2021-03-31 Nr. AB-6418-3-65-3-00173-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-404-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00173-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), neturtinės žalos atlyginimą. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą patikslino neturtinės žalos atlyginimo sumą ir prašė priteisti jam 8 775 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. liepos mėn. pabaigos iki 2015 m. rugpjūčio mėn. pradžios (9 paras) ir nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. birželio 18 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė), o atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą patikslino, kad jis nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. periodiškai buvo laikomas areštinėje netinkamomis sąlygomis. Kamerose trūko ploto, jose buvo įrengtos perteklinės miegamosios vietos. Kameros inventorius buvo pritvirtintas nepajudinamai, tai dar labiau mažino kameros plotą. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į areštinės administraciją raštu ir žodžiu dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau jo prašymų niekas neregistravo ir nereagavo į juos. Dėl kalinimo perpildytose kamerose trūko gryno oro, nes nebuvo įrengta mechaninė kondicionavimo ar oro šalinimo sistema. Pareiškėjas daug kartų kvietėsi psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakoma, kad jų nėra, arba į jo prašymus buvo iš viso nereaguojama.

3. Pareiškėjas teigė, kad kamerose sienų ir lubų tinkas buvo pažeistas pelėsio, nebuvo šilto vandens. Pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas, be stogo, nesaugus, lyjant ar sningant pavaikščioti praktiškai neįmanoma, nes plytelėmis išklotas grindinys labai slidus. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo atskiros kabinos, 1 m aukščio sienelė nesulaikydavo kvapo. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Sanitarinis mazgas (tualetas) kameroje įrengtas prieš įėjimo į kamerą duris ir pareiškėjas nuolat buvo stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Praustuvė ir tualeto reikmenų spintelė įrengta ne sanitariniame mazge, bet bendro naudojimo kameros plote, dėl to būdavo šlapios kameros grindys ir buvo drėgna, sumažėdavo laisvas judėjimo plotas kameroje. Dušai buvo avarinės, antisanitarinės būklės, kanalizacija užkimšta, nenubėgo vanduo, vandens čiaupai sulūžę, nebuvo kilimėlių ir buvo labai slidu. Todėl buvo rizika susirgti infekcinėmis ligomis, tad pareiškėjas dažnai likdavo be dušo.

4. Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo išduodamos higienos priemonės – tualetinis popierius, muilas, skutimosi priemonės, dantų pasta, nors areštinėje tekdavo būti iki 14 parų, o nusipirkti šias priemones ar kitaip jomis apsirūpinti areštinėje nebuvo galimybių. Nebuvo suteikiami skambučiai artimiesiems ir pasimatymai. Nebuvo išduodama tvarkinga patalynė, paklodžių galai ar šonai buvo nuplėšyti. Čiužiniai buvo seni, išgulėti, suplyšę, suteršti, nuo gultų aprūdiję, tik prieš ginčo laikotarpio pabaigą buvo pakeisti, bet jie irgi buvo užteršti ir nebuvo dezinfekuojami ar valomi. Antklodžių ir pagalvių būklė tokia pat kaip čiužinių. Minkštasis inventorius negali būti skalbiamas, o valymo įrangos sausuoju būdu areštinė neturi, nebuvo pašalinamas prakaitas ir užterštumas. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be specialių užvalkalų. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę. Rankšluosčiai išduodami suteršti, buvo duodamas 1 rankšluostis, su kuriuo reikėjo valytis veidą ir kojas.

5. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad buvo netinkamas apšvietimas, šaltuoju metų laiku buvo šalta, drėgna, skersvėjis, langai nesandarinti. Dėl grotų šiltuoju metų laiku nebuvo galima atidaryti langą ir pravėdinti kamerą, o mechaninė vėdinimo sistema nebuvo įrengta. Sienų, lubų valyti ar dezinfekuoti buvo neįmanoma, nes jos apleistos, tinkas ištrupėjęs, nuo lubų byrėjo tinkas. Patalpos buvo nedezinfekuojamos, ant sienų buvo voratinklių. Paprastasis remontas nebuvo atliktas apie 10 metų. Kameros Nr. 13, 14, 15, 16, 20 kritinės būklės. Kameroje Nr. 20 nubyrėjęs tinkas. Patalpose gausu parazitų. Į areštinę atvykę asmenys nebuvo tikrinami, tad buvo sudaryta grėsmė pareiškėjo sveikatai.

6. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą teigė, kad žmogaus kankinimui ir genocidui senaties termino nėra, todėl galioja 10 metų, o ne 3 metų ieškinio senaties terminas. Teigė, kad atsakovo atstovas melagingai nurodė kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, su juo kalėjusių asmenų skaičių, kamerų plotą. Į kamerą nebuvo pristatytos valymo priemonės.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui areštinėje kelias paras ir nežymiai ploto teko mažiau nei numatyta teisės aktuose. Areštinės kameros tvarkingos, suremontuotos, atitinka higienos normų reikalavimus, grybelio ir pelėsio nėra. Teisės aktuose nenumatyta, kad kamerose turi būti tiekiamas šiltas vanduo. Dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas areštinei teikė uždarosios akcinės bendrovės pagal sudarytą sutartį, graužikų ir kitų parazitų nėra. Kamerų langai atsidaro, areštinė vėdinama ir mechaninės ventiliacijos būdu. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra ir drėgmės santykis palaikomas kaip numatyta higienos normose. Kamerose langai sandarūs, skaidraus stiklo. Visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, jame yra šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), yra atskira patalpų oro šalinimo sistema. Siekiant pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tam įrengti kabliukai. Pareigūnai, stebėdami kamerose esančių asmenų elgesį pro kamerų duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų kampus. Sanitariniai mazgai yra kamerų kampuose, todėl ten būnantis asmuo negali būti stebimas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtas stogelis nuo kritulių, danga – plytelės. Areštinės dušinėse yra kilimėliai, dušai yra tvarkingi, švarūs. Pareiškėjui buvo suteikiama teisė susitikti su artimaisiais, o teisė į skambučius teisės normose nenumatyta. Pareiškėją apžiūrėdavo medicinos darbuotoja. Areštinėje naudojamas minkštasis inventorius yra su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Minkštasis inventorius ir patalynė išduodami švarūs, tinkami naudoti. Teigė, kad pareiškėjui buvo išduodamos būtiniausios higienos priemonės – tualetinis popierius, muilas. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. birželio 14 d. taikyti ieškinio senatį.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

10. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė 2019 m. birželio 17 d., konstatavo, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. birželio 14 d., ir nėra pagrindo jį atnaujinti, todėl tenkino atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. birželio 14 d. atmetė. Kadangi iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 15 d. nebuvo Panevėžio AVPK areštinėje, jis į ją atvyko tik 2016 m. rugsėjo 14 d., teismas nurodė, kad spręs dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

11. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 2 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui kameroje trūko 0,26 kv. m) ir 116 parų buvo laikomas neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

12. Teismas pažymėjo, kad baldų užimamas kalinimo patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtų išgyvenimų intensyvumo lygį bei pažeidimo mastą, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju, kameroje Nr. 4, kurioje buvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas ir kurios plotas išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 20,29 kv. m, baldai užėmė 8,23 kv. m. ploto, t. y. baldai užėmė nemažą dalį kameros ploto.

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pritvirtintų baldų, nustatęs, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – Saugos ir eksploatavimo reikalavimai) 30 punkte įtvirtinta, jog visi baldai, esantys kameroje, tvirtinami prie grindų ar sienų. Šis punktas buvo pakeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, tačiau nuostata dėl baldų pritvirtinimo nepasikeitė.

14. Teismas, remdamasis atsakovo atsiliepime į skundą bei Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime pateikta informacija apie apšvietimą ir atsižvelgęs į tai, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinęs Panevėžio AVPK areštinę, nenustatė higienos normų, be kita ko, dėl apšvietimo, pažeidimų (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), sprendė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kad būtų skundęsis suprastėjusiu regėjimu.

15. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų vėdinimo ir oro trūkumo, nustatęs, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio kameroje buvo laikomi 2–3 asmenys, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, ir nustatęs, kad pareiškėjo kameroje langai buvo varstomi, todėl ją buvo galima išvėdinti natūraliu būdu per langą, buvo įrengta ir veikė mechaninės ventiliacijos sistema, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, ginčo laikotarpiu atlikęs patikrinimus, pažeidimų dėl vėdinimo nenustatė.

