2022-07-20 Nr. AB-18981-3-62-3-03370-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3257-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03370-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. S. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 21S30810 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2039 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo gyvybei ir sveikatai kilo reali grėsmė, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo paaiškinimas apie (duomenys neskelbtini) buvo abstraktus, nedetalus, nenuoseklus. Pareiškėjas nesileido į detales, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio. Pareiškėjas neįvardijo, (duomenys neskelbtini), nepateikė jokių rašytinių įrodymų.

Pareiškėjo istorijos dėl paaiškinimo trūkumų atsakovas nelaikė patikimu įrodymu, o jo įžvelgiamą grėsmę vertino kaip hipotetinio pobūdžio. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimas iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija, kuria remiantis (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu atsakovas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pareiškėją priskirti prie asmenų, susiduriančių su padidinta persekiojimo rizika. Atsakovas teigė, kad tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjo įvardinta grėsmė būtų siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tiktai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais.

Nenustatęs priežastinio ryšio tarp persekiojimo ir konvencinių priežasčių, atsakovas sprendė, jog pareiškėjo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą. Atsakovas taip pat sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Atsakovas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir, priėmęs sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, taip pat uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. S. E. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

6.2. Migracijos departamente 2021 m. spalio 8 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6.4. Pareiškėjas Sprendimą apskundė ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą atmetė. Komisijos sprendime konstatuota, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinių ar faktinių pagrindų jį naikinti. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu ir Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą.

7. Teismas vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Įstatymo 83, 86, 87 straipsniais, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad pareiškėjo paaiškinimas (duomenys neskelbtini) yra nedetalus, paremtas bendro pobūdžio informacija. Pareiškėjas, nurodęs, kad (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nustatė, jog atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją, vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. sausio mėnesio ataskaita, kuri patvirtina (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad pagal EPPB 2021 m. ataskaitą, (duomenys neskelbtini), kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau vien fakto, kad (duomenys neskelbtini), nepakanka pagrįstai persekiojimo rizikai nustatyti. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Teismui kėlė abejonę pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad tokiam savo paaiškinimui pagrįsti dėl 2019 m. vykusių įvykių pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, tačiau teismui pateikė rašytinius įrodymus, kurių nebuvo pateikęs Migracijos departamentui, savo paaiškinimo daliai dėl 2021 m. įvykusių įvykių pagrįsti. Teismas vertino, jog (duomenys neskelbtini), todėl nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimo aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini). Kiti pareiškėjo pateikti dokumentai – pareiškėjo pateiktas skundas teismui ir prie jo pridėti dokumentai – (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad minėti paaiškinimų trūkumai sudaro pagrindą pareiškėjo paaiškinimą laikyti nepatikimu.

10. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamai bylai reikšminga ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), joje net nesvarstė pasilikti, prieglobsčio suteikimo galimybe nesidomėjo, pats savo noru nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės įrodo, jog tikrasis pareiškėjo kelionės tikslas nėra pasislėpti nuo jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Vien tik pareiškėjo istorija (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjo įvardintas grasintojas yra valstybinis subjektas, ir pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Tai, kad kilmės valstybės teisėsaugos institucijos prisiima pareigą apsaugoti savo piliečius, patvirtina ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą, ir jo skundas buvo priimtas, pareiškėjui buvo nurodyta, jog bus atliktas tyrimas. Tačiau pareiškėjas, nesulaukęs jo skundo tyrimo pabaigos, išvyko iš kilmės šalies. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepasinaudojo galima savo kilmės valstybės apsauga. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, paneigia prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo jo nurodomo persekiojimo, ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

11. Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, sprendė, kad pareiškėjo nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra hipotetinio pobūdžio, ji nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Teismas nustatė, jog kilmės valstybėje vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau EPPB pateikiama informacija patvirtina, jog nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Kadangi individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, teismas sprendė, jog Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas vertino, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai.

13. Teismas sprendė, jog Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, todėl ji teisėta ir pagrįsta. Tačiau teismas vertino, kad Migracijos departamento sprendimas pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo yra neproporcingas. Teismas sprendė, jog būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Kadangi Migracijos departamento Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką teismas sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė šį laikotarpį, t. y. nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

14. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 15. Pareiškėjas M. S. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo paaiškinimą ir jį patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86, 87 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog negali pasilikti kilmės šalyje, nes (duomenys neskelbtini), todėl kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą.

17. Pareiškėjas vadovaujasi kilmės valstybės informacija (duomenys neskelbtini), ir teigia, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), kurių nekontroliuoja kilmės valstybės valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip (duomenys neskelbtini).

19. Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kadangi jam kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka minėtą Įstatymo nuostatą. EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, vienerių metų senumo, taigi atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

20. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą jam atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas pakartoja bylai aktualų teisinį reglamentavimą (Įstatymo 83, 86, 87 str., Tvarkos aprašo 22, 99 p.), pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nustatytas aplinkybes (paaiškinimas atmestas dėl patikimumo stokos, iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija) ir prieitas išvadas (pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė) ir teigia, kad pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas.

23. Atsakovas nurodo, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog, remiantis 2021 m. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (ESPA, ankstesnis pavadinimas – EPPB) gairėmis, nei vienoje iš kilmės valstybės provincijų (taip pat ir pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje) beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, kad galėtų lemti realios rimtos žalos pareiškėjui atsiradimą. Šios ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį kilmės valstybėje, juolab, kad vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų vertinti, kad saugumo situacija jo kilmės valstybėje yra pasikeitusi (pablogėjusi) ir, kad ESPA gairėse pateikiami duomenys nebeatitinka tikrovės.

24. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jis priskirtinas padidintos rizikos asmenų profiliams, nes (duomenys neskelbtini), ir nurodo, kad tyrimo metu nebuvo nenustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme, t. y., nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Taip pat nenustatyta, kad jis būtų areštuotas ar neteisėtai sulaikytas. Pareiškėjas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo, jis yra darbingo amžiaus jaunas vyras, kilmės valstybėje yra likę pareiškėjo giminaičiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Pareiškėjas M. S. E. apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokio prašymo motyvų pareiškėjas nenurodo.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu užtikrinti teisę pareiškėjui būti išklausytam. Tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pareiškėjo pozicija dėl ginčo esmės yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

V. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui M. S. E. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

30. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

31. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

32. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

33. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, ar visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

34. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

36. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) grindė grėsme jo gyvybei, kadangi (duomenys neskelbtini).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir Migracijos departamento Sprendimo turinį, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė realios visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neįrodė individualių, su jo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme. Pareiškėjui apeliaciniame skunde nedetalizavus (duomenys neskelbtini), nėra pakankamas pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Apeliaciniame skunde pateikiama informacija apie bendrą situaciją kilmės valstybėje vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti konkrečiai pareiškėjui tariamai gresiančio pavojaus. Taigi, byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir prieitų išvadų dėl nepagrįstų pareiškėjo paaiškinimų bei baimės grįžti į kilmės valstybę (Įstatymo 86 str. 1 d.).

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo, šiuo aspektu buvo plačiai aptarta ne tik (duomenys neskelbtini) padėtis kilmės valstybėje (priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme, detalizuoti veiksmai, prilyginami persekiojimui, individualios rizikai turinčios įtakos aplinkybės), bet ir pasitelkiant „slankiojančią skalę“ vertinta (duomenys neskelbtini) situacija joje. Atsakovas, nenustatęs aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie susiduria su padidinta persekiojimo grėsme (duomenys neskelbtini), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai (duomenys neskelbtini), pagrįstai sprendė, jog nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo (duomenys neskelbtini) rizikos tikimybę. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl šiuo aspektu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

41. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėją ir situaciją kilmės valstybėje, kurioje nors ir vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo tam tikroje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turi surinkti ne tik bendrą informaciją apie kilmės valstybę, bet ir informaciją, pagrindžiančią individualias aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

43. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo Sprendimu jį išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti, pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius sutrumpino, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatyti draudimo laikotarpiai turėtų būti dar labiau sutrumpinti.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. E. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius