2022-04-13 Nr. AB-8753-3-62-3-03125-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2060-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03125-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Pareiškėjo H. J. K. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. J. K. A. (toliau – ir Pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35711 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1797 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam galimai gresia mirtis ir susidorojimas. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą, nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

3. Pareiškėjas Komisijai buvo nurodęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašė sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas ir teisingas skundo išnagrinėjimas. Tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą. Jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jam kyla pavojus. Net jei pareiškėjas nepatyrė tiesioginio fizinio smurto, dėl grasinimų ir ilgalaikio persekiojimo jis patyrė didelį stresą ir psichologinį diskomfortą, kuris trukdė gyvenimo kokybei ir darė didelę žalą asmeniui. Atsakovas į tokį neigiamą poveikį nepagrįstai nesigilino. Atsakovas taip pat nepagrįstai rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) ataskaita, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, nėra duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjui turi būti taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris taikomas tik išimties atveju, kai yra ypatingos užsieniečio aplinkybės.

6. Atsakovas – Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Migracijos departamentas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjo buvimas keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta reali ir individuali grėsmė pareiškėjui ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jam pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo, kadangi pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini) – nėra valstybinis subjektas.

9. Atsakovas teigė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikęs jų teisinį įvertinimą, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją. Informacija apie (duomenys neskelbtini) buvo surinkta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB, Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

10. Atsakovas pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas – pareiškėjas aiškiai nurodė, kad jo tikslas yra (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti, todėl priimtas sprendimas jį išsiųsti į kilmės šalį.

11. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 12. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė, kad 2021 m. spalio 5 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Tikisi, kad jam bus suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, kad vėliau jis galėtų nuvykti į (duomenys neskelbtini).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė Įstatymo, Konvencijos, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuriomis ir grindė skundžiamą sprendimą.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas tiek Migracijos departamentui, tiek teismui leido suprasti, kad jo kelionės tikslas nėra Lietuvos Respublika. Dėl to teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas dėl kilmės šalyje patiriamo persekiojimo kelia tam tikrų abejonių ir galėtų būti paaiškintas bandymu priderinti savo pasakojimą prie tinkamų pagrindų prieglobsčiui gauti.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas (duomenys neskelbtini) vykdomas persekiojimas nėra sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, be to, (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Teismo vertinimu, tyrimo metu pagrįstai nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl Įstatymo 86 straipsnyje bei Konvencijos 1 straipsnyje įvardijamų priežasčių. Taip pat teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad yra individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto bei kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini), negalėtų (duomenys neskelbtini) įsikurti ir saugiai gyventi.

17. Teismas konstatavo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė nei teismui, nei Migracijos departamentui.

18. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad Komisijoje turėjo būti užtikrintas žodinis skundo nagrinėjimas. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, remiantis Tvarkos nuostatomis, atsakovui nebuvo privalomas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

20. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą – užkirsti kelią nelegaliai migracijai – būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl sutrumpintas iki dvejų metų.

III. 21. Pareiškėjas H. J. K. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas nurodė, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso gavimo ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

23. Pareiškėjas teigė, kad negali pasilikti kilmės šalyje dėl garbės nusižengimo grėsmės. Viena iš galimų kraujo keršto konflikto atsiradimo priežasčių (duomenys neskelbtini) – garbės nusižengimai. Nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir dažnai lieka nenubausti. Be to, nužudymai dėl garbės dažnai nuslepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai. Tai patvirtina, kad asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas.

24. Pagal pareiškėjo kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti ar persekiojami. (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, todėl pareiškėjo nurodyta grėsmė, yra reali. Atsižvelgiant į kilmės valstybėje gresiantį žiaurų elgesį ar nužudymą, jis atitinka minėtas įstatymo nuostatas ir jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

25. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais EPPB ataskaitoje pateikiama informacija, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ši ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Be to, naudota informacija yra (duomenys neskelbtini), taigi, nebeaktuali.

26. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių: kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tokiu būdu netinkamai taikė Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 62-63 punktuose nustatytas vertinimo gaires.

27. Skunde teigiama, kad pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas pripažino, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlių statusui gauti, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos taikymo kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatytas penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas šį terminą sutrumpino iki dvejų metų.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad už garbės nusižengimus (duomenys neskelbtini) dažnai baudžiama kraujo kerštu, todėl jam gresia mirties bausmė, o valstybės valdžia tokius atvejus ignoruoja ir dėl to negali užtikrinti pareiškėjo apsaugos.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

35. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatų, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

37. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tas, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą yra atsižvelgiama ir į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra nurodyti Įstatymo 83 straipsnyje. Jo 1 dalyje nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

40. Byloje nustatyta, kad iš esmės vienintelis prašymo suteikti prieglobstį motyvas – pareiškėjo įsitikinimas, kad jam jo kilmės valstybėje gresia kraujo kerštas, o galimai ir mirties bausmė, už padarytą garbės nusižengimą.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo pasakojimą, paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareikšto prašymo nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai sutiko su atsakovo vertinimu, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas dėl kilmės valstybėje patiriamo persekiojimo kelia tam tikrų abejonių ir galėtų būti paaiškintas bandymu priderinti savo pasakojimą prie tinkamų pagrindų prieglobsčiui gauti. Nenustatyta jokių objektyvų duomenų, įrodančių persekiojimo, patirtų grasinimų ar realaus pavojaus faktą. Apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui vengė atsakyti į klausimus apie patirtus grasinimus, nurodė, kad asmeniškai negali pasakyti, jog jam buvo grasinta, tebuvo gavęs trumpąją žinutę telefonu. Aplinkybes dėl galimo kraujo keršto nurodė abstrakčiai, nekonkrečiai, todėl pareiškėjo pasakojimą tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kritiškai.

43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas (duomenys neskelbtini) vykdomas persekiojimas nėra sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Be to, (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas Įstatymo prasme. Apklausos metu pareiškėjas patvirtino neturėjęs problemų dėl savo tautybės, religijos, nurodė vien asmeninio pobūdžio priešiškumą šeimoje. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ir jo nurodomi prieglobsčio prašymo pagrindai neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje ir Konvencijos 1 straipsnyje nurodomų priežasčių.

44. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo pozicija yra grindžiama subjektyvaus pobūdžio argumentais – kraujo keršto baime, tačiau pareiškėjas kartu negalėjo nurodyti priežasčių, kodėl neieškojo pagalbos savo kilmės šalyje. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną buvo sulaikytas ir tokie jo veiksmai nesudaro pagrindo vertinimui, kad jis elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai. Abejoti pareiškėjo pasakojimo nuoseklumu verčia ir aplinkybės, kad pareiškėjas negalėjo nurodyti, kaip pametė savo asmens dokumentą, o nurodo, kad pametė „kažkokiu būdu“. Be kita ko, pareiškėjo galutinis tikslas, ko neginčija ir jis pats, yra (duomenys neskelbtini).

45. Įvertinusi byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti kilmės valstybėje persekiojamu dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis).

46. Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų pagrįstai bijoti, jog kilmės valstybėje bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje galėtų pagrįstai bijoti egzekucijos įvykdymo. Nustačius, kad kilmės valstybėje vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas siektų tokį aukštą lygį, kad vien dėl buvimo gyvenamojoje vietoje pareiškėjui kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tokių grėsmių pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei nekelia ir individuali pareiškėjo situacija. Be kita ko, pareiškėjas nurodė, kad jis tariamai sekamas ar persekiojamas jau ne vienerius metus, tačiau jokių veiksmų, kurie jam keltų akivaizdų ir tiesioginį pavojų, nebuvo imtasi. Šios aplinkybės tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintos kaip pareiškėjo siekis savo pasakojimą pateikti ir priderinti taip, kad jis atitiktų Įstatymo ir Konvencijos nuostatų turinį. Taigi, dėl šių priežasčių pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

47. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik rekomendacinio pobūdžio Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie kilmės valstybę, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Tvarkos aprašo 7 punktą Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Europos prieglobsčio paramos biurą. Europos prieglobsčio paramos biuras buvo įsteigtas tam, kad skaidriu ir nešališku būdu rinktų svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasis visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1276-492/2022). Įvertinusi tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis ir grįsti savo išvadų, be kita ko, Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos Sprendimai, dalyje, kuri ginčijama apeliaciniu skundu, priimti nepažeidus priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti, taip pat motyvuotas, pagrįstas ir išsamus yra ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

50. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. J. K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė