2017-12-20 Nr. AB-24050-3-61-3-02504-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5162-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02504-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Kontrolės skyriaus 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1093(01168) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas leidimas jai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, jog 2017 m. sausio 25 d. ji pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Organizacija) Lietuvos filialo savanorė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą (toliau – ir Dokumentas), kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė Organizacijai teikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2017 m. kovo 14 d. nusprendė pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują, galiojantį dvejus metus. Tai buvo realizuota 2017 m. kovo 22 d. išduodant leidimą laikinai gyventi Nr. LT7406609, tačiau 2017 m. liepos 14 d. atsakovas ginčijamu sprendimu šį leidimą panaikino.

3. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir motyvuojant tuo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė suklastotą Dokumentą, o pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne siekis užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

4. Pareiškėja nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad ji, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjos teigimu, tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų reikšmingų aplinkybių.

5. Pareiškėja nurodė, kad Švedijos Karalystės ne pelno organizacija (duomenys neskelbtini) 2014 m. spalio 15 d. dalyvaujant visiems organizacijos nariams priėmė sprendimą organizuoti filialą Lietuvoje. Ne pelno organizacijos (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas VĮ Registrų centre užregistruotas 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas (duomenys neskelbtini), įmonė užregistruota adresu: (duomenys neskelbtini). Organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, dalis jų turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Pareiškėja pabrėžė, kad Organizacijos Lietuvos filialo nuostatuose nėra nurodyta, jog Švedijos Karalystės Organizacijos lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Organizacijos nuostatuose yra nustatyta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje.

7. Pareiškėja pažymėjo, kad 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas yra patvirtintas žyma (Apostille), todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Be to, šio dokumento tikrumu buvo suabejota tik praėjus metams po jo išdavimo, nors po jo pateikimo Departamentas priėmė sprendimus išduoti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

8. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2019 m. kovo 22 d. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė galbūt suklastotą dokumentą apie Organizacijos Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų finansavimą, todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjos pagrindinis tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje.

10. Pareiškėja su prašymu dėl leidimo išdavimo Departamentui pateikė Dokumentą, patvirtinantį, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms. Atsakydama į Departamento paklausimą, 2017 m. gegužės 24 d. raštu Švedijos Karalystės kultūros ministerija nurodė, kad Dokumento Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė, todėl Departamentas padarė išvadą, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Organizacijos Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Aplinkybė, jog Dokumentas buvo patvirtintas žyma (Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtina.

11. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar Organizacijos lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, nes pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu egzistuoja tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendime pateikta išvada dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo ir nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjai buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Departamentas buvo informuotas, kad kartu su pareiškėjos prašymu laikinai gyventi pateiktas neva Švedijos Karalystės kultūros ministerijos atstovės pasirašytas 2016 m. vasario 10 d. raštas apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą Organizacijos vykdomoms savanorių programoms yra galbūt suklastotas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nustačius, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė suklastotą dokumentą, o tai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

14. Teismas, vertindamas įrodymus, nustatė, kad byloje, be Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašto, pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos Karalystės ambasada taip pat tvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.

15. Įvertinęs Departamento nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastotus dokumentus apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, užsienietis turi įrodyti, kad jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.

16. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas pačios Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu, o tai, kad Dokumentas buvo patvirtintas žyma (Apostille), šio dokumento tikrumo nepatvirtina. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes.

17. Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjos argumentai dėl Organizacijos gaunamų lėšų iš kitų šaltinių nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes pareiškėja neįrodė esminės aplinkybės, kad Organizacijos vykdomos savanorių programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, todėl Departamentas Sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Aplinkybė, kad siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, sudarė pakankamą pagrindą spręsti, jog pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ji prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Departamentas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą taip pat taikė pagrįstai.

18. Teismas konstatavo, kad Departamento 2017 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1093(01168) yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III. 19. Pareiškėja K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra šališkas, nepagrįstas ir neteisėtas.

20. Byloje nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, patvirtinančių, kad 2016 m. vasario 10 d. raštas apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą buvo suklastotas, todėl vien Švedijos Karalystės kultūros ministerijos raštas negali būti laikomas oficialiu įrodymu, patvirtinančiu dokumento suklastojimo faktą. Tiek atsakovas, tiek teismas galėjo daryti tik prielaidą, kad dokumentas gali būti suklastotas, tačiau nei administraciniai sprendimai, nei teismų sprendimai negali būti paremti prielaidomis.

21. Atsakovas, išduodamas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesuabejojo 2016 m. vasario 10 d. rašto apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą Organizacijos vykdomoms savanorių programoms tikrumu, todėl vėliau iškilusios abejonės dokumento tikrumu neturėtų būti pripažįstamos esminiu įrodymu, lemiančiu neigiamą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi šalyje.

22. Teismas nevertino kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu šalyje: pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko kaip savanorė, kuri neatlygintinai dalyvauja Organizacijos savanorių programose; Organizacija vykdo savo veiklą Lietuvos Respublikoje; byloje buvo pateiktos paramos sutartys, patvirtinančios realią Organizacijos veiklą.

23. Atsakovo teiginys, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, paneigiamas Organizacijos ataskaitomis, kurios viešai skelbiamos jos interneto tinklalapyje. Be to, pareiškėja neatitinka nei vieno Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 „Dėl duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ punkto.

24. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo tinkamai, teismas apžvelgė ir įvertino tiek pareiškėjos, tiek atsakovo pateiktus paaiškinimus. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos (duomenys neskelbtini) lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne todėl, kad būtų nustatyta, jog organizacijos (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas nevykdo veiklos, o dėl to, kad pareiškėja neįrodė esanti savanorių programos, kuri būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, dalyve.

26. Nors pareiškėja nurodo, kad Departamentas nesirėmė nei vienu iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintame Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos apraše nurodytų kriterijų, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, o galutinį sprendimą priima Departamentas (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad pareiškėjos nurodyti kriterijai būtų privalomi Departamentui priimant galutinį sprendimą.

27. Departamentas teigia, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvoje, o abejonės dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.

28. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas, teisingas, objektyvus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo sprendime nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Organizacijos savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1093(01168), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

30. Byloje nustatyta, kad atsakovo Imigracijos skyrius 2017 m. kovo 14 d. sprendimu nusprendė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams, nes buvo pateiktas dokumentas, kad pareiškėja yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialą. Remiantis šiuo sprendimu, atsakovas 2017 m. kovo 22 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7406609, galiojantį iki 2019 m. kovo 22 d.

31. Atsakovui buvo pateiktas Caroline Ekblom iš Kultūros ministerijos pasirašytas Dokumentas, kuriame nurodoma, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

32. Departamentas 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar Dokumentą iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės kultūros ministerija ir jį pasirašė Caroline Ekblom. 2017 m. gegužės 29 d. Departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad Dokumento Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas.

33. Atsakovas, įvertinęs gautą iš Švedijos Karalystės kultūros ministerijos informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. liepos 14 d. priėmė Sprendimą, kuris grindžiamas tuo, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė suklastotą Dokumentą apie Organizacijos vykdomų savanorių programų finansavimą, todėl pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

34. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

35. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

36. Pareiškėja šioje byloje ginčijo Sprendimą, nurodydama, kad atsakovas neturi jokių duomenų, patvirtinančių teiginius dėl grėsmės nelegaliai migracijai, ir nesutikdama su atsakovo vertinimu, jog Dokumentas yra suklastotas. Taip pat pareiškėja skunde buvo nurodžiusi aplinkybes, kad Organizacija realiai veikia, yra sudariusi paramos sutartis ir vykdo veiklą su įvairiomis organizacijomis, ataskaita apie veiklą skelbiama interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini).

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių pateiktus įrodymus, pareiškėjos skundo argumentų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, bei sutiko su atsakovo pozicija, kad egzistavo faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas padarė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

38. Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija šią teismo išvadą iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti skunde, papildomai nurodydama, kad be jokio teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją – suklastotą Dokumentą apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Pareiškėja akcentuoja, kad Dokumentas buvo patvirtintas oficialia žyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, todėl ji neturėjo jokio pagrindo abejoti Dokumento turiniu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje ir Organizacijos veikla.

39. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu (iš esmės – Dokumento įvertinimu).

40. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

41. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vertino Dokumentą kaip galbūt suklastotą, nes byloje pateikti akivaizdūs įrodymai, jog Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė šio Dokumento bei jo nepasirašė nė vienas šios ministerijos darbuotojas, t. y. Dokumentas neatitinka tikrovės. Šiuo atveju nagrinėjama ne baudžiamoji byla ir nesprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga dėl galbūt suklastoto Dokumento vien dėl to, jog nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, patvirtinančių, kad Dokumentas suklastotas.

42. Pažymėtina, kad ir kitose administracinėse bylose Dokumentas yra vertinamas kaip dokumentas neatitinkantis tikrovės ir suteikiantis pagrindą atsakovui panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-622/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5142-520/2017).

43. Šioje byloje išsiaiškinta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas, remiantis Dokumentu, kuris patvirtino, jog pareiškėja yra Europos Sąjungos valstybės remiamų savanorių programos dalyvė (Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p.), o vėliau nustačius, kad pareiškėja pateikė Dokumentą, kuris nepatvirtina tokios aplinkybės, leidimas buvo panaikintas.

44. Akcentuotina, kad pareiškėja, atsakovui vykdant administracinę procedūrą, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Dokumente nurodytą informaciją, t. y. informaciją, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

45. Pareiškėja, ginčydama Sprendimą, pirmosios instancijos teismui, taip pat tokių įrodymų neteikė, todėl konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė, jog ji buvo (yra) Europos Sąjungos ar jos valstybių remiamų savanorių programų dalyvė, ir dėl to turinti teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

46. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad šiuo atveju pareiškėja turėjo pareigą pateikti įrodymus, jog savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde akcentuojama Organizacijos veikla ir pareiškėjos dalyvavimas šioje veikloje nėra teisiškai svarbios aplinkybės.

47. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę, nes buvo nustatytos pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.

48. Pareiškėjos nurodomas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis. Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą Sprendimą, nereiškia, kad Sprendimo išvada dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-622/2017).

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

50. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė