8905c144-bb70-4968-9aff-baceed4acb2f · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                             Civilinė byla Nr. 2A-92/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 25.1; 30.5;  43.2; 121.21 (S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. vasario 17 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant: ieškovams S. D., R.

S., J. D., Z. D.,atsakovams V. D., Č. S., M. D., T. P.,atsakovų atstovei advokatei Justinai Eugenijai Alimienei, vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų V. D., Č. S., M. D., T. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieÅ¡kovų ieÅ¡kinys, civilinėje byloje Nr. 2-268-560/2009 pagal ieÅ¡kovų S. D., R. S., J. D., Z. D. ieÅ¡kinį atsakovams V.

D., Č. S., M. D., T. P. dėl žemės sklypo nuosavybės dalių nustatymo ir jų priteisimo. Tretieji asmenys byloje Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :IeÅ¡kovai 2008 m. gegužės 7 d. ieÅ¡kiniu prašė:

1) nustatyti, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys žemės sklypo, esančio Vilniaus r., Nemėžio sen., Didžiasalio k.;

2) priteisti natūra iš atsakovų valdomo žemės sklypo, esančio Vilniaus r., Nemėžio sen., Didžiasalio k.: ieškovams S. D. ir Z. D. – po 0,37 ha kiekvienam, o ieškovams R. S. ir J. D. – po 0,74 ha kiekvienam;

3) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovai nurodė, jog jų senelis J. D. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,42 ha žemės sklypÄ , esantį Vilniaus r., Nemėžio sen., Didžiasalio k. Senelis mirė 1970 m. vasario 5 d., todėl teisės į jo turėtÄ Å¾emę turėjo bÅ«ti atkuriamos Å¡io vaikams ir anÅ«kams. IeÅ¡kovų senelis turėjo penkis vaikus: J., J., V., B. ir A. Kadangi žemės savininko vaikai - ieÅ¡kovų tėvai yra mirę, tai nuosavybės teisės į senelio žemę turėjo bÅ«ti atkurtos anÅ«kams - ieÅ¡kovams.

Vienas iÅ¡ pretendentų į žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ J. D. (žemės savininko vaikas), 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduodamas pareiÅ¡kimÄ Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl žemės grÄ Å¾inimo, pretendentais nurodė tik patį save ir savo brolį J. D., o žemės savininko kitų trijų jau mirusių vaikų ir jų įpėdinių, t. y. anÅ«kų savo pareiÅ¡kime nenurodė. IeÅ¡kovai 2001 m. gruodžio 3 d. padavė praÅ¡ymÄ Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į senelio J.

D. 7,42 ha žemės sklypÄ . Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2002 m. gruodžio 4 d. raÅ¡tu pranešė, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija (toliau – VAVA) 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Nr. 41-4599 ir Nr. 41-4600 atkÅ«rė nuosavybės teises į senelio žemę J. D. ir J. D. po 3,71 ha kiekvienam. Minėtus VAVA sprendimus ieÅ¡kovai skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau skundas atmestas dėl to, kad buvo praleistas terminas jam paduoti. IeÅ¡kovai nurodė, kad praÅ¡ymÄ Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių į senelio žemę atkÅ«rimo jie padavė 2001 m. gruodžio 3 d., t. y.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatyme (toliau – 1997 m. PNTAÄ®) nustatyto termino ribose. Pagal įstatymÄ atsakovų tėvams J. ir J. D. galėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės tik į 1/5 dalį žemės sklypo kiekvienam, bet ne į visÄ buvusio savininko žemę. IeÅ¡kovai nurodė, kad jiems turėjo bÅ«ti atkurta nuosavybė į 4,44 ha žemės sklypo dalį, kuriÄ neteisėtai įgijo atsakovai. J. D., kuriam buvo atkurta dalis žemės nuosavybės teisės, mirė 1997 m. sausio 29 d., jo turtÄ paveldėjo sÅ«nus V.

D. ir duktė Č. S. (atsakovai byloje). J. D., kuriam buvo atkurta kita dalis žemės nuosavybės teisės, mirė 2007 m. liepos 7 d., jo turtÄ paveldėjo sutuoktinė M. D. ir duktė T. P. (atsakovai byloje). Kadangi atsakovai be teisinio pagrindo įgijo nuosavybės teises į visÄ senelio turėtÄ Å¾emės sklypÄ , nepagrįstai įgyta žemės sklypo dalis iÅ¡ jų turi bÅ«ti iÅ¡reikalauta CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino – pripažino ieÅ¡kovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 3/5 dalis žemės sklypo iÅ¡ bendro 7,42 ha ploto sklypo, esančio Didžiasalio k., Vilniaus r., nustatydamas, kad ieÅ¡kovams S. D. ir Z.

D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 0,742 ha, ieÅ¡kovams R. S., J. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1,484 ha, o likusi 2,968 ha ploto žemės sklypo dalis bendrÄ ja daline nuosavybe priklauso atsakovams V. D., Č. S., M. D. bei T. P. - kiekvienam po 0,742 ha ploto. Sprendime nurodoma, jog VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Nr. 41-4599 ir 41-600 buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. D. žemę: jo sÅ«nui J. D. – į 3,71 ha ploto žemės, kitam sÅ«nui J.

D. - taip pat į 3,71 ha ploto žemės. IeÅ¡kovas S. D. 2003 m. sausio 2 d. teismui pateikė skundÄ , praÅ¡ydamas panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimus Nr. 41-4599 ir 41-600 dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę J. ir J. D. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. kovo 20 d. sprendimu skundÄ atmetė, nurodydamas jog pareiÅ¡kėjas praleido įstatymo nustatytÄ 30 dienų terminÄ skundui paduoti, be to, skundas iÅ¡ esmės negalėtų bÅ«ti tenkintinas, kadangi 1997 m.

PNTAÄ® 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog piliečiams, kurių praÅ¡ymai atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos įstatyme nurodytais bÅ«dais, iÅ¡skyrus pinigus, jeigu iki praÅ¡ymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtÄ neatkurtos kitiems Å¡io įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovų argumentais, jog priimant VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimus Nr. 41-4599 ir 41-600, J. ir J.

D. buvo vieninteliai pretendentai, įstatymo nustatytais terminais padavę praÅ¡ymus atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypÄ . 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu 1997 m. PNTAÄ® 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeistas Å¡io įstatymo 10 straipsnis, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių praÅ¡ymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nustatytais terminais ir Å¡io įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

IeÅ¡kovas S. D. praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises, kuriame pretendentais greta savęs nurodė ir kitus ieÅ¡kovus, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2001 m. gruodžio 3 d., todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad ieÅ¡kovai praleido įstatymo nustatytÄ praÅ¡ymų padavimo terminÄ . Pirmosios instancijos teismo manymu, ieÅ¡kovų motyvai dėl atsakovų nepagrįsto praturtėjimo yra pagrįsti. Ä®statymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ (1991 m. birželio 18 d.

įstatymas) 10 straipsnio 9 dalis numatė, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į visÄ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkurta vienam pretendentui, kiti pretendentai, nepraleidę termino praÅ¡ymui dėl nuosavybės teisės atkÅ«rimo paduoti, gali iÅ¡ pastarojo reikalauti kompensacijos. Ta aplinkybė, kad 1997 m. PNTAÄ® tokios normos neliko, nereiÅ¡kia, jog įstatymų leidėjas pakeitė teisinį Å¡ios problemos reguliavimÄ , nes yra ir kitų teisės normų, reglamentuojančių santykius tarp buvusio savininko įpėdinių.

Tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymas, tiek 1997 m. PNTAÄ® nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ mirusio savininko vaikams (ar kitiems asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ ) grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu. Todėl, jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams (ar kitiems asmenims), aiÅ¡kiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančiÄ turto dalį, atkuriama į visÄ turtÄ tik vienam iÅ¡ pretendentų, pripažintina, kad Å¡is pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visÄ mirusio savininko turtÄ be pakankamo teisinio pagrindo.

IeÅ¡kovai nebuvo atsisakę teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančiÄ turto dalį.Teismas pažymėjo, kad atstatant nuosavybės teises J. ir J. D., sprendimÄ priimanti institucija turėjo pagrindÄ atstatyti jų, kaip vienintelių tuo momentu pretendentų, teises į visÄ buvusio savininko turėtÄ Å¾emę. Tačiau tai nepaneigia kitų asmenų teisių įgyvendinimo galimybės, nes pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nuostatas vėliau pasikreipusieji pretendentai turėjo teisę gauti kompensacijÄ už jiems priklausančiÄ dalį iÅ¡ asmenų, kuriems atstatyta nuosavybė į visÄ turėtÄ Å¾emės plotÄ .

Vėlesnėmis įstatymo redakcijomis teisė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo buvo suteikta ir kitiems pretendentams, nustatant, kad kiekvienas iÅ¡ pretendentų turi teisę į jam tenkančiÄ dalį. IeÅ¡kovai pagal galiojančias įstatymo nuostatas įgijo teisę į jiems tenkančios dalies nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ ir jÄ realizavo, todėl iÅ¡nyko pagrindas, buvęs nuosavybės teisių atstatymo J. ir J. D. momentu, bei sukÅ«ręs naujas teisines pasekmes dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal minėtus teisinius pagrindus.

IeÅ¡kovai neprivalo ginčyti VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų Nr. 41-4599 ir 41-4600, kurie buvo priimti teisėtai. Ginčijamam santykiui taikytinos įstatymo normos nustato bÅ«dus, kaip pretendentams į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ turi bÅ«ti atstatomos teisės į jiems tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį. Teismo sprendimui įsiteisėjus, bÅ«tent jis, o ne ankstesni individualÅ«s teisės aktai bus pagrindas įraÅ¡ams registre keisti įstatymo nustatyta tvarka.Teismas konstatavo, kad atsakovai, iÅ¡nykus pagrindams, kuriems esant buvo atstatyta nuosavybės teisė į visÄ J.

D. priklausiusiÄ Å¾emę tik atsakovų palikėjams, neturi teisės turėti visos buvusiam savininkui priklausiusios žemės. Be pagrindo įgytas turtas turi bÅ«ti grÄ Å¾inamas natÅ«ra. Žemę įgijęs J. D. mirė 1997 m. sausio 29 d. Po mirties jo vaikai – atsakovai Č. S. ir V. D. pagal įstatymÄ paveldėjo ir 1/2 dalį ginčo žemės sklypo. Žemę įgijęs J. D. mirė 2007 m. liepos 7 d. Jo žmona – atsakovė M. D. ir dukra atsakovė T. P. pagal įstatymÄ paveldėjo 2/4 dalis ginčo žemės sklypo.

Kadangi turtas atsakovams atiteko neatlygintinai, jie turi pareigÄ atsakyti pagal ieÅ¡kinį. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovai klaidingai apskaičiavo jiems tenkančios žemės sklypo nuosavybės dalies dydį. Buvęs savininkas J. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,42 ha žemės sklypÄ , todėl jo penkiems vaikams tenka po 1,484 ha sklypo dalį. IeÅ¡kovams S. D. ir Z. D. priklauso ne po 0,37 ha, bet po 0,742 ha žemės sklypo ploto, tai yra po pusę jų tėvui B. tenkančios žemės sklypo dalies.

IeÅ¡kovams R. S. bei J. D. priklauso ne po 0,74 ha, bet po 1,484 ha žemės sklypo ploto, kadangi jie yra vieninteliai savo tėvų A. ir V. vaikai. Atsakovams M. D., T. P., Č. S. bei V. D. tenka po 0,742 ha žemės sklypo ploto.Apeliaciniu skundu atsakovai praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovų ieÅ¡kinį atmesti. Skunde raÅ¡oma:Teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė nepagrįstÄ praturtėjimÄ reglamentuojančias teisės normas. Atsakovai turtÄ Ä¯gijo įstatyminiu pagrindu, kaip teisėti įpėdiniai, paveldėję turtÄ pagal CK teisės normas.

Paveldėdami turtÄ atsakovai neatliko veiksmų, kurie galėtų bÅ«ti kvalifikuojami kaip neteisėti, tyčiniai ar neatsargÅ«s dėl turto tokio įgijimo, kaip tai numato CK 6.237 straipsnio 1 dalis. Atsakovai tik priėmė palikimÄ . Teismo motyvai apie neatlygintinį turto perleidimÄ , apie turto įgijimÄ be teisinio pagrindo yra neteisingi. Atsakovų tėvai J. ir J. D. procese dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į jų tėvo J. D. iki nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę taip pat veikė teisėtai, apdariai ir rÅ«pestingai.

PraÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę jie padavė dar 1991 m. rugpjūčio 10 d., galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo pradinei redakcijai. Pagal Å¡io įstatymo 2 straipsnį teisę atstatyti nuosavybę į žemę turėjo tik mirusiojo savininko vaikai ir sutuoktinis, todėl praÅ¡yme atkurti nuosavybės teises vien atsakovų tėvai ir buvo nurodyti. Tik 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. I-2200, įsigaliojusiu 1992 m. sausio 17 d., buvo papildytas minėto įstatymo 2 straipsnis, kuris numatė, jog mirus buvusio savininko vaikui nuosavybės teises į jam tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį galima atkurti jo sutuoktiniui ir vaikams (anÅ«kams).

Atsakovų tėvų praÅ¡ymas buvo paraÅ¡ytas dar iki Å¡ios įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Teismas neteisingai įvertino ieÅ¡kovų kreipimÄ si dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, nes ieÅ¡kovų J. D. ir R. S. atžvilgiu nepagrįstai konstatavo, jog Å¡ie įstatymo nustatyto termino ribose pateikė praÅ¡ymus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Å ie asmenys nebuvo pateikę jokiai institucijai jokio praÅ¡ymo ir iki Å¡iol nėra pateikę. IeÅ¡kovai net negalėtų paduoti praÅ¡ymų, nes paskutinis nustatytas terminas praÅ¡ymams paduoti buvo iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Šį terminÄ teismai įvardina kaip naikinamÄ jį, o jį praleidę asmenys netenka teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ . PraÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises padavimas yra juridinis veiksmas ir jo padavimas atitinkamai valstybės institucijai yra bÅ«tinas. Teismo sprendime neteisingai komentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003. Toje byloje buvusios aplinkybės nėra analogiÅ¡kos Å¡ios bylos aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-1464/2002, nurodytos aplinkybės taip pat nėra analogiÅ¡kos nagrinėjamai bylai.

IeÅ¡kovai apie tai, kad atsakovų tėvai J. ir J. D. rÅ«pinasi nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo klausimu, žinojo ir buvo raginami taip pat tvarkytis nuosavybės atkÅ«rimo klausimus, tačiau tokio noro neiÅ¡reiÅ¡kė. Teismas nepagrįstai manė, kad ieÅ¡kovai apie galimybę atkurti nuosavybės teises iki 2001 m. gruodžio mėnesio nežinojo. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad panaikinus administracinį aktÄ , nesÄ Å¾iningu gali bÅ«ti laikomas pretendentas į nuosavybės atkÅ«rimÄ , jeigu jis žinojo arba turėjo žinoti, jog yra kitų asmenų, reiÅ¡kiančių savo reikalavimus į pretenduojamÄ Å¾emės sklypÄ .

Teismas pažeidė šį iÅ¡aiÅ¡kinimÄ . 1998 m. rugsėjo 15 d. VAVA sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, nėra panaikinti, nors ieÅ¡kovai dėl Å¡ių sprendimų ir buvo pateikę skundÄ . Nuosavybės atkÅ«rimo metu nebuvo kitų asmenų, reiÅ¡kiančių savo reikalavimus į pretenduojamÄ sklypÄ . IeÅ¡kovai pretenzijas pradėjo reikÅ¡ti tik 2001 m. gruodžio mėnesį. IeÅ¡kovų tėvus laikyti nepagrįstai praturtėjusiais nebuvo pagrindo. Ginčo žemė yra prie atsakovams nuosavybės teise priklausančių namų valdų (iÅ¡skyrus Č.

S.). IeÅ¡kovams laiku pareiÅ¡kus valiÄ atkurti nuosavybės teises į senelio žemę, atsakovų tėvai bÅ«tų iÅ¡naudoję galimybę realizuoti teisę savo naudojamÄ Å¾emę gauti kaip asmeninio Å«kio žemę arba jÄ privatizuoti už čekius. Nuosavybės teisių atkÅ«rimo ir įforminimo procese atsakovai patyrė virÅ¡ 10 000 Lt iÅ¡laidų. Teismo sprendimu Å¡iai sumai atsakovams padaroma žala. Sumažinti sklypai iki 0,742 ha ploto neužtikrina nei minimalių poreikių tenkinimo, nei atsakovės T.

P. įsipareigojimo Nacionalinei mokėjimo agentÅ«rai. Atėmus žemę nuvertėja ir namų valdos. Atsiliepimų į apeliacinį skundÄ negauta. Apeliacinis skundas atmestinas. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai aiÅ¡kino bei taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos sprendžiant tokios kategorijos civilinius ginčus, todėl tenkindamas ieÅ¡kinį priėmė iÅ¡ esmės teisingÄ sprendimÄ .Dėl ieÅ¡kovų subjektinės teisės atkurti žemės nuosavybės teises ir jų valios įgyvendinant tÄ subjektinę teisę iÅ¡raiÅ¡kosNuosavybės teisių atkÅ«rimas reglamentuojamas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis dėl nuosavybės apsaugos ir savininko teisių gynimo, o specialiai Å¡iam procesui skirtais teisės aktais: 1991 m. birželio 18 d.

Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ ir jį pakeitusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkÅ«rimo klausimais yra suformuota aktuali nuostata, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis jÄ Ä¯gyvendinti, turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008).

Vadinasi, tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , taptų pretendentu į grÄ Å¾intinÄ turtÄ , jis turi iÅ¡reikÅ¡ti valiÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo t. y. pateikti praÅ¡ymÄ ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai (1991 m. birželio 18 d. įstatymo 11 str., 1997 m. PNTAÄ® 10 str.). Nuosavybės teisių atkÅ«rimo reglamentavimas tiek pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymÄ , tiek pagal jį pakeitusį 1997 m. PNTAÄ® yra ir buvo toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiÅ¡kia valios dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, nuosavybės teisės nėra atkuriamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009).

Kita svarbi teisinio reglamentavimo nuostata yra ta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę praÅ¡ymus bei kitus bÅ«tinus dokumentus įstatyme nustatytais terminais. Nuosavybės teisės atkuriamos į visÄ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , nevirÅ¡ijant įstatyme nustatytų ribų (1991 m. birželio 18 d. įstatymo 3 straipsnis, 1997 m. PNTAÄ® 3 straipsnis), todėl atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant į tuos įstatyme iÅ¡vardintus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ ), kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiÅ¡kė valiÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, t. y.

įgyvendino savo subjektines teises. Vienas iÅ¡ Å¡ios bylos ieÅ¡kovų S. D. praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko - senelio J. D. turėtÄ Å¾emės nuosavybę pateikė 2001 m. gruodžio 3 d. (t. 1, b. l. 56). Atsakovų apeliaciniame skunde tvirtinama, kad dviejų iÅ¡ ieÅ¡kovų - J. D. ir R. S. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Å¡ie įstatymo nustatyto termino ribose pateikė praÅ¡ymus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Pasak apeliantų, nurodyti asmenys nebuvo ir nėra pateikę jokio praÅ¡ymo atkurti žemės nuosavybės teises, t. y. neiÅ¡reiÅ¡kę savo valios dėl teisės į jiems tenkančiÄ senelio žemės nuosavybės dalį atkÅ«rimo.

Su tokiu apeliantų argumentu nėra pagrindo sutikti. 1997 m. PNTAÄ® 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir to paties straipsnio 4 dalyje (čia ir toliau tekste vadovaujamasi 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija, galiojusia ieÅ¡kovo S. D. paduoto praÅ¡ymo atkurti nuosavybes teises momentu) buvo nustatyta, kad teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės atkÅ«rimÄ turi turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), o tokiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį. 1997 m.

PNTAÄ® 10 straipsnio, reguliavusio praÅ¡ymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ pateikimo tvarkÄ , 1 dalyje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių praÅ¡ymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nustatytais terminais ir Å¡io įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Kaip jau minėta, ieÅ¡kovas S. D. praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko (ieÅ¡kovų senelio) mirusiems vaikams V., B. ir A. tenkančiÄ Å¾emės sklypo dalį padavė 2001 m. gruodžio 3 d., t. y. įstatymo nustatyto termino ribose. 1997 m. PNTAÄ® 11 straipsnio, skirto reglamentuoti praÅ¡ymų atkurti nuosavybės teises turinį, 1 dalyje buvo nurodyta, kad praÅ¡yme atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ turėjo bÅ«ti nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, iÅ¡likusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rÅ«Å¡is, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtÄ pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir bÅ«das.

IeÅ¡kovo S. D. 2001 m. gruodžio 3 d. praÅ¡yme atkurti nuosavybės teises, be kita ko, nurodyta piliečių (buvusio turto savininko įpėdinių), turinčių teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , - visų Å¡ios bylos ieÅ¡kovų - pavardės, vardai, gyvenamoji vieta. Å iame praÅ¡yme aiÅ¡kiai įvardinta visų pretendentų į žemės nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ suderinta valia – kiekvienam iÅ¡ pretendentų tenkančios žemės nuosavybės dalies susigrÄ Å¾inimas natÅ«ra.

Prie praÅ¡ymo buvo pridėti ne tik jį pateikusio ieÅ¡kovo S. D., bet ir kitų praÅ¡yme nurodytų pretendentų (kitų Å¡ios bylos ieÅ¡kovų) pilietybę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantys dokumentai (1997 m. PNTAÄ® 10 str. 4 d. reikalavimas). Byloje esantys duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad po 2001 m. gruodžio 3 d. praÅ¡ymo padavimo ne tik ieÅ¡kovas S. D., bet ir kiti ieÅ¡kovai atliko įvairius juridinę reikÅ¡mę turinčius veiksmus, susijusius su teisės į žemės nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ Ä¯gyvendinimu.

IeÅ¡kovo S. D. praÅ¡ymo atkurti žemės nuosavybės teises turinys aiÅ¡kiai patvirtina visų ieÅ¡kovų susitarimÄ dėl kiekvieno jų subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ realizavimo, leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie visų ieÅ¡kovų iÅ¡reikÅ¡tÄ ir tarpusavyje suderintÄ valiÄ bendrai įgyvendinti Å¡iÄ subjektinę teisę. Ta aplinkybė, kad praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises pasirašė ir pateikė tik vienas iÅ¡ jame nurodytų pretendentų ieÅ¡kovas S. D., nepaneigia to, kad praÅ¡ymÄ padavęs asmuo faktiÅ¡kai veikė pagal susitarimÄ su kitais atkurti nuosavybės teisę siekiančiais ir valiÄ dėl to iÅ¡reiÅ¡kusiais pretendentais – likusiais Å¡ios bylos ieÅ¡kovais.

Apeliantų atstovė, teigdama, kad asmens valia įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ turėjo bÅ«ti realizuojama aktyviu juridiniu veiksmu – praÅ¡ymo padavimu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-775-06 iÅ¡dėstytais iÅ¡aiÅ¡kinimais. Toje byloje pareiÅ¡kėja ginčijo savo brolio veiksmus Å¡iam pateikiant praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teisės į žemę, nurodydama, kad Å¡is į praÅ¡ymÄ neįrašė jos, kaip dar vienos pretendentės, nors buvo pažadėjęs tÄ padaryti.

Toje administracinėje byloje buvo konstatuota aplinkybė, jog pareiÅ¡kėja ne tik kad pati savarankiÅ¡kai nerealizavo teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ paduodant atskirÄ praÅ¡ymÄ , bet ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių buvus susitarimÄ su broliu dėl jos, kaip valiÄ iÅ¡reiÅ¡kusios pretendentės atkurti nuosavybės teises, įraÅ¡ymo į Å¡io paduotÄ praÅ¡ymÄ atkurti tas teises. Kadangi toje byloje buvo konstatuota ne tik žinoma aplinkybė, kad pareiÅ¡kėja nepadavė savo atskiro praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises į žemę, bet ir neįrodė buvus susitarimÄ su broliu veikti ne tik savo, bet ir jos interesais atkuriant nuosavybės teises, todėl teismams buvo pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , kad įstatymo nustatytu terminu ir tvarka pareiÅ¡kėja neiÅ¡reiÅ¡kė savo subjektinės valios įgyvendinti tas teises.

Nagrinėjamoje byloje laikytina, kad visi ieÅ¡kovai iÅ¡reiÅ¡kė suderintÄ valiÄ dėl nuosavybės teisių į senelio žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ veikiant bendru tarpusavio susitarimu, kurį patvirtina vieno iÅ¡ susitarusių pretendentų S. D. 2001 m. gruodžio 3 d. praÅ¡ymo turinys. Tokiu bÅ«du konstatuojama, jog yra skirtingos nagrinėjamos bylos ir apeliantų atstovės paminėtos kitos administracinės bylos faktinės aplinkybės, nesutampa racio decidendi, todėl kitoje administracinėje byloje priimto teismo procesinio sprendimo motyvai neturi precedento galios nagrinėjamai civilinei bylai.

Ä®vertinusi aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad vieno iÅ¡ sutartinai ir tarpusavyje suderinta valia veikiančių asmenų teisiniu veiksmu – S. D. paduotu praÅ¡ymu visi Å¡ios bylos ieÅ¡kovai įgyvendino subjektinę teisę bÅ«ti pretendentais (kaip buvusio savininko vaiko, kuris mirė, vaikai) į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ ir savo valiÄ dėl nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimo iÅ¡reiÅ¡kė 1997 m. PNTAÄ® nustatytu terminu (PNTAI 10 str. 1 d. - pagal 2001 m. rugpjūčio 3 d.

įstatymo Nr. IX-489 redakcijÄ ). Kaip jau nurodyta, pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisės bÅ«davo atkuriamos jo vaikams. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė bÅ«davo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį. 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė atkuriama jo vaikams į jiems tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį.

Normų lingvistinė analizė patvirtina, jog mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkÅ«rimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo ir yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Kartu tai reiÅ¡kia, kad mirusio buvusio savininko vaikas nuosavybės teisę į visÄ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ gali atkurti dviem atvejais: pirma, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtÄ ; antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkÅ«rimÄ , aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡dami savo valiÄ , atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003).

Buvęs žemės savininkas J. D. (mirė 1970 m.) turėjo penkis vaikus – J. (miręs 2007 m.), J. (miręs 1997 m.), V.(miręs 1982 m.), B. (miręs 1982 m.) ir A.(mirusi 1950 m.). Taigi, priėmus 1991 m. birželio 18 d. įstatymÄ gyvi buvo du iÅ¡ penkių buvusio žemės savininko J. D. vaikai – sÅ«nÅ«s J.(bendravardis su tėvu) ir J. D.. Valia atkurti nuosavybės teises Å¡iems vaikams į visÄ tėvo turėtÄ Å¾emės nuosavybę buvo pareikÅ¡ta vieno iÅ¡ gyvųjų savininko vaikų - sÅ«naus J.

D. 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduotu pareiÅ¡kimu (t. 1, b. l. 50). Pretendentų į žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ J. ir J. D. įpėdiniai yra Å¡ios bylos atsakovai: atitinkamai – M. D. ir T. P., taip pat V. D. ir Č. S.. Dėl žemės savininko J. D. nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo kitų savininko vaikų (mirusių iki 1991 m. birželio 18 d. įstatymo priėmimo) įpėdiniai (Å¡ioje byloje – ieÅ¡kovai) valiÄ iÅ¡reiÅ¡kė aukščiau minėtu 2001 m. gruodžio 3 d. praÅ¡ymu: mirusiojo V. sÅ«nus J.

D., mirusiojo B. sÅ«nÅ«s S. ir Z. D., mirusiosios A. duktė R. S. Duomenų apie dar kokių nors galimų pretendentų praÅ¡ymus į buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ 1997 m. PNTAÄ® 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu galutiniu terminu - iki 2001 m. gruodžio 31 d., nėra. Taigi, pagal byloje esančius įrodymus matyti, kad atkurti nuosavybės teises į žemės savininko J. D. turėtÄ Å¾emę įstatymo nustatytais terminais valiÄ pareiÅ¡kė du savininko vaikai, kurie buvo gyvi priėmus 1991 m. birželio 18 d.

įstatymÄ , taip pat iki Å¡ios datos jau mirusių buvusio savininko trijų vaikų vaikai. Kaip jau minėta, pagal 1997 m. PNTAÄ® 2 straipsnio nuostatas, mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisės mirusio vaiko sutuoktiniui ir vaikams atkuriamos į mirusiajam vaikui tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį. Pretendentai į buvusio savininko vaikams V., B. ir A.tenkančiÄ Å¾emės nuosavybės dalį – ieÅ¡kovai J., S., Z. D. ir R. S. patenka į 1997 m. PNTAÄ® 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų asmenų kategorijÄ , todėl pagal galiojantį nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo teisinį reguliavimÄ jiems bendrai teisiÅ¡kai priklauso subjektinė teisė į 3/5 dalis savininko J.

D. turėtos žemės nuosavybes. Buvusio savininko vaikams J. ir J. D. (jų įpėdiniai – Å¡ios bylos atsakovai) bendrai teisiÅ¡kai priklausytų subjektinė teisė į 2/5 dalis savininko turėtos žemės nuosavybės. Kaip jau pažymėta, Å¡ios teisės turi bÅ«ti grindžiamos bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Vadovaujantis minėta įstatymine nuostata ir faktinėmis aplinkybėmis dėl pretendentų, pareiÅ¡kusių valiÄ atkurti buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teises, skaičiaus, darytina iÅ¡vada, kad trijų buvusio savininko vaikų V., B. ir A., kuriems bendrai tenka 3/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai - ieÅ¡kovai turi subjektinę teisę į po 1/3 dalį iÅ¡ bendrosios Å¡ių savininko vaikų dalies, o dar dviejų savininko vaikų J. ir J., kuriems bendrai tenka 2/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai – atsakovai turi subjektinę teisę į po ½ dalį iÅ¡ bendrosios Å¡ių savininko vaikų dalies.

S. D. paduotu praÅ¡ymu ieÅ¡kovams iÅ¡reiÅ¡kus bendrÄ suderintÄ valiÄ dėl senelio žemės nuosavybės teisių atkÅ«rimo, nuosavybės teisės į buvusio savininko J. D. turėtÄ Å¾emės nuosavybę VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Nr. 41-4599 ir Nr. 41-4600 (t. 1, b. l. 46-49) jau buvo atkurtos kitiems pretendentams - buvusio savininko vaikams J. ir J. D.. Pagal ieÅ¡kovų praÅ¡ymo atkurti žemės nuosavybės teises padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimÄ , piliečių, kurių praÅ¡ymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos grÄ Å¾inant žemę, miÅ¡kÄ natÅ«ra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatyme nurodytais bÅ«dais, iÅ¡skyrus pinigais, jeigu iki praÅ¡ymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtÄ neatkurtos kitiems 1997 m.

PNTAÄ® 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams (1997 m. PNTAÄ® 10 str. 2 d. - 2001 m. rugpjūčio 3 d. Nr. IX-489 įstatymo redakcija). Pagal Å¡iuo metu galiojantį nuosavybės atkÅ«rimo proceso teisinį reguliavimÄ , piliečių, kurių praÅ¡ymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos grÄ Å¾inant žemę, miÅ¡kÄ natÅ«ra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatyme nurodytais bÅ«dais, iÅ¡skyrus pinigais, jeigu iki praÅ¡ymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtÄ neatkurtos kitiems Å¡io įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams (1997 m.

PNTAÄ® 10 str. 2 d. – 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovams nuosavybės teisės į jų senelio J. D. turėtÄ Å¾emę negali bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka ir bÅ«dais, nes nuosavybės teisės į visÄ buvusio savininko J. D. turėtÄ Å¾emės nuosavybę buvo atkurtos kitiems paminėtiems pretendentams. Tačiau Å¡i aplinkybė neužkerta kelio ieÅ¡kovams įgyvendinti savo teises į žemės nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ kitais įstatymų nustatytais ar jiems neprieÅ¡taraujančiais civilinių teisių gynimo bÅ«dais.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad jeigu pagal 1997 m. PNTAÄ® nuostatas nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ jau yra atkurtos kitam pretendentui (pretendentams), tai turintis teisę pagal šį įstatymÄ atkurti nuosavybės teises į dalį to turto asmuo (asmenys) savo teises gali ginti pagal kituose galiojančiuose įstatymuose numatytus teisinės gynybos bÅ«dus. Dėl prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo1991 m. birželio 18 d.

įstatymo 10 straipsnio 9 dalis numatė, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į visÄ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkurta vienam pretendentui, kiti pretendentai, nepraleidę termino praÅ¡ymui dėl nuosavybės teisės atkÅ«rimo paduoti, gali iÅ¡ pastarojo reikalauti kompensacijos. Ta aplinkybė, kad 1997 m. PNTAÄ® tokios normos neliko, nereiÅ¡kia, jog įstatymų leidėjas pakeitė teisinį Å¡ios problemos reguliavimÄ , nes yra pakankamai kitų teisės normų, reglamentuojančių santykius tarp buvusio savininko įpėdinių (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Kaip jau pažymėta, tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymo, tiek 1997 m. PNTAÄ® normos nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ mirusio savininko vaikams ir kitiems įstatymuose nurodytiems asmenims (kurių teisės yra iÅ¡vestinės iÅ¡ buvusio savininko teisių) grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu. Jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams ar Å¡ių įpėdiniams, aiÅ¡kiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančiÄ turto dalį, atkuriama į visÄ turtÄ tik vienam ar keliems iÅ¡ jų, gali bÅ«ti pripažinta, kad Å¡is pretendentas ar Å¡ie keli pretendentai įgijo nuosavybės teisę į visÄ savininko turtÄ be pakankamo teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003).

Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovai laikytini ne tik laiku, t. y. įstatymo nustatyto termino ribose pateikusiais praÅ¡ymÄ Å¾emės nuosavybės teisėms atkurti, bet ir nebuvo iki tol kokiu nors aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tu bÅ«du atsisakę nuo teisės atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančiÄ senelio J. D. žemės nuosavybės dalį. Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237-6.242 straipsniai. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiÅ¡kas civilinės teisės institutas, kada teisiniai santykiai gali bÅ«ti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu bÅ«du tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti. Prievolė grÄ Å¾inti turtÄ , gautÄ be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iÅ¡ pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtÄ gauti, o vėliau Å¡is pagrindas iÅ¡nyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti bÅ«tinos tokios sÄ lygos:

1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas;

2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtÄ ar jį pagerino, yra teisėti;

3) turto negalima iÅ¡reikalauti kitais civilinių teisių gynybos bÅ«dais (taikant restitucijÄ , vindikacijÄ );

4) kreditorius atliko veiksmus iÅ¡imtinai savo interesais ir savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008 ir kt.). Normos, reglamentuojančios nepagrįstÄ praturtėjimÄ ar turto gavimÄ taikytinos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visÄ turtÄ (ar turtines teises), į kurį tam tikrų subjektinių teisių turi ar gali turėti kiti asmenys.

Å ios normos taip pat taikomos tais atvejais, kai teisės į visÄ turtÄ be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos vieÅ¡osios teisės reglamentuojamų santykių srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1464/02). Nagrinėjamoje byloje sprendžiama teisinė situacija, kai pagal specialųjį nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymÄ individualių administracinių teisės aktų (VAVA sprendimų) pagrindu buvo grÄ Å¾inta nuosavybės teisė į ginčo žemės plotÄ dviems iÅ¡ pretendentų, kada vėliau, tačiau įstatymo nustatytam terminui nepasibaigus, valiÄ dėl Å¡ios nuosavybės atkÅ«rimo pareiÅ¡kė ir kiti pretendentai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ , turėjo svarstyti ir pagrįstai svarstė klausimÄ dėl nepagrįstÄ praturtėjimÄ ar turto gavimÄ be pagrindo reglamentuojančių normų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Ginčytino santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalėjo ginčo santykiui taikyti tas teisės normas, kurių taikymÄ suponuoja nagrinėjamos konkrečios bylos faktinės aplinkybės. VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų pagrindu nuosavybės teisės į J.

D. valdytÄ Å¾emę buvo atkurtos dviems iÅ¡ pretendentų – savininko sÅ«nums J. ir J. D. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisinis pagrindas tokio turinio administraciniams sprendimams priimti buvo, nes jų priėmimo momentu niekas iÅ¡ kitų galimų pretendentų nebuvo iÅ¡reiÅ¡kęs valios įgyvendinti savo subjektines teises atkuriant buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teises. Atsakovų apeliaciniame skunde taip pat teisingai akcentuojama ir ta aplinkybė, kad pareiÅ¡kėjui J.

D. paduodant 1991 m. rugpjūčio 10 d. praÅ¡ymÄ Å¾emės nuosavybės teisėms atkurti, jis turėjo pareigÄ praÅ¡yme nurodyti tik dar vienÄ tuo metu gyvÄ buvusį žemės savininko vaikÄ â€“ savo brolį J. D., kadangi tada nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymÄ reglamentavusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo pradinėje redakcijoje buvo numatyta galimybė mirus buvusiam savininkui nuosavybės teises atkurti tik jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui.

Tačiau, kaip jau pažymėta, žemės nuosavybės teisės minėtame praÅ¡yme nurodytiems pretendentams buvo atkurtos 1998 m. rugsėjo mėnesį, kai nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo teisinis reguliavimas buvo iÅ¡ esmės pakitęs, o tie pakitimai, be kita ko, buvo susiję ir su subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, rato iÅ¡plėtimu, ir su valios atkurti nuosavybės teises iÅ¡reiÅ¡kimo kitokio termino nustatymu. Sprendimų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J.

D. žemės nuosavybę priėmimo metu, paduotame 1991 m. rugpjūčio 10 d. praÅ¡yme nurodyti pretendentai J. ir J. D. vėliau nebeturėjo pagrindo manyti, kad jie buvo ir yra vieninteliai teisėti pretendentai atkurti tėvo J. D. žemės nuosavybę, nes dar iki atkuriant jiems nuosavybės teises subjektinę teisę į dalį žemės nuosavybės atkÅ«rimo jau turėjo ir kiti asmenys (ieÅ¡kovai Å¡ioje byloje), kurie nebuvo aiÅ¡kiai atsisakę tos teisės ir kurie turėjo galimybę įstatymo nustatyto termino ribose iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ dėl tos teisės įgyvendinimo.

Taigi, nors paminėtų VAVA sprendimų priėmimo metu daugiau asmenų, galinčių pretenduoti į savininko J. D. turėtÄ Å¾emės nuosavybę, nebuvo iÅ¡reiÅ¡kę valios dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, tačiau, kaip jau pažymėta, nebuvo ir aiÅ¡kaus kitų potencialių pretendentų atsisakymo nuo jiems galinčios tekti nuosavybės teisės dalies atkÅ«rimo. Tokiu bÅ«du atkuriant nuosavybės teises dviems iÅ¡ galimų pretendentų į buvusio savininko J. D. turėtÄ Å¾emės nuosavybę, realiai egzistavo tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant (kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiÅ¡kus praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės atkÅ«rimo) iÅ¡nyktų Å¡ių pretendentų teisės į visos žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ atsiradimo teisinis pagrindas.

Atsakovų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir netgi pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/06 (publikuota biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 26, p. 67-79), suformuluotas taisykles, kad panaikinus administracinį aktÄ , nesÄ Å¾iningu gali bÅ«ti laikomas pretendentas į nuosavybės atkÅ«rimÄ , kai jis žinojo arba turėjo žinoti, kad yra kitų asmenų, reiÅ¡kiančių savo reikalavimus į pretenduojamÄ sklypÄ .

Pasak apeliantų, 1998 m. rugsėjo 15 d. VAVA sprendimai, kaip administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, nėra panaikinti, nuosavybės atkÅ«rimo momentu nebuvo kitų asmenų, reiÅ¡kiančių savo reikalavimus į pretenduojamÄ sklypÄ , todėl atsakovų tėvus laikyti nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai praturtėjusius nėra jokio teisinio pagrindo ir prieÅ¡tarauja teisminei praktikai. Su Å¡iais apeliacinio skundo teiginiais nėra pagrindo sutikti, nes skirtingai ne paminėtoje kasacinio teismo nutartyje, nagrinėjamoje byloje analizuojami, vertinami ir atitinkamai kvalifikuojami kitokio turinio teisiniai santykiai.

Pirmiausia, Å¡ioje byloje nėra vertinamas minėtų administracinių aktų – VAVA sprendimų teisėtumo ar neteisėtumo faktas. PrieÅ¡ingai, byloje pripažįstama, kad VAVA sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypÄ J. ir J. D. priėmimo metu jokie įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, nuosavybės atkÅ«rimo tvarkÄ reguliuojančios teisinės procedÅ«ros nebuvo pažeistos. Tačiau administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. ir J. D. į visÄ buvusio savininko žemės nuosavybę, teisėtumas ir jų galiojimas (nenuginčijimas) nepaneigia aukščiau paminėtos aplinkybės, jog priimant tuos administracinius aktus jau realiai egzistavo tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant (kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiÅ¡kus praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės atkÅ«rimo) iÅ¡nyktų Å¡ių pretendentų teisės į visos žemės nuosavybės atkÅ«rimÄ atsiradimo teisinis pagrindas.

Apie tokiÄ aplinkybę nuosavybės teisių atkÅ«rimo momentu pretendentams (jų įpėdiniams) galėjo ir turėjo bÅ«ti žinoma. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/06, be kita ko, iÅ¡aiÅ¡kinta, kad asmens elgesio sÄ Å¾iningumo aspektu įvertinimÄ gali lemti ir toks atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimÄ konkrečiame sklype žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiÅ¡kiančių savo reikalavimus į pretenduojamÄ sklypÄ .

Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali bÅ«ti pripažintas nesÄ Å¾iningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar prieÅ¡ingus teisei veiksmus. Asmens nesÄ Å¾iningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliÅ«tis. Dėl to įgijėjo nesÄ Å¾iningumas gali bÅ«ti nustatytas įgyjant teisių į turtÄ , kuriam įgyti nėra nustatyta perleidimo apribojimų ar suvaržymų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pretendentui žinant ar turint žinoti, kad ir kiti asmenys turi įstatyme numatytÄ subjektinę teisę pareikÅ¡ti savo valiÄ atkurti nuosavybės teises ir realiai gali jÄ Ä¯gyvendinti, pagal administracinį aktÄ jau įgijęs teises ir pareigas toks pretendentas negali pagrįstai tikėtis, kad tų teisių ir pareigų turinys bei jų atsiradimo teisinis pagrindas negalės bÅ«ti ateityje naujai įvertintas.Byloje nustatyta, kad teisinis pagrindas, kuriuo pretendentams J. ir J.

D. buvo atkurta nuosavybė į visÄ buvusio savininko J. D. turėtÄ Å¾emę iÅ¡nyko kitiems pretendentams - ieÅ¡kovams Å¡ioje byloje - iÅ¡reiÅ¡kus savo valiÄ atkurti nuosavybės teises į Å¡ios žemės nuosavybės dalį. Tai reiÅ¡kia, kad dėl ieÅ¡kovams tenkančios dalies į buvusio savininko J. D. žemės nuosavybę, nuosavybės teisių J. ir J. D. atkÅ«rimo teisinis pagrindas iÅ¡nyko. Dėl Å¡ios priežasties turtas, sudaręs atitinkamÄ palikėjo J. D. (mirusio 1997 m.) ir palikėjo J.

D. (mirusio 2007 m.) žemės nuosavybės dalį, nebegali bÅ«ti laikomas pagrįstai paveldėtu turtinių teisių objektu, nepaisant to, kad vieno iÅ¡ palikėjų J. D. turto paveldėjimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo atsakovams Č. S. ir V. D. iÅ¡davimo momentu – 1998 m. spalio 26 d. (t. 1, b. l. 132-133) žemės nuosavybės dalies įgijimo pagrindas dar irgi nebuvo iÅ¡nykęs (ieÅ¡kovai dar nebuvo pareiÅ¡kę valios dėl žemės nuosavybės teisių atkÅ«rimo).Pagal visuotinai pripažįstamÄ teisės principÄ niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi.

Vadovaudamasi Å¡iuo principu teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad buvusio savininko J. D. žemės nuosavybės teises atkÅ«rusių J. D. ir J. D. įstatyminiams įpėdiniams atsakovams Č. S. ir V. D., M. D. ir T. P. taip pat iÅ¡nyko teisėtas pagrindas į dalį paveldėtos žemės nuosavybės, nes toks pagrindas iÅ¡nyko ir Å¡io turto palikėjams. Įpėdinis gali paveldėjimo bÅ«du įgyti tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Jeigu turto ar jo dalies arba turtinių teisių įgijimo pagrindas iÅ¡nyko buvusiam savininkui – palikėjui (atsiradus palikimui tiek pagal įstatymÄ , tiek pagal testamentÄ ), esant įvykusiems palikimo atsiradimo ir priėmimo teisiniams faktams, tokio palikėjo įpėdinis negali bÅ«ti laikomas įgijusiu ir/ar turinčiu daugiau teisių už patį palikėjÄ . Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieÅ¡kinio pagrindu nurodytas ir iÅ¡nagrinėjus bylÄ nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip santykius dėl turto įgijimo be pagrindo.

Teisės doktrinoje daikto įgijimas be pagrindo (Å¡is terminas apima ir atvejus, kai daikto įgijimo pagrindas iÅ¡nyksta paskiau – CK 6.237 str. 2 d. nuostata) yra komentuojamas kaip nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiÅ«riu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovams negali iÅ¡likti teisė į visÄ iÅ¡ J. D. ir J. D. paveldėjimu įgytÄ Å¾emės nuosavybę, nes vėliau iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis palikėjai buvo įgiję teises (įgyvendinant nuosavybės sugrÄ Å¾inimo procesÄ ) į visÄ buvusio savininko žemės nuosavybę (CK 5.1 straipsnio 1 dalies nuostatos).

Atsakovų paveldimų dalies turtinių teisių į žemę įgijimo pagrindas vėliau išnyko, kitaip sakant, atsakovams buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į žemę, kurios dalies nuosavybės teisės atsiradimo palikėjams pagrindas po to išnyko, o tai reiškia, kad atsakovai dalies šios žemės savininkais yra nebesant prieš tai egzistavusiam turtinių teisių įgijimo teisiniam pagrindui. Tokiu būdu įgyto turto išreikalavimas reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo teisinio instituto specialiųjų normų.

Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grÄ Å¾inti tai asmeniui, kurio sÄ skaita tas buvo įgyta. Tokia pareiga atsiranda ir tais atvejais, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, iÅ¡nyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.). Byloje nagrinėjamu atveju nėra įstatyme (CK 6.241 str.) iÅ¡vardytų iÅ¡imčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas. Darytina iÅ¡vada, kad prieÅ¡ingi argumentai prieÅ¡tarautų 1997 m. PNTAÄ®, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ visiems asmenims, kurių tokios teisės buvo pažeistos, paskirčiai bei tikslams, be to, paneigtų vienÄ svarbiausių teisės principų – iÅ¡ neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur).

Vertinant šiuo aspektu, negali būti laikomi reikšmingais atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad ginčo žemė yra prie atsakovams priklausančių namų valdų, kurios nuvertėtų sumažėjus jų turimos žemės daliai, kad sumažėjęs žemės sklypų dydis neužtikrins minimalių žemės ūkio veiklos poreikių tenkinimo, o atsakovei T. P. – įsipareigojimų Nacionalinei mokėjimų agentūrai vykdymo, kad atsakovai patirs žalos dėl turėtų išlaidų ruošiant žemės sklypų planus ir sklypų atidalijimo projektus bei patirs kitų nuostolių.

IeÅ¡kovams tapus žemės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviais kartu su atsakovais, galintys tarp jų atsirasti teisiniai santykiai, įskaitant reikalavimus dėl iÅ¡laidų atlyginimo ar kitų kompensacinių priemonių taikymo, nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jų plačiau analizuoti. Turtas, įgytas be teisinio pagrindo, arba turtas, kurio įgijimo pagrindas iÅ¡nyko paskiau, turi bÅ«ti grÄ Å¾intas asmeniui, kurio sÄ skaita jis įgytas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

Å ioje byloje ieÅ¡kovai praÅ¡o pripažinti jiems teisę į dalį VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų pagrindu atkurtos žemės sklypo nuosavybės. IeÅ¡kovai siekia įgyti teisę į žemės sklypo bendrÄ jÄ nuosavybę, praÅ¡ydami pripažinti tÄ turtinę teisę. VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimai Nr. 41-4599 ir Nr. 41-4600, kaip individualÅ«s administraciniai teisės aktai, kuriais nuosavybė į visÄ ginčo žemę atkurta dviems pretendentams J. ir J. D., buvo teisėti, nes jų priėmimo metu tik Å¡ie asmenys buvo pareiÅ¡kę savo valiÄ dėl buvusio savininko J.

D. žemės nuosavybės atkÅ«rimo. Tokiu atveju, ieÅ¡kovų pasirinktas įgytų teisių į dalį atkurtos žemės nuosavybės įgyvendinimo bÅ«das yra ekonomiÅ¡kas ir optimalus apginant jų materialines subjektines teises ir siekiant teisinės taikos tikslo tarp ginčo Å¡alių. CK 6.237 straipsnis prioritetÄ suteikia turto grÄ Å¾inimui natÅ«ra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindÄ pripažinti ieÅ¡kovams teisę į dalį bendrosios žemės sklypo nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo formuojama teisine praktika, pagal kuriÄ tokie tikslai ekonomiÅ¡kiausiai ir greičiausiai pasiekiami CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytu bÅ«du – pripažįstant teises be bÅ«tinybės naikinti vieÅ¡ojo administravimo subjektų priimtus individualius teisės aktus (jų dalis), nes pripažįstant bendrosios nuosavybės teisę į dalį turto paÅ¡alinamas materialinės subjektinės teisės pažeidimas kitu įstatymo leistinu bÅ«du.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ atsiradimÄ , juridinius faktus patvirtinančiu dokumentu, kuriuo remiantis Å¡ios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimas ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Kaip jau pažymėta, priimti aptariamus individualius teisės aktus – VAVA sprendimus, kuriais J. ir J.

D. buvo atkurta nuosavybės teisė į visÄ buvusio žemės savininko J. D. turėtÄ Å¾emę, buvo teisinis pagrindas, nes tuo metu tik Å¡ie pretendentai buvo iÅ¡reiÅ¡kę savo valiÄ dėl Å¡ios nuosavybės atkÅ«rimo. IeÅ¡kovų praÅ¡ymas atkurti nuosavybės teises į J. D. turėtÄ Å¾emę paduotas 2001 m. gruodžio 3 d. , todėl nuo Å¡io momento laikytinas iÅ¡nykusiu pagrindas, kuriuo nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos tik J. ir J. D., o po Å¡ių mirties - perėjo atsakovams.

IeÅ¡kovai pasirinko tokį savo teisių gynimo bÅ«dÄ , kuriuo praÅ¡o pripažinti jiems dalį žemės nuosavybės teisėje, kas iÅ¡ esmės atitinka turto įgijimÄ sugrÄ Å¾inant jį iÅ¡ be pagrindo turinčio asmens, tuo pačiu pakeičiant jau susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 1 ir 5 p., 6.237 str. 1 – 3 d.). Esant tokiam teisme pareikÅ¡tų materialinių reikalavimų kvalifikavimui, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo ginčyti nei individualų teisės aktÄ , kuriuo buvo atkurtos žemės nuosavybės teisės J. ir J.

D., nei ginčyti atsakovams iÅ¡duotus paveldėjimo teisės liudijimus ar kitus palikimo atsiradimÄ ir jo priėmimÄ sudarančius juridinius faktus. Taigi, nei administraciniai teisės aktai – VAVA sprendimai, nei paveldėjimo teisės liudijimai ir pagal juos atsakovų įgytos teisės į žemės nuosavybę, kurios atsiradimÄ nulėmė ankstesnio Å¡ios žemės savininko J. D. nuosavybės sugrÄ Å¾inimas, neprivalo bÅ«ti ginčijami, nes ieÅ¡kovų teisės į dalį Å¡ios nuosavybės įgyvendinamos pripažįstant jų teisę į nuosavybės atkÅ«rimÄ specialaus teisės akto - 1997 m.

PNTAÄ® normų pagrindu. Dėl bendrojoje žemės nuosavybėje pretendentams tenkančių žemės sklypo dalių dydžio pagal žemės plotÄ nustatymo Kaip jau minėta, trijų buvusio žemės savininko J. D. vaikų V., B. ir A., kuriems bendrai tenka 3/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai - ieÅ¡kovai turi subjektinę teisę į po 1/3 dalį iÅ¡ bendrosios Å¡ių savininko vaikų dalies, o dar dviejų savininko vaikų J. ir J., kuriems bendrai tenka 2/5 dalys žemės nuosavybės, įpėdiniai – atsakovai turi subjektinę teisę į po ½ dalį iÅ¡ bendrosios Å¡ių savininko vaikų nuosavybės dalies.

Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieÅ¡kovų ieÅ¡kinyje klaidingai apskaičiuotas ieÅ¡kovams tenkančios žemės sklypo dalies dydis pagal plotÄ ir Å¡iÄ klaidÄ iÅ¡taisė iÅ¡dėstydamas naujÄ dalių pagal žemės plotÄ , tenkantį kiekvienam iÅ¡ bylos ieÅ¡kovų bei atsakovų pagal buvusio savininko turėtų vaikų ir jų įpėdinių skaičių, apskaičiavimÄ . Tačiau tiek ieÅ¡kovai, tiek ir pirmosios instancijos teismas nurodė netikslų VAVA sprendimais sugrÄ Å¾inamos buvusio savininko J.

D. žemės nuosavybės bendrÄ dydį. Nors iÅ¡ pateiktų dokumentų nustatyta, kad buvęs savininkas J. D. iki žemės nacionalizavimo valdė nuosavybės teise 7,42 ha žemės sklypÄ , bet byloje esančiais VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimais nuosavybės teisė buvo atkuriama į 7,02 ha ploto žemės, grÄ Å¾inant natÅ«ra po 3,51 ha ploto kiekvienam iÅ¡ dviejų pretendentų J. ir J. D. (t. 1, b. l. 46-49). Abiejų VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį – 0,20 ha žemės, bus atkurtos vėliau.

Tokiu bÅ«du, Å¡iais administraciniais teisės aktais nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į savininko J. D. turėtÄ 0,40 ha žemės nuosavybės dalį iÅ¡ bendros 7,42 ha ploto nuosavybės. Kaip jau nurodyta, Å¡ioje byloje ieÅ¡kovai praÅ¡o pripažinti jiems teisę į dalį tiktai VAVA 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų pagrindu atkurtos žemės sklypo nuosavybės. Taigi, tiek ieÅ¡kovams, tiek atsakovams tenka atitinkamos dalys žemės sklypo nuosavybės pagal plotÄ iÅ¡ minėtais VAVA sprendimais natÅ«ra sugrÄ Å¾into bendro 7,02 ha žemės ploto, bet ne iÅ¡ 7,42 ha ploto.

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl viso žemės sklypo ploto, pagal kurio dydį buvo nustatytos žemės sklypo bendrosios nuosavybės idealiosios dalys, taip pat dėl kiekvienam iÅ¡ bylos dalyvių (ieÅ¡kovų ir atsakovų) tenkančios žemės nuosavybės dalies pagal sklypo plotÄ , turi bÅ«ti patikslinta.Remiantis tuo, kad iÅ¡dėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas iÅ¡ esmės paliekamas nepakeistas, nes atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti bei jų atstovės apeliacinės instancijos teisme iÅ¡sakyti motyvai ir argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimÄ pakeisti arba panaikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , tačiau patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies tekstÄ dėl žemės sklypo ploto, pagal kurio dydį fiksuojamos žemės sklypo bendrosios nuosavybės idealiosios dalys, taip pat fiksuojamos ieÅ¡kovams ir atsakovams tenkančios žemės nuosavybės dalys pagal sklypo plotÄ , iÅ¡dėstant Å¡ios sprendimo dalies tekstÄ taip:

„Pripažinti ieÅ¡kovams S. D. , R. S., J. D., Z. D. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 3/5 dalis žemės sklypo iÅ¡ bendro 7,02 ha ploto žemės sklypo Didžiasalio k., Vilniaus raj. sav., kurio unikalus Nr. 4162-0200-0112, nustatant, kad ieÅ¡kovams S. D. ir Z. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 0,702 ha, ieÅ¡kovams R. S., J. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1,404 ha, kur likusi 2,808 ha ploto žemės dalis bendrÄ ja daline nuosavybe priklausys atsakovams V.

D., Č. S., M. D. bei T. P. (iki šio teismo sprendimo buvusiems viso sklypo savininkams), kiekvienam po 0,702 ha.“ Teisėjai                                                                              Alė Bukavinienė Gintaras Pečiulis Donatas Šernas