B., nei su Savarankiškų gyvenimo namų administracija.

40. Pareiškėjas teigia, kad nustatydamas jo sužinojimo apie galbūt pažeistas teises termino pradžią, teismas rėmėsi neaiškiais, deklaratyviais, nepatikimais, iškraipytais ir prieštaraujančiais bet kokiems logikos dėsniams, neleistinais įrodymais.

41. Įstatymas ieškinio senaties termino pradžią sieja su asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Raštas pats savaime pareiškėjo teisių nepažeidė, jis tik sudarė prielaidas kada nors ateityje pažeisti jo teises. Atsakovas turėjo galimybę apgyvendinti pareiškėją ir vienviečiame kambaryje, tačiau to nepadarė. Atsakovo teiginiai, jog nebuvo laisvų vietų yra deklaratyvūs, kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų jiems patvirtinti. Pareiškėjo teigimu, jo teisės buvo pažeistos tik 2020 m. gruodžio mėn., kai atsilaisvinus vietai Savarankiško gyvenimo namų dviviečiame kambaryje, jame buvo apgyvendintas ne pareiškėjas, kuris buvo pirmas sąraše, bet kitas asmuo, buvęs pirmas sąraše asmenų (vyrų) laukiančių apgyvendinti vietos dviviečiame kambaryje. Taigi, pareiškėjo teigimu, apie jo teisių pažeidimą jis galėjo sužinoti anksčiausiai 2020 m. gruodžio mėn., todėl tik nuo to momento turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises.

42. Pareiškėjas pažymi, jog tam, kad jis galėtų ginti savo pažeistas teises, jis turi suvokti, jog jos yra pažeistos. Juolab, kai pareiškėjui yra diagnozuota stipri protinė negalia, dėl kurios jis netgi buvo gydomas priverstinai, jis ilgą laiką dėl objektyvių priežasčių nesuprato, kad buvo diskriminuojamas dėl savo ligos, dėl to kreipėsi į Tarnybą. Tik 2022 m. rugpjūčio 1 d. gavęs Kontrolieriaus sprendimą, pareiškėjas sužinojo ir suvokė, jog buvo pažeistos jo teisės, todėl 2022 m. lapkričio 7 d. su skundu kreipėsi į teismą. Taigi, trejų metų ieškinio senaties termino jis nepraleido.

43. Pareiškėjas dėl senaties termino atnaujinimo nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog jis nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas būtų atnaujintas. Teismas nevertino, jog Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. rašto priėmimo metu ir dar daugiau nei vienerius metus po to pareiškėjas buvo priverstinai gydomas Ligoninėje, iš kurios išleistas tik 2020 m. pabaigoje. Ligoninėje jis buvo gydytas dėl to, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu teismas jį buvo pripažinęs nepakaltinamu. Dėl to pareiškėjas dėl psichinės ligos negalėjo suvokti, jog raštas kaip nors pažeidžia jo teises, negalėjo įvertinti rašto pasekmių pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Iš rašto buvo galima suprasti, jog jam bus sudarytos geresnės gyvenimo sąlygos, jis bus apgyvendintas vienviečiame kambaryje. Pareiškėjas teigia, kad jis tuo metu negalėjo numatyti, jog raštas pailgins jo apgyvendinimo terminus ir tokiu būdu pažeis jo teises. Be to, rašte nebuvo nurodyta, kad priimtas sprendimas pailgins jo apgyvendinimo laiką ir taip pažeis jo teises.

44. Teismas nepagrįstai nevertino taip pat ir tos aplinkybės, jog jis buvo priverstinai gydytas Ligoninėje ir iš jos išleistas tik 2020 m. pabaigoje. Akivaizdu, kad pareiškėjo laisvė buvo labai apribota, kadangi jis buvo izoliuotas nuo visuomenės. Esant tokiai situacijai, jis neturėjo jokių galimybių nei kreiptis teisinės pagalbos, nei kreiptis į Tarnybą netgi ir tuo atveju, jeigu būtų suvokęs savo teisių pažeidimą. Taigi, galimybės ginti savo pažeistas teises buvo labai apribotos ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl jo psichinės ligos, todėl akivaizdu, kad iki tol, kol jis pasveiko ir buvo išleistas iš Ligoninės 2020 m. pabaigoje, pareiškėjas negalėjo ginti savo pažeistų teisių dėl objektyvių priežasčių.

45. Pareiškėjas teigia, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jis mažiausiai iki 2020 m. pabaigos negalėjo ginti savo pažeistų teisių ne dėl savo kaltės, bet dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, todėl tai sudaro pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, netgi jeigu būtų pripažinta, kad jis buvo praleistas.

46. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

47. Atsakovas, pakartodamas faktines bylos aplinkybes, nurodo, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjas skunde grindžia iš esmės vien tik subjektyviais teiginiais – turima nuomone apie savo elgesį, nulėmusį termino kreiptis į teismą su reikalavimu dėl žalos atlyginimo, praleidimą, ir skirtingą šio savo elgesio vertinimą svarbių priežasčių aspektu. Pareiškėjas skunde išsamiai aptaria savo turėtą lūkestį apie tai, kaip pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sužinojimo apie jo galbūt pažeistas teises momentą, o nesutikdamas su teismo sprendime pateiktų įrodymų vertinimu, pareiškėjas pakartotinai išdėsto savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei sprendime padarė teismas.

48. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas reikalavo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas praleido senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo jį atnaujinti.

49. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui nuo 2019 m. gegužės mėn. tapo žinoma apie priimtą Komisijos sprendimą jį apgyvendinti Savarankiškų gyvenimo namų vienviečiame kambaryje, taigi ir apie tariamai pažeistą jo teisę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismo posėdyje nebuvo apklaustas reikšmingą informaciją pateikęs Ligoninės darbuotojas, todėl nei teismui, nei proceso dalyviams nebuvo sudaryta galimybė išsiaiškinti labai reikšmingas šiai bylai teisingai išspręsti aplinkybes. Pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo į bylą pateiktais įrodymais, pirmosios instancijos teismui neteikė prašymo dėl liudytojų apklausos, nepasinaudojo teise tokio prašymo išreikšti ir 2024 m. sausio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame buvo atstovaujamas teisininko. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar buvo pažeistos procesą reglamentuojančios teisės normos dėl to, jog nebuvo apklausta Ligoninės darbuotoja, nes pareiškėjas apskritai tokio prašymo pirmosios instancijos teismui viso proceso metu nebuvo teikęs, ir tokį prašymą / argumentą išreiškė tik apeliaciniame skunde.

50. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad tik po Tarnybos sprendimo jis galėjo suvokti apie tariamą jo teisių pažeidimą, taip pat su naujai dėstomais teiginiais (kurių apskritai neįrodinėjo bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme), jog iš pareiškėjui 2019 m. gegužės mėn. siųsto pranešimo apie įrašymą į eilę asmenų, laukiančių apgyvendinimo vienviečiame kambaryje, turinio jis neva negalėjo suprasti, kad vietos į Savarankiško gyvenimo namus reikės laukti ilgiau. Taip pat visiškai nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad galima laikyti, jog jo teisės buvo pažeistos tik 2020 m. gruodžio mėnesį, atsilaisvinus vietai Savarankiško gyvenimo namų dviviečiame kambaryje.

51. Administracija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas skundo (prašymo) padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Šiuo atveju akivaizdu, kad jau kreipiantis į Tarnybą pareiškėjas dėstė argumentus, kurių pagrindu teigė egzistuojant jo tariamam teisių pažeidimui, ir galimą savo teisių pažeidimą siejo su Komisijos sprendimu apgyvendinti jį Savarankiško gyvenimo namų vienviečiame kambaryje. Pareiškėjui siųstame 2019 m. gegužės 7 d. pranešime apie priimtą Komisijos sprendimą nurodoma, kad jis bus apgyvendintas Savarankiško gyvenimo namuose tuomet, kai atsilaisvins vieta vienviečiame kambaryje. Taigi, iš nurodomų aplinkybių pareiškėjui turėjo būti aišku ir suprantama, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kad vienviečio kambario reikės laukti ilgiau, jis nebus suteikiamas iš karto. Taip pat ši aplinkybė visiškai akivaizdi dar ir dėl to, jog, kadangi pareiškėjas į laukiančiųjų apsigyventi asmenų sąrašą buvo įrašytas 2015 m. rugpjūčio 26 d., o siuntimas pareiškėjui į Savarankiško gyvenimo namus buvo suteiktas 2019 m. balandžio 1 d., kadangi buvo atsiradusi laisva vieta dviviečiame kambaryje, t. y. laisva vieta Savarankiško gyvenimo namuose atsilaisvino per keturis metus, kadangi asmenys šiuose namuose gyvena sėsliai. Taip pat, kadangi vieta apsigyventi pareiškėjui Savarankiško gyvenimo namuose dviviečiame kambaryje atsilaisvino 2019 m. balandžio mėn., ir nuo 2019 m. gegužės mėn. (gavus 2019 m. gegužės 7 d. pranešimą apie Komisijos sprendimą) pareiškėjui tapo žinoma, kad jis įrašomas į eilę laukti kito, vienviečio kambario Savarankiško gyvenimo namuose, ir būtent nuo šio momento jam tapo žinoma apie tariamą jo teisių pažeidimą.

52. Pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą, pažymėjo savo suvokimą, kad vieta dviviečiame kambaryje atsilaisvina greičiau nei vienviečiame. Kaip nurodoma Tarnybos 2022 m. liepos 29 d. sprendime, „pareiškėjo teigimu, kadangi vietos dviviečiuose kambariuose atsilaisvina greičiau, jis pageidavo būti apgyvendintas dviviečiame kambaryje“. Taip pat, pats pareiškėjas 2022 m. lapkričio 7 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sieja su Komisijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu įrašyti pareiškėją į eilę asmenų, laukiančių apgyvendinimo vienviečiame kambaryje, sąrašą, nurodydamas, kad „akivaizdu, jog įrašymas į eilę asmenų, siekiančių apsigyventi vienviečiame kambaryje, ką sąlygojo pareiškėjo negalia ((duomenys neskelbtini)), pailgino pareiškėjo laukimo laiką per kurį pareiškėjas turėjo būti apgyvendintas Savarankiško gyvenimo namuose“. Taigi, Administracijos nuomone, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, susiję su sužinojimo apie jo tariamai pažeistas teises momentą, visiškai nesuderinami su byloje esančiais įrodymais bei teismų formuojama praktika, teisinių santykių stabilumo principu, teisinio tikrumo principais, todėl yra nepagrįsti.

53. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu, teigia, kad viena iš reikšmingų aplinkybių sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Administracija pažymi, kad buvimas gydymosi įstaigoje tam tikrais atvejais teismų praktikoje pripažįstamas kaip pagrindas atnaujinti pasibaigusį senaties terminą, jeigu įrodoma, jog buvimas gydymo įstaigoje sukliudė laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo: liga buvo tokio pobūdžio, kad asmuo objektyviai negalėjo parengti skundo, jo pasirašyti, paduoti teismui, įgalioti šiuos veiksmus atlikti kitą asmenį ir pan. Šiuo atveju aplinkybių, sukliudžiusių kreiptis į teismą nustatytais terminais buvimo / nebuvimo, pareiškėjas pirmosios instancijos teisme apskirtai plačiau neįrodinėjo.

54. Atsakovas pažymi, kad, nagrinėjamu atveju, Rokiškio teismo rūmų 2020 m. spalio 29 d. nutartimi konstatavus, jog pareiškėjo gydymas ligoninėje baigiamas, nes pareiškėjas yra pakankamai stabilios būklės jau trejus metus, terminas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, jeigu pareiškėjas manė, jog buvo pažeistos jo teisės, 2020 m. spalio 29 d. dar nebuvo pasibaigęs. Tačiau pareiškėjas elgėsi pasyviai ir turėdamas visas galimybes nepraleidžiant įstatyme nustatyto termino kreiptis į teismą dėl tariamai pažeistų jo teisių gynimo, to nustatytais terminais nepadarė (po gydymo Ligoninėje pabaigos, pareiškėjas nustatytais terminais pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą galėjo dar beveik du metus, tačiau to nepadarė), taigi toks pasyvus pareiškėjo elgesys neturėtų būti laikomas sąžiningu, atidžiu ir rūpestingu. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme aplinkybių, sukliudžiusių kreiptis į teismą nustatytais terminais buvimo / nebuvimo apskirtai plačiau neįrodinėjo, nenurodė, kaip konkrečiai gydymasis Ligoninėje sukliudė turėti atstovą, kodėl po išėjimo iš Ligoninės nebuvo galimybės laiku kreiptis į teismą ne dėl pareiškėjo pasirinkimo, o dėl kokių nors kitų, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių ir pan. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadas byloje surinktų įrodymų pagrindu, kad pareiškėjas neįrodė svarbios priežasties, dėl kurios praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

55. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo apeliaciniu skundu ginčijamos aplinkybės, susijusios su praleistu senaties terminu reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, pirmos instancijos teismo buvo nustatytos ne tik remiantis Administracijos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, bet ir kitomis aplinkybėmis bei paties pareiškėjo į bylą pateiktais įrodymais. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi pranešimu, siųstu pareiškėjui su informacija apie Komisijos sprendimą apgyvendinti pareiškėją vienviečiame kambaryje, Ligoninės atstovės, kuri neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, patvirtinimu apie gautą ir pareiškėjui įteiktą laišką bei pateikta dokumento kopija (gydymo įstaigos darbuotoja neneigė laiško įteikimo pareiškėjui fakto, neteigė, kad negali nurodyti tokios informacijos, neturi duomenų ar pan., ką nurodytų tuo atveju, jeigu negalėtų patvirtinti laiško įteikimo pareiškėjui fakto), paties pareiškėjo Tarnybai teiktus paaiškinimus, ir iš kurių turinio akivaizdu, jog jis palaikė ryšį su Administracija bei Savarankiško gyvenimo namų darbuotojais, jau būdamas gydymo įstaigoje buvo informuotas apie priimamus sprendimus, suvokė priimtų sprendimų motyvus, jų turinį.

56. Atsakovas teigia, kad teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, o ne rėmėsi išimtinai vienu ar kitu įrodymu, taip objektyviai ir išsamiai įvertindamas visas bylos aplinkybes. Administracija visiškai sutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog apie Komisijos sprendimą ir tariamą savo teisių pažeidimą jis neva sužinojo tik 2020 m. gruodžio mėn. arba 2022 m. rugpjūčio 1 d., neatitinka byloje surinktų duomenų. Nagrinėjamu atveju, iš byloje surinktų duomenų viseto matyti, jog pareiškėjui apie Komisijos sprendimą tapo žinoma 2019 m. gegužės mėn., ir šių faktinių duomenų pareiškėjas nenuginčijo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tik subjektyvaus pobūdžio pasvarstymais, pateikia savo byloje esančių duomenų vertinimo interpretacijas. Akivaizdu, kad teismo sprendime pateiktos išvados yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, o pareiškėjas nepateikė pagrįstų motyvų, jog pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, todėl pagrindo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują (pareiškėjo skundą tenkinti) nagrinėjamu atveju nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 57. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, 2019 m. įrašant pareiškėją į asmenų, laukiančių galimybės apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“ vienviečiame kambaryje sąrašą, atlyginimo.

58. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

59. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą, todėl nepagrįstai sprendė, jog jis praleistas. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog jam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. raštas buvo įteiktas 2019 m. gegužės mėn., kadangi byloje tokių įrodymų nėra pateikta. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas priverstinai buvo gydomas VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ iki 2020 m. pabaigos, o pripažintas nepakaltinamu, negalėjo suvokti, jog Raštas pažeidžia jo teises ir negalėjo įvertinti jo pasekmių pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

60. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

62. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta. Įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017, 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2023).

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškinio senaties termino taikymo pagrįstumą konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo konkrečiu atveju byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2) įrašyti pareiškėją į eilę asmenų, laukiančių apgyvendinimo vienviečiame kambaryje, praleido ieškinio senaties terminą.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Esant tokiam reikalavimui, teismas privalo patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų yra praleistas, o tai galima tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

66. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimo momentu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie tokį pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši yra pažeista. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jį diena gali nesutapti, todėl asmeniui suteikta galimybė įrodinėti, kad apie pažeistą teisę jis sužinojo vėliau. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

67. Akivaizdu, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas yra tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, todėl konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma atsižvelgiant į to asmens nurodymus. Vis dėlto pareiškėjas savo teiginius dėl sužinojimo momento privalo pagrįsti įrodymais, o teismas negali apsiriboti vien tik pareiškėjo paaiškinimu. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertina pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą.

68. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad subjektyvusis sužinojimo apie įvykį, su kuriuo asmuo sieja savo teisių pažeidimą, momentas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, vertinant ne tik asmens teiginius apie sužinojimo laiką ir aplinkybes, bet ir taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo ar galėjo sužinoti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

69. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteisėtus atsakovo veiksmus kildina iš Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. A51-41696/19(2.11.2.4-SR2) įrašyti pareiškėją į eilę asmenų, laukiančių apgyvendinimo vienviečiame kambaryje. Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šis Raštas jam nebuvo įteiktas 2019 m. gegužės mėn., be to, pareiškėjas apie savo galbūt pažeistas teises galėjo suvokti tik tada, kuomet 2020 m. gruodžio mėn. atsilaisvinus vietai savarankiško gyvenimo namų „Savi namai“ dviviečiame kambaryje, jame buvo apgyvendintas ne pareiškėjas (kuris turėjo būti pirmas sąraše), bet kitas asmuo. Todėl apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas teigia, galėjo sužinoti anksčiausiai 2020 m. gruodžio mėn. ir tik nuo tada turėjo galimybę jas ginti.

70. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Raštas, su kuriuo pareiškėjas sieja reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas bus apgyvendintas savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“ vienviečiame kambaryje, pareiškėjui buvo išsiųstas 2019m. gegužės 7 d. į VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“, kurioje jis tuo metu buvo gydomas. Teismas rėmėsi atsakovo pateiktu VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ elektroniniu paštu pateiktu atsakymu, kuriame patvirtinta, kad Raštas pareiškėjui buvo įteiktas.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, susijusius su paminėto Rašto pareiškėjui įteikimu, pažymi, kad šiuo atveju byloje esantys įrodymai objektyviai ir vienareikšmiškai nepatvirtina, jog pareiškėjui Raštas buvo įteiktas būtent 2019 m. gegužės mėn.

72. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas įrodymų, kada Raštas pareiškėjui buvo išsiųstas į VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ nepateikė, be to, iš VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ prie elektroninio laiško pateiktos Rašto kopijos matyti, jog jame nėra jokios jo gavimo žymos įstaigoje, taip pat nėra informacijos apie tai, kad pareiškėjas būtų supažindintas su paminėtu Raštu. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju iš byloje esančių įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, jog Raštas pareiškėjui buvo įteiktas 2019 m. gegužės mėn. ir būtent nuo tada jam tapo žinoma apie tariamai jo pažeistą teisę, atitinkamai pirmosios instancijos teismo išvada, nesant byloje jokių kitų įrodymų, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti Rašto įteikimo pareiškėjui datą, yra nepagrįsta.

73. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kiek tai susiję su pareiškėjo prašymu atnaujinti senaties terminą.

74. Byloje nustatyta ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad pareiškėjas Rašto priėmimo metu buvo priverstinai gydomas VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“, nes teismo buvo pripažintas nepakaltinamu, iš kurios buvo išleistas tik 2020 m. pabaigoje. Taigi byloje nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas, net jeigu ir būtų buvęs supažindintas su Raštu, dėl psichikos sutrikimo galėjo suvokti, kad Raštas pažeidžia jo teises. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kada pareiškėjas objektyviai suvokė, jog jo teisės yra pažeistos. Nurodytos aplinkybės yra svarbios sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jas įvertinti ir tik nustatęs, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti, tačiau to nepadarė.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

76. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo bei atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra vertinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. (buvęs M. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė