2021-03-31 Nr. AB-6608-3-61-3-04187-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2813-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04187-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. (P. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-720 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. 2020 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada), dėl nacionalinės (D tipo) daugkartinės vizos išdavimo tuo pagrindu, jog ketino atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Fulten“ (toliau – ir Bendrovė) ir turi profesiją, kuri įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. 2020 m. spalio mėn. Ambasada priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ Nr. (nežinomas) (toliau – ir Ambasados sprendimas), kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Nurodyto sprendimo pareiškėjas negavo, todėl neskundė. 2020 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas savo gyvenamosios vietos adresu pašto dėžutėje rado iš Departamento atsiųstą 2020 m. lapkričio 6 d. pranešimą apie nagrinėjamoje byloje skundžiamą Sprendimą.

1.2. Atsakovas pareiškėjui skirtą pranešimą apie priimtą Sprendimą išsiuntė paprastuoju paštu, t. y. tokiu būdu, kai pašto siunta yra ne tik neregistruojama, bet taip pat yra ir ne pirmenybinė (non-priority). Pareiškėjas nėra gavęs Sprendimo patvirtinto nuorašo ar kopijos, o Ambasados sprendimas jam nebuvo pateiktas, todėl pareiškėjui yra nežinomi motyvai bei teisiniai argumentai, kurių pagrindu jam yra uždrausta net 3 metus atvykti į Lietuvos Respublikos ir Šengeno susitarimo valstybių teritoriją. Pareiškėjui skirtame 2020 m. lapkričio 6 d. pranešime nurodytas tik Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas ir išdėstyta Sprendimo rezoliucinė dalis. Tokie veiksmai apsunkino pareiškėjo teisę į teisinę gynybą.

1.3. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę Lietuvos Respublikos vizą. Priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Departamentas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo priimti sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, o jeigu ir galėjo, tai priimdamas skundžiamą Sprendimą neatsižvelgė į visas su konkrečiu pareiškėjo atveju susijusias aplinkybes.

1.4. Nagrinėjamu atveju Ambasados sprendimas (kuris pareiškėjui nebuvo pateiktas), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę daugkartinę vizą, yra priimtas 2020 m. spalio mėn., tuo tarpu skundžiamas Sprendimas, kurio pagrindu pareiškėjui yra nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, yra priimtas tik 2020 m. lapkričio 6 d. Vertinant tai, kad duomenys, susiję su atsisakymu pareiškėjui išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Departamentui operatyviai buvo perduoti el. paštu arba per MIGRIS, kyla abejonių, ar Sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant imperatyvaus 5 darbo dienų termino. Jeigu skundžiamas Sprendimas yra priimtas praleidus nurodytą 5 darbo dienų terminą, jis yra neteisėtas ir naikintinas.

1.5. Pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neturėjo šeiminių, socialinių, ekonominių ar kitokių ryšių su Lietuvos Respublika, į kuriuos priimant sprendimą būtų turėjęs atsižvelgti Departamentas, tačiau abejotina, ar Departamentas tinkamai atsižvelgė į priežastis, dėl kurių buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti vizą. Be to, nėra aišku, ar priimant Sprendimą buvo atsižvelgta į tai, jog nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) 8.3.1.–8.3.2 punktuose nurodyto atvejo.

1.6. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimu pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respublikos ir Šengeno susitarimo valstybių teritoriją 3 metų laikotarpiu, minėtas draudimo atvykti laikotarpis buvo nustatytas vadovaujantis Tvarkos 9 punktu. Tvarkos 9.3 punkte numatytas atvejis pareiškėjui nėra taikomas, nes jis reglamentuoja atvejus, kai yra priimamas sprendimas panaikinti vizą. Tuo tarpu 2020 m. spalio mėn. sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, o ne ją panaikinti. Tačiau kuris iš Tvarkos 9.1., 9.2. ir (ar) 9.4. punktų yra pritaikytas priimant skundžiamą Sprendimą pareiškėjui iki šiol nėra žinoma, kadangi Sprendimo kopija nėra pateikta, o 2020 m. lapkričio 6 d. pranešime taip pat nepateikta jokios papildomos informacijos. Pareiškėjui nėra žinoma, kokių konkrečių aplinkybių pagrindu jam yra nustatytas 3 metų trukmės draudimo atvykti laikotarpis ir tai riboja jo efektyvią teisminę gynybą. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendime nėra pateikti jo priėmimą pagrindžiantys motyvai ir tokiu sprendimu siekiami tikslai. Priešingu atveju, jie būtų buvę nurodyti Departamento 2020 m. lapkričio 6 d. pranešime, todėl Sprendimas laikytinas ydingu ir dėl to neteisėtu.

1.7. Departamentas, priimdamas Sprendimą, neturėjo duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Be to, pareiškėjui taip pat buvo išduotos vizos kitose šalyse. Pareiškėjo kreipimosi dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo tikslas buvo teisėtai atvykti ir dirbti Lietuvos Respublikoje tam, jog galėtų finansiškai aprūpinti savo šeimą. Sprendimas net trejiems metams užkerta pareiškėjui galimybę ne tik atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno susitarimo valstybes nurodytu tikslu, bet kartu atima teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno susitarimo valstybes net su darbu nesusijusiais, pavyzdžiui, turistiniais ar gydymo paslaugų tikslais.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Departamentas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas Bendrovės kvietimu Ambasadai 2020 m. rugsėjo 24 d. pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas), 70.13 punktą. Ambasada nustatė, jog Viešųjų paslaugų, susijusių su asmens ir kitų dokumentų išdavimu, konsultavimu, teikimo Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams informacinėje sistemoje (EPIS) įformintas Bendrovės tarpininkavimo raštas neatitinka Vizų išdavimo tvarkos aprašo reikalavimų, nenurodytas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo turimą kvalifikaciją. Be to, Bendrovė registruota adresu kuriuo registruota daugelis įmonių, užsiimančių kita veikla, Bendrovė veikia 7 mėnesius, tačiau nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, įmonėje nedirba nei vienas asmuo. Ambasada paprašė pareiškėjo papildomai pateikti tarpininkavimo raštą, įformintą pagal Vizos išdavimo tvarkos apraše nustatytą tvarką, įmonės elektroninius sertifikuotus išrašus (ESI) su veikla, darbo patirties dokumentus, t. y., darbo knygelę su vertimu, (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio fondo pažymą OK-7, iš kurios būtų galima nustatyti, kad pareiškėjas turi betonuotojo darbo patirtį. Pareiškėjas paminėtų dokumentų iki 2020 m. spalio 22 d. nepateikė, todėl Ambasados sprendimu atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

2.2. Ambasados sprendimą ir duomenis apie pareiškėją Departamentas iš Ambasados gavo 2020 m. spalio 26 d., kartu su prašymu uždrausti pareiškėjui 3 metų laikotarpiui atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs gautus duomenis, Departamentas 2020 m. lapkričio 6 d. priėmė Sprendimą. Sprendimas pareiškėjui ar jo atstovei anksčiau nebuvo siunčiamas, kadangi nei pareiškėjas, nei jo atstovė tokio prašymo prieš pareiškiant skundą Departamentui neteikė. Atsakovas pareiškėją apie Sprendimą informavo 2020 m. lapkričio 6 d. pranešimu, kuriame nurodyta ginčijamo sprendimo priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Šis pranešimas buvo išsiųstas pareiškėjo adresu, pareiškėjas pranešimą gavo. Toks informavimas apie priimtą ginčijamą sprendimą laikytinas tinkamu ir atitinkančiu teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą.

2.3. Sprendimas priimtas remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Spręsdamas, ar pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir kokį konkretų draudimo atvykti laikotarpį nustatyti, Departamentas vadovavosi Tvarkoje nustatytais kriterijais. Prieš priimamas Sprendimą Departamentas atsižvelgė į Įstatyme įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), įvertino tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, priežastis, dėl kurių pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą, tai, kad pareiškėjo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir, vadovaudamasis Tvarkos 9.1 punktu, pagal kurį 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pagrįstai nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus (Tvarkoje, įtvirtinant draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgta į proporcingumo principą).

2.4. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Sprendimu pagrįstai ir teisėtai įvestas perspėjimas į C. SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis. Šiuo atveju sprendimas dėl perspėjimo įvedimo pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas įvertinus tai, kad uždraudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, kad jam buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, kad nors jis šiuo metu neturi galiojančios vizos, tačiau, įvertinus nustatytas aplinkybes, manytina, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą Šengeno vizą ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas yra pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C. SIS.

2.5. Pareiškėjas neginčija Ambasados sprendime bei Sprendime konstatuotų aplinkybių, jog teikdamas prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.13 punktą pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją, patirtį, jį įdarbinti įsipareigojusią įmonę. Priešingai – pareiškėjo skundo teiginiai, jog jam nėra suprantama, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakako vien atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, parodo, kad pareiškėjas pripažįsta, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikrasis tikslas buvo ne dirbti jį kviečiančioje įmonėje pagal profesiją, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje (betonuotuoju), o kitas, kurio pareiškėjas neatskleidžia. Tai leidžia pagrįstai pripažinti, kad pareiškėjas nacionalinę vizą siekė gauti nesąžiningai, neteisėtai, piktnaudžiaudamas užsieniečiams suteiktomis teisėmis ir migracijos procedūromis, kas tik patvirtina, jog Sprendimas yra pagrįstas ir proporcingas.

2.6. Departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas turėtų būti panaikintas, nes jį priimant buvo pažeistas Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte įtvirtintas 5 darbo dienų sprendimo uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo terminas, kuris skaičiuotinas nuo duomenų apie užsienietį ir dokumentų, patvirtinančių uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, gavimo dienos. Ambasados sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą ir duomenis apie pareiškėją Departamentas gavo 2020 m. spalio 26 d, o Sprendimas priimtas 2020 m. lapkričio 6 d. Tačiau neatsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nežymiai praleidus Taisyklių 12 punkte įtvirtintą terminą, tai nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą negaliojančiu. Taisyklėse nustatytas 5 darbo dienų terminas yra procedūrinis administracinių institucijų veiksmų atlikimo terminas, kuris nustatytas ne pareiškėjui, bet administravimo subjektui sprendimui priimti. Taisyklių 12 punkte įtvirtinto termino praleidimas neturėjo įtakos ginčijamo Sprendimo pagrįstumui ir objektyvumui, tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas. Skundo argumentai, kad jeigu ginčijamas Sprendimas yra priimtas praleidus nurodytą 5 darbo dienų terminą, jis yra neteisėtas ir naikintinas, atmestini kaip nepagrįsti.

2.7. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Departamentas tinkamai vadovavosi Tvarkoje įtvirtintomis taisyklėmis ir, be kita ko, atsižvelgė į Tvarkos 8 punkte nurodytas aplinkybes. Tai, jog pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytos 8.3.1.–8.3.2 punktuose įtvirtintos aplinkybės, priešingai, nei vertina pareiškėjas, nesudarė teisinio pagrindo taikyti kitokį (trumpesnį), nei Tvarkos 9.1 punkte įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Tvarkos 5 punkte nurodyta, kad, kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Tai reiškia, kad Departamentas gali taikyti tiek ilgesnį (iki 5 metų), tiek trumpesnį, nei Tvarkoje nustatytais atvejais įtvirtinta užsieniečio uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jei įvertinus turimus duomenis bei Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Šiuo atveju priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas nenustatė jokių pagrindų taikyti pareiškėjui ilgesnį ar trumpesnį, nei Tvarkos 9.1 punkte nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

2.8. Sprendimas atitinka administracinio sprendimo turinio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), pareiškėjui taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos ir paremtos konkrečiomis teisės aktų normomis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Departamentas neturėjo jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, neturi teisinės reikšmės, kadangi Sprendimo priėmimui nebuvo būtina nustatyti teisės normų, reglamentuojančių atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo Lietuvos Respublikoje reikalavimus, pažeidimus. Departamentui pateiktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui priimti. Aplinkybė, kad anksčiau pareiškėjui buvo išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė viza ir pareiškėjas keliavo po skirtingas Europos Sąjungos valstybes, taip pat neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui ir į tai neprivalėjo būti atsižvelgiama priimant ginčijamą Sprendimą.

2.9. Argumentai, kad Sprendimas užkerta pareiškėjui galimybę ne tik atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno susitarimo valstybes dirbti, bet kartu atima teisę iš pareiškėjo atvykti net su darbu nesusijusiais, pavyzdžiui, turistiniais ar gydymo paslaugų gavimo tikslais, nepaneigia ginčijamo sprendimo proporcingumo siekiamiems tikslams – užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Sprendimo priėmimo jam kiltų neadekvačiai didelė, nepataisoma žala, o pareiškėjo interesas vykti į Šengeno valstybes turistiniais ar deklaratyviai nurodomais gydymo paslaugų tikslais nėra svarbesnis už nacionalinį ir bendrą Šengeno susitarimo valstybių interesą apsaugoti Šengeno erdvę nuo nelegalios migracijos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

4.1. Ambasada 2020 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (65.5.7.8.)-858 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, kadangi pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (Įstatymo 19 str. 1 d. 1 p.), jis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimo patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.).

4.2. Byloje pateiktas Ambasados sprendimas, kuriame priimtas sprendimas vizos pareiškėjui neišduoti. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į Ambasadą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Kelionės tikslas – darbas betonuotoju, kvietė Bendrovė. Nagrinėjant duomenis nustatyta, jog elektroniniu būdu EPIS sistemoje įformintas tarpininkavimo raštas yra pateiktas fizinio asmens ir neatitinka nustatytos tvarkos, nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis turimą užsieniečio kvalifikaciją, be to, Bendrovėje nebuvo nei vieno įdarbinto asmens. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas iki 2020 m. spalio 22 d. nepateikė prašytų duomenų, todėl nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.

4.3. Ambasada 2020 m. spalio 25 d. raštu Nr. (65.5.1.6.)-555 „Dėl įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą bei duomenų perdavimo centrinei Šengeno informacinei sistemai“ Departamento prašė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. laikotarpį rašte nurodytiems asmenims (tarp jų ir pareiškėjui).

4.4. 2020 m. lapkričio 6 d. priimtas Sprendimas, kuriuo Departamentas nusprendė: 1) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. lapkričio 6 d.; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti pareiškėjo asmens duomenis; 3) įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS) įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2023 m. lapkričio 6 d.

4.5. Sprendime nurodyta, jog išnagrinėjus pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą Ambasadoje, nustatyta, kad jis pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Nustatyta, kad Bendrovė registruota adresu, kuriuo registruota daugelis kitų įmonių, užsiimančių kita veikla. Bendrovėje nedirba nei vienas asmuo, išskyrus direktorių. Bendrovė veikia 7 mėnesius, tačiau nevykdo su statybomis susijusios veiklos. Pareiškėjas neturi profesijos, kurios darbuotojų trūksta Lietuvoje. Todėl buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Sprendime nurodyta, jog įvertinus tai, kad uždraudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, kad jam buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, kad nors jis šiuo metu neturi galiojančios vizos, tačiau ateityje gali siekti vykti į Šengeno erdvę, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelia nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo tiektini Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Departamento Sprendimą.

6. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad, nors Sprendimas priimtas praleidus Taisyklių 12 punkte įtvirtintą terminą, tai nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą negaliojančiu; juolab, kad terminas praleistas nedaug. Teismas pabrėžė, kad Taisyklių 12 punkte įtvirtinto termino praleidimas neturėjo įtakos Sprendimo pagrįstumui ir objektyvumui, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas.

7. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčijamas Ambasados sprendimas. Ambasada įvertino, kad pats pareiškėjas (nepaisant to, kad veikė per Bendrovę) nepateikė savo kvalifikaciją pagrindžiančių duomenų, nors pats sudarė su Bendrove sutartį, kad dirbs betonuotoju. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taigi, Departamentas Sprendime pagrįstai taikė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo teikti argumentai, kad, esą, neproporcingai ilgai yra uždrausta atvykti į Lietuvą (tris metus), vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra pagrįsti: kai asmuo teikia tikrovės neatitinkančius duomenis (sutartį, kurioje nurodoma, kad dirbs betonuotoju, nors tokiu nėra), jam galima uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką tris metus.

8. Teismas konstatavo, kad Sprendime pagrįstai ir teisėtai įvestas perspėjimas į C. SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (pakeitimai 2018 m. lapkričio 18 d. reglamente (ES) 2018/1861) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis. Šiuo atveju sprendimas dėl perspėjimo į C. SIS įvedimo pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas įvertinus tai, kad uždraudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, kad jam buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, kad nors jis šiuo metu neturi galiojančios vizos, tačiau, įvertinus nustatytas aplinkybes, manytina, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą Šengeno vizą ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas yra pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C. SIS. Tai atsakovas atliko vadovaudamasis Taisyklių 15 punkte nustatytu reguliavimu, įvertinęs 2018 m. lapkričio 18 d. reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatą, jog trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 3 punktą) dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentai, kad jis negalės atvykti į Lietuvą ir Šengeno valstybes ne tik darbo, bet ir turistiniais, gydymosi tikslais, negali paneigti Sprendimo proporcingumo siekiamiems tikslams – užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Sprendimo priėmimo jam kiltų neadekvačiai didelė, nepataisoma žala, o pareiškėjo interesas vykti į Šengeno valstybes deklaratyviai nurodomais turistiniais ar gydymo paslaugų tikslais nėra svarbesnis už nacionalinį ir bendrą Šengeno susitarimo valstybių interesą apsaugoti Šengeno erdvę nuo nelegalios migracijos.

10. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai vertino aplinkybes, be kita ko, nustatytas Ambasados sprendime, tinkamai jas įvertino teisės aktų kontekste, todėl priėmė pagrįstą, teisėtą, argumentuotą Sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti skunde pateiktais argumentais.

III. 11. Pareiškėjas P. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Tiek Departamentas, tiek teismas tinkamai neįsigilino į Ambasados sprendimo priėmimo faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė ginčui taikytiną teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėjo situaciją įvertino ne individualiai, o formaliai, kas nulėmė, jog Departamentas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, o pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12.2. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Įstatymo nuostatas (133 str. 1 d., 8 d.), Tvarkos nuostatas (1 p., 2 p., 5 p.) ir SIS II reglamento nuostatas (21 str., 24 str.), pažymi, jog šiose teisės aktuose nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę Lietuvos Respublikos vizą. Priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

12.3. Nei Departamentas, nei teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, jog visus su pareiškėjo įdarbinimu ir atvykimu į Lietuvos Respubliką (įskaitant nacionalinės vizos gavimo) klausimus organizavo ir tvarkė UAB „Fulten“, t. y. būsimasis darbdavys. Pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini) piliečiui, Lietuvos Respublikos įdarbinimo ir migracijos teisiniai reikalavimai nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Pareiškėjui iš UAB „Fulten“ buvo tiesiog nurodyta, kur ir kada atvykti, kokius dokumentus su savimi turėti ir pateikti. Pareiškėjas vadovavosi išimtinai UAB „Fulten“ nurodymais.

12.4. Tarp pareiškėjo ir UAB „Fulten“ buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje numatyta, jog pareiškėjo darbo funkcijos dirbant pas šį darbdavį bus betonuotojas. UAB „Fulten“ pareiškėjui patikino, jog jo kvalifikaciją bei patirtį pagrindžiantys dokumentai turėtų būti pakankami, jog būtų pagrįsta betonuotojo kvalifikacija bei patirtis, ir tuo pagrindu būtų išduota viza pagal profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Vis dėlto, tokia UAB „Fulten“ daryta prielaida, dėl žinių ar patirties stokos po pradinių dokumentų pateikimo ir patikrinimo Ambasadoje, nepasitvirtino. Paaiškėjo, jog norint gauti nacionalinę vizą Pareiškėjui ir UAB „Fulten“ pateiktų dokumentų neužteks ir reikės pateikti papildomus dokumentus, kaip antai, UAB „Fulten“ iš naujo tinkamai užpildytą tarpininkavimo raštą, ESI su nurodyta bendrovės veikla, pareiškėjo konkrečiai kaip betonuotojo darbo patirtį patvirtinančius dokumentus. Kadangi pareiškėjas neturėjo ir negalėjo pateikti konkrečiai kaip betonuotojo darbo patirtį patvirtinančių dokumentų, nei šie, nei jokie kiti su bendrovės veikla susiję dokumentai Ambasadai paprasčiausiai nebebuvo teikiami. UAB „Fulten“ nusprendė, jog laiko ir finansinių kaštų prasme ekonomiškai bus naudingiau ieškoti kitų (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie turės ne tik betonuotojo kvalifikaciją, bet ir tokio darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, o pareiškėjo tolesnio įdarbinimo ir vizos išdavimo procedūros atsisakyti.

12.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog pareiškėjas Ambasados sprendimo neskundė. Teismas neatsižvelgė į tai, jog skųsti šio sprendimo pareiškėjas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjas neginčija, jog Ambasadai papildomai paprašius jis negalėjo pateikti jo, kaip betonuotojo, darbo patirtį patvirtinančių dokumentų, kadangi tokiu dokumentų objektyviai nebuvo. Kaip minėta, teikiant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, buvo remiamasi prielaida, jog tie dokumentai, kurie yra faktiškai turimi, bus pakankami, todėl Ambasados sprendimo apskundimas paprasčiausiai būtų buvęs neperspektyvus. Vien tai, jog Ambasados sprendimas liko neapskųstas ir įsiteisėjo, nereiškia, jog tokiu atveju Sprendimas galėjo būti priimamas automatiškai, formaliai ir neanalizuojant konkrečios pareiškėjo situacijos. Tokių sprendimų, kaip ginčijamas Sprendimas, priėmimui yra taikytina Tvarka, kurios nuostatų privaloma laikytis.

12.6. Nei pareiškėjas, nei UAB „Fulten“ negalėjo numatyti, jog Ambasadai papildomai paprašius iš Pareiškėjo pateikti jo, kaip betonuotojo, darbo patirtį patvirtinančių dokumentų, ir to nepadarius, Pareiškėjas bus traktuojamas/vertinamas, kaip užsienietis, kuris norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių (Tvarkos 9.1. p.) ir dėl to Pareiškėjui bus uždrausta net 3 (tris) metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno susitarimo narių valstybių teritorijas.

12.7. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog tiek iš naujo užpildytą tarpininkavimo raštą, tiek ESI su nurodyta bendrovės veikla, kurio reikalavo Ambasada iš Pareiškėjo, Pareiškėjas negalėjo gauti be pačios UAB „Fulten“ aktyvių veiksmų. Kaip minėta, paaiškėjus papildomiems reikalavimams, UAB „Fulten“ paprasčiausiai atsisakė savo tikslų dėl Pareiškėjo įdarbinimo.

12.8. Teismas nevertino, kad didžioji dalis aplinkybių, kuriomis Departamentas rėmėsi priimdamas Sprendimą (o taip pat ir Ambasada, priimdama sprendimą), net nebuvo susijusios su pareiškėjo asmeniu ir buvo tokios, kurių pareiškėjas nei žinojo, nei galėjo daryti kokią nors įtaką ar kontroliuoti. Sprendime nurodoma, kad UAB „Fulten“ registruota adresu, kaip ir daugelis šiuo adresu registruotų įmonių, užsiimančių kita veikla, įmonėje nedirba nei vienas asmuo, įmonės direktorius A.S, įmonė veikia 7 mėnesius, nevykdo veiklos susijusios su statybomis. Pareiškėjui nurodytos aplinkybės tapo žinomos tik susipažinus su Departamento atsiliepimu ir kartu su juo pateiktais dokumentais. Nurodytas aplinkybes susieti su pareiškėju ir konstatuoti, jog dėl šių aplinkybių pareiškėjas yra vertinamas kaip užsienietis, kuris norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių (Tvarkos 9.1. p.) – nebuvo jokio faktinio ir/ar teisinio pagrindo.

12.9. Teismas visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, jog pareiškėjas dar 2018 m. turėjo Lenkijos Respublikos išduotą D tipo nacionalinę, kurios pagrindu dirbo ir keliavo šioje šalyje, nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 22 d. teisėtai lankėsi Slovakijoje, 2020 m. lapkričio mėn. keliavo į Vengriją, t. y. pareiškėjas niekada iki tol nepiktnaudžiavo ir nepažeidė Europos Sąjungos ir / ar atskirų valstybių nacionalinių migracijos teisės aktų nuostatų.

12.10. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ir/ar kitose Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijose sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą padaręs kokių nors kitų teisės pažeidimų.

12.11. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo principais, tarp jų proporcingumo bei objektyvumo, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Asmens teisių apribojimai turi būti proporcingi ir adekvatūs pažeidimui, turi atitikti siekiamus tikslus ir neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

12.12. Ambasada ir Departamentas tokiais sprendimais, kaip nagrinėjamu atveju, formuoja neleistiną praktiką, kai užsieniečius kviečiantiems atvykti darbdaviams netinkamai užpildžius tarpininkavimo raštus ir / ar pateikus netikslius / nepilnus duomenis ar dokumentus, o užsieniečiams objektyviai negalint jų patikslinti / papildyti, yra pritaikomos neprotingos ir konkrečiai situacijai visiškai neadekvačios teisinės/administracinės poveikio priemonės.

12.13. Nei Departamentas, nei teismas priimtuose sprendimuose tinkamai nepagrindė, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią tariamai nelegaliai migracijai, nepakako vien atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, ir kodėl buvo būtinos papildomos labai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę (o taip pat ir kitas laisves) ribojančios priemonės.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir nuspręsta įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. K., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 str. 1 ir 3 d. (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2023 m. lapkričio 6 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas tinkamai vertino aplinkybes, be kita ko, nustatytas Ambasados sprendime, tinkamai jas įvertino teisės aktų kontekste, todėl priėmė pagrįstą, teisėtą, argumentuotą Sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti skunde pateiktais argumentais, pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas formaliai pažiūrėjo į bylos aplinkybes, neįvertino individualių bylos faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Iš Sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad užsienietis (pareiškėjas), norėdamas gauti nacionalinę vizą, pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą įmonės UAB „Fulten“ kvietimu, kuri registruota adresu Partizanų g. 61-806, LT-49282 Kaunas, kaip ir daugelis šiuo adresu registruotų įmonių, užsiimančių kita veikla. Sprendime akcentuojama, kad nurodytoje įmonėje nedirba nei vienas asmuo, įmonės direktorius A. S., įmonė veikia 7 mėnesius, nevykdo veiklos susijusios su statybomis, pareiškėjas neturi profesijos, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje.

19. Įvertinusi Ambasados sprendimą, teisėjų kolegija nustatė, kad jis priimtas, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuris nustato, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Ambasados sprendime nurodyta, kad pareiškėjo paprašyta papildomai pateikti tarpininkavimo raštą, įformintą pagal tvarką, įmonės ESI su veikla, darbo patirties dokumentus, t. y., darbo knygelę su vertimu, (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio fondo pažymą OK-7, kur būtų galima nustatyti betonuotojo darbo patirtį, tačiau pareiškėjas šių duomenų nepateikė. Ambasados sprendime konstatuota, kad, ketindamas dirbti Lietuvoje, pareiškėjas nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas.

20. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

21. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.

Tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Dėl Tvarkos 12 punkto pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 11 punkte nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, t. y. aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonės nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020).

22. Akcentuotina, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl vizos neišdavimo, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

23. Pagal Tvarkos 8 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, atsižvelgiama į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.1. p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (8.2. p.); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti vizą ar ją panaikinti priėmimo dienos (8.3. p.).

24. Pagal Tvarkos 9.1 punktą 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių.

25. Įvertinus Sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui 3 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, matyti, kad Departamentas nekonstatavo Įstatymo 133 straipsnio 11 dalyje nurodytų pagrindų, o Sprendimą grindė iš esmės aplinkybėmis, jog užsienietis (pareiškėjas), norėdamas gauti nacionalinę vizą, pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Teisėjų kolegija su tokiu Departamento vertinimu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Taigi, nustačius, kad asmuo pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją, vizą atsisakoma išduoti pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pagrindą, o Ambasados sprendimas, kaip minėta, priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad Departamentas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai pritaikė Tvarkos 9.1 punktą.

26. Teisėjų kolegija, vertindama draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą Tvarkos 8 punkto kontekste, pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Priešingai, pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. turėjo Lenkijos Respublikos išduotą D tipo nacionalinę vizą, kurios pagrindu dirbo ir keliavo šioje šalyje, nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 22 d. teisėtai lankėsi Slovakijoje, 2020 m. lapkričio mėn. keliavo į Vengriją. Departamentas šių pareiškėjo argumentų neginčijo, tačiau nurodė, kad šios aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Kaip matyti iš Ambasados sprendimo, pareiškėjui viza nebuvo išduota iš esmės dėl to, kad jis nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas turi betonuotojo darbo patirtį, jokių tikrovės neatitinkančių aplinkybių pareiškėjas prašyme nebuvo nurodęs. Akcentuotina, kad Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublika, kaip pasireiškia nelegalios migracijos grėsmė, nėra tinkamai individualizuotas pareiškėjo atvejis, t. y. nėra nurodyti argumentai, kodėl pareiškėjui, kuris neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, būtina taikyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.

27. Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektu yra išaiškinta, kad taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1771-552/2020). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia yra padaręs kokių nors teisės pažeidimų, o taip pat duomenų, kurie sudarytų rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsme (pvz., pareiškėjas gautą vizą planavo panaudoti kitokiu tikslu, nei vykti dirbti Lietuvos Respublikoje), draudimas pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neproporcingas, todėl Departamento Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, naikintina.

28. Konstatavus, jog draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui pritaikytas nepagrįstai, nebelieka teisinio pagrindo įrašyti pareiškėjo asmens duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, taip pat nėra pagrindo įvesti įspėjimą į C. SIS, todėl šios Departamento Sprendimo dalys taip pat naikintinos.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes šiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą visiškai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo P. K. (P. K.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-720 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius