2026-02-11 Nr. AB-3324-3-61-3-04932-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1640-556/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04932-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2025 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 25S196697 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: i) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; ii) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; iii) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; bei įpareigoti iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas netyrė ir nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, tad atsakovo atliktas tyrimas, padarytos išvados ir priimtas Sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovas privalėjo įvertinti ir ištirti visus pareiškėjo pateiktus įrodymus ir argumentus, juos vertinti pagal individualią pareiškėjo situaciją, taip pat atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, tačiau tai padaryta nebuvo.

2.2. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė iš esmės savo politiniais įsitikinimais, t. y., (duomenys neskelbtini).

2.3. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), už ką jam gresia baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas.

2.4. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo politinius įsitikinimus – (duomenys neskelbtini), patvirtina pareiškėjo paaiškinimai, pateikti apklausoje.

2.5. Pareiškėjas turi įsitikinimus, (duomenys neskelbtini), pateikti objektyvūs duomenys pagrindžia, kad tokie asmenys yra persekiojami ir jiems skiriamos bausmės. Taigi, byloje yra nustatyti būtini elementai, kad pareiškėjui būtų suteiktas pabėgėlio statusas. Pateikti objektyvūs duomenys ir įrodymai pagrindžia, kad persekiojimo rizika nėra neapibrėžta ar hipotetinė, o reali ir pagrįsta.

2.6. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, taip pat išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, į SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, ir šia apimtimi Sprendimas yra neteisėtas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad ginčijamame Sprendime nėra nurodyti pareiškėjo pateikti dokumentai (skambučių išklotinė, dokumentai, susiję su nekilnojamuoju turtu), pažymėjo, jog per žmogiškąją klaidą nurodyti dokumentai nebuvo įrašyti į ginčijamą Sprendimą kaip gauti. Įvertinus minėtų dokumentų turinį, nebuvo nustatyta, kad jie būtų esminiai ar tiesiogiai susiję su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais. (duomenys neskelbtini).

3.2. Migracijos departamentas atliko visų pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvams ir pasakojimams aktualių duomenų ir informacijos tyrimą. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie iš esmės keistų byloje ginčijamo Sprendimo išvadas. (duomenys neskelbtini).

3.3. Pareiškėjas jokiais aktyviais veiksmais nereiškė savo politinių pažiūrų ar įsitikinimų. Kaip nurodyta ginčijamame Sprendime, pats pareiškėjas pripažino, kad savo pažiūrų viešai nereiškė. Pareiškėjas nenurodė ir aplinkybių, kad norėjo ar ketino savo pažiūras reikšti viešai.

3.4. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ir ESTT) teisėjų kolegija konstatavo, kad „<...> vertindamos prašytojo baimės būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų pagrįstumą valstybių narių kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į tai, kad dėl to, kaip tvirtai prašytojas šias pažiūras reiškia, arba dėl veiksmų, kurių jis galbūt ėmėsi jas propaguodamas, šios pažiūros galėjo arba galėtų kelti įtarimų galimiems persekiojimo vykdytojams šio prašytojo kilmės šalyje. Vis dėlto nereikalaujama, kad šios prašytojo pažiūros būtų taip giliai įsišaknijusios, kad grįžęs į kilmės šalį jis negalėtų susilaikyti nuo jų reiškimo ir dėl to kiltų persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnį, rizika“. (duomenys neskelbtini).

3.5. Pareiškėjas skunde cituoja selektyvią kilmės valstybės informaciją, be to, nesusieja jos su savo individualia situacija, ją vertina izoliuotai. Skunde pateikti keleto pavienių kitų asmenų atvejų aprašymai negali būti laikomi pakankamu argumentu pripažinti pareiškėjo visiškai pagrįstą baimę patirti persekiojimą, netaikant jam reikalavimo atskirai įvertinti su juo asmeniškai susijusias individualias riziką didinančias aplinkybes, kadangi šie atvejai skunde yra parinkti išrinktinai, neatsižvelgiant į platesnį kilmės valstybės kontekstą. Todėl toks pareiškėjo selektyvus informacijos nurodymas ir citavimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu išvadai dėl pareiškėjo profilio ar jam gresiančio persekiojimo. Paties pareiškėjo veiksmai ir jo profilis neatitinka skunde nurodomos kilmės valstybės informacijos ((duomenys neskelbtini)).

3.6. Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgdamas į ją priėmė ginčijamą Sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Departamento išvadas, pareiškėjas nepateikė. Teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nurodęs, jog jis kilmės valstybėje asmeniškai buvo susidūręs su žmogaus teisių pažeidimais. Pareiškėjo skundo teiginių nepagrindžia nei pabėgėlių teisės nuostatos, nei faktinės bylos aplinkybės. Taigi, vien nesutikimas su ginčijamu Sprendimu, nesudaro pagrindo šį Sprendimą panaikinti.

3.7. Kadangi pareiškėjas skunde iš esmės nepateikia jokių svarių ar reikšmingų argumentų dėl Sprendimo dalies, kuria jis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, o to neįvykdžius, bus išsiųstas ir jam bus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat įtrauktas perspėjimas į SIS, jo nesutikimas su šia Sprendimo dalimi vertintinas kaip deklaratyvus ir savaime nesudarantis pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą.

4. Žodinio teismo posėdžio metu bylos šalys palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pareiškėjas, pateikdamas paaiškinimus, nurodė, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į pateiktas skambučių išklotines, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) bijojo persekiojimo, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Teismui paklausus, kaip iš skundžiamo Sprendimo galima daryti išvadą, kad dokumentai, kurie nebuvo paminėti Sprendime, buvo įvertinti, Migracijos departamento atstovė nurodė, jog dokumentai buvo gauti, peržiūrėti, Sprendimą rengusio asmens vertinimu jie nebuvo aktualūs, todėl dėl žmogiškos klaidos neįrašyti į Sprendimą.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylai aktualias faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo prieglobsčio prašymu nagrinėjimu, pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini), užpildydamas prašymo formą. Pateikdamas paaiškinimus apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

7. Teismas taip pat įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis, kurie, pareiškėjo nuomone, pagrindžia tvirtą pareiškėjo ketinimą integruotis į Lietuvos visuomenę, gebėjimą finansiškai apsirūpinti ir prisidėti prie valstybės biudžeto mokant mokesčius: (duomenys neskelbtini).

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija dėl pabėgėlių statuso) 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 2 dalimi, 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 dalimi, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 9 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 99 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, Teisingumo Teismo praktika, kurioje pažymima, kad pagal Direktyvos 2011/95/ES sistemą prašytojo baimės būti persekiojamam dėl „politinių pažiūrų“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punktą ir 2 dalį, pagrįstumo vertinimas pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį turi būti individualaus pobūdžio ir atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju.

9. Teismas, įvertinęs Departamento Sprendimo argumentus, pareiškėjo argumentus ir bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų išvadą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju prieglobsčio prašytojui dėl jo politinių įsitikinimų kiltų reali ir individualizuota persekiojimo grėsmė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, skundžiamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma nepagrindžia, kad pareiškėjo nurodomu pagrindu jam galėtų kilti grėsmė jo kilmės valstybėje.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patirtą persekiojimą grindžia, be kita ko, (duomenys neskelbtini) ryšio paslaugų išklotinėmis, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini).

11. (duomenys neskelbtini).

12. Dėl pareiškėjo argumentų, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino jo pateiktų dokumentų ((duomenys neskelbtini)), teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog per žmogiškąją klaidą nurodyti dokumentai Sprendime nebuvo nurodyti kaip gauti. Žodiniame teismo posėdyje Migracijos departamento atstovė paaiškino, kad Sprendimą rengęs darbuotojas šiuos dokumentus įvertino, tačiau nenustatė, jog jie būtų esminiai ar tiesiogiai susiję su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais arba realia rizika patirti persekiojimą, pakartojo, kad Sprendime šie dokumentai nebuvo nurodyti kaip gauti dėl žmogiškos klaidos. Teismas nurodė neturįs pagrindo abejoti šiomis Migracijos departamento nurodytomis aplinkybėmis. Šiuo aspektu teismas papildomai pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktos apklausos transkripcijos matyti, jog Departamentas atliko pakankamai detalią pareiškėjo apklausą, sudarė sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, jo teigimu, sudarančių pagrindą suteikti prieglobstį, atliko išsamų, individualizuotą tyrimą ir nurodė detalius motyvus, kodėl šis pareiškėjo prašymas nebuvo tenkinamas. Šie pareiškėjo nurodyti duomenys nepagrindžia pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nepaneigia Sprendimu padarytų išvadų.

13. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo dalyvavimas (duomenys neskelbtini) vykusiuose protestuose (duomenys neskelbtini) nelaikytinas nustatytu faktu. Taip pat bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų patyręs ar patirtų valdžios institucijų persekiojimą dėl dalyvavimo protestuose ar dėl savo politinių pažiūrų. (duomenys neskelbtini).

14. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, įvertino pareiškėjo ir atsakovo argumentus. Vertindamas aptariamus pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjui gresiančios baudžiamosios atsakomybės ar įkalinimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktoje Migracijos departamento pažymoje, (duomenys neskelbtini), iš esmės pasisakoma dėl tų atvejų, kuomet baudžiamoji atsakomybė buvo taikoma dėl viešai reiškiamų politinių įsitikinimų, dalyvavimo protestuose, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas jam grėstų vien dėl to, jog buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini) ir prašė prieglobsčio Lietuvoje, todėl šie pareiškėjo argumentai laikyti subjektyviu ir hipotetinio pobūdžio vertinimu.

15. (duomenys neskelbtini).

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad nesuteikus jam prieglobsčio ar papildomos apsaugos jis būtų atskirtas nuo kartu į Lietuvą atvykusio sūnaus, kuris taip pat pateikė prašymą suteikti prieglobstį, teismas pažymėjo, jog į bylos medžiagą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sūnaus prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo eigą (rezultatą), todėl nėra prielaidų teigti, kad toks prašymas buvo/ bus patenkintas ir minėtas asmuo galės likti Lietuvoje. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjo siekis kartu su sūnumi gyventi Lietuvoje savaime nesudaro pagrindo prieglobsčiui suteikti, kadangi šiuo klausimu aktualus teisinis reguliavimas aiškiai nustato prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo pagrindus, kurių nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta. Papildomai teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turi galimybę siekti teisėto buvimo Lietuvoje kitais teisės aktuose numatytais pagrindais, be kita ko, prašydamas išduoti leidimą gyventi dėl šeimos susijungimo (jei jo sūnui būtų suteiktas prieglobstis).

17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad bylos medžiaga nepatvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

18. Šiame kontekste teismas papildomai pažymėjo, kad Migracijos departamentas atliko tyrimą dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini). Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį teismas vertino, kad šioje Sprendimo dalyje buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida ir neteisingai įvardinta pareiškėjo gyvenamoji vieta, taip pat, tikėtina, jog per klaidą nurodyta, kad buvo vertinta pareiškėjo mamos gyvenamoji vieta, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo mamos gyvenamoji vieta nebuvo minima ir vertinta bei neturi reikšmės pareiškėjo situacijos vertinimui.

19. Teismas, pasisakydamas dėl sprendimo pareiškėją išsiųsti, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukti perspėjimą į SIS, įvertino pareiškėjo ir atsakovo argumentus. Teismas konstatavęs, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai sprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos, nurodė, jog nėra pagrindo sutikti su aptariamais pareiškėjo skundo argumentais dėl šios Sprendimo dalies neteisėtumo, todėl jie atmesti kaip nepagrįsti. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo išsiuntimo priemonė ir jos lemiamos kitos jo padėtį varžančios priemonės (draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įspėjimo dėl draudimo atvykti pateikimas SIS) taikytinos tik pareiškėjo savanoriško negrįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėjui įvykdžius atsakovo nustatytą reikalavimą grįžti į kilmės valstybę, aptariamos Spendimo dalys netenka teisinės reikšmės.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino tarptautinės ir nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias tarptautinės apsaugos suteikimą, įskaitant: Konvenciją dėl pabėgėlių statuso, Direktyvą 2011/95/ES, Įstatymo 86–87 straipsnius, EŽTT praktikoje suformuotą „real risk“ standartą; „benefit of the doubt“ principą, taikomą prieglobsčio bylose. Teismas pareiškėjui nepagrįstai nustatė neproporcingai aukštą įrodinėjimo standartą, reikalaudamas pateikti tiesioginius politinio persekiojimo įrodymus, kurių objektyviai neįmanoma gauti (duomenys neskelbtini), taip nukrypdamas nuo EŽTT praktikos.

20.2. (duomenys neskelbtini).

20.3. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neva „nesiskiria“ nuo kitų asmenų, palikusių kilmės valstybę dėl politinių motyvų. Toks vertinimas prieštarauja EŽTT praktikai, pagal kurią individualizuota grėsmė gali būti konstatuojama ir asmenų grupei, jeigu ji sistemingai persekiojama (EŽTT sprendimas byloje Ilias and Ahmed v. Hungary). Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad politinis persekiojimas dažnai prasideda asmeniui sugrįžus į kilmės valstybę.

20.4. Teismas pažeidė išsamumo principą – neišnagrinėjo visų pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų; objektyvumo ir nešališkumo principus; pareigą motyvuoti sprendimą – nepaaiškino, kodėl buvo atmesti esminiai pareiškėjo argumentai. Šie pažeidimai turėjo esminę įtaką bylos baigčiai.

20.5. Pagal LVAT ir EŽTT praktiką, kai pareiškėjas pateikia nuoseklius ir patikimus paaiškinimus, tačiau negali pateikti tiesioginių įrodymų dėl objektyvių priežasčių, jam turi būti suteikiama abejonės nauda. Šio principo netaikymas laikytinas esminiu teisės normų pažeidimu.

20.6. Teismas neatsižvelgė į bendrą politinę situaciją (duomenys neskelbtini).

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių motyvų ir svarių priežasčių, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Nagrinėjant byla pirmosios instancijos teisme jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti savo teise dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti savo paaiškinimus žodžiu. Pareiškėjas savo prašyme nenurodo kokius papildomai paaiškinimus jis gali pateikti žodžiu, išskyrus tuos, kurie yra išdėstyti procesiniuose dokumentuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 25S196697, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: i) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; ii) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; iii) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmesti jo skundo reikalavimai, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo (žr. nutarties 20–20.6 p.).

25. Prieš pasisakant dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų reikia atkreipti dėmesį į tai, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

26. Taigi, pereinant prie apeliacinio skundo argumentų vertinimo, konstatuotina, jog teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2318-968/2025).

28. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta, remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr.. pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025).

30. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių, nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Direktyvoje 2011/95/ES nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko nepadarė to; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2056-1047/2025).

31. Gautoje patikrinti administracinėje byloje pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė politiniais įsitikinimais, (duomenys neskelbtini), dalyvavimu protestuose ir iš čia kylančia grėsme būti persekiojamu grįžus į kilmės šalį, tačiau tokia baimė, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo patvirtinta visiškai pagrįstai.

32. Pažymėtina, jog prieglobsčio prašytojas nepateikė įrodymų apie savo dalyvavimą protesto akcijose (duomenys neskelbtini). Jo pasakojimas buvo neišsamus ir nedetalus – (duomenys neskelbtini).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, įvertino šią informaciją kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįsta ir teisėta, įvertino Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, išnagrinėjo atskirus įrodymus ir jų visumą, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisykle, įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamumą, teisėtumą ir pagrįstumą, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių pareiškėjo naudai, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

34. Tuo atveju, kai prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, turi būti įvertinama, ar jam suteiktina papildoma apsauga. Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir juos pagrindžius pagrįstomis priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu.

35. Pagal Įstatymo 87 straipsnį ir Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnį, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Apskųstame Sprendime buvo aptartos visos sąlygos dėl kurių būtų buvusi galima papildoma apsauga, tačiau nei vienos iš jų pareiškėjas neatitiko, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai patvirtino ir šią Sprendimo dalį. Apeliaciniame skunde nepateikiamas nei vienas argumentas, suponuojantis kitokią išvadą. Apsiribojama bendro pobūdžio paaiškinimais, nesant jokio konkretizavimo, apeliuojant tik į netinkamą taikymą ir aiškinimą tarptautinės ir nacionalinės teisės normų.

37. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pareiškėjui pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Be to, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta beatodairiškas smurtas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

38. Nėra jokio pagrindo tvirtinimui, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų bei nesilaikė imperatyvo motyvuoti sprendimą.

39. Regionų administracinis teismas vertino pareiškėjo pateiktus duomenis, susijusius su pareiškėjo siekiu integruotis į Lietuvos visuomenę bei gebėjimu finansiškai apsirūpinti (žr. nutarties 7 p.), taip pat išsiaiškintos aplinkybės dėl ryšio paslaugų išklotinių, medicininių dokumentų, registro dokumentų (žr. nutarties 12 p.), nurodė, kodėl pareiškėjo įvardijamos aplinkybės negali būti pripažintos pagrįstomis (žr. nutarties 13 – 15 p.), t. y. iš esmės buvo aptarti visi pareiškėjo argumentai, kurie, jo nuomone, galėtų lemti skundo tenkinimą.

40. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

41. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas turi įvertinti bylos duomenis (įrodymus), nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visus bylai reikšmingus duomenis (aplinkybes), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, atsižvelgė į šios bylos specifiką ir įvykdė Administracinių bylų teisenos įstatymo keliamus reikalavimus.

43. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius