2026-01-14 Nr. AB-1242-3-61-3-03535-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1263-821/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03535-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K. ir S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai S. K. ir S. K. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 13 d. sprendimus Nr. 25S137958 ir Nr. 25S138345 (toliau – ir Sprendimai) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi jie pateikė tuo pagrindu, jog yra išlaikomi savo dukters (duomenys neskelbtini) pilietės V. L. (K.), kuri gyvena Lietuvos Respublikoje ir turi jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai pateikdami prašymą, kartu pateikė visus su tuo susijusius privalomus dokumentus.

2.2. Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 29 d. ir 2025 m. balandžio 30 d. atsiuntė pareiškėjams pranešimus, kuriais prašė patikslinti, ar pareiškėjai turi dvi pilietybes, t. y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pilietybes (jeigu taip – pateikti (duomenys neskelbtini) piliečių pasų skaitmenines kopijas). Pareiškėjai, vykdydami Migracijos departamento prašymą, pateikė Migracijos departamentui (duomenys neskelbtini) piliečių pasų skaitmenines kopijas, tačiau Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjai, neatitinka tikrovės.

2.3. Ginčijami Sprendimai priimti visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių visumos. Sprendimuose nurodyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) pagrindai, kuriais remianti priimti administraciniai aktai, tačiau nepaaiškinta, kaip nurodytas teisinis reguliavimas pritaikytas nagrinėjamu atveju susidariusiai faktinei situacijai, t. y. nenurodoma, dėl kokių priežasčių pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Ginčas byloje iš esmės kilęs dėl to, kas yra tikrovės neatitinkanti informacija, kurią, anot atsakovo, pareiškėjai pateikė, teikdami prašymus dėl leidimų laikinai gyventi, ir ar iš tiesų buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. Migracijos departamentas vertino klausimus dėl pareiškėjų socialinio ir ekonominio gyvenimo užsienio valstybėje, tačiau patys Sprendimai motyvuojami tik tuo, jog pareiškėjai, pildydami klausimyną nuslėpė, jog yra (duomenys neskelbtini) piliečiai.

2.4. Atsakovas, atsisakydamas pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažeidė pareiškėjų teisę būti išklausytiems. Atsakovas neatliko tinkamo ir išsamaus situacijos vertinimo. Migracijos departamentas piktybiškai ir nepagrįstai susiaurino prašymo pagrindą sudarančias aplinkybes, aktualias prašymui išspręsti, nes išskyrė tik vieną iš jų ir formaliu pagrindu, t. y. kad pareiškėjai tariamai nenurodė visų aplinkybių dėl turimų abiejų pilietybių. Pareiškėjams nėra aišku, kam apskritai reikėjo patikslinti duomenis, jeigu patikslinus informaciją dėl pareiškėjų turimų pilietybių, buvo priimti pareiškėjams nepalankūs sprendimai.

2.5. Pareiškėjai įsitikinę, jog jie pateikė tikrą ir teisingą informaciją, o po atlikto atsakovo papildomo duomenų patikslinimo pateikė papildomus dokumentus. Pareiškėjai neslėpė informacijos ir nepiktnaudžiavo migracijos procedūromis. Migracijos departamento išvada dėl to, kad pareiškėjai piktnaudžiavo minėtos procedūromis, yra formali ir nemotyvuota. Pareiškėjai neginčija aplinkybės, kad pildydami klausimyną nepažymėjo informacijos, jog be (duomenys neskelbtini) pilietybės turi ir (duomenys neskelbtini) pilietybes, tačiau šią informaciją vėliau patikslino ir patvirtino į bylą pateiktais įrodymais. Pareiškėjai 2002 m. pardavė savo vienintelį turimą turtą (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjų nebesieja jokie ekonominiai ir socialiniai santykiai su šia valstybe. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) neturi jokio verslo, turto ir nuosavybės. Pareiškėjai siekia atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką dėl susijungimo su šeima, t. y. su Lietuvos Respublikoje gyvenančia pareiškėjų dukra ir jos šeima.

2.6. Migracijos departamentas nemotyvavo savo Sprendimų, šie Sprendimai negali būti vertinami kaip atitinkantys esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo dėl pareiškėjų pateiktos informacijos ir dokumentų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

4.1. Pareiškėjai, siekdami gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad yra išlaikomi dukters (duomenys neskelbtini) pilietės, kuri gyvena Lietuvos Respublikoje ir turi jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nuslėpė duomenis apie tai, kad yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėjai prašymuose išduoti leidimus laikinai gyventi nurodė, kad jie yra tik (duomenys neskelbtini) piliečiai.

4.2. Tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas susijęs ne tik su užsieniečių teikiamais prašymais dėl leidimų laikinai gyventi, bet ir su jų vizitu atvykus į Migracijos departamentą. Šio vizito metu pareiškėjai patvirtino, kad pateiktuose prašymuose ir prieduose yra visa Migracijos departamento prašyta pateikti informacija sprendžiant dėl jų prašymų. Tik po šio vizito, Migracijos departamento pareigūnui nustačius apie pareiškėjų turimą (duomenys neskelbtini) pilietybę, ir paprašius pateikti pasus, pareiškėjai tik tuomet pateikė prašomus dokumentus. Pareiškėjai nenurodydami turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės, išvengė Ribojamųjų priemonių įstatymo (toliau – ir RPĮ) (duomenys neskelbtini) piliečiams nustatytų ribojamųjų priemonių dėl prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo. Aplinkybė, kad pareiškėjai nepalaiko ryšių su (duomenys neskelbtini), neturi verslo, turto, jų nesieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai su šia valstybe, neturi jokios reikšmės kilusiam ginčui. Šiuo atveju svarbios aplinkybės yra tos, kad pareiškėjai nėra atsisakę (duomenys neskelbtini) pilietybės ir teikdami prašymus nuslėpė turintys minėtos valstybės pilietybę.

4.3. Pareiškėjų teisė būti išklausytiems nebuvo pažeista. Pareiškėjams buvo siunčiamos užklausos, į kurias pareiškėjai atsakė ir pateikė paaiškinimus. Pateikti (duomenys neskelbtini) pasai ir paaiškinimai nepaneigė nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjai turėjo (duomenys neskelbtini) pasus ir patys neteikė duomenų Migracijos departamentui, nors tokius duomenis privalėjo pateikti. Pareiškėjai patvirtino žinantys, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

4.4. Sprendimuose yra aiškiai nurodyta, kad nors pareiškėjai ir formaliai atitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma leidžia vertinti, kad jie siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Toks užsieniečių elgesys leidžia spręsti apie jų siekį piktnaudžiauti migracijos procesais, nepatikimumą ir galbūt galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui.

4.5. Duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjai norėdami gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Šio fakto pareiškėjai nepaneigė, o dokumentų pateikimas jau po prašymo ir vizito Migracijos departamente, vertinami, kaip duomenys, kuriuos jie pateikė, norėdami gauti leidimus laikinai gyventi, neatitinkantys tikrovės. Priešingu atveju susidarytų situacija užsieniečiams teikiant prašymus (ne) teikti duomenis, kurie jiems yra nepalankūs / neatitinkantys tikrovės, ir neprisiimti už tai jokios atsakomybės.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 8 d. sprendimu tenkino pareiškėjų skundą, panaikino Migracijos departamento Sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 8 ir 10 punktų, taip pat RPĮ 3 straipsnio 3 dalies, nuostatomis.

7. Teismas, įvertinęs ginčijamus Sprendimus, konstatavo, jog šiuose Sprendimuose iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių atsisakymo užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi pagrindą dėl tikrovės neatitinkančių duomenų. Teismas vertino, jog tai, kad pareiškėjai nenurodė turintys dvi pilietybes, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, leidžiančių vertinti, kad pareiškėjai, teikdami prašymus, vėliau juos tikslindami, pateikdami papildomų dokumentų kopijas, ketino slėpti oficialiai prieinamą informaciją apie pareiškėjų turimas pilietybes.

8. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, ginčijamus Sprendimus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus teismo posėdyje, konstatavo, kad ginčijami Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Teismas sprendė, jog atsakovas neatliko užsieniečių individualaus vertinimo, t. y. nenustatė, kokių konkrečiai Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintų sąlygų pareiškėjai neatitiko. Teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju nepateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjų prašymų tyrimo metu būtų nustatyta, jog pareiškėjai kokiais nors savo veiksmais keltų grėsmę visuomenės saugumui, kad būtų politiškai aktyvūs ir turėtų ryšių su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais asmenimis.

9. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, arba, kad turėjo tikslą nuslėpti turintys (duomenys neskelbtini) pilietybę. Paprašius pareiškėjų patikslinti informaciją, jie tai padarė, o priežastis, dėl kurių pildydami nenurodė iš karto, kad turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, pareiškėjai pagrindė formos pildymo neaiškumais. Be to, pareiškėja S. K. teismo posėdyje paaiškino, kad prašymą pildė kitas asmuo, o ne jie patys, todėl teismas nenustatė pagrindo netikėti pareiškėjų paaiškinimais.

10. Teismas vertino, jog Migracijos departamento pagrindas atsisakyti išduoti leidimus pareiškėjams dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo nėra pagrįstas byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis, kadangi Sprendimų priėmimo metu visos aplinkybės dėl turimų pilietybių buvo patikslintos ir išaiškintos. Vadinasi, Sprendimuose nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjai nuslėpė duomenis, kad yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, negalėjo būti vienareikšmiškai lemianti atsisakymą išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendžiant klausimą dėl leidimų (ne) išdavimo, jau turint patikslintą informaciją dėl turimų dviejų pilietybių, turėjo būti vertinami ir aptariami kiti aspektai, t. y. ar pareiškėjams turint (duomenys neskelbtini) pilietybes, gali būti išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, siejant faktą su Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo nuostatomis, leidimų (duomenys neskelbtini) piliečiams išdavimo sąlygomis, ribojamosiomis priemonėmis ir jų išimtimis. Teismas vertino, jog pareiškėjų veiksmai ir jų pozicija dėl Lietuvos Respublikos vertinant perspektyviniu požiūriu ir šeiminiu aspektu, Migracijos departamento nebuvo tinkamai individualizuoti.

11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog ginčijami Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Migracijos departamento Sprendimai nėra pakankamai motyvuoti, argumentuoti ir proporcingi pareiškėjams pagal individualias bylos aplinkybes.

III. 12. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjų situaciją tinkamai neįvertino, kad jų prašymo pateikimas ir priėmimas vyksta pagal užsieniečių teikiamus dokumentus ir tvarką. Todėl, jeigu pareiškėjai būtų tinkamai pateikę dokumentus ir pažymėję turimą (duomenys neskelbtini) pilietybę, dar prašymo priėmimo stadijoje jų prašymai nebūtų priimti.

13.2. Tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas yra susijęs ne tik su užsieniečių teikiamais prašymais dėl leidimų laikinai gyventi, bet ir su jų vizitu Migracijos departamente. Šio vizito metu pareiškėjai patvirtino, kad pateiktuose prašymuose ir jų prieduose yra visa Migracijos departamento prašyta informacija sprendžiant dėl jų pateiktų prašymų. Pareiškėjai pateikė duomenis apie turimą (duomenys neskelbtini) pilietybę tik po to, kai Migracijos departamento darbuotojas nustatė, jog pareiškėjai turi (duomenys neskelbtini) pilietybę.

13.3. Teismas nepagrįstai tiki pareiškėjų paaiškinimais, kad jie nesiekė klaidinti Migracijos departamento ir dėl to neužpildė prašymų skilties apie turimą (duomenys neskelbtini) pilietybę. Teismas neįvertino aplinkybės, kad kai jau yra priimti užsieniečių prašymai ir vyksta jų nagrinėjimas Įstatyme nėra numatyta galimybė grįžti į prašymo priėmimo stadiją, o turi būti priimamas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

13.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurina Migracijos departamento tyrimo procedūrą ir nurodo, kad turi būti atliktas vertinimas tik dėl Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų. Priešingai nei tvirtina pirmosios instancijos teismas, priimant sprendimus, būtina vertinti duomenų visumą, o ne apsiriboti vien tik minėtame straipsnyje numatytų sąlygų analize. Ginčijamuose sprendimuose buvo išanalizuotos visos bylos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka VAĮ ir teismų praktikoje įtvirtintus reikalavimus. Sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, motyvai yra adekvatūs, aiškūs ir pakankami.

13.5. Teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

14. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pareiškėjai, pildydami klausimyną, nepažymėjo laukelio dėl antros pilietybės. Tai nebuvo sąmoningas duomenų slėpimas, o techninė, formali ir žmogiška klaida, neturėjusi jokios reikšmės faktinių duomenų teisingumui. Dėl šios klaidos nekilo teisinės pasekmės, nes visa informacija apie turimą (duomenys neskelbtini) pilietybę buvo pateikta. Gavę Migracijos departamento pranešimus, pareiškėjai nedelsiant pateikė (duomenys neskelbtini) pasų kopijas. Tokie pareiškėjų veiksmai patvirtina jų sąžiningumą, o ne tyčinius veiksmus nuslėpti ar pateikti melagingą (tikrovės neatitinkančią) informaciją.

15.2. Migracijos departamentas apie (duomenys neskelbtini) pilietybę sužinojo būtent iš pareiškėjų pateiktų dokumentų. Jeigu pareiškėjai būtų norėję nuslėpti savo antrą pilietybę, Migracijos departamentas nebūtų gavęs šių duomenų. Taigi, Migracijos departamentas apie antrą pareiškėjų pilietybę sužinojo tik pareiškėjų sąžiningo elgesio dėka, o ne dėl Migracijos departamento tyrimo arba kontrolės veiksmų.

15.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai patikėjo pareiškėjų paaiškinimais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų paaiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir pagrįsti dokumentais. Byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjai yra pradėję pilietybės atsisakymo procedūrą. Po Regionų administracinio teismo priimto sprendimo byloje, atsirado naujos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės keičia situaciją ir paneigia bet kokius Migracijos departamento teiginius dėl asmenų piktnaudžiavimo procedūromis. Vienas iš pareiškėjų – S. K. gavo oficialų (duomenys neskelbtini) ambasados (duomenys neskelbtini) pranešimą, patvirtinantį, jog pagal atliktą patikrą, pareiškėjas neturi (duomenys neskelbtini) pilietybės.

15.4. Teismas pakartojo Migracijos departamento standartus, kurie yra nustatyti įstatymuose ir teismų praktikoje. Pagal VAĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiekviena institucija (įskaitant ir Migracijos departamentą) turi pareigą priimti pagrįstus ir motyvuotus sprendimus, įvertinti visas svarbias aplinkybes bei užtikrinti asmens teisę būti išklausytiems. Tai nėra perteklinis reikalavimas, tai pamatinis gero administravimo principas.

15.5. Šios bylos esmė yra pareiškėjų teisė gyventi kartu su savo šeima, kurią saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių konvencija. Pareiškėjai siekia atvykti į Lietuvos Respubliką ne dėl darbo ar ekonominių tikslų, o dėl savo šeimos. Gyventi atskirai nuo savo dukters ir jos šeimos pareiškėjams reikštų likti be realios pagalbos, be finansinio ir emocinio saugumo, todėl Migracijos departamento teiginiai apie pareiškėjų tariamą piktnaudžiavimą yra visiškai nepagrįsti.

15.6. Migracijos departamentas cituoja RPĮ 3 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad laikinai sustabdomas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas. Remdamasis minėta nuostata Migracijos departamentas bando sukurti įspūdį, kad jeigu pareiškėjai būtų nurodę turintys (duomenys neskelbtini) pilietybę, jų prašymai apskritai nebūtų priimti, be to, pareiškėjai bando nepaisyti taikomų ribojimų (duomenys neskelbtini) piliečiams. Toks argumentas yra neteisingas, klaidinantis ir nukreiptas nuo bylos dalyko. Ši byla nėra apie RPĮ taikymą ar ribojimų pagrįstumą, šiuo atveju keliamas klausimas, ar pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai du skirtingi teisiniai klausimai, kurių negalima sutapatinti.

15.7. Pareiškėjai turėjo dvigubą pilietybę ir atvyko į Lietuvos Respubliką teisėtai. RPĮ reglamentuoja tik (duomenys neskelbtini) piliečių prašymus, o ne dvigubos pilietybės atvejus. RPĮ 3 straipsnio 3 dalis taikoma asmenims, kurie turi tik (duomenys neskelbtini) pilietybę ir teikia prašymus būtent šiuo pagrindu. Pareiškėjų situacija kitokia – jie turi dvigubą pilietybę, gyveno (duomenys neskelbtini), neturi jokių ryšių su (duomenys neskelbtini), šiuo metu vienas iš pareiškėjų jau net nėra (duomenys neskelbtini) pilietis. Migracijos departamentas peržengia apeliacinio skundo ribas, kadangi bando iš naujo interpretuoti RPĮ taikymo ribas ir nacionalinės teisės politiką, nors tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

15.8. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o Migracijos departamentas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 13 d. sprendimų Nr. 25S137958 ir Nr. 25S138345, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos pareiškėjai pateikė norėdami gauti leidimus laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pagrįstumo ir teisėtumo, bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir panaikino atsakovo ginčijamus sprendimus bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, konstatavęs, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju nepagrindė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, nes atsakovo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas pats savaime nesuponuoja išvados, jog pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

18. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tvirtindamas, kad priimdamas ginčijamus sprendimus tinkamai įvertino su pareiškėjais susijusias individualias aplinkybes. Atsakovas laikosi pozicijos, jog pareiškėjai, prašydami išduoti leidimus laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. nuslėpė duomenis apie tai, kad jie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai.

19. Ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

20. Migracijos departamentas sprendimus atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi motyvavo tuo, kad pareiškėjai, nors ir atitinka UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas formalias sąlygas gauti leidimus laikinai gyventi, bet surinktų duomenų visuma (pareiškėjai, pildydami prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimas pilietybes, nenurodydami, jog turi (duomenys neskelbtini) pilietybes, nors prašymuose pažymėjo, jog yra susipažinę su atsakomybe dėl melagingų duomenų pateikimo), patvirtina, kad pareiškėjai siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje.

21. Pažymėtina, jog UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis, o šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai jis yra užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis.

22. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad yra išlaikomi dukters (duomenys neskelbtini) pilietės V. L. (K.), kuri gyvena Lietuvos Respublikoje ir turi jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai, pildydami prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi laukelyje „Pilietybė (-ės)“, kuriame pažymėta, kad „Jeigu esate daugiau nei vienos valstybės piliečiu, privalote nurodyti visas Jūsų turimas pilietybes“, nurodė, kad jie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad jų faktinė gyvenamoji vieta per pastaruosius 10 metų, buvo „(duomenys neskelbtini)“, į klausimą „Ar buvote netekę pilietybės?“ pareiškėjai atsakė „Ne“, o į klausimą „Ar iki atvykimo į Lietuvos Respubliką lankėtės ir (ar) gyvenote užsienio valstybėse, nurodytose Užsienio valstybių, kurias užsienietis privalo nurodyti pateikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu jose lankėsi ar gyveno, sąraše? Kada ir kokiose užsienio valstybėse?“, pareiškėjai atsakė, nurodydami „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjai patvirtino, kad jiems yra žinoma, jog už melagingų duomenų pateikimą jie atsako įstatymų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas, nustatęs, kad kartu su prašymais išduoti leidimus laikinai gyventi pateiktoje (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos pažymoje apie pareiškėjų šeimos sudėtį buvo nurodyta, kad pareiškėjų pilietybė – (duomenys neskelbtini), pareiškėjams išsiuntė pranešimus su prašymu patikslinti, ar jie turi dvi pilietybes, ir jeigu taip – pateikti (duomenys neskelbtini) piliečių paso skaitmenines kopijas. Pareiškėjai, vykdydami Migracijos departamento prašymą, pateikė Migracijos departamentui (duomenys neskelbtini) pasų skaitmenines kopijas, tačiau Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjai pateikė norėdami gauti leidimus laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, t. y. pareiškėjai nuslėpė duomenis apie tai, kad jie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, laikomasi pozicijos, jog atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės yra siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2672-415/2025).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės vienareikšmiškai nepatvirtina, kad pareiškėjai siekė nuslėpti duomenis apie turimą antrą (duomenys neskelbtini) pilietybę ir piktnaudžiauti migracijos procedūromis, gauti apgaule leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju taip pat nenuginčyta aplinkybė, kad pareiškėjų leidimų laikinai gyventi gavimo tikslas nėra šeimos susijungimo atvejis, ir, kad pareiškėjai atitiko UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas sąlygas leidimams Lietuvos Respublikoje gauti.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjai aiškiai išreiškė, kad jie siekia gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl ryšių su dukters šeima. Nieko neslėpdami, ir paprašyti Migracijos departamento pareiškėjai patikslino duomenis apie turimą antrą – (duomenys neskelbtini) pilietybę. Aplinkybė, kad pareiškėjai pirmiau pildydami prašymus nenurodė turintys dvi pilietybes, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjai, teikdami prašymus, vėliau juos tikslindami, ir pateikdami papildomų dokumentų kopijas, ketino slėpti informaciją apie jų turimas pilietybes arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Migracijos departamentas neatliko užsieniečių individualaus vertinimo, t. y. nenustatė, kokių konkrečiai UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų pareiškėjai neatitiko, todėl teisėjų kolegija nesutinka su Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir turėjo tikslą nuslėpti turintys (duomenys neskelbtini) pilietybę.

Be to, pareiškėjai paaiškino, kad prašymus dėl leidimo gyventi jie pildė ne patys, o kitas asmuo, ir buvo tam tikrų neaiškumų dėl šių prašymų pildymo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento nurodyti pagrindai atsisakyti išduoti leidimus pareiškėjams dėl tikrovės neatitinkančių duomenų teikimo nėra pagrįsti byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis, kadangi Sprendimų priėmimo metu visos aplinkybės dėl pareiškėjų turimų pilietybių buvo patikslintos ir išsiaiškintos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose sprendimuose nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjai nuslėpė duomenis, jog yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, negalėjo būti vienareikšmišku pagrindu atsisakyti pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo pagrįstumą, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir byloje atliktu įrodymu vertinimu. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų materialiosios teisės normų, konstatuojant, kad atsakovas tinkamai neįvertino visų faktinių ir teisinių aplinkybių visumos, nepagrindė ginčijamų sprendimų išvadų, jog pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso šalies netenkinantys ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, kad neteisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai, o teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

27. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba pakartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylai išspręsti.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė