2019-10-10 Nr. AB-19269-3-62-3-02648-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1173-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02648-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 20.2.3.1;

20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) išmokėti pareiškėjai 918 Eur socialinę pašalpą; 2) priteisti pareiškėjai iš atsakovo 1 478,54 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Augina mažametę dukrą M. M., gimusią (duomenys neskelbtini), todėl remiantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis pareiškėja bei jos mažametė dukra turi teisę gauti socialinę paramą. Įstatymo 6 straipsnyje yra nurodytos sąlygos, kada bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, t. y. kai bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto Įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo (Įstatymo 6 str. 1 d.). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal Įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui.

2.2. Nei pareiškėja, nei jos mažametė dukra jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktus, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. jokių išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) negavo. Laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. buvo skirtos ir mokamos 231,25 Eur socialinės pašalpos pareiškėjai ir mažamečiam vaikui bei 28,50 Eur išmoka vaikui, o nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. socialinė pašalpa paskirta tik mažametei dukrai ir buvo mokama išmoka vaikui. Atsakovo 2016 m. birželio 30 d. rašte Nr. 62-5-1546 nurodyta, kad pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 11 d. pateiktą prašymą gauti piniginę socialinę paramą, Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius (toliau – ir Administracijos socialinės paramos skyrius) 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 paskyrė socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. tik vaikui, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nėra neišsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo. Pareiškėjos mažametės dukters tėvystės klausimas išspręstas dar 2015 m. vasario mėnesį, išduodant nepilnametės dukters gimimo liudijimą, o materialinio nepilnametės dukters išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas Kauno apylinkės teisme 2016 m. pagal pareiškėjos pateiktą ieškinį. Atsakovo 2016 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 62-5-2881 pareiškėja buvo informuota, kad socialinė pašalpa paskirta tik vaikui nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Taigi laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., tai yra devynis mėnesius, pareiškėjai nebuvo skirta jokia socialinė pašalpa, nepaisant to, kad ji atitiko visus Įstatymo keliamus reikalavimus.

2.3. Pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. su prašymu kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių dėl piniginės socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. skyrimo, nurodydama, kad jos šeimą sudaro trys asmenys – pareiškėja, mažametė dukra ir sugyventinis, o laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. jokių pajamų, nesusijusių su socialinėmis pašalpomis, neturėjo. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pareiškėjai paskirta socialinė pašalpa tik vaikui laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. po 92,50 Eur. Socialinės pašalpos neskyrimo motyvu nurodyta tai, kad pareiškėjos sugyventinis neatliko visuomenei naudingos veiklos, nors 2016 m. vasario 18 d. sutikime jis buvo nurodęs, kad sutinka atlikti visuomenei naudingą veiklą. Šiuo konkrečiu atveju, visiškai nesuprantama yra atsakovo pozicija neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos dėl trečiųjų asmenų įsipareigojimų nevykdymo.

2.4. Pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. pateikė dar vieną prašymą piniginei socialinei paramai gauti, prašydama skirti socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Prašyme nurodė, kad sugyventinis su pareiškėja ir mažamete dukra nebegyvena, nepilnametę dukrą pareiškėja augina viena, jokių pajamų negauna. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 pareiškėjai buvo skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. po 87,75 Eur tik vaikui. Pateikus dar vieną prašymą skirti socialinę pašalpą, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 pareiškėjai skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. po 94,40 Eur tik vaikui.

2.5. Paties atsakovo konkliudentiniai veiksmai patvirtina faktą, kad socialinė pašalpa pareiškėjai teisėtai priklauso, t. y. laikotarpiu iki 2016 m. kovo 1 d. socialinė pašalpa pareiškėjai buvo mokama, o nuo 2016 m. gruodžio 1 d. jai vėl buvo paskirta socialinė pašalpa. Taigi visus devynis mėnesius pareiškėjai priklausė socialinė pašalpa, sudaranti po 102 Eur.

2.6. Neturėdama pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui, siekdama, kad mažametė dukra nebadautų, pareiškėja nemokėjo dalies komunalinių mokesčių, todėl susidarė 1 478,54 Eur įsiskolinimas, t. y. pareiškėja patyrė turtinę žalą. Prie paties atsakovo pateiktų sprendimų yra pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas žinojo apie pareiškėjos susidariusius įsiskolinimus. Negaudama jokių pajamų pareiškėja buvo priversta gyventi visiškame skurde, neturėjo galimybės nupirkti vaikui visaverčio maisto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai diagnozuotas padidėjęs kraujospūdis, dėl ko ji kreipėsi į Kauno klinikas, dabar nuolat vartoja vaistus. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėja su jos nepilnamete dukra privalėjo išgyventi iš šiek tiek virš 100 Eur siekiančių pašalpų laikotarpiu nuo 2016 metų balandžio mėnesio iki 2016 metų lapkričio mėnesio, o tai yra akivaizdūs pareigūnų neteisėti veiksmai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, jog pareiškėja buvo gydoma Kauno klinikose, jai diagnozuoti sveikatos sutrikimai, tokie kaip depresija, suicidinės mintys. Atsakovas tokiais savo veiksmais, o tiksliau neveikimu, negynė valstybės teisės aktais nustatytos prioritetinės nepilnamečio vaiko teisės, o pareiškėja dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Visus savo patirtus pergyvenimus pareiškėja įvertino 2 000 Eur suma, kurią prašo teismo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nurodydama, jog jos šeima, kurią sudaro trys asmenys (ji, vyras ir vaikas), 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2016 m. sausio mėn. pajamų neturėjo. Atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą prašymą, Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 jai skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. po 92,50 Eur tik vaikui. Apie priimtą sprendimą pareiškėja informuota Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. raštu Nr. 62-5-327, kuriame nurodyta, jog atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą, socialinė pašalpa paskirta tik vaikui, kadangi pareiškėjos sugyventinis neatliko visuomenei naudingos veiklos. Pareiškėjos sugyventinis 2016 m. vasario 18 d. sutikime nurodė, jog sutinka atlikti visuomenei naudingą veiklą bei yra informuotas, jog vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, atsisakius šią veiklą atlikti, socialinė pašalpa bus skiriama tik vaikui, o kompensacijos bus neteikiamos iki pareigos bus įvykdytos.

3.2. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas reglamentuoja savivaldybės administracijos teisę teikiant piniginę socialinę paramą, darbingus nedirbančius ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Savivaldybė, pasinaudojo jai Įstatymo suteikta teise pareiškėjos sugyventinį pasitelkti visuomenei naudingos veiklos atlikimui, siekdama, kad jaunas ir darbingo amžiaus asmuo, kuris (jo šeima) gauna socialinę paramą, būtų skatinamas aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, bei didinti darbinę motyvaciją. Tačiau, pareiškėjos sugyventinis Įstatyme numatytos pareigos nevykdė, todėl Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo skirti jam ir pareiškėjai socialinę pašalpą, dėl ko socialinė pašalpa minėtu Administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimu buvo paskirta tik vaikui (Įstatymo 23 str. 2 d. 4 p.).

3.3. Pati pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. prašyme nurodė bendrai gyvenančius asmenis, pateikė informaciją apie jų pajamas ir turtą, pareiškėjos sugyventinis tiek 2016 m. vasario 18 d. sutikime telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti, tiek 2016 m. vasario 18 d. siuntime atlikti visuomenei naudingą veiklą buvo pasirašytinai informuotas, apie visuomenei naudingos veiklos neatlikimo pasekmes, t. y., jog vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktais socialinė pašalpa nebus skiriama arba bus skiriama tik vaikui. Bendrai gyvenantys asmenys yra atsakingi vienas už kitą, bendrą buitį, kartu gyvendami siekia vieningų tikslų. Įstatyme imperatyviai nurodyta pareiga atsakovui skaičiuoti bendrai gyvenančių asmenų pajamas ir turtą, todėl pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog nėra atsakinga už vieno iš bendrai gyvenančių asmenų (savo sugyventinio) veiksmus. Atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą, tinkamai vykdė savo pareigas ir visiškai teisėtai skyrė socialinę pašalpą tik vaikui.

3.4. Pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., nurodydama, jog su sugyventiniu nebegyvena, šiuo metu viena augina vaiką, išlaikymo vaikui negauna, bei nurodė, jog kreipsis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 pareiškėjai skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. po 87,75 Eur tik vaikui. Analogiškas pareiškėjos prašymas buvo pateiktas 2016 m. rugpjūčio 2 d., todėl Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 pareiškėjai buvo nuspręsta skirti socialinę pašalpą nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. po 94,40 Eur tik vaikui. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių jog ji kreipėsi į teismą dėl vaiko materialinio išlaikymo, ar kad materialinis išlaikymas yra priteistas iš vaiko tėvo, 2016 m. gegužės 11 d. prašyme pareiškėja tik nurodė, jog ketina kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo, todėl Administracijos socialinės paramos skyrius priėmė sprendimą neskirti socialinės pašalpos pareiškėjai, o vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, socialinę pašalpą skirti tik vaikui.

3.5. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 30 d. raštu Nr. 62-5-1546 pareiškėja buvo informuota apie galimybę gauti socialinę pašalpą išimties tvarka, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. T-14 patvirtintos Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 51.3 punktas numato Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais savivaldybei teisę, remiantis buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte pateiktomis išvadomis ir rekomendacijomis, taip pat Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijai pasiūlius, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui skirti socialinę pašalpą, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko materialinio išlaikymo.

Vadinasi, atlikus tam tikras procedūras, t. y. patikrinus buities ir gyvenimo sąlygas bei pateikus išvadas / rekomendacijas, taip pat pritarus Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos narių daugumai bei įvertinus kitus surinktus įrodymus ar kitus dokumentus, savivaldybės administracijos direktorius, gali skirti socialinę pašalpą. Pareiškėja 2016 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas išimties tvarka laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., prašyme nurodydama, jog ruošiami dokumentai teismui dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą taikyti išimtį ir skirti tiek jai, tiek vaikui socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d., vadovaudamasis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1835, Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-14, 51 punktu bei Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos protokolu, nusprendė skirti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. 2017 m. sausio mėn. socialinę pašalpą bei būsto šildymo, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas.

Šią aplinkybę patvirtina Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 103465, kuriame nurodyta, jog socialinė pašalpa pareiškėjai ir jos dukrai paskirta nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. po 169,92 Eur. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą bei pasižadėjimą artimiausiu metu pateikti dokumentus teismui dėl vaiko materialinio išlaikymo, pasinaudojo Įstatymo ir Tvarkos aprašo suteikta teise skirti socialinę pašalpą ne tik vaikui, bet ir jo motinai, t. y. pareiškėjai.

3.6. Pareiškėja nepagrįstai ir neteisingai apskaičiavo prašomą priteisti socialinės pašalpos mėnesinį dydį teismui nurodydama, jog ginčo laikotarpiu, t. y. 2016 m. kovo–lapkričio mėn., jai priklausė po 102 Eur dydžio socialinė pašalpa. Pareiškėjos nurodomas socialinės pašalpos dydis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyto reglamentavimo, kadangi mokamas skirtumas tarp valstybės remiamų pajamų ir asmenų pajamų, o antram asmeniui valstybės remiamų pajamų dydis yra atitinkamai mažinamas. Pareiškėja taip pat nepagrįstai nurodo, jog socialinė pašalpa jai nebuvo paskirta devynis mėnesius, t. y. nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 103465 laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. buvo nuspręsta skirti pareiškėjai bei jos dukrai socialinę pašalpą 169,92 Eur, todėl atsižvelgiant į šį sprendimą, kuriuo paskirta ir išmokėta socialinė pašalpa pareiškėjai bei jos dukrai už 2016 m. lapkričio mėnesį, toks skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi, tuo pačiu teisiniu pagrindu, už tą patį laikotarpį, tiems patiems asmenims socialinė pašalpa būtų išmokėta du kartus.

3.7. Pareiškėja nurodo, jog neturėdama lėšų pragyvenimui ji nemokėjo dalies komunalinių mokesčių, taip pat, pareiškėjos teigimu, dėl savivaldybės neteisėtai neišmokėtos socialinės pašalpos ji patyrė 1 478,54 Eur turtinę žalą. Savivaldybė nėra ir negali būti atsakinga už pareiškėjos susidariusius įsiskolinimus už komunalines paslaugas, šios skolos niekaip nesusiję su socialinės pašalpos skyrimo / neskyrimu. Be to, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, skolos už komunalines paslaugas jau buvo susidariusi iki ginčo laikotarpio (iki 2016 m. kovo 1 d.). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių socialinės paramos skyrimą), priešingai, tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus, priimti sprendimai pareiškėjos bei jos vaiko atžvilgiu yra teisėti ir pagrįsti, apie juos pareiškėja išsamiai ir tinkamai buvo informuota, todėl žala pareiškėjai nebuvo padaryta.

II. 4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, pareiškėjos teigimu, turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą įtakojo neteisėti atsakovo administraciniai aktai: Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. 63818, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 86197.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 13413, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nurodydama, jog jos šeima, kurią sudaro trys asmenys (ji, vyras ir vaikas), 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2016 m. sausio mėn. pajamų neturėjo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 socialinė pašalpa, kurios dydis 92,50 Eur, pagal pareiškėjos 2016 m. vasario 18 d. pateiktą prašymą-paraišką Nr. 13413, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, paskirta tik pareiškėjos dukrai M. M., nes pareiškėjos sugyventinis O. S. neatliko 40 val. visuomenei naudingos veiklos. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad Savivaldybė pasinaudojo jai Įstatymo suteikta teise pareiškėjos sugyventinį pasitelkti visuomenei naudingos veiklos atlikimui, siekdama, kad jaunas ir darbingo amžiaus asmuo, kuris (jo šeima) gauna socialinę paramą, būtų skatinamas aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, bei didinti darbinę motyvaciją, tačiau, pareiškėjos sugyventinis O. S. Įstatyme numatytos pareigos nevykdė, dėl ko Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo skirti jam ir pareiškėjai socialinę pašalpą. Teismas sprendė, kad socialinė pašalpa Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pagrįstai ir teisėtai paskirta tik pareiškėjos dukrai M. M..

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 30946, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., ir nurodydama, jog su sugyventiniu nebegyvena, šiuo metu viena augina vaiką, išlaikymo vaikui negauna. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kreipsis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 pratęstas socialinės pašalpos (pagrindinės dalies) nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., paskirtos pareiškėjos vaikui, mokėjimas pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 11 d. pateiktą prašymą-paraišką Nr. 30946. Socialinės pašalpos dydis 87,75 Eur per mėnesį. Analogišku prašymu-paraiška Nr. V-6339 45644 pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 pratęstas socialinės pašalpos (pagrindinės dalies) nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d., paskirtos pareiškėjos vaikui, mokėjimas pagal pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 2 d. pateiktą prašymą-paraišką Nr. 45644. Socialinės pašalpos dydis 94,40 Eur per mėnesį.

8. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis taip pat nustatė, kad Kauno apylinkės teisme išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-1427-429/2017 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui O. S. dėl išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, 2017 m. birželio 1 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta taikos sutartis tokiomis sąlygomis: ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo dukrai M. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo priteisimo nuo 2016 m. kovo 1 d.; šalys susitaria, kad išlaikymo suma dukrai nuo 2017 m. gegužės 1 d. sudaro 150 Eur; atsakovas įsipareigoja dukros išlaikymui 150 Eur kas mėnesį pervesti į ieškovės banko sąskaitą, arba pašto perlaida, arba perduoti į rankas pasirašant pakvitavimą dėl pinigų gavimo iki einamojo mėnesio 25 d. Išlaikymas mokamas iki dukros pilnametystės, lėšų tvarkytoja paskiriama motina V. M..

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašymų teikimo metu nepateikė atsakovui jokių dokumentų, įrodančių jog ji kreipėsi į teismą dėl vaiko materialinio išlaikymo, ar kad materialinis išlaikymas yra priteistas iš vaiko tėvo. 2016 m. gegužės 11 d. prašyme-pareiškime pareiškėja tik nurodė, jog „artimiausiu metu kreipsiuosi į teismą dėl išlaikymo priteisimo“, todėl Administracijos socialinės paramos skyrius priėmė sprendimą neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos, o vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis socialinę pašalpą skyrė tik vaikui. 2016 m. lapkričio 21 d. prašyme-pareiškime piniginei socialinei paramai gauti pareiškėja nurodė, jog „alimentai nepriteisti, bylą dėl alimentų į teismą ruošiu su savo atstovu“. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėja minėtuose prašymuose nurodė tik preliminarų į ateitį nukreiptą veiksmą kreiptis į teismą ateityje, pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog yra kreipusis dėl vaiko materialinio išlaikymo, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti kitokius, nei priėmė sprendimus. Teismas pripažino, kad pareiškėja neįvykdė Įstatymo 25 straipsnyje numatytų pareigų išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes (sudaryti teismo patvirtintą sutartį dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo, kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administratorių, gauti teisės aktais nustatytas priklausančias išmokas ir (ar) pašalpas ir kita), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 30 d. raštu Nr. 62-5-1546 „Dėl informacijos“ pareiškėja buvo informuota apie galimybę gauti socialinę pašalpą išimties tvarka vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu, t. y. patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas bendrai gyvenantiems asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą, arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo kreipėsi į teismą, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. D-16812 71012 išimties tvarka laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., kuriame nurodė, jog yra ruošiami dokumentai teismui dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 103465 vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu socialinė pašalpa pareiškėjai ir jos dukrai paskirta nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d., po 169,92 Eur per mėnesį. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymu „Dėl socialinės paramos skyrimo nepasiturintiems gyventojams“ Nr. A1-1835 pareiškėjai iš piniginei socialinei paramai skirtų lėšų nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. sausio mėnesio taip pat buvo skirta būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacija.

12. Vertindamas pareiškėjos teiginius, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog socialinė pašalpa pareiškėjai teisėtai priklauso, t. y. laikotarpiu iki 2016 m. kovo 1 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 1 d. socialinė pašalpa pareiškėjai buvo mokama, teismas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kadangi pareiškėja prašo priteisti turtinę žalą dėl neišmokėtų socialinių pašalpų, kurių mėnesinį dydį, pareiškėjos teigimu, nurodo 102 Eur, teismas sprendė, jog pareiškėjos nurodomas ir reikalaujamas socialinės pašalpos dydis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes: pirma, mokamas skirtumas tarp valstybės remiamų pajamų ir asmenų pajamų; antra, antram asmeniui valstybės remiamų pajamų dydis yra atitinkamai mažinamas. Tokiu būdu minėtas pareiškėjos skundo argumentas (jog pareiškėjai už devynis mėnesius priklausė socialinė pašalpa, sudaranti 102 Eur, t. y. 918 Eur), teismo pripažintas teisiškai nepagrįstu.

13. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 1 478,54 Eur turtinę žalą, kuri susidarė dėl atsakovo neveikimo, neteisėtų sprendimų priėmimo, kadangi neturėdama pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui, siekdama, jog jos mažametė dukra nebadautų, pareiškėja nemokėjo dalies komunalinių mokesčių, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos galimai patirta turtinė žala nėra patirta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (socialinės pašalpos skyrimo / neskyrimo), o ir skolos už suteiktas paslaugas jau buvo susidarę iki ginčo laikotarpio ir jos yra tęstinio pobūdžio (iki 2016 m. kovo 2 d.). Be to, pareiškėjai Administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimais buvo paskirtos socialinės pašalpos, o tai jog jos nėra pakankamos apmokėti paslaugų tiekėjų suteiktas paslaugas nėra faktinis pagrindas pripažinti sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais ar pripažinti, kad pareiškėja patyrė turtinę žalą. Įstatymo tikslas yra tas, jog piniginę socialinę paramą nepasiturintys gyventojai gautų tik tada, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes.

14. Vertindamas pareiškėjos prašymo priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylose. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių socialinės paramos skyrimą), įvykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus, atsakovo priimti sprendimai pareiškėjos bei jos vaiko atžvilgiu yra teisėti, pagrįsti ir nepanaikinti, apie juos pareiškėja išsamiai ir tinkamai informuota, sprendė, jog žala pareiškėjai nebuvo padaryta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neskundė nė vieno iš ginčo laikotarpiu priimtų Administracijos sprendimų, nors tokią teisę turėjo, jeigu manė, jog jie priimti neteisėtai bei nepagrįstai ir pažeidžia jos ar jos nepilnamečio vaiko teises ar teisėtus interesus. Atsakovas, vadovaudamasis teisės aktais, nustatė, jog pareiškėja neatitinka juose numatytų reikalavimų socialinei pašalpai gauti, todėl laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2016 m. spalio mėn. buvo skirta socialinė pašalpa tik vaikui, o už 2016 m. lapkričio mėn. skirta pašalpa ir pareiškėjai, ir vaikui. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos reikalavimą atlyginti 2 000 Eur neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde papildomai nurodo:

15.1. Pareiškėja ir jos mažametė dukra turi teisę gauti socialinę paramą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. jokių išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos negavo (šį faktą patvirtina Sodros pažyma). Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio buvo skirtos ir mokamos 231,25 Eur socialinės pašalpos pareiškėjai ir jos mažamečiam vaikui bei 28,50 Eurų išmoka vaikui, o nuo 2016 m. kovo mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio socialinė pašalpa paskirta tik mažametei dukrai ir buvo mokama išmoka vaikui. Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų, atitinkantis bent vieną iš šio Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Įstatymo 8 straipsnio 1 punkte ir 8 dalyje yra nustatyta, kad asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, jei jis augina vaiką iki 3 metų.

15.2. Atsakovo 2016 m. birželio 30 d. rašte nurodyta, kad pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 11 d. pateiktą prašymą gauti piniginę socialinę paramą, Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 paskyrė socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. tik vaikui, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra išsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo. Pareiškėjos mažametės dukters tėvystės klausimas buvo išspręstas dar 2015 m. vasario mėnesį išduodant nepilnametės dukters gimimo liudijimą, o materialinio išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas Kauno apylinkės teisme 2016 metais pagal pareiškėjos pateiktą ieškinį, todėl neteisėti ir nepagrįsti atsakovo argumentai dėl socialinės pašalpos pareiškėjai neteikimo.

15.3. Pareiškėja nesutinka su atsakovo pozicija neskirti jai socialinės pašalpos dėl trečiųjų asmenų (O. S.) įsipareigojimų nevykdymo. Pareiškėja neturiu jokios pareigos atsakyti už O. S. prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, tokio teisinio pagrindo teisės aktuose nėra numatyta. Atsakovo pagrindinis atsisakymo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. motyvas buvo trečio asmens neveikimas, nors pareiškėja tuo metu su O. S. kaip šeima negyveno.

15.4. Atsakovas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197, skirdamas socialinę pašalpą tik vaikui, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, kad Kauno apylinkės teisme prašymų pateikimo laikotarpiu jau buvo nagrinėjama civilinė byla dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo, todėl atsakovas turėjo vadovautis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu, kuriame yra numatyta, kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą bendrai gyvenantiems asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą, arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo kreipėsi į teismą, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas arba pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas. Pareiškėja nesupranta, kodėl valstybės tarnautojai, priimdami sprendimą jai neskirti socialinės pašalpos, neatliko aukščiau nurodytų veiksmų, matydami pareiškėjos gaunamas pajamas ir gyvenimo lygį. Atsakovas savo pareigą šiuo konkrečiu atveju perleido pačiai pareiškėjai, kuri neturi teisės tikrinti savo pačios buities sąlygas.

15.5. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., tai yra devynis mėnesius, nebuvo skirta jokia socialinė pašalpa, nepaisant to, jog ji atitiko visus įstatymo keliamus reikalavimus. Atsakovas tokiais neteisėtais veiksmais iš pareiškėjos atėmė 102 Eur kompensaciją, kuri sudarė 918 Eur (per devynis mėnesius). Atsakovo konkliudentiniai veiksmai patvirtino faktą, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjai socialinė pašalpa teisėtai priklausė, t. y. laikotarpiu iki 2016 m. kovo 1 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 1 d. socialinė pašalpa pareiškėjai buvo mokama, todėl visus devynis mėnesius pareiškėjai priklausė socialinė pašalpa.

15.6. Pareiškėja palaiko skunde nurodytus reikalavimus priteisti 1 478,54 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti peržiūrėtas apeliacine tvarka, taip pat nenurodė aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius motyvus bei argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovas savo atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat grindė tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai 918 Eur socialinę pašalpą ir atlyginti 1 478,54 Eur turtinę bei 2 000 Eur neturtinę žalą.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad Administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. neskyrė socialinės pašalpos, todėl jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjai žala negalėjo kilti. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Pareiškėjos teigimu, ji ir jos mažametė dukra turėjo teisę gauti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja nesutinka su atsakovo pozicija neskirti jai socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. dėl O. S. įsipareigojimų nevykdymo, nes pareiškėja tuo metu su O. S. kaip šeima jau nebegyveno.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 6 punkte nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais dėl teisės į socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. Pirmiausia pažymėtina, kad visuomenei naudingos veiklos atlikimą asmenims, kurie gauna socialinę paramą, reglamentuoja ne privatinės teisės, o viešosios teisės normos. Viešojoje teisėje taikomas principas, kad leidžiama (galima) tik tai, kas numatyta teisės aktais. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta savivaldybės administracijos teisė, teikiant socialinę paramą, darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Įstatymo 25 straipsnio 6 punktas socialinės paramos gavėjui nustato pareigą dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki pareigos bus įvykdytos.

24. Pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 13413 kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. O. S. taip pat 2016 m. vasario 18 d. atvykęs į Administracijos socialinės paramos skyrių pasirašė sutikimą dėl telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti, patvirtindamas, jog sutinka atlikti visuomenei naudingą veiklą bei yra informuotas, jog vadovaujantis Įstatymo nuostatomis atsisakius šią veiklą atlikti socialinė pašalpa bus skiriama tik vaikui, o kompensacijos bus neteikiamos iki pareigos bus įvykdytos (I t. b. l. 112–121). Apie Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pareiškėjos dukrai skirtą socialinę pašalpą, kurios dydis 92,50 Eur, pareiškėja buvo informuota 2016 m. kovo 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos raštu Nr. 62-5-327 „Dėl informacijos“, kuriame nurodyta, jog atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą, socialinė pašalpa paskirta tik vaikui, kadangi pareiškėjos sugyventinis O. S. neatliko visuomenei naudingos veiklos.

25. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad O. S. neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos iki 2016 m. vasario 25 d. Pareiškėja nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl O. S. įsipareigojimų neįvykdymo, jai pagrįstai neskirta socialinė pašalpa (žr. nutarties 15.3 p.). Vertindama, ar atsakovas pagrįstai O. S. priskyrė bendrai gyvenančių asmenų grupei, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu (Įstatymo 2 str. 15 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja ir O. S. nėra įregistravę santuokos, turi dukterį M. M., gimusią (duomenys neskelbtini), pareiškėjos teigimu, O. S. iki 2016 m. balandžio 2 d. gyveno kartu su ja ir dukra (I t., b. l. 20, 127). Pareiškėja neneigia, jog kartu su O. S. iki tol, kol jis gyveno kartu su ja, tvarkė bendrą ūkį, todėl atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos 2016 m. vasario 18 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 13413, pagrįstai O. S. priskyrė bendrai gyvenančių asmenų grupei. Dėl nurodytų priežasčių, O. S. pareigos pagal Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 6 punktą neįvykdymas sukėlė teisines pasekmes, nurodytas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, todėl socialinė pašalpa Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pagrįstai paskirta tik pareiškėjos dukrai.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197, kuriais socialinė pašalpa nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. paskirta tik pareiškėjo vaikui, tuo pagrindu, kad pareiškėja nėra išsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo. Pareiškėjos teigimu, jos mažametės dukters tėvystės klausimas išspręstas dar 2015 m. vasario mėnesį išduodant nepilnametės dukters gimimo liudijimą, o materialinio išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas Kauno apylinkės teisme 2016 metais pagal pareiškėjos pateiktą ieškinį (žr. nutarties 15.2, 15.4 p.).

27. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1427-429/2017 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui O. S. dėl išlaikymo vaikams priteisimo, kurioje patvirtino tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą taikos sutartį tokiomis sąlygomis: ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo dukrai M. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo priteisimo nuo 2016 m. kovo 1 d.; šalys susitaria, kad išlaikymo suma dukrai nuo 2017 m. gegužės 1 d. sudaro 150 Eur; atsakovas įsipareigoja dukros išlaikymui 150 Eur kas mėnesį pervesti į ieškovės banko sąskaitą, arba pašto perlaida, arba perduoti į rankas pasirašant pakvitavimą dėl pinigų gavimo iki einamojo mėnesio 25 d. Išlaikymas mokamas iki dukros pilnametystės, lėšų tvarkytoja paskiriama motina V. M.. Taigi klausimas dėl pareiškėjos dukters išlaikymo išspręstas tik 2017 m. birželio 1 d., pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. prašymuose-paraiškose abstrakčiai nurodė, jog alimentų nėra, jie nepriteisti, pareiškėja ketina kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo (I t., b. l. 122–128, 130–131).

28. Vertindama, ar atsakovas pagrįstai 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 socialinę pašalpą paskyrė tik pareiškėjos dukrai, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog auginantys vaikus (įvaikius) iki 18 metų nesusituokę asmenys (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis) ar teismo sprendimu gyvenantys skyrium sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys, auginantys vaikus (įvaikius) iš ankstesnio bendro gyvenimo, ir atitinkantys šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsnių (straipsnio) reikalavimus, teisę į piniginę socialinę paramą turi:

1) kai yra sudaryta teismo patvirtinta sutartis dėl vaiko (įvaikio) ar vaikų (įvaikių), kuriam (kuriems) yra pripažinta tėvystė, materialinio išlaikymo arba teismas priteisia šiam vaikui (įvaikiui) ar šiems vaikams (įvaikiams) išlaikymą, išskyrus atvejį, kai asmenys augina vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikia tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą;

2) tėvystės nustatymo, vaiko (įvaikio) ar vaikų (įvaikių) išlaikymo priteisimo bylos nagrinėjimo teisme, bylos dėl tėvystės nustatymo sustabdymo teismui paskyrus ekspertizę dėl giminystės ryšio įrodymo ir (ar) prašymo dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nagrinėjimo laikotarpiu. Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ar asmenys, atitinkantys šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsnių (straipsnio) reikalavimus, nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos, o socialinę pašalpą turi teisę gauti tik vaikas (įvaikis) ar vaikai (įvaikiai), išskyrus atvejį, kai asmenys augina vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikia tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą.

Asmenys, auginantys vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikę tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ar asmenys, atitinkantys šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsnių (straipsnio) reikalavimus, turi teisę gauti socialinę pašalpą ir kompensacijas (Įstatymo 8 str. 2 d. 3 p.). Taigi 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. prašymų-paraiškų pateikimo metu pareiškėja dar nebuvo išsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo, ieškinys Kauno apylinkės teisme buvo gautas tik 2016 m. gruodžio 8 d., priimtas nagrinėti 2016 m. gruodžio 27 d., o nutartis, kuria priteistas išlaikymas, priimta 2017 m. birželio 1 d., todėl atsakovas pagrįstai 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 socialinę pašalpą paskyrė tik pareiškėjos dukrai.

29. Dėl pareiškėjos teiginių, kad atsakovas, priimdamas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 86197, turėjo vadovautis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtimi (žr. nutarties 15.4 p.), teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja tik 2016 m. lapkričio 21 d. prašyme-paraiškoje nurodė prašymą skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas išimties tvarka laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. vasario mėn. (I t., b. l. 133–138), t. y. taikant Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, pagal kurias patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas bendrai gyvenantiems asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą, arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo kreipėsi į teismą, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas. Pabrėžtina, kad Administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. birželio 30 d. rašte Nr. 62-5-1546 išaiškino pareiškėjai teisę prašyti taikyti Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, t. y. išreikšti sutikimą, jog būtų patikrintos bendrai gyvenančių asmenų gyvenimo sąlygos ir surašytas buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas (I t., b. l. 11, 15–17), tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėja tokį prašymą pateikė tik 2016 m. lapkričio 21 d. prašyme-paraiškoje. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas, priimdamas sprendimą jai neskirti socialinės pašalpos, neatliko Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytų veiksmų, matydamas jos gaunamas pajamas ir pragyvenimo lygį, kadangi nesant pareiškėjos prašymo taikyti Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, t. y. pareiškėjai neišreiškus sutikimo, jog įgalioti atsakovo darbuotojai patikrintų jos gyvenimo sąlygas ir surašytų buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, atsakovas neturėjo teisės tikrinti pareiškėją šiuo teisiniu pagrindu.

30. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėja, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. nepagrįstai jai neskyrė socialinės pašalpos. Pareiškėja neatitiko Įstatymo keliamų reikalavimų ir neatliko Įstatyme nustatytų pareigų, todėl Administracijos socialinės paramos skyrius neturėjo teisinio pagrindo jai mokėti socialinę pašalpą. Atkreiptinas dėmesys, kad Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 103465, po atlikto pareiškėjos gyvenimo sąlygų patikrinimo ir surašyto buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto, pareiškėjai ir jos dukrai paskirta socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. po 169,92 Eur. Taigi faktiškai pareiškėja socialinės pašalpos negavo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir tokia situacija susidarė dėl pačios pareiškėjos ir kartu su ja bendrai gyvenančių asmenų veiksmų (O. S. neatlikus visuomenei naudingos veiklos, pareiškėjai neišsprendus klausimo dėl vaiko materialinio išlaikymo ir nepateikus prašymo dėl Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatų taikymo).

31. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašomos priteisti 1 478,54 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo veiksmų, susijusių su priimtais sprendimais neskirti jai socialinės pašalpos. Pareiškėjos teigimu, 1 478,54 Eur turtinė žala susidarė dėl nesumokėtų komunalinių mokesčių, kadangi atsakovui neskyrus jai socialinės pašalpos, pareiškėja siekdama išgyventi, buvo priversta nemokėti dalies komunalinių mokesčių, o atsakovas apie tokią situaciją žinojo. Prašydama priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą, pareiškėja nurodė, jog buvo gydoma Kauno klinikose, jai diagnozuoti sveikatos sutrikimai, tokie kaip depresija, suicidinės mintys, kuriuos įtakojo atsakovo priimti sprendimai.

33. Pažymėtina, kad konstatavus, jog Administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 teisėtai ir pagrįstai neskyrė pareiškėjai socialinės pašalpos, nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmu. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjos prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

35. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmestus pareiškėjos apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė