2K-557/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-557/2012 Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.12.1; 2.1.7.4.5; 2.3.6.4.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. A. B., kuriai byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio, nuteistosios uždarosios akcinės bendrovės „F“ atstovo advokato Žilvino Kalinausko bei nuteistojo B. P. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo

B. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl objekto Panevėžyje) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „K“) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl automobilių serviso (duomenys neskelbtini) 131F) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė B. P. paskirta 40 MGL dydžio (6000 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaičiuotas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2005 m. lapkričio 24 d. iki 2005 m. lapkričio 25 d., ir paskirtos bausmės – baudos – dydis sumažintas 2 MGL;

Uždaroji akcinė bendrovė „F“ nuteista pagal BK 227 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl objekto Panevėžyje) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „K“) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl automobilių serviso (duomenys neskelbtini) 10) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl automobilių serviso (duomenys neskelbtini) 131F) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė UAB „F“ paskirta 40 MGL dydžio (6000 Lt) bauda;

J. A. B. (buvusi P., G.) išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „L“), jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo laiko žiniaraščio), jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos prokuratūros ir nuteistųjų B. P. bei UAB „F“ apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl B. P. ir UAB „F“ nuteisimo ir dėl šios dalies priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis:

B. P. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl objekto Panevėžyje) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl UAB „K“) – 20 MGL, (2500 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl automobilių serviso (duomenys neskelbtini) 131F) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė B. P. paskirtą 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas B. P. laikinajame sulaikyme būtas laikas nuo 2005 m. lapkričio 24 d. iki 2005 m. lapkričio 25 d. ir galutinė bausmė paskirta 38 MGL (4750 Lt) dydžio bauda.

UAB „F“ nuteista pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl objekto Panevėžyje) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl UAB „K“) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl automobilių serviso (duomenys neskelbtini)) 131F) – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė UAB „F“ paskirta 35 MGL (4375 Lt) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria J. A. B. (buvusi P., G.) išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio) ir baudžiamoji byla dėl šios dalies nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Šiais teismų nuosprendžiais taip pat priimti sprendimai dėl D. N., G. M. ir A. P. baudžiamosios atsakomybės, tačiau dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimo,

n u s t a t ė :

B. P. ir UAB „F“, atstovaujama vienintelio akcininko ir faktinio savininko B. P., turėjusio teisę priimti sprendimus šios įmonės vardu, kontroliuoti jos veiklą, jam veikiant UAB „F“ naudai ir interesais, veikdami bendrininkų grupe ir būdami bendravykdytojais kartu su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – PAGD prie LR VRM) Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos (toliau – Kauno m. PGT VPPI) viršininku D.

N., vyresniuoju inspektoriumi G. M., papirko PAGD prie LR VRM Panevėžio m. PGT VPPI viršininką J. P., būtent: 2005 m. gegužės 27 d. UAB „F“ sudarė 67 000 Lt vertės statybos darbų atlikimo sutartį Nr. 9/2005 su UAB „I“ dėl objekto – UAB „K“ sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, metalinių konstrukcijų dažymo gaisriniais ir paviršiniais dažais. Turėdami tikslą paveikti ir papirkti už šio objekto statybų priežiūrą bei priešgaisrinės saugos priemonių kontrolę atsakingą J. P., 2005 metų gegužės mėnesio pabaigoje, birželio mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, D.

N., G. M. ir B. P. susitiko Kaune, (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto D. N. namo. Įvykusio tarpusavio pokalbio metu D. N. bei G. M. pasiūlė B. P. už aptariamo objekto metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo bei šio statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktų pasirašymą, t. y. formaliai teisėtą J. P. veikimą vykdant įgaliojimus, duoti jam 5000 Lt dydžio kyšį. B. P. 2005 m. birželio 14 d., apie 14:15 val., prieš tai tiesiogiai suderinęs savo veiksmus ir veikdamas bendrai su G.

M. ir D. N., pateikė suklastotus dokumentus – 2005 m. birželio 14 d. metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo aktą Nr. 1, kurio tariamas tikrumas buvo paremtas taip pat suklastotų dokumentų – 2005 m. birželio 14 d. matavimo protokolo Nr. F-050614/1, 2005 m. birželio 14 d. dengimo darbų akto Nr. 8/2005 ir 2005 m. birželio 14 d. atliktų darbų akto Nr. 8/2005 – realiai tikrovės neatitinkančiais duomenimis, veikdamas UAB „F“ interesais, J. P. tarnybiniame kabinete, adresu (duomenys neskelbtini) Panevėžys, perdavė jam voką, kuriame buvo 5000 Lt, t. y.

D. N. ir G. M. nurodyto dydžio kyšis, jį pakišdamas po dokumentų krūva, buvusia ant J. P. darbo stalo, už tai, kad šis pasirašytų jam pateikiamą, žinomai suklastotą, 2005 m. birželio 14 d. metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo aktą Nr. 1. Šį aktą J. P. B. P. akivaizdoje pasirašė, o 2005 m. birželio 22 d., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pasirašė ir šio objekto statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, nors žinojo ir suprato, kad objekte atlikti darbai neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Tokiais veiksnaus B. P., veikdamas UAB „F“ interesais, bendrininkų grupe su D. N., G. M. bei A. P., papirko J. P., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje.

Be to, B. P. ir UAB „F“, atstovaujama įmonės faktinio savininko ir vienintelio akcininko B. P., turinčio teisę priimti sprendimus šios įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, B. P. veikiant UAB „F“ naudai ir interesais, 2005 m. birželio 14 d. UAB „F“ tyčia žinomai netinkamai atlikus metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbus UAB „I“ užsakytame objekte UAB „K“ sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, B. P. tyčia suklastojo dokumentus – 2005 m. birželio 14 d. metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo aktą Nr. 1, 2005 m. birželio 14 d. matavimo protokolą Nr. F-050614/1, 2005 m. birželio 14 d. dengimo darbų aktą Nr. 8/2005 bei 2005 m. birželio 14 d. atliktų darbų aktą Nr. 8/2005, nepagrįstai įrašydamas į šiuos dokumentus realiai tikrovės neatitinkančius matavimų bei faktinius duomenis, kuriais patvirtino atliktų metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų tariamą kokybiškumą, nors žinojo ir suprato, kad taip nėra. 2005 m. birželio 14 d., apie 14:15 val., B. P., J. P. tarnybiniame kabinete pateikė dokumentus šiam pareigūnui, kuriuos J. P., žinodamas apie jų suklastojimo faktą, gavęs kyšį tyčia pasirašė, taip ir pats tiesiogiai prisidėdamas prie šių dokumentų suklastojimo, nepagrįstai patvirtinant besąlyginį UAB „F“ atliktų metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų atitikimą priešgaisrinės saugos normas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, tokiu būdu sukeliant, o nelaimės ar gaisro atveju neišvengiant realios grėsmės visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei. Dėl tokių tyčinių veiksmų, už kuriuos atsako ir juridinis asmuo, suklastojant dokumentus ir juos panaudojant, buvo sutrikdytas dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Taip B. P. ir UAB „F“ padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to, B. P. ir UAB „F“, atstovaujama vienintelio akcininko ir faktinio savininko B. P., turinčio teisę priimti sprendimus šios įmonės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, B. P. veikiant UAB „F“ naudai ir interesais, A. P. UAB „F“ vardu 2005 m. liepos 11 d. sudarė 10 627,79 Lt vertės statybos darbų atlikimo sutartį Nr. 11/2005, kuria įsipareigojo priešgaisriniais dažais „Interchar 963“ padengti objekto – UAB „K“ polistireno gamybos cecho, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), 539,8 kv. m metalinių konstrukcijų, kai atsparumo ugniai klasė yra R15/0.25 val. Atlikus darbus, B. P. suklastojo 2005 m. liepos 18 d. atliktų darbų aktą Nr. 9/2005 bei matavimo protokolą Nr. F-050614/1, UAB „K“, polistireno gamybos cecho metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo aktą Nr. 1 patvirtindamas besąlyginį darbų atitikimą priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, nors žinojo, kad taip nėra. D. N., 2005 m. liepos 18 d. tyčia šiurkščiai piktnaudžiaudamas tarnyba, visiškai netikrindamas atliktų darbų kokybės, pasirašė jam B. P. pateiktą žinomai suklastotą UAB „K“ polistireno gamybos cecho metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo aktą Nr. 1, taip pats tiesiogiai prisidėdamas prie šio dokumento suklastojimo ir patvirtindamas besąlyginį šių darbų atitikimą priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams bei sudarydamas sąlygas ateityje nekliudomai pripažinti statinį tinkamu naudoti. Tokiais veiksmais B. P. UAB „F“ naudai ir interesais, veikdamas bendrininkų grupe su D. N., suklastojo dokumentą ir jį panaudojo, taip sutrikdydamas dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

B. P. ir UAB „F“ nuteisti už tai, kad B. P., būdamas šios įmonės faktiniu savininku, veikdamas jos naudai ir interesais, D. N. pateikė žinomai suklastotus dokumentus – automobilių serviso dirbtuvių „D“, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini) 131F, metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo aktą, 2005 m. rugsėjo 12 d. matavimo protokolą Nr. F-050912/13, 2005 m. rugsėjo 12 d. atliktų darbų aktą Nr. 13/2005 bei 2005 m. rugsėjo 12 d. dengimo darbų aktą Nr.13/2005, kuriuose apskaičiuotas vidutinis bendras priešgaisrinės dangos „Interchar 963“ storis klaidingas ir realiai yra mažesnis už deklaruojamą 300-350 µm minimalų storį bei yra nepakankamas siekiant užtikrinti projektinėje dokumentacijoje numatytą laikančiųjų metalinių konstrukcijų R15/025 val. atsparumo ugniai klasę, taip sukeliant, o nelaimės ar gaisro atveju neišvengiant realios grėsmės visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei. 2005 m. rugsėjo 12 d. D. N., žinodamas, kad pateikti dokumentai suklastoti, šiurkščiai piktnaudžiaudamas tarnyba, pasirašė metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų priėmimo aktą, patvirtindamas besąlyginį UAB „F“ atliktų metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų kokybės atitikimą teisės aktų reikalavimams. Tokiais veiksmais B. P. , veikdamas UAB „F“ interesais, bendrininkų grupe su D. N. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, taip tyčia sutrikdydamas dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

UAB „F“ pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tai, kad jos direktorius A. P., turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei, priimti sprendimus jos vardu, kontroliuoti jos veiklą, veikdamas įmonės naudai ir interesais, UAB „F“ žinomai nekokybiškai ir netinkamai atlikus 2005 m. balandžio 27 d. statybos darbų atlikimo sutartimi Nr. 6/2005 su UAB „R“ įsipareigotus atlikti pagal priedą bendros 16 829 Lt vertės (be PVM) automobilių salono su servisu ir administracinėmis patalpomis, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) 10, metalinių konstrukcijų priešgaisrinio ir paviršinio dažymo darbus, A.

P., apie tai žinodamas, tyčia suklastojo dokumentus: 2005 m. gegužės 26 d. atliktų darbų aktą Nr. 6/2005 bei 2005 m. gegužės 26 d. dengimo darbų aktą Nr. 6/2005, kuriais tyčia nepagristai patvirtino besąlyginį atliktų metalinių konstrukcijų priešgaisrinio dažymo darbų atitikimą teisės aktų reikalavimams, nors žinojo ir suprato, kad taip nėra. Suklastojęs dokumentus A. P. juos pateikė PAGD prie LR VRM Kauno m. PGT VPPI viršininkui D. N., kuris 2005 m. rugsėjo 8 d., šiurkščiai piktnaudžiaudamas tarnyba, kaip VPPI atstovas, tyčia pasirašė automobilių salono su servisu ir administracinėmis patalpomis 12E3g vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus nuotekų tinklais, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuriuo nepagrįstai patvirtino besąlyginį šio objekto priešgaisrinės saugos priemonių atitikimą teisės aktų reikalavimams, taip suklastodamas šį dokumentą, nors žinojo ir suprato, kad UAB „F“ pateiktuose šios įmonės direktoriaus A.

P. suklastotuose dokumentuose deklaruojamas apskaičiuotas vidutinis bendras priešgaisrinės dangos „Interchar 963“ storis klaidingas ir realiai mažesnis už deklaruojamą 300–400 µm minimalų storį ir yra nepakankamas siekiant užtikrinti projektinėje dokumentacijoje numatytą laikančiųjų metalinių konstrukcijų R15/025 val. atsparumo ugniai klasę, taip sukeliant, o nelaimės ar gaisro atveju neišvengiant, realios grėsmės visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei. Tokiais veiksmais A. P., veikdamas UAB „F“ naudai ir interesais, suklastojo dokumentus ir juos panaudojo pateikdamas D.

N., kuris, žinodamas apie dokumentų suklastojimo faktą, patvirtino jų tariamą tikrumą pripažindamas statinį tinkamu naudoti. Dėl tokių tyčinių A. P. veiksmų suklastojant dokumentus ir juos panaudojant buvo sutrikdytas dokumentų teisines apyvartos funkcionalumas ir patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu UAB „F“ pripažinta padariusi BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o A. P., kuris, pasak kaltinimo, veikė šios įmonės naudai ir interesais, dėl šios veikos išteisintas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad, atsižvelgiant į juridinio asmens specifiką (juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis), baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. Tokiu atveju juridinio asmens veikos vertinimo sąlyga, atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindus, yra fizinio asmens padaryta nusikalstama veika. BK 20 straipsnio prasme juridiniams ir fiziniams asmenims gali ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo. Teismas konstatavo, kad A. P., kuris, kaip teigiama kaltinime, veikė UAB „F“ naudai ir interesais, dėl nurodytos nusikalstamos veikos išteisintas, prokurorės prašymo A. P. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nėra, todėl negalima ir juridinio asmens – UAB „F“ atsakomybė.

J. A. B. (buvusi P., G.) buvo išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji, būdama statutine valstybės tarnautoja, dirbdama Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektore, šiurkščiai pažeisdama bendrųjų valstybės tarnybą bei specialiųjų statutinę priešgaisrinės saugos tarnybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir principus, bei jos, kaip Kauno miesto PGT VPPI inspektorės, veiklą reglamentuojančius teisės aktus, pagal išankstinį tyčinį, neteisėtą ir nepagrįstą tarpusavio susitarimą veikdama bendrininkų grupe su PAGD prie LR VRM Kauno miesto PGT VPPI viršininku D.

N., šiurkščiai piktnaudžiaudama tarnyba, 2005 m. balandžio 19 d. 11:42 val. vykusio tarpusavio pokalbio telefonu metu, UAB „L“ valdybos pirmininkui Ž. K. nurodė į stoginės 401Jlg ir 39Flg – baigtos produkcijos sandėlio, įrengto rekonstravus kiemo įrenginius, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) Kaunas), statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos atstovu, komisijos nariu įrašyti D. N., o 2005 m. balandžio 22 d. 12:33 val. vykusio pokalbio telefonu metu, tęsdama savo tyčinę nusikalstamą veiką, nors pagal Kauno miesto PGT VPPI inspekcijos patvirtintą objektų priežiūros sąrašą visiškai nebūdama paskirta ir atsakinga už šio statinio statybų ir priešgaisrinės saugos priemonių priežiūrą bei kontrolę, tą žinodama ir suprasdama, tyčia apie tai nepranešusi už šio objekto kontrolę ir priežiūrą atsakingai Kauno miesto PGT VPPI inspektorei V.

L., su D. N. susitarė, kad šis, nekreipdamas dėmesio į akivaizdžius priešgaisrinės saugos priemonių trūkumus objekte, praktinius nukrypimus nuo projektinės dokumentacijos, pasirašys minėto statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, paaiškindama jam, kad su UAB „L“ palaiko labai glaudžius santykius, taip motyvuotai garantuodama tarpusavio neteisėto tyčinio susitarimo tvirtumą ir patikimumą. Tokiomis aplinkybėmis, laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 19 d. iki 2005 m. balandžio 25 d. J. A. B. (buvusi P., G.) bei D. N. formaliai peržiūrėjus UAB „L“ direktoriaus K.

I. jiems pristatytas bylas su objekto – baigtos produkcijos sandėlio, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) Kaunas) – projektine ir kita susijusia dokumentacija, tačiau visiškai nesilankant šiame objekte ir jo realiai neapžiūrint, taip pat neduodant ir tokio nurodymo už šio objekto priežiūrą atsakingai Kauno miesto PGT VPPI inspektorei V. L., 2005 m. gegužės 2 d. D. N., vykdydamas išankstinį neteisėtą, tyčinį tarpusavio susitarimą su J. A. B., šiurkščiai piktnaudžiaudamas tarnyba, kaip Kauno miesto PGT VPPI atstovas, statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijos narys, tyčia pasirašė stoginės 401Jlg ir 39Flg – baigtos produkcijos sandėlio, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, taip suklastodamas šį dokumentą – patvirtindamas besąlyginį šio statinio atitikimą priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, nors iš pokalbių su J.

A. B. bei UAB „L“ direktoriumi K. I. žinojo, o be to, tikrindamas šio objekto projektinę dokumentaciją ir privalėjo suprasti, kad realiai taip nėra, būtent: pastate neįrengtas, nors projektinėje dokumentacijoje numatytas, vidaus priešgaisrinis vandentiekis, projekte nėra numatytas vandens tiekimas gaisrams gesinti iš lauko pagal respublikinių statybos normų reikalavimus, dėl to pastatas įrengtas ir priimamas eksploatuoti su esminiais priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimais. Tokiais J.

A. B. bei D. N. bendrais ir iš anksto suderintais, tyčiniais neteisėtais veiksmais, šiurkščiai piktnaudžiaujant tarnyba ir suklastojant dokumentą, buvo sukelta, o nelaimės ar gaisro atveju – neišvengiama reali grėsmė visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei. Taip J. A. B., tyčia viršydama savo įgaliojimus bei neteisėtai pasinaudodama savo tarnybine padėtimi ir veikdama bendrininkų grupe su D. N. suklastojant dokumentą, savo veiksmais sutrikdė dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą, diskreditavo ir sumenkino PAGD prie LR VRM Kauno miesto PGT VPPI, kaip institucijos, autoritetą, iškraipė ir pažeidė nustatytą teisinę bei valdymo vykdymo tvarką, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

Be to, J. A. B. (buvusi P., G.) apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. būdama statutinė valstybės tarnautoja, dirbdama PAGD prie LR VRM Kauno miesto PGT VPPI inspektore, veikdama bendrininkų grupe su PAGD prie LR VRM Kauno miesto PGT VPPI viršininku D. N., pažeisdami įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto I skyriaus 3 straipsnyje, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 739) XI skyriaus 19 straipsnyje, savo pareigybių aprašymuose, patvirtintuose Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 2 TE-12, įtvirtintas nuostatas, sulaužydami duotą vidaus tarnybos pareigūno priesaiką, piktnaudžiaudami tarnyba, suklastojo dokumentą – Kauno m. priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos 2005 m. balandžio mėn. pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį, įrašant į jį žinomai klaidingus duomenis, kad J. A. B. 2005 m. balandžio 11–15 d. ne atostogavo, o dirbo. Šio dokumento pagrindu J. A. B. buvo apskaičiuotas ir išmokėtas 1238,52 Lt darbo užmokestis už visą 2005 m. balandžio mėn., nepagrįstai išmokant 270,97 Lt už nedirbtas penkias darbo dienas. Taip Kauno miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai buvo padaryta 524,70 Lt turtinė žala. Tokiais veiksmais buvo sutrikdytas teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas, taip pat diskredituotas ir sumenkintas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, kaip institucijos, autoritetas, iškraipyta ir pažeista nustatyta teisinė bei valdymo vykdymo tvarka, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl J. A. B. ir D. N. negali būti priimtas, nes suėjo BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nurodytas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, todėl teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. A. B. ir D. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, ir baudžiamąją bylą dėl jų padarytos nusikalstamos veikos – darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimo – nutraukė (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas J. A. B. dėl šio nusikaltimo išteisino, savo sprendimą motyvavo tuo, kad pagal einamas Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorės pareigas ji negalėjo jomis piktnaudžiauti suteikdama sau laisvas dienas ir dėl to gauti turtinės naudos. Pareigūno vardo diskreditavimas, pažeminimas suponuoja, kad visuomenei tampa žinoma apie pareigūno poelgį, pažeminantį pareigūno vardą; tokiam poelgiui būdingas akivaizdumas ir visuomenės informavimas apie tokį poelgį. Šiuo atveju J. A. B. pasinaudojo tarnybos darbo organizavimo nesklandumais, todėl jos ir D. N. veika šiame kaltinime negali būti traktuojama kaip kriminalinis nusikaltimas.

Kasaciniu skundu J. A. B. ir jos gynėjas advokatas Edvinas Sergaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalis dėl J. A. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimo) ir byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui bei dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidus Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepasisakė dėl esminių J. A. B. atsiliepimo į prokurorės apeliacinį skundą argumentų: dėl garso įrašų teisėtumo, nevienodo tapačių J. A. B. ir I. S. veikų vertinimo, netinkamo kaltinamojo akto ir ikiteisminio tyrimo šališkumo. Pasak kasatorių, tai yra esminiai argumentai, kurių pripažinimas ar nepripažinimas teisiškai pagrįstais gali lemti nusikalstamos veikos sudėties buvimo ar nebuvimo nustatymą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė net neanalizavęs šių J. A. B. atsikirtimų į prokurorės apeliacinį skundą, t. y. neištyręs esminių bylos aplinkybių. Kasatorių teigimu, teismų praktikoje tai pripažįstama esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje skirtingai įvertino vienodoje teisinėje padėtyje buvusių asmenų (J. A. B. ir I. S.) veikas, pažeisdamas asmenų teisinės lygybės principą. 2006 m. gegužės 11 d. nutarimu šioje byloje buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl I. S., konstatuojant, kad jos veiksmai savo pavojingumu ir priešiškumu teisei nesiekia reikalaujamo baudžiamosios atsakomybės lygio, nors pati I. S. surašė ir 2005 m. gegužės 2 d. savo parašu patvirtino Kauno miesto PGT VPPI 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Skundžiamu nuosprendžiu J. A. B. pripažinta suklastojusi nurodytą pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį, o ikiteisminio tyrimo metu jai net buvo pareikšti įtarimai veikus su I. S. bendrininkų grupe. Kasatorių teigimu, dėl to tiek I. S., tiek J. A. B. veikos turi būti vertinamos vienodai – kaip neturinčios nusikalstamos veikos požymių. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad I. S. buvo apgauta, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, nes ji pati teismo posėdyje nurodė priešingai. Todėl šie teiginiai negali būti pagrindas pripažinti, kad J. A. B. padarė nusikalstamą veiką – suklastojo dokumentą. Bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad Kauno miesto PGT VPPI 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraščio J. A. B. nesurašė, nepildė, jį pildant nedalyvavo ir tiesiogiai šį dokumentą pildžiusiam asmeniui nenurodinėjo, todėl, pasak kasatorių, priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nėra jokio pagrindo ir jokių įrodymų teigti, jog ji šį dokumentą suklastojo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje garso įrašai buvo gauti nesilaikant nei BPK, nei Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir OVĮ) nuostatų, todėl teismas šių duomenų, gautų neteisėtai klausantis pokalbių, negali pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje konstatavo, kad pagal teismų praktiką, bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinė nutartis Nr. 2K–120/2008). Teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams yra apygardos teismo motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas, arba, jei juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, jų išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nei atitinkamos apygardos teismo nutarties, nei prokuroro teikimo nėra. Be teisinio pagrindo byloje turi būti ir duomenys apie faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą, numatytą OVĮ 9 straipsnyje, tačiau šioje byloje ir to nėra. Pasak kasatorių, šios aplinkybės leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje faktinis pagrindas pradėti operatyvinį tyrimą ir teisinis pagrindas dėl operatyvinio veiksmo gali būti apskritai niekaip nesusiję su veikomis, kurių padarymu buvo kaltinama J. A. B.. Pokalbių telefonu klausymosi protokoluose visiškai nėra nuorodos į tai, apie kokią nusikalstamą veiką buvo siekiama gauti duomenų, nors OVĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte imperatyviai nurodyta, kad protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo turi būti nurodytas siekiamas rezultatas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui (BPK 162 straipsnis). Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika. Taikant tokią priemonę neišvengiamai skverbiamasi į Konstitucijos garantuojamą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybę, todėl nustačius, kad pokalbių įrašai gauti pažeidžiant BPK 154 straipsnio nuostatas, taikant šią priemonę surinkta informacija nelaikytina įrodymu. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje prie ikiteisminio tyrimo duomenų buvo pridėti pokalbių telefonu įrašai, tačiau byloje nėra BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka priimtos tokiam veiksmui reikalingos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Kasatoriai daro išvadą, kad garso įrašai šioje baudžiamojoje byloje gauti nesilaikant nei BPK, nei OVĮ nuostatų, taip padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo duomenų, gautų neteisėtai klausantis J. A. B. pokalbių, pripažinti įrodymais ir jais grįsti skundžiamą nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta daug esminių, šiurkščių procesinių pažeidimų, apribojusių J. A. B. galimybes tinkamai gintis nuo pareikštų įtarimų. Kaltinamajame akte nėra atskirai aprašytos aplinkybės, kuriomis grindžiami J. A. B. pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nors šie nusikaitimai skiriasi savo esme ir atsakomybė už juos numatyta skirtinguose BK straipsniuose. Todėl neaišku, kurios kaltinamajame akte nurodytos veikos ir aplinkybės traktuojamos kaip turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių, o kurios – kaip turinčios kito nusikaltimo, numatyto 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. BPK 187 straipsnio komentare nurodyta, kad jeigu įtarimas pareiškiamas dėl kelių nusikalstamų veikų, kiekvienos nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstomos atskirai. Kasatoriai teigia, kad J. A. B. pareikšti įtarimai ir kaltinimai nekonkretūs, neaiškūs, juose remiamasi norminiais aktais, nesukonkretinant jos padaryto pažeidimo turinio, taip pažeidžiant teisę žinoti, kuo ji įtariama ir kaltinama, atimta reali galimybė gintis ir pasiekti palankesnį rezultatą (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalis).

Taip pat kasatoriai teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl J. A. B. buvo šališkas, nevisapusiškas ir neobjektyvus, o tai visiškai nesiderina su baudžiamojo proceso principais. Ikiteisminio tyrimo metu, 2006 m. sausio 4 d. ir vasario 24 d., 2005 m. gegužės 9 d., rugpjūčio 3 d. ir gruodžio 4 d. J. A. B. buvo įteikti pranešimai apie įtarimus, kiekvienu iš jų pranešant apie iš esmės skirtingas veikas, kurių padarymu ji buvo įtariama. 2006 m. sausio 4 d. buvo surašytas nepagrįstas pranešimas apie įtarimą kyšininkaujant, kuris 2006 m. gegužės 3 d. nutarimu buvo panaikintas J.

A. B. apie jį neapklausus. Pasak kasatorių, šis faktas akivaizdžiai rodo, kad įtarimas dėl kyšininkavimo jai buvo pareikštas neturint jokių įrodymų apie tokio nusikaltimo padarymą, tik siekiant pritaikyti griežtesnes procesinės prievartos priemones bei palaužti psichologiškai, priversti pačiai duoti parodymus prieš save. Vėliau, net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl kyšininkavimo, ir toliau visuose oficialiuose procesiniuose dokumentuose nurodoma, jog J. A. B. yra įtariamoji būtent byloje dėl kyšininkavimo. Nei 2006 m. sausio 4 d., nei 2006 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyta, kad kas nors patyrė žalos dėl veikų, kurių padarymu J.

A. B. buvo įtariama, t. y. jokia žala nebuvo nustatyta. Tik 2006 m. gegužės 9 d. J. A. B. buvo pranešta, kad ji padarė didelę žalą valstybei, visiškai šios žalos nekonkretizuojant, vėliau įtarimai jai buvo teikiami tai dėl turtinės žalos, tai dėl neturtinės žalos padarymo. 2006 m. vasario 24 d. ir 2006 m. gegužės 9 d. pranešimuose apie įtarimus nurodyta, kad J. A. B. pažeidė padarytos veikos metu (2005 m. balandžio mėnesį) negaliojusių teisės aktų nuostatas – 2005 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-233 patvirtinto Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento nuostatas, 2005 m. rugpjūčio 31 d.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu Nr. 2TE-77 patvirtintas jos pareigybės aprašymo nuostatas. 2006 m. sausio 4 d. ir 2006 m. vasario 24 d. J. A. B. pareikštuose įtarimuose nurodoma, kad ji įtariama buvusi nusikaltimų organizatore (BK 24 straipsnio 4 dalis). 2005 m. gegužės 9 d. įtarime nurodoma, kad tuos pačius nusikaltimus J. A. B. padarė būdama bendrininke, neįvardijant bendrininkavimo formos.

Bylą perdavus į teismą J. A. B. buvo kaltinama tuo, kad nusikaltimus padarė būdama ne jų organizatore, o bendravykdytoja, konstatuojant, jog ji ne organizavo nusikaltimų padarymo, o pati atliko nusikalstamas veikas – klastojo dokumentus. Pasak kasatorių, toks visiškai skirtingų savo esme įtarimų modeliavimas, jų pagrindimas prielaidomis ir spėlionėmis, įtarimus rašiusių asmenų blaškymasis rodo, jog šie asmenys ne atlikinėjo konkretaus nusikaltimo, dėl kurio buvo iškelta byla, tyrimą, o tiesiog dirbtinai ikiteisminio tyrimo, atliekamo dėl kitų nusikaltimų ir kitų asmenų, metu nuosekliai ir kryptingai stengėsi rasti nors vieną jos veiką, kurią galima būtų „pritraukti“ prie nors vieno iš BK įvardytų nusikaltimų sudėties.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl J. A. B. naują nuosprendį, neišdėstė ir nevertino visų jos atsikirtimų į prokurorės apeliacinį skundą, nepateikė savo išvadų dėl jų, o tik konstatavo, jog nustatyta, kad J. A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, be to, pažeisdamas BPK 388 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytus reikalavimus, skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Apeliacinės instancijos teismas, surašydamas naują nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimus. Šis BPK pažeidimas laikytinas esminiu, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatoriai nurodo, kad nėra jokio pagrindo ir jokių įrodymų teigti, jog J. A. B. suklastojo Kauno miesto PGT VPPI 2005 m. balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, kuriuo išteisino J. A. B. dėl visų kaltinimų, tinkamai ir objektyviai įvertino visus byloje esančius duomenis ir nustatytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas bei turi būti paliktas galioti.

Kasaciniu skundu nuteistosios uždarosios akcinės bendrovės „F“ atstovas advokatas Žilvinas Kalinauskas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą UAB „F“ nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 305, 307 straipsnius, ir tai sukliudė teismui dėl UAB „F“ priimti teisėtą, nešališką bei pagrįstą nuosprendį.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei praėję penkeri metai nuo to laiko, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir per šioje normoje nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos (BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

UAB „F“ inkriminuojami nusikaltimai, numatyti BK 227 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, priklauso nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad ši įmonė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, padarė 2005 m. birželio 14 d., o BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus padarė 2005 m. birželio 14 d., 2005 m. liepos 18 d. ir 2005 m. rugsėjo 12 d. Byloje nenustatyta aplinkybių, numatytų BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2003 m. balandžio 10 d.

įstatymo redakcija). Pasak kasatoriaus, įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl UAB „F“ nuosprendį (prieš tai priimtą nuosprendį dėl bendrovės visiškai panaikinus), pažeidė pareigą teismui taikyti baudžiamosios atsakomybės senatį, jei yra suėjęs senaties terminas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, nevertino aplinkybės, jog panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, priimtą dėl UAB „F“, laikoma, jog ši įmonė nėra patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų eiga tokiu atveju atsinaujina – senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki naujo nuosprendžio priėmimo momento (2012 m. balandžio 10 d.).

Apeliacinės instancijos teismas dėl UAB „F“ priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį jau suėjus penkerių metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o tai visiškai prieštarauja BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju, praėjus penkeriems metams nuo neatsargaus ar nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo, byloje nenustačius aplinkybių, numatytų BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apeliacinės instancijos teismas dėl UAB „F“ negalėjo priimti naujo apkaltinamojo nuosprendžio ir privalėjo baudžiamąją bylą šiai įmonei nutraukti, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305, 307 straipsnių nuostatas. Teismas nurodė, kad „nuosprendžio dalis, kuria UAB „F“ nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (automobilių servisas (duomenys neskelbtini) 10 epizodas), naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalis)“; „UAB „F“ šiame epizode išteisinta, nes A. P., kuris, kaip teigiama kaltinime, veikė UAB „F“ naudai ir interesais, dėl nurodytos nusikalstamos veikos išteisintas, todėl negalima ir juridinio asmens atsakomybė, jei nėra prokurorės prašymo pripažinti A. P. kaltu šiame epizode“. Tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismas nurodė tik nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo įmonė pripažįstama kalta, nurodant paskirtas bausmes. Pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenurodė, kad dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nusikaltimo numatyto – automobilių serviso (duomenys neskelbtini) 10 epizodo – UAB „F“ yra išteisinama. BPK 307 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikaltimų padarymu kaltinamas asmuo dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. Kasatoriaus teigimu, įvertinus tai, kad teismo priimamas nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas, o nuosprendis laikytinas teisėtu, kai jis yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, akivaizdu, jog skundžiamas apeliacinės instancijos nuosprendis yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Kasaciniu skundu nuteistasis B. P. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendį bei baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o tai sukliudė teismui priimti teisėtą, nešališką bei pagrįstą sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad įvertinus tai, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo visiškai panaikinta dėl B. P. priimta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis buvo nuteistas, apeliacinės instancijos teismui priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį, buvo pažeista procesinė norma, įtvirtinta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuri numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis numato, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei praėję penkeri metai nuo to laiko, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir per šiame punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos (BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuojami nusikaltimai, numatyti BK 227 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, priklauso nesunkių nusikaltimų kategorijai.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad B. P. atžvilgiu priimant naują nuosprendį, taikoma nusikalstamos veikos padarymo metu (2005 m. birželio 14 d.) galiojusi BK 227 straipsnio 1 dalies redakcija (veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas). Teismas nustatė, kad B. P. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus padarė 2005 m. birželio 14 d., 2005 m. liepos 18 d. ir 2005 m. rugsėjo 12 d. Kasatorius nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nesislėpęs nuo atsakingų pareigūnų, aktyviai dalyvavęs procese ir teisinėmis priemonėmis gynęs savo interesus, per baudžiamajame įstatyme numatytą penkerių metų terminą nepadaręs jokios kitos nusikalstamos veikos.

Nuteistojo nuomone, įvertinus šias aplinkybes, vadovaujantis BK 95 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos, apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti naujo apkaltinamojo nuosprendžio ir privalėjo baudžiamąją bylą dėl B. P. nutraukti, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismui nuosprendžiu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria B.

P. buvo nuteistas, panaikintas ir jo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Tai reiškia, kad, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, laikytina, jog B. P. nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų eiga tokiu atveju atsinaujina (kasacinė nutartis Nr. 2K-809/2003). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai neįvertino baudžiamosios atsakomybės senaties terminų eigos atsinaujinimo bei to, kad senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki naujo nuosprendžio priėmimo momento.

Kasatoriaus teigimu, visiškai panaikinęs dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir 2012 m. balandžio 10 d. priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą teismui taikyti baudžiamosios atsakomybės senatį, jei yra praėję penkeri metai nuo tada, kai buvo padarytas neatsargus ar nesunkus tyčinis nusikaltimas. Tai laikytina esminiu baudžiamojo įstatymo pažeidimu, suvaržiusiu įstatymų garantuotas nuteistojo teises bei sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas prašo J.A. B., kuriai byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio bei nuteistojo B. P. kasacinius skundus atmesti; nuteistosios UAB „F“ atstovo advokato Žilvino Kalinausko kasacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad UAB „F“ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl automobilių serviso (duomenys neskelbtini) 10) išteisinama; kasacinio skundo dalį dėl nuosprendžio priėmimo senaties taikymo atmesti.

Prokuroras nesutinka su J. A. B. ir jos gynėjo argumentais, kad byloje buvo pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas, skirtingai vertinant jos ir I. S. tapačias veikas. Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamojo proceso metu kiekvieno įtariamojo veiksmai vertinami individualiai ir kiekvieno asmens veikoje turi būti nustatyti visi būtini inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiai. Kaip matyti iš Kauno apygardos prokurorės 2006 m. gegužės 11 d. nutarimo, ikiteisminis tyrimas I. S. nutrauktas dėl dokumentų klastojimo, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad I. S., sudarydama ir pasirašydama J. A. B. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame buvo nurodyta, jog ji dirbo tomis dienomis, kai buvo išvykusi į Egipto kurortą, būtų žinojusi apie šį faktą, t. y. jos veiksmuose nebuvo nustatytas tyčinis veikimas. Pasak prokuroro, akivaizdu, kad J. A. B. veikoje toks subjektyvusis elementas (tyčinis veikimas) buvo nustatytas, nes ji žinojo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašyti žinomai melagingi duomenys apie jos dirbtą laiką tuo laiku, kai ji buvo išvykusi į Egiptą. Minėtame nutarime prokurorė pasisakė ir dėl I. S. padarytos veikos galimo kvalifikavimo pagal BK 229 straipsnį bei pagrįstai nurodė, kad tokia netyčinė I. S. veika nesukėlė didelės žalos ir vertintina kaip drausminis nusižengimas. Atsiliepime pažymima, kad J. A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo išteisinta dėl pareiginio nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnyba – padarymo, ši nuosprendžio dalis nebuvo pakeista ir apeliacinės instancijos teismo. Prokuroro nuomone, tai, kad J. A. B.dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nebuvo išteisinta, bet procesas dėl jos nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui, o I. S. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nevertintina kaip baudžiamojo proceso pažeidimas, o yra normalus asmenų, dėl kurių vyksta baudžiamasis procesas, veikų vertinimo rezultatas.

Taip pat prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje buvo neteisėtai panaudoti J. A. B. pokalbių telefonų įrašai, užfiksuoti operatyvinio tyrimo metu, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo jais remtis. Kaip matyti iš 2005 m. gruodžio 16 d. tarnybinio pranešimo dėl operatyvinio tyrimo metu gautos ir išslaptintos informacijos bei byloje esančių protokolų apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę, būtent dėl J. A. B. (tyrimo metu turėjusios pavardes P., G.) buvo vykdomas operatyvinis tyrimas ir pagal Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko priimtas nutartis dėl jos buvo atliekami operatyviniai veiksmai – J.

A. B. naudojamu telefonu, abonento numeris (duomenys neskelbtini), telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir jos turinio fiksavimas. Būtent šio operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis dėl J. A. B. ir kitų asmenų. Prokuroro teigimu, tai leidžia daryti išvadą, kad tiek operatyvinis tyrimas, tiek po jo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl J. A. B. buvo tas pats tęstinis procesas, todėl neaišku, kodėl kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi kažkokio kito operatyvinio ar baudžiamojo proceso metu užfiksuotais J.

A. B. pokalbiais telefonu, kurių panaudojimui būtų buvęs reikalingas ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimas BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka. Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde pabrėžiama, jog byloje nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties klausytis J. A. B. pokalbių BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau neaišku, kodėl, kasatorių nuomone, tokia nutartis turėtų būti. Iš bylos duomenų matyti, kad J. A. B. pokalbių telefonu, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo klausomasi ir jie fiksuojami dar operatyvinio tyrimo metu OVĮ nustatytu būdu ir tvarka, o ne prasidėjusio ikiteisminio tyrimo metu BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai nepagrįstai remiasi kasacine nutartimi Nr. 2K-120/2008. Nagrinėjamoje byloje bylai reikšmingi J. A. B. pokalbiai telefonu vyko nuo 2005 m. balandžio 9 d. iki 2005 m. balandžio 18 d., o ikiteisminis tyrimas pradėtas 2005 m. rugsėjo 29 d., t. y. pokalbiai buvo užfiksuoti operatyvinio tyrimo metu, gerokai anksčiau nei pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl jokie Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai šiuo atveju nebuvo padaryti – pokalbių buvo klausomasi ir jie fiksuojami pagal OVĮ, o tuo metu BPK normos netaikomos.

Atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamoje byloje iš tiesų buvo nukrypta nuo teismų praktikos dėl operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų panaudojimo baudžiamosiose bylose, nes byloje nėra Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutarčių ar jų išrašų dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka. Tačiau, prokuroro nuomone, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. J. A. B. pokalbių telefonu įrašai, padaryti operatyvinio tyrimo metu, baudžiamajame procese panaudoti laikantis OVĮ nustatytos tvarkos, surašant protokolus dėl operatyvinių veiksmų atlikimo (OVĮ 17 str.). Tiek byloje esančiuose protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, tiek kituose bylos dokumentuose (2005 m. gruodžio 16 d. tarnybinis pranešimas dėl operatyvinio tyrimo metu gautos ir išslaptintos informacijos) yra aiškiai nurodytos Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko priimtų nutarčių, kuriomis buvo sankcionuotas slaptas J. A. B. pokalbių telefonu klausymasis ir jų fiksavimas, datos, numeriai bei operatyvinio veiksmo atlikimo terminas. Pagrindo abejoti, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas tokių nutarčių nebūtų priėmęs, nėra. Taip pat nėra pagrindo abejoti tokių nutarčių teisėtumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Baudžiamojo proceso kodekso normų reglamentuojančių įrodinėjimą taikymo teismų praktikoje apžvalgoje“ nurodyta, kad jeigu operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti. Taigi, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko priimtų nutarčių buvimo faktas pagrindžia tiek operatyvinių veiksmų teisėtumą, tiek faktinį pagrindą tokiems veiksmams atlikti.

Taip pat prokuroras nesutinka su kasatorių argumentais, kad J. A. B. buvo pareikšti nekonkretūs ir neaiškūs kaltinimai, nuo kurių ji neturėjo galimybės tinkamai gintis, o ikiteisminis tyrimas buvo neobjektyvus ir šališkas. Prokuroro teigimu, negalima pripažinti baudžiamojo proceso pažeidimu to, kad ikiteisminio tyrimo metu keitėsi J. A. B. veikų kvalifikacija, nepasitvirtinus atskiroms jai inkriminuotoms veikoms (kyšininkavimui), tyrimas toje dalyje buvo nutrauktas, dėl to ikiteisminio tyrimo metu J. A. B. buvo įteikti keli pranešimai apie įtarimą. Ikiteisminis tyrimas yra procesas, kurio metu intensyviai renkami ir analizuojami bylai reikšmingi duomenys, vertinamos įtariamų asmenų veikos, todėl natūralu, kad proceso metu gali keistis įtariamojo asmens padarytų veikų kvalifikacija ir (ar) faktinės aplinkybės. BPK 187 straipsnio 2 dalis tokiais atvejais įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą įtariamajam įteikti naują pranešimą apie įtarimą. Pasak prokuroro, šios aplinkybės nerodo nei ikiteisminio tyrimo šališkumo, nevisapusiškumo ar neobjektyvumo. Priešingai, tai leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo duomenys buvo analizuojami, vertinami, atitinkamai koreguojant J. A. B. padarytų veikų kvalifikaciją, faktines aplinkybes. Kaip matyti iš bylos dokumentų, J. A. B. aktyviai dalyvavo ikiteisminiame procese teikdama prašymus, skundus, todėl galima daryti išvadą, kad ji suprato jai pareikštų įtarimų esmę ir aktyviai nuo jų gynėsi. Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo suvaržytos J. A. B. teisės gintis, neužtikrinta teisė į teisingą teismą.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, taikytinus apkaltinamojo nuosprendžio surašymui, nes priimdamas naują nuosprendį dėl J. A. B. neišdėstė ir neįvertino jos atsikirtimų, jų nepaneigė, nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame išsamiai išdėstyti tiek prokurorės, tiek nuteistųjų apeliacinių skundų ir atsikirtimų (taip pat ir J. A. B.) argumentai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ne tik konstatavo, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, bet tokią išvadą padarė tik atlikęs pakankamai išsamią bylos įrodymų analizę (44–47 nuosprendžio lapai). Aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstytos tiek nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek įrodymai, kuriais grindžiamas teismo išvados. Prokuroro nuomone, įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad J. A. B. ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo B. P. ir nuteistosios UAB „F“ atstovo kasaciniai skundai dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų taikymo yra nepagrįsti ir atmestini. Pasak prokuroro, kasatoriai nepagrįstai remiasi kasacine byla Nr. 2K-809/2003, nes minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui. Nagrinėjamoje byloje yra aktualesnė 2012 m. spalio 23 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-493/2012, kurioje pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis taip pat buvo panaikinta dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Šioje nutartyje pažymėta, kad esant tokiai procesinei situacijai, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį keičia apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, nėra teisinio pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą nutraukti.

Prokuroro teigimu, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo nuteisti B. P. ir UAB „F“, buvo priimtas nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, numatytam BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (to neginčija ir kasacinius skundus padavę asmenys), o apeliacinės instancijos teismo 2012 m. balandžio 10 d. apkaltinamasis nuosprendis, ištaisęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trukumus, tik pakeitė prieš tai jau priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį apeliacinės instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo, todėl B. P. ir UAB „F“ kasaciniai skundai dėl šios dalies nepagrįsti.

Atsiliepime sutinkama su nuteistosios UAB „F“ kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad buvo pažeisti BPK 305, 307 straipsnių reikalavimai, nes apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria UAB „F“ nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl automobilių serviso, (duomenys neskelbtini) 10), naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl UAB „F“ tik nurodė veikas, dėl kurių padarymo įmonė pripažįstama kalta, nenurodant dėl ko UAB „F“ išteisinama. BPK 307 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas asmuo dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų išteisinamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, o dėl kurių išteisinamas. Prokuroro nuomone, šis BPK reikalavimų pažeidimas turėtų būti ištaisytas kasacinėje instancijoje, atitinkamai pakeičiant apeliacinės instancijos nuosprendį.

Nuteistojo B. P. kasacinis skundas atmestinas, nuteistosios UAB „F“ atstovo advokato Ž. Kalinausko bei J. A. B., dėl kurios byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato E. Sergaičio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl J. A. B. ir jos gynėjo kasacinio skundo argumentų

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, priimdamas sprendimą dėl J. A. B. ir D. N. kaltės suklastojus darbo laiko apskaitos žiniaraštį, teismas rėmėsi tarnybiniame pranešime dėl operatyvinio tyrimo metu gautos ir išslaptintos informacijos bei protokole apie telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę užfiksuotais 2005 m. balandžio 9 d.–2005 m. balandžio 18 d. vykusiais J. A. B., D. N. ir I. S. pokalbiais telefonu. Aptaręs nuosprendyje šių pokalbių turinį, palyginęs su liudytojų parodymais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išdėstyti pokalbiai patvirtina, jog D. N. tarėsi su J. A. B. kelionės išvakarėse, kad D. N. sąmoningai nepateiks J. A. B. prašymo dėl atostogų, jeigu jos niekas nepasiges darbe. Jie abu žinojo, kad J. A. B. 5 dienas nebus darbe, nes ji bus išvykusi į kelionę, tačiau, nepaisydama to, J. A. B., grįžusi iš kelionės, pati paskambino I. S. ir nurodė, kad žymėtų jai darbo dienas. Taigi, ji I. S., atsakingai už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo dirbtą laiką. Žinodama, kad darbe tikrai nebuvo, ji nurodė rašyti priešingai. Vadinasi, šiuos veiksmus ji atliko tyčia, siekdama gauti atlyginimą už nedirbtą laiką. D. N. šiems J. A. B. veiksmams pritarė. Taigi, iš šių apeliacinės instancijos teismo argumentų matyti, kad būtent J. A. B., D. N. ir I. S. pokalbiai telefonu, užfiksuoti operatyvinio tyrimo metu, buvo vieni iš esminių duomenų, nelėmusių teismo išvadą dėl J. A. B. ir D. N. kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad BPK nėra vienintelis duomenų, naudojamų įrodinėjimo procese, šaltinis. Dažnai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gaunami kitų įstatymų, taip pat ir Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Tokio duomenų gavimo būdo ir jų panaudojimo įrodinėjimo procese nei Lietuvos Respublikos, nei tarptautiniai teisės aktai nedraudžia, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad operatyvinis tyrimas apima veiksmus, smarkiai varžančius pagrindines žmogaus teises ir įsiskverbiančias į privatų asmens gyvenimą, duomenims, gautiems OVĮ nustatytais būdais, keliami itin griežti teisėtumo ir patikimumo patikrinimo reikalavimai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi patikrinti ne tik tai, ar operatyvinė informacija pasitvirtino, bet ir tai, ar operatyvinis tyrimas pradėtas pagrįstai bei teisėtai, nes tik teisėtu būdu surinkti duomenys gali būti įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

OVĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad techninių priemonių naudojimą specialia tvarka sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal generalinio prokuroro ar jo įgaliotų Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorų, koordinuojančių ir kontroliuojančių operatyvinių veiksmų teisėtumą, motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Taigi, jeigu įrodinėjant asmenų kaltę, byloje naudojami duomenys, užfiksuoti slapta klausantis jų pokalbių telefonu, atliekant operatyvinį tyrimą, baudžiamojoje byloje teisinis tokių veiksmų atlikimo pagrindas patvirtinamas apygardos teismo pirmininko ar jo įgalioto teisėjo priimta nutartimi, kuria sankcionuotas toks slaptas tyrimo veiksmas arba generalinio prokuroro ar jo įgaliotų Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorų, koordinuojančių ir kontroliuojančių operatyvinių veiksmų teisėtumą, motyvuotu teikimu. Jeigu tokios nutarties ar teikimo nėra galimybės dėti į bylą dėl to, kad juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria tokiai praktikai, kai teisinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus pagrindžiamas kitais duomenimis – pažymomis, protokolais ir kitais dokumentais, kuriuose nurodoma, kad tam tikro operatyvinio veiksmo atlikimą sankcionavo prokuroras ar teismas nutartimi.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pagrindiniai kaltinimą suklastojus darbo apskaitos žiniaraštį pagrindžiantys duomenys buvo surinkti taikant OVĮ numatytus operatyvinio tyrimo veiksmus, todėl, grįsdamas jais apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti jų teisėtumą ir patikimumą. Iš teismų nuosprendžių turinio ir kitų bylos duomenų matyti, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tinkamai nepatikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas techninių priemonių panaudojimui specialia tvarka (slapta fiksuoti J.

A. B., D. N. ir I. S. pokalbius telefonu), ar šie operatyviniai veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos. Nagrinėjamoje byloje nėra nei teismo nutarties, kuria buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, nei prokuratūros teikimo, nei šių dokumentų išrašo. Byloje yra tik fragmentiški duomenys (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2005 m. gruodžio 16 d. tarnybinis pranešimas, Specialiųjų tyrimų tarnybos protokolai apie telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę) apie tai, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2005 m. kovo 30 d. nutartimi Nr. 271 sankcionavo slaptą PAGD prie LR VRM Kauno miesto PGT VPPI inspektorės J.

A. P. (G.), abonento Nr. (duomenys neskelbtini), telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir jos turinio fiksavimą bei 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Nr. 672 sankcionavo (pratęsė) slaptą PAGD prie LR VRM Kauno miesto PGT VPPI viršininko D. N., abonento Nr. (duomenys neskelbtini), telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir jos turinio fiksavimą. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria tokiai praktikai, kai teisinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas patvirtinamas netiesioginiais duomenimis, todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas – išvadas dėl J.

A. B. ir D. N. kaltės suklastojus darbo laiko apskaitos žiniaraštį pagrindė pokalbių telefonu įrašais, gautais naudojant technines priemones specialia tvarka pagal OVĮ, nepatikrinęs teisinio pagrindo šių operatyvinių veiksmų atlikimui, t. y. nepatikrino įrodymų, kuriais rėmėsi nuosprendyje, teisėtumo. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas yra esminis, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kolegija pažymi, kad nurodytas BPK pažeidimas gali būti pašalintas nagrinėjant byla iš naujo, atliekant atitinkamus įrodymų tyrimo veiksmus (išreikalaujant atitinkamus dokumentus) bei iš naujo vertinant bylos duomenis, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria J.

A. B. pripažinta suklastojusi darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tik ištyrus minėtas aplinkybes bus galima spręsti, ar operatyvinės veiklos metu surinkti duomenys gauti teisėtais būdais.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštį J. A. B. suklastojo bendrininkaudama su D. N., teismas juos abu pripažino kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir bylą nutraukė, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija). Priimdamas sprendimą dėl D. N. kaltės šioje dalyje teismas vadovavosi tais pačiais duomenimis, kurių pagrindu priėmė sprendimą dėl J. A. B. kaltės, taigi ir operatyvinio tyrimo metu, panaudojant technines priemones specialia tvarka, gautais pokalbių telefonu įrašais. Kaip minėta, šių duomenų teisėtumas žemesnės instancijos teismuose nebuvo tinkamai patikrintas ir dėl to byla dėl J. A. B. pripažinimo kalta padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. BPK 376 straipsnio, reglamentuojančio teismo įgaliojimų nagrinėjant bylą kasacine tvarka ribas, 2 dalyje nurodyta, kad jeigu byloje yra keli nuteistieji, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas, tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Nagrinėjamu atveju J. A. B. ir D. N. buvo pripažinti kaltais dėl to paties nusikaltimo, remiantis tais pačiais įrodymais, todėl, naikinant nuosprendžio dalį dėl J. A. B., naikintina ir šio nuosprendžio dalis, kuria D. N. buvo pripažintas bendrininkavusiu suklastojant darbo laiko apskaitos žiniaraštį, ir bylą perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde išdėstyta dar ir kitų argumentų dėl BPK normų pažeidimų, kurie, kaip nurodo J. A. B. ir jos gynėjas, yra esminiai, tačiau, esant pagrindui perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismo kolegija nenagrinėja kitų skundo argumentų, nes jie susiję su klausimais, spręstinais nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Dėl B. P. ir UAB „F“ atstovo kasacinių skundų argumentų dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo B. P. ir UAB „F“ atstovo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo jiems bylą nutraukti dėl suėjusio senaties termino, nepagrįsti. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis siejama su nuosprendžio priėmimu, o ne su jo įsiteisėjimu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžiu B. P. ir UAB „F“ buvo nuteisti už nesunkius nusikaltimus (BK 300 straipsnio 1 dalis ir 227 straipsnio 1 dalis), padarytus 2005 m. birželio 14 d., 2005 m. liepos 18 d. ir 2005 m. rugsėjo 12 d., t. y. apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nesuėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam penkerių metų senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl B. P. ir UAB „F“ nuteisimo panaikinta dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimo ir vėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, esant tokiai procesinei situacijai, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį keičia apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, nėra teisinio pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio senaties ir bylą nutraukti (kasacinė nutartis Nr. 2K-493/2012).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinius pažeidimus, tačiau konstatavo, kad baudžiamasis įstatymas B. P. ir UAB „F“ pritaikytas tinkamai, t. y. sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys patvirtina, jog šie nuteistieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nustato, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, pagal BPK 329 straipsnio 4 punktas teismas privalo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują, t. y. įstatymas nenumato galimybės tokiu atveju priimti kitokį procesinį sprendimą (pvz., pakeisti nuosprendį). Kolegijos nuomone, tokiu atveju, kai abiejų instancijų teismai priima tos pačios rūšies (apkaltinamąjį) nuosprendį, konstatuodami, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o nuosprendžio naikinimo pagrindas yra procesiniai pažeidimai, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymas iš esmės pažeistų teisingumo principą.

Dėl UAB „F“ atstovo argumentų dėl BPK 307 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK normų pažeidimą, rezoliucinėje dalyje nenurodęs sprendimo dėl veikos, susijusios su automobilių servisu Kaune, (duomenys neskelbtini) 10, pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad UAB „F“ pripažįstama kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl objekto Panevėžyje), 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl UAB „K“), 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl automobilių serviso (duomenys neskelbtini) 131F). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu UAB „F“ taip pat buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl automobilių serviso Kaune, (duomenys neskelbtini) 10. Atsakydamas į su šiuo nuteisimu susijusius apeliacinio skundo argumentus, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria UAB „F“ nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl automobilių serviso Kaune, (duomenys neskelbtini) 10), naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalis), tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismas dėl šios nusikalstamos veikos nieko nenurodė, t. y. nepriėmė jokio sprendimo.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis susideda iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Teisėjų kolegija pažymi, kad visos šios dalys turi būti suderintos, nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai bei teismo išvados nuosprendyje išdėstomi nuosekliai ir turi sudaryti logišką visumą. Priimant išteisinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje išdėstyti teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai), turi atitikti rezoliucinėje dalyje pateiktą teisinį veikos vertinimą – sprendimą išteisinti kaltinamąjį ir išteisimo pagrindą (BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punktas). BPK 307 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas asmuo dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių nusikalstamų veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė nurodytų BPK normų pažeidimus. Aprašomojoje dalyje išdėstęs argumentus ir išvadas dėl UAB „F“ veikos, susijusios su automobilių servisu Kaune, (duomenys neskelbtini), rezoliucinėje nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismas nepriėmė dėl šios veikos jokio sprendimo, todėl šioje dalyje byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5 punktais,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo B. P. kasacinį skundą.

Panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. A. B. ir D. N. byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio) nutraukta, ir perduoti bylą dėl šios dalies iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl UAB „F“ veikos, susijusios su automobilių servisu Kaune, (duomenys neskelbtini) 10, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitą kasacinio skundo dalį atmesti.

Teisėjai

Alvydas Pikelis Vytautas Masiokas Rimantas Baumilas