16. Teismas nurodė, jog byloje buvo nustatyta, kad kamerose buvo užtikrinama tinkama oro drėgmė, kamerų langai atsidarė, areštinė vėdinama ir mechaninės ventiliacijos būdu, tad pareiškėjas turėjo galimybę reguliuoti oro drėgmę kameroje. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose grybelio ir pelėsio nėra. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Be to, ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. rugsėjo 30 d., patikrinęs Panevėžio AVPK areštinę, higienos normų pažeidimų dėl pelėsio nenustatė (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas). Dėl to teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus šiuo aspektu.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos dušų būklės, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus, kad areštinės dušai yra tvarkingi, švarūs, juose yra kilimėliai dėl saugumo, taip pat į Areštinės ir konvojaus skyriaus vyresniosios specialistės tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją, kad dušuose yra kilimėliai, todėl dušuose neslidu; kad dušuose esantys čiaupai yra tvarkingi, nenulūžę, kanalizacija neužsikimšusi. Be to, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinęs Panevėžio AVPK areštinę, nustatė, kad areštinėje esantys dušai yra tvarkingi, švarūs; tiekiamas karštas vanduo; dušo rageliai su antgaliais; dušinės sienos ir grindys yra lygios, lengvai valomos; dušinės grindys neslidžios, jose yra nuolydis vandens nutekėjimo kanalų, angų link. Taip pat nustatė, kad areštinėje patalpų dezinfekcijai yra naudojamas biocidas. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nenustatė higienos normų pažeidimų dėl netvarkingų dušų (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas). Be to, pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo.

18. Pareiškėjo nusiskundimus dėl šilto vandens nebuvimo kamerose atmetė nustatęs, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nenustato reikalavimo tiekti karštą vandenį į kamerą. Pareiškėjas turėjo galimybę nusiprausti duše po šiltu vandeniu.

19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, stogo jame nebuvimo, netinkamos dangos ir jo nesaugumo. Teismas pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo su stogeliu, valomas, prižiūrimas ir tvarkingas, negalima daryti išvados, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo nesaugus ir slidus. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir 12 punkto, kuris numato, kad policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų) pažeidimų nenustatė (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12). Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas tarnybiniame pranešime patvirtino, kad į kiemelį vedami tik toje pačioje kameroje esantys asmenys, iš skirtingų kamerų asmenys niekada nesuvedami į tą patį kiemelį. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant kiemelis buvo perpildytas. Atsižvelgęs į tai, taip pat į tai, su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas, taigi ir vedamas pasivaikščioti, į pasivaikščiojimo kiemelių plotą, teismas sprendė, kad kiemelis nebuvo perpildytas.

20. Teismas nurodė, kad pagal atitinkamais laikotarpiais galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjas iki 2017 m. balandžio 3 d. esant būtinumui, o nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. spalio 24 d. – jo prašymu turėjo būti aprūpintas muilu ir tualetiniu popieriumi, nuo 2018 m. spalio 24 d. jo prašymu turėjo būti aprūpintas muilu, tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliu ir dantų pasta. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduodamas muilas ir tualetinis popierius, remdamasis atsakovo atstovo atsiliepime pateikta informacija ir pateiktais įrodymais apie šių higienos priemonių įsigijimus. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu higienos priemonių gaudavo ir iš sutuoktinės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas areštinės administracijai nuo 2018 m. spalio 24 d. (t. y. nuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių) 60 punkto naujos redakcijos įsigaliojimo) buvo pateikęs prašymą išduoti jam dantų šepetėlį ir dantų pastą, o ši atsisakė tokį prašymą tenkinti. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

21. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas rašte „Dėl papildomų paaiškinimų“ nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis negavo iš pareiškėjo prašymų ar skundų apie reikalingą psichologo ar psichiatro pagalbą. Teismui pateiktame asmens (pareiškėjo) medicininės kortelės išraše medicinos darbuotoja yra užfiksavusi, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nusiskundimų sveikata neturėjo. Šiame išraše nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į medicinos darbuotoją dėl tokio pobūdžio pagalbos arba prašė jam iškviesti psichologą, psichiatrą. Aptarti bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad jis daug kartų kvietėsi psichologą ar psichiatrą, tačiau į tokius jo prašymus nebuvo reaguojama arba buvo atsakoma, jog šių specialistų nėra. Be to, pareiškėjas nenurodė konkrečios datos ar laikotarpio, kada jis kreipėsi dėl minėtų specialistų pagalbos, ir į ką jis kreipėsi dėl to – į Panevėžio AVPK pareigūnus ar į medicinos darbuotoją. Pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių ir byloje nesant pareiškėjo teiginius patvirtinančių duomenų, teismas atmetė šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

22. Kitus pareiškėjo nusiskundimu teismas taip pat atmetė.

23. Nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų sutriko sveikata, kad jis dėl to kreipėsi į areštinėje dirbantį medicinos specialistą ir prašė jo pagalbos, į nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, į tai, jog byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas nurodė, kad šiuo atveju 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 24. Pareiškėjas L. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti pareiškėjui 8 775 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino pareiškėjo reikalavimams dėl laikotarpio nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. birželio 14 d. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 10 metų senaties terminas. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žmogaus kankinimui ir genocidui senaties terminas iš viso netaikomas.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl gyvenamojo ploto trūkumo. Teismas nevertino kameroje esančių baldų, kurie pritvirtinti nepajudinamai, užimamo ploto, visi atsakovo atstovo ir teismo teiginiai yra nepagrįsti teisės aktais.

27. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2479-520/2015 (tokį bylos numerį nurodė pareiškėjas) buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas už 4 dienas trukusį privatumo naudojantis tualetu pažeidimą, ir prašo priteisti jam protingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkantį teisingą neturtinės žalos atlyginimą. Pažymi, kad atsakovo atstovo pažeidimai yra sistemingi.

28. Pareiškėjas nurodo, kad šališko teismo vertinimai nulėmė neteisingą bylos išsprendimą dėl higienos normų pažeidimų, pvz., dėl pelėsio, netinkamo apšvietimo, netvarkingų dušų, bei higienos priemonių neišdavimo. Taip pat teismas neteisingai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pasivaikščiojimo kiemelio. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės turi būti išnagrinėtos išsamiai. Į kameras nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai išsiplauti indų.

29. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis, dėl to jis patyrė didžiulę moralinę žalą. Pareiškėjas ne kartą žodžiu kreipėsi į areštinės administraciją dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, tačiau jo skundai nebuvo registruojami ir į juos niekas neragavo.

30. Dėl kamerų perpildymo pareiškėjas teigia neturėjęs galimybės judėti, trūko oro, kamavo galvos skausmas ir svaigimas, nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėjas daug kartų kvietėsi psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakoma neigiamai arba, kad jų nėra ar jie užsiėmę. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imunitetas, sutriko visavertis gyvenimas.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjant ginčus pagal nuteistųjų skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, ir pagrįstai vertino laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. Teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo iš kameros ploto išskaičiuoti baldų užimamą plotą. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl tvirtinamų baldų. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos normų pažeidimo, dėl jo kreipimosi į psichologą ar psichiatrą. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą, nepagrįstumą ar neišsamumą.

33. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad jis savo apeliaciniame skunde aiškiai išdėstė savo patirtus išgyvenimus ir nurodė netinkamas kalinimo sąlygas. Atkreipia dėmesį, kad jis negali pateikti filmuotos medžiagos ar nuotraukų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nes suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiama turėti atitinkamus prietaisus. Atsakovas nepagrįstai siekia pareiškėjui perkelti įrodinėjimo naštą. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas pateikė klaidingą informaciją apie kamerų plotą ir su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Pareiškėjas teigia, kad turi būti taikomas ne 3, o 10 metų ieškinio senaties terminas ir nurodo, kad senaties terminas turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Dėl ieškinio senaties:

34.1. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

34.2. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2382-575/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2700-415/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-502/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2-525/2021; ir kt.). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020; ir kt.).

34.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1987-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-32-662/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-41-552/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-438/2021; ir kt.).

34.4. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

34.5. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Taigi, nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Tokios pozicijos aiškindamas minėtas CK nuostatas nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; ir kt.).

34.6. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios administracinėse bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018; ir kt.).

34.7. Panevėžio AVPK prašė taikyti ieškinio senatį laikotarpiui iki 2016 m. birželio 14 d. Pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino.

34.8. Pirmosios instancijos teismas nurodytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. birželio 14 d., ir nėra pagrindo ex officio (lot. pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį, todėl pagrįstai atmesta pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. birželio 14 d.

34.9. Nors pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad senaties terminas turėtų būti atnaujintas, nenurodo jokių aplinkybių, kurios jam sutrukdė laiku kreiptis į teismą, be to, kaip minėta, teismui ex officio įvertinus ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų egzistavimą, nustatyta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą.

35. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų:

35.1. Dėl įrodinėjimo taisyklių, taikytinų šios kategorijos bylose:

35.1.1. Specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Administracinių teismų praktikoje, nagrinėjant bylas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, į aplinkybę, kad asmens laisvė yra ribojama, atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2542-415/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1418-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021).

35.1.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas turi nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019; 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-492/2020; ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019; 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021; kt.).

35.1.3. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-438/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-556/2018; 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-415/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-25-520/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-65-822/2021; ir kt.).

35.1.4. Nors teismų praktikoje ir laikomasi nuostatos, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose taisyklių taikymas turi ypatumų ir įkalinimo įstaigai tenka didesnės apimties našta teikti įrodymus, paneigiančius bausmę atliekančių asmenų argumentus dėl jų teisių pažeidimo, įvertinant tai, kad įrodinėjimo procese tokie asmenys laikytini silpnesne šalimi dėl savo teisinės padėties, tačiau tai negali būti pagrindu įkalinimo įstaigos veiksmų neteisėtumo prezumpcijai, kurią pati įstaiga ir turėtų paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2768-415/2020).

35.2. Nurodytos įrodinėjimo taisyklės taikytinos ir šioje byloje.

35.3. Dėl gyvenamojo ploto:

35.3.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai pasisakė dėl taikytinos teisės nurodydamas, kad dalį ginčo laikotarpio (nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. balandžio 3 d.) galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir 2007 m. Taisyklės), o kitą dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.) galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir 2017 m. Taisyklės). Todėl vertindamas areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą teismas pagrįstai vadovavosi šiomis 2007 m. ir 2017 m. Taisyklėmis. 2007 m. Taisyklių 80 punktas nustatė, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Tokia pat nuostata įtvirtinta 2017 m. Taisyklių 58 punkte.

35.3.2. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 2 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui kameroje trūko 0,26 kv. m), teisingai vertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą.

35.3.3. Pareiškėjas nepateikė detalizuoto kalinimo sąlygų pažeidimo apibūdinimo. Tuo tarpu, atsakovo atstovas įrodė pareiškėjo argumentų nepagrįstumą teikdamas įrodymus: areštinės ir konvojaus skyriaus darbuotojų tarnybiniuose pranešimuose ir asmens paskirstymo į kameras išraše nurodytus duomenis apie kamerų plotą ir jose buvusį asmenų skaičių.

35.3.4. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šiuos įrodymus vertinti kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Todėl padaryta pagrįsta išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 2 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą.

35.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įrodytas pareiškėjo privatumo pažeidimas, trukęs 116 parų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šio nustatyto fakto neginčija.

35.5. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomų higienos sąlygų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo paaiškinimus ir byloje pateiktus duomenis, patvirtinančius bylai reikšmingas aplinkybes (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento nustatytas aplinkybes), ir turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai neįrodyti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.), todėl pagrįstai pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų, grindžiamų higienos normų pažeidimais, atmetė.

35.6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių įrodymų bei konkrečių argumentų, kurie būtų pagrindas kitaip vertinti nustatytas byloje aplinkybes. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, o pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų argumentų, jų nekartoja ir konstatuoja, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų pažeidimų (išskyrus ploto ir privatumo pažeidimus, kurie jau nurodyti šioje Nutartyje).

35.7. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę.

35.8. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjo nurodomas aplinkybes teismas įvertino ne pareiškėjui palankiu būdu, savaime, nenustačius šios Nutarties 35.7 punkte nurodytų sąlygų, negali būti pagrindas teismo šališkumui įrodyti. Kadangi byloje nenustatyta nei viena sąlyga, kuria galėtų būti pagrindžiamos abejonės teismo nešališkumu, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl teismo šališkumo pripažįsta nepagrįstais.

36. Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio:

36.1. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

36.2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

36.3. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma nevaržo teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

36.4. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; ir kt.).

36.5. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį ir pan.); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius; į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; ir kt.).

36.6. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, intensyvumą, atsakovo atstovo elgesį ir ketinimus, LVAT formuojamą praktiką panašiose bylose, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad tinkami pagrindė priteistiną žalos atlyginimo dydį ir nepažeidė teisinio reglamentavimo bei laikėsi LVAT formuojamos teisės taikymo praktikos.

36.7. Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo motyvuojamoje dalyje padaryta išvada dėl priteistinos žalos dydžio ir rezoliucinėje dalyje nurodyta priteistina žalos atlyginimo pinigais suma skiriasi.

36.8. Kadangi pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje pagrindė savo išvadą dėl 350 Eurų žalos atlyginimo sumos priteisimo, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, todėl nekeisdama teismo sprendimo iš esmės teisėjų kolegija šį apsirikimą taiso ir rezoliucinėje dalyje nurodo motyvuojamąją teismo sprendimo dalį atitinkančią priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą – 350 Eurų (ABTĮ 96 str. 2 d., 137 str.).

37. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ištaisyti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą ir vietoje 300 Eurų sumos nurodyti 350 Eurų neturtinės žalos atlyginimo sumą, priteistiną pareiškėjui L. A.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